Tolkien Lietuva

www.tolkien.lt
Dabar yra 26 Bal 2018, 10:35

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 07 Gru 2007, 12:46 
Atsijungęs
Žiedo nešėjas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Rgp 2007, 11:41
Pranešimai: 932
Miestas: Pilaitė
Kai gavau Silmarillion pradėjau skaityti, ir supratau, kad nieko nebus jie neversiu knygos, nes kitaip pusės žodžių nesuprantu. Kadangi išsiverčiau nusprendžiau įdėti čia, nes ir kiti norės pasakityti :) Žiauriai netobulas vertimas, taisykit visi kas tik netingit, negaila.

V skyrius

Apie Eldamarą ir Eldų princus

Laikui bėgant, vanjai ir noldai atvyko į paskutines Tolimųjų Šalių pakrantes. Šiaurėje esantys krantai senosiomis dienomis, po Galių Mūšio, pasitraukė į vakarus, iki šiauriausių Ardos kraštų, Amano pajūrio, kur buvo pastatytas Valinoras; bet ši siaura jūra buvo užpildyta čežančiu ledu, dėl Melkoro žiaurumo šalčio. Dėl to Oromė nevedė Eledalijės svečių į tolimą šiaurę, bet atvedė juos į šviesias žemes prie Siriono upės, kurios vėliau pavadintos Beleriandu; ir nuo tų pakrančių eldos į jūrą pažvelgė su baime ir nustebimu, ten tesėsi vandenynas, bekraštis ir tamsus, tarp jų, ir Amano kalnų.
Tuomet Ulmas Valų sprendimu, atėjo prie Viduržemės krantų ir kalbėjo su eldais, kurie ten laukė, žiūrėdami į tamsias bangas; ir dėl jo žodžių ir muzikos, kurią jis jiems sukūrė savo kriauklių ragais, elfų jūros baimė virto troškimu. Dėl to, Ulmas išjudino salą, kuri ilgai buvo jūroje toli nuo jų pakrantės, iki Iluino triukšmo; ir su savo pavaldinių pagalba perkėlė ją, kad būtų didis laivas, ir sustabdė jį prie Balaro uosto, į kurį Sirionas plukdė savo vandenis. Tuomet vanjai ir noldai įlipo į šią salą, ir buvo perplukdyti per jūrą, ir keliavo ilga pakrante pro Amano kalnus. Jie įžengė į Valinorą ir buvo pasveikinti jo palaima; bet rytinis salos iškyšulys, kuris buvo užplaukęs ant Siriono seklumos, buvo sulaužytas į gabalus ir ten pasiliko, ir tai buvo pavadinta Balaro sala, kur vėliau Osė dažnai lankydavosi.
Bet telerai pasiliko viduržemėje ir apsistojo rytų Beleriande, toli nuo jūros; ir jie negirdėjo Ulmo kvietimų, kol buvo per vėlu; ir daugelis ieškojo Elvės, jų valdovo, nes be jo jie nenorėjo išvykti. Kai jie sužinojo, kad Ingvė ir Finvė su savo žmonėmis buvo išvykę, dauguma telerų persikėlė į Beleriando pakrantes ir pasiliko prie Siriono kalnų, besiilgėdami savo išvykusių draugų; ir savo karaliumi jie išrinko Olvę, Elvės brolį. Ir jie ilgam pasiliko prie Vakarinės jūros krantų, ir Osė su Uinena susidraugavo su jais; Osė mokė juos, sėdėdamas ant akmens prie kranto, iš jo elfai išmoko visą jūros muziką, ir jūros išmintį. Tokiu būdu telerai, kuriems iš pat pradžių patiko vanduo, ir šviesiausi dainiai iš visų elfų, pamilo jūrą, ir jų dainos buvo užpildytos bangomūšos garsais.
Praėjus daugeliui metų, Ulmas išgirdo noldų ir jų karaliaus Finvės maldas. Jos buvo sielvartingos, dėl ilgo telerų kentėjimo, ir maldavo Ulmo, kad nuneštų juos į Amaną, jei jis dar grįš. Ir dauguma jų parodė tikrą viltį; bet didis buvo Osės sielvartas, kai Ulmas grįžo į Beleriando krantą, kad nuneštų elfus į Valinorą; jo valioje buvo Viduržemės jūros ir tolimųjų žemių pakrantės, ir jis buvo prašomas, kad telerų balsų nesigirdėtų jo valdose. Kai kurie nusprendė pasilikti; ir tie buvo Falatrimai, Falo elfai, kurie statėsi namus Britombaro ir Eglaresto uostuose, pirmieji Viduržemės jūrininkai, ir pirmieji laivų statytojai. Kirdanas Laivų statytojas buvo jų valdovas.
Elvės Singolo giminės ir draugai taip pat pasiliko Tolimosiose Žemėse, ieškodami jo, nors ir būtų priversti išvykti į Valinorą ir medžių šviesą, jei Ulmas ir Osė būtų nusprendę pasilikti ilgiau. Bet Olvė išvyktų; ir pagrindinis Telerų šeimininkas įliptų salon, ir Ulmas juos greit išplukdytų. Tada Elvės draugai būtų palikti už nugaros; ir jie save vadintų eglatais, išduotaisiais. Jie apsistotų Beleriando miškuose ir kalnuose, mieliau nei prie jūros, kuri juos pripildytų skausmo; bet Amano troškimas per amžius liks jų širdyse.
Bet kai Elvė pabudo iš ilgo miego, jis ėjo į priekį iš Nan Elmoto su Meliana, ir jie gyveno miškuose, žemės vidury. Jis didžiai užsigeidė vėl išvysti medžių spindesį, Melianos veide jis matė Amano šviesą kaip tyrame veidrodyje, ir toje šviesoje jis jautė palaimą. Jo žmonės susispietė aplink jį ir džiaugėsi, ir buvo apstulbinti; nors jis tebebuvo taurus ir tyras, dabar jis atsirado lyg vienas iš majų, jo plaukai buvo tarytum sidabriniai, jis buvo aukščiausias iš visų Iluvataro vaikų, ir didis likimas laukė jo.
Dabar Osė sekė paskui Olvės šeimininką, ir kai jie atvyko į Eldamaro prieplauką (kur yra elfų namai) jis šaukėsi jų; ir jie pažino jo balsą, ir maldavo Ulmo, kad pasiliktų jų kelionėje. Ir Ulmas atsižvelgė į jų prašymą, ir jo įsakymu Osė greitai pastatė salą ir įaugino ją į jūros dugną. Ulmas tai padarė labai mielai, nes jis suprato Telerų širdis, ir Valų sprendimu jis tarė prieš šaukimus, galvodamas, kad Kvendžiams geriau pasilikti Viduržemėje. Valos buvo šiek tiek pamalonintos sužinojusios, ką jis padarė; ir Finvė nuliūdo, kai Telerai neatėjo, ir dar labiau, kai sužinojo, kad Elvė buvo paliktas, ir žinojo, kad neturėtų jo daugiau matyti, nebent tai įvyktų Mandoso menėse. Bet sala daugiau nebuvo pajudinta, ir stovėjo vieniša Eldamaro įlankoje; ir ji buvo pavadinta Eresėja – Vienišąja Sala. Ten telerai apsistojo, kaip ir troško – po dangaus žvaigždėmis, Amano dešinėje ir nemirtingoje pakrantėje; ir dėl jų ilgo ir nuošalaus apsistojimo Vienišojoje Saloje buvo sugriautas ryšys tarp jų, vanų ir noldų kalbų.
Jiems Valos davė žemę ir buveinę. Net tarp stebuknlingų gėlių iš Valinoro Šviesos Medžių sodų, jie vis vien laukė žvaigždžių pasirodymo; ir todėl plyšys buvo padarytas didžiojoje Peloro sienoje, ir ten, giliame slėnyje kuris bėgo link jūros, Elda pakilo virš aukšto žaliojo kalno; Tuna tai buvo pavadinta. Iš šiaurės medžių šviesa pakilo virš jo, ir jo šešėlis krito į ryrtus; ir į rytus žiurėjo tiesiai į Elfnamės įlanką, ir Vienišąją salą, ir Šešėlių jūras. Tuomet pro Kalakiriją, šviesos padavėją, Palaimintosios Karalystės švytėjimo bėgo upelis, uždegant juodas bangas į auksines ir sidabrines, jis palietė Vienišąją Salą ir jo vakarinė pakrantė atrodė žalia ir šviesi. Ten pražydo pirmosios gėlės, iš visų kada nors žydėjusių Amano kalnuose.
Prie Tunos karūnos Elfų miestas buvo pastatytas, su baltom Tirijono sienom ir terasom; ir aukščiausias iš to miesto bokštų buvęs Ingvės bokštas, Mindon Edalijeva, kurio sidabrinis šviestuvas švietė toli, į jūros miglas. Nedaugelis mirtingųjų žmonių laivų yra matę jo liekną spindulį. Tirijone, prie Tunos, vanai ir noldai ilgai gyveno draugystėje. Ir iš visu kūrinių esančių Valinore jie labiausiai mylėjo baltąjį medį, todėl Javana jiems padarė medį kaip Telperijonas, tik mažesnį, saugiai, kad jis neduotų šviesos savo buvimu; Galatilijonas jis buvo pavadintas Sindarin kalba. Šis medis buvo pasodintas žemiau Mindono ir ten vešėjo, ir daug buvo jo daigų Eldamare. Vienas iš jų vėliau buvo pasodintas Tol Eresėjoje ir ten augo, ir buvo pavadintas Kelebornu; iš ten atėjo laiko pilnumas manyje kaip kitur sakoma, Nimlotas, Numenoro medis.
Manvė ir Varda Labiausiai mylėjo vanjus, Šviesiuosius elfus; bet noldus mylėjo Aulė, ir jis ir jo žmonės dažnai ateidavo tarp jų. Didžios tapo jų žinios ir jų įgūdžiai; dar puikesnis buvo jų noras mokytis, ir daugmoje dalykų jie pranoko savo mokytojus. Jų kalba buvo kintanti, dėl didelės meilės žodžiams, ir jie ieškojo vardų visiems daiktams, kokius tik galėjo įsivaizduoti. Ir atsitiko, kad Finvės namų mūrininkas tašydamas akmenis po kalnu (kiti buvo susižavėję jo statytais bokštais), pirmasis atrado žemės brangakmenius, ir atgabeno jų nesuskaičiuojamą daugybę; ir jie sugalvojo įrankius brangakmenių apdirbimui, ir išpjaustė juos įvairiausių formų. Jie jų sukaupė galybes ir savo darbu praturtino visą Valinorą.
Noldai vėliau grįžo į viduržemę, ir ši istorija pasako daugiausia apie jų poelgius; todėl jų princų giminių vardai gali būti čia parašyti, todėl jie vėliau buvo sakomi Beleriando elfų kalba.
Finvė buvo noldų karalius. Finvės sūnūs buvo Feanoras, Fingolfinas, ir Finarfinas; bet Feanoro motina buvo Mirielė Serindė, kai Fingolfino ir Finarfino motina buvo Indisė iš vanų. Feanoras buvo geriausiai iš visų trijų valdė ranką ir žodį, mokėjo daugiau nei jo broliai; jo dvasia degė kaip ugnis. Fingolfinas buvo pats stipriausias, nepalaužiamiausias ir pats narsiausias, Finarfinas buvo tyriausias, ir skaisčiausios širdies; be to, jis buvo Olvės, telerų lordo, sūnų draugas ir turėjo žmoną Earveną, Mergelė Gulbę iš Alkualondės, Olvės dukterį.
Septyni Feanoro sūnūs buvo Meadrai aukštieji; Magloras – narsusis dainius, kurio balsas buvo girdėti per žemes ir jūras; Kelegormas tyrasis ir Karantiras tamsusis; Kurufinas gudrusis, kuris paveldėjo tėvo jėgą, ir jauniausieji Amrodas ir Amrasas, kurie buvo dvyniai, vienodi ir būdu ir išvaizda. Vėliau jie buvo geriausi viduržemės medžiotojai; ir pėdsekys buvo Kelegormas, kuris Valinore buvo Oromės draugas, ir dažnai sekdavo paskui Valos ragą.
Fingolfino sūnūs buvo Fingonas, kuris vėliau buvo noldų karalius pasaulio šiaurėje, ir Turgonas Gondolino lordas; jų sesuo buvo Aredhelė baltoji. Ji buvo jaunesnė Eldaro metais, nei jos broliai; ir kai ji užaugo jos grožis ir jėga buvo beribiai. Jai be galo patiko jodinėti ir medžioti miškuose. Ji daug bendravo su Feanoro sūnūmis, savo giminaičiais; bet niekam neteko josios meilė. Ar-Feiniele ji buvo pavadinta, Baltąja Noldų Dama, nes jos oda buvo balta, plaukai juodi, ir ji niekados nesipuošė kitaip, tik sidabrine ir balta spalvomis.
Finarfino sūnūs buvo Finrodas ištikimasis(kuris vėliaus buvo vadinamas Felagundu, Urvų Valdovu), Orodetas, Angrodas ir Aegnoras; jie buvo labai artimi su Fingolfino sūnūmis, atrodė, kad jie visi yra broliai. Jų sesuo, Galadrielė, buvo pati gražiausia Finvės namuose; jos plaukai buvo šviesūs kaip auksas ir jie atspindėdavo laurelinų šviesą.
Čia turi būti pasakyta apie tai, kaip telerai pagaliau atvyko į Amaną. Per ilgus amžius, jie apsigyveno Tol Eresėjoje; bet pamažu jų širdys pasikeitė ir vedė tolyn link Vienišosios Salos šviesos. Jie buvo pasiklydę tarp meilės muzikai, bangų po jų krantais, ir troškimo vėl pamatyti jų išsvajoto Valinoro šviesą; ir galų gale šviesos troškimas tapo stipresnis. Todėl Ulmas, nusilenkė Valų sprendimui, nusiuntė Osę, jų draugą, ir jis nuliūdo prisiminęs kaip mokė juos statyti laivus; ir kai laivai buvo pastatyti jis jiems atnešė savo dovaną stipriasparnes gulbes. Tada gulbės traukė baltus telerų laivus per ramią jūrą; ir tokiu būsu pagaliau jie atvyko į Amaną ir Eldamaro krantus.
Ten jie apsigyveno ir jei būtų norėję, būtų galėję matyti medžių šviesą, ir būtų galėję vaikščioti auksinėmis Valmaro gatvėmis ir krištolianiais Tiriono laiptais pri Tunos, žaliojo kalno; bet jie plaukė savo greitaisiais laivais Elfnamės įlankos vandenimis, ar ėjo bangose prie kranto ir jų plaukai švytėjo šviesoje už kalno. Daugelį brangakmenių noldai jiems atidavė; opalus ir deimantus, ir blyškius kristalus, kuriuos jie išmėtė pakrantėse ir išsklaidė balose; nuostabūs buvo Elendės paplūdimiai tomis dienomis. Ir daug perlų jie gavo iš jūros, ir jų salės buvo iš perlų, ir perlinės buvo Olvės ir Alakuendės mansardos, gulbių būstinė, kur švietė daug mažų žiburių. Tai buvo elfų miestas ir jų laivų buveinė; ir šie buvo panašūs į gulbes, su smailiais priekiais ir auksinėmis akimis, ir auksiniu deniu. Uosto vartai buvo arka iš jūros nugludintų akmenų; ir tai buvo Eldamaro ribose, Kalakirijos šiaurėje, kur žvaigždžių šviesa buvo tyra ir ryški.
Bėgant amžiams, vanų meilė Valų žemėms ir medžio šviesai vis augo, ir jie paliko tiriono miestą prie Tunos, ir apsigyveno prie Manvės kalno, ar prie Valinoro lygumų ir miškų, ir tapo atskirais nuo noldų. Bet Viduržemės atmintis po žvaigždėmis atbudo noldų širdyse, ir jie pasiliko Kalakirijoje kartu su kalnais ir slėniais ir vakarine jūra. Ir visgi dauguma jų dažnai lankydavosi prie Valų šalies, leisdamiesi į tolimas keliones sužinoti žemės ir vandens ir visko kas gyva paslaptis, ir žmonės nuo Tunos ir Alakvalondės gyveno karti tomis dienomis. Finvė buvo Tiriono karalius, o Olvė Alakvalondės; bet Ingvė visada buvo laikytas aukštųjų elfų karaliumi. Jis amžiams pasiliko prie Manvės kojų prie Tainkvetilo.
Feanoras ir jo sūnūs retai ilgam pasilikdavo vienoje vietoje, bet daug keliavo Valinoro ribose, keliaudami net į tamsiąsias ir šaltąsias Išorinės jūros pakrantes, ieškodami nežinomų dalykų. Jie dažnai būdavo Aulės menių svečiai; bet Kelegormas mieliau viešėdavo Oromės namuose. Iš ten jis sužinojęs viską apie paukščius ir žvėris, ir visas jų kalbas. Iš visų kurie kada nors yra ar bus gyvenę Ardos Karalystėje, saugūs jautėsi tik Melkoro tvariniai, tada gyvenę Amano žemėse; ten taip pat buvo daug kitų sutvėrimų, kurių dar nebuvo matyti Viduržemėje, bet tikriausiai jau bus, kai Viduržemės pasaulio vaizdas buvo pakeistas.


P.S. Jei niekas neverčiat VI ir VII skyrių, tai ir neverskit ;)

_________________
helou


Paskutinį kartą redagavo Nimrodel 08 Gru 2007, 22:50. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Gru 2007, 14:28 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
Aiya Nimrodel :hat:
Stebuklų Yra. Būna. Esti!!!
:partyman:

Šaunuolė! Labai deja, bet šiuo metu iš vis redaguot negaliu, o kai galėsiu, tai eilė tik trečiam (?) skyriui bus atėjusi. Tad pirmai pradžiai - gali dar pati po nedidelės pertraukos į tekstą pažiūrėti, jį apmąstyti, pirmiausia pašalinti spausdeles (su jomis redaguoti vargu ar kas labai trokšta), po to padėlioti žodžius taip, kad ir sklandžiau būtų (t.y. - ar lietuviškai taip iš vis įmanoma pasakyti, ar ne? Dabar yra nelabai įmanomų vietelių), ir prasmė nedingtų. Kai kurie žodžiai irgi nelabai įmanomi, tarkim, kaipgi ledas (ledo lyčių prigrūsta jūra) galėtų "čerškėti"? Lietuviškai tautų, genčių ir kt. pavadinimai rašomi mažąja raide. Po ilgo mąstymo apie VLKK nutarimus nutarta, kad - vanjai, noldai, majai ir t.t. Tad niekur neskubėk, dar pažiūrėk ir - nenusivilk, jei teks kiek palūkėti.

O visi gerbiamieji - kviečiami padėti!

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
POWERED_BY
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007