1. Ar įdomu skaityti? Tai turėtų būti "populiarus" nelabai žinomų personažų pristatymas, o ne koks pilkas teksto gabalas.
2. Ar jums būtų naudinga, jei po kiekvieno pristatymo būtų surašyta, kuriose knygose galima paskaityti apie šiuos valdovus?
3. Ar prie kiekvieno pristatymo paieškoti iliustracijų?
Labai smagu, be abejo, būtų, jei kas nors sumąstytų prie šito dalyko prisidėti nors vienu pirštu, na, bet kol kas galiu pabandyti ir viena (nes mane pačią šita tema asmeniškai domina). Taigi...
<hr>
<center>Karalius Mėnuo, Karalienė Saulė: valdžia ir valdovai Viduržemėje
PIRMA DALIS</center>
Valdžia - pavojingas dalykas Tolkieno pasaulyje. Kartais ji ateina pati, bet įrodyti, kad esi jos vertas, - ne kiekvieno nosiai; valdžios troškulys į pražūtį nuvedė ne vieną prakilnų elfą, žmogų, dvarfą. Tačiau jei valdovas geras, jo žygiai, darbai, jis pats amžių amžius gyvuoja tautos atmintyje, vis grįžta giesmėmis, net jei jo paties nebėra. Bet kokiu atveju valdžia – viena varomųjų jėgų Viduržemės istorijoje, ir tai matyti už valdovų ir valdovių personažų, kurių nedidelę galeriją čia pradedu. Galbūt kai kam pasirodys keistas pavadinimo „Karalius Mėnuo“, mat esame įpratę šičia matyti Saulę. Tiesą pasakius, net ir turėdama omenyje, kad Mėnuo Tolkieno pasaulyje (kaip ir lietuvių kalboje) yra vyriškosios giminės, iš pradžių norėjau išlaikyti Karalių Saulę - kažkodėl atrodo, kad valdovės dažniau būdavo tamsesnės, uždaresnės, paslaptingesnės ir atsargesnės nei valdovai. Kolei kas tebūna taip, kaip yra, o kas toliau - žiūrėsim pakeliui.
Spalio mėnesio kelionę pradėsime nuo...
Savarankiškumas bet kokia kaina: Haleth

Nors Google vaizdų paieška išmeta daug „Žiedų valdovo“ filmo kadrų su šviesiaplaukiu rohaniečiu berniuku, pagrindinis „Haleth“ vadinamas žmogus Tolkieno legendariume buvo moteris – ir ne bet kokia, o valdovė, nuo kurios vardą gavo tegu ir ne pati didžiausia ar įtakingiausia, bet vis tik atskira žmonių giminė. Tarp kitko, veiksmas vyksta Pirmajame Viduržemės Amžiuje Belerijande ir daugiausiai informacijos galima rasti „Silmarillion“ bei „Nebaigtosiose sakmėse“, apie personažės vystymąsi – „Viduržemės istorijos“ XII tome.
Haleta, kaip ją galėtume vadinti lietuviškai, priklausė haladų (haladin) giminei, atėjusiai į Belerijandą iš Rytų po Beoro giminės. Haladai apsistojo teritorijoje, kurioje gyveno vieno iš Feanoro sūnų Karantiro žmonės. Sakoma, kad haladai nebuvo susivieniję į jokį valstybinį ar bent gentinį darinį, neturėjo vieno valdovo. Kiekviena šeimyna ar šeimos ūkis tvarkėsi atskirai. Tačiau kartą Morgotas užsiundė ant haladų orkų kariauną, ir čia drąsiausias pasirodė vyras, vardu Haldadas: subūręs giminės narsuolius, jis pastatė užkardą, už kurios paslėpė moteris ir vaikus. Šitaip prasidėjo haladų apgultis, viename iš mūšių Haldadas ir jo sūnus Haldaras žuvo. Tada atėjo Haldado dukros Haletos – anot raštų, „didžiai stiprios moters narsia širdimi“ – eilė. Haladų padėtis buvo išties nekokia: baigėsi maistas, lyderis žuvo, iš nevilties kai kurie žudėsi šokdami upėn. Štai tokią pakrikusią žmonių masę Haletai teko išlaikyti kartu, suteikti jiems vilties. Po savaitės į pagalbą apgultiesiems atėjo Karantiras. Nuvijęs orkus, jis pasiūlė jiems persikelti toli į šiaurę, kur „eldai [t.y. elfai] dovanos jums savo draugystę ir apsaugą, kur galėsite gyventi savose žemėse.“ Tačiau Haleta, atliepdama savo pačios ir daugumos haladų nuomonę, atsisakė ir nutarė vesti žmones toliau į Vakarus, kur anksčiau buvo nukeliavusios kitos žmonių giminės.
Tuomet haladai jau buvo pripažinę Haletą savo vyriausiąja. „People of Haleth“ – šitaip vadinta ši žmonių grupė, visada šiek tiek atsiskyrusi nuo kitų, didesnių ir stipresnių. Po klajonių jie galiausiai atsidūrė didelėje plynėje išsimėčiusiuose miškuose, kur apsigyveno nedidelėmis grupėmis. Tie, kurie buvo ištikimiausi Haletai, nusekė paskui ją į Bretilio mišką; vėliau, žemėms tapus pavojingoms, tenai subėgo nemažai anksčiau kitur išsibarsčiusių Haletos žmonių. Bretilis buvo uždarosios Dorijato valstybės teritorija, tačiau Haletai buvo leista ten gyventi su sąlyga, kad miškas bus saugomas nuo orkų. Haleta vadovavo iki pat mirties, o po jos (kadangi taip ir neištekėjo) valdė jos sūnėnas. Haleta buvo palaidota Bretilyje, pilkapis buvo pavadintas Tûr Haretha, arba Haudh-en-Arwen.
Jeigu pasimetėte nepažįstamų pavadinimų labirintuose, nieko tokio; svarbiausia pamėginti įsivaizduoti, kokia galėjo būti Haleta. Apie jos tautą sakoma, kad jie buvo panašūs į Beoro palikuonis, taigi tamsiaplaukiai, pilkaakiai, nagingi, gudrūs, tik už anuos paprastesni ir ne taip noriai siekė pasižymėti protu ar išmintimi. Haletos tauta “buvo nekalbūs, nemėgo didelių žmonių sambūrių; daugelis jų džiaugėsi vienatve, klajojo laisvi žaliose giriose…” Taip pat jie labai mylėjo miškus, kuriuos laikė savo namais. Kai Tūrinas užklydo į tuos kraštus, jis rado vietinius gyvenant viensėdžiais, neturint vieno valdovo, verčiantis medžiokle, gyvulininkyste, žemdirbyste miško proskynose. Haletos tautos kalba buvo kitokia nei kitų žmonių, apskritai su kitomis giminėmis jie daug nebendravo, nebent karo reikalais. Nenoriai priimdavo naujus įpročius, dalykus, tad neretai jų poelgiai galėdavo pasirodyti keistoki. Tačiau jie garsėjo narsa ir ištikimybe. Kaip rašoma “Nebaigtosiose sakmėse”, pagrindinis jų rūpestis buvo apsaugoti savo pačių girias, taigi giriose jie buvo geriausi kariai. Dar pasakojama, kad nemažai jų karių buvo moterys, kita vertus, nedaug moterų kovėsi mūšiuose už savo šalies ribų. Vėl “Nebaigtosios sakmės”: “Šio papročio aiškiai būta senovinio; mat jų vadė Haleta buvo žymi amazonė, turėjusi rinktinių apsaugininkių būrį.”
Kokie valdiniai, tokia ir valdovė: ne paslaptis, kad Haleta buvo išdidi ir siekė kliautis savo pačios valia bei išmintimi – tą rodo jos atsakymas Karantirui. Taip pat ištikima saviems ir negailestinga tiems, kurie juos nuskriaudė. Kai elfai leido jai gyventi Bretilio miške su sąlyga, kad muš orkus, Haleta išdidžiai atsakė: „Kur mano tėvas Haldadas, kur mano brolis Haldaras? Jeigu Dorijato karalius baiminasi, kad Haleta susibičiuliaus su tais, kurie pražudė jos gentį, tada išties eldų mintys žmonėms sunkiai perprantamos.“ Nors Haletos tauta neretai pavadinama „mažąja“ ar laikoma menkesne už kitas žmonių gimines, stebina jų savigarba ir savarankiškumas. Netgi pati „valstybėlės“ organizacija tą rodo: juk nuo seno haladai gyveno išsibarstę, išlaikydami didelę autonomiją. Ką rodo tai, kad jie, priešingai nei daug kitų Viduržemės gyventojų, pripažino savo valdove moterį? Nemanau, kad tam turėjo įtakos Haletos kilmė. Juk jos tėvas buvo tik pirmas haladų kaip tautos valdovas, nebuvo jokios karalių giminės, klano, linijos, kuriai tauta jaustų išskirtinę pagarbą ir paklustų jos atstovui vien todėl, kad jis gimė tinkamoj vietoj tinkamu laiku. Taip, Haletos tėvas ir brolis buvo narsūs, tačiau narsūs buvo ne jie vieni, taigi Haleta turėjo būti išties charizmatiška asmenybė, kad sugebėtų išlaikyti valdžią šeimoje. Valdžią, prisiminkime, ji užsitikrino išlaikydama žmones kartu kritišku momentu – tai įrodė jos sugebėjimą priimti sprendimus, o vėlesnis atsakymas Karantirui atitiko daugumos nuomonę. Haladai iš principo neturėjo poreikio vienam valdovui, o jei jau toks atsirado, vadinasi, buvo vertas pripažinimo, ir lytis čia visai nesvarbu.
Įsivaizduočiau Haletą rimtą, užgrūdintą skaudžių patyrimų, tad šiek tiek niaurią, visada su išdidžia išraiška veide, tačiau ne paslaptingą. Ji nieko neslepia; kas moka skaityti, perskaitys viską jos žvilgsnyje, nors tai ne taip paprasta, kaip atrodo. Ši moteris nėra akivaizdžiai herojiškas personažas, tačiau jai nėra jokio poreikio garsiai skelbti, ką padariusi. Haleta žino savo vertę, kurią gebėjo įrodyti pati – ir to žinojimo gana.
Kas ir kur?...
* Silmarillion, Chapter 17 (Of the Coming of Men into the West), taip pat Chapter 18, Chapter 21. T.p. žr. rodyklėje "Haladin", "Men of Brethil".
* Unfinished Tales, NARN I HÎN HÚRIN; THE DRÚEDAIN
* HoME 5; HoME 11 Part II
* Encyclopedia or Arda (eng)
* Wikipedia straipsnis (eng)
* Annals of Arda (eng)
* Tolkien France puslapis (fr)
* Fanfiction: Karantiras lanko Haletos kapą (eng)
* Catherine Chmiel paveikslas: pirmasis Haletos ir Karantiro susitikimas
* Piešinys
Kačių karalienė: Berúthiel
Skaitę „Prarastųjų sakmių knygą“ prisimins kačių karalių, Saurono prototipą. Tolkieno mitologijose yra dar viena įdomi personažė, susijusi su katėmis – tiesą pasakius, dauguma eilinių Viduržemės gyventojų jos vardą tik su katėmis ir tesieja... jeigu „eiliniai“ ją apskritai prisimena, nes „Žiedų valdove“ ji paminėta tik kaip sparnuotos frazės dalis: „[Gandalfas] aklinoje tamsoje kelią surastų lengviau nei karalienės Berūtijelės katės.“
Karalienė Berūtijelė – Berúthiel – gyveno Trečiojo Amžiaus IX-X šimtmetyje. Priešingai nei Haleta, ji nebuvo savarankiška valdovė, o tik Gondoro karaliaus, dvyliktojo giminystės linijoje, Taranono Falasturo sutuoktinė. Iš tiesų, nesant daug medžiagos, apie ją geriausiai papasakos ši ištrauka iš „Nebaigtųjų sakmių“ komentarų:
„Berūtijelė gyveno karaliaus rūmuose Osgilijate; ji nekentė jūros garsų ir kvapų bei rūmų, kuriuos Taranonas buvo pasistatęs žemiau Pelargiro <...>; nemėgo visokiausių pagražinimų, spalvų ir įmantrių papuošimų, dėvėjo tik juodos ir sidabrinės spalvos drabužius, gyveno paprastuose kambariuose, o Osgilijato rūmų soduose stovėjo kreivos skulptūros <...>. Ji turėjo devynias juodas kates ir vieną baltą – savo verges, su kuriom kalbėjosi ar skaitydavo jų atmintį ir siųsdavo iššniukštinėti visų tamsių Gondoro paslapčių, taigi ji žinojo tai, „ką žmonės užvis labiausiai trokšta paslėpti“; baltąjai katei liepdavo šnipinėti juodąsias, kankino jas visas. Nė vienas žmogus Gondore nedrįso jų paliesti; visi jų bijojo ir keikė matydami praeinant. <...> jos [Berūtijelės] vardas buvo išbrauktas iš Karalių Knygos ([toliau cituojama tiesiai iš JRRT rankraščio] „tačiau žmonių atmintis ne vien per knygas gyvuoja, tad karalienės Berūtijelės katės visad taip ir liko žmonių lūpose“), <...> karalius Taranonas ją vieną su katėmis įsodino laivan ir paliko nešamą šiaurės vėjo. Paskutinįsyk laivas matytas per delčią plaukiantis palei Umbarą: ant stiebo sėdėjo katė, o kita puikavosi ant laivo nosies.“
Taigi karalienė, kurios bijojo valdiniai ir net jos pačios vyras, – pastarasis, žinoma, ją išsiųsdamas galbūt pasidavė valdinių spaudimui arba paprasčiausiai Berūtijelės nemėgo. Asmenybė, užsitikrinusi vietą folklore, net jei jos pačios niekas ir nebeprisiminė. Taip pat žmogus, savo elgesiu užsitarnavęs išbraukimą iš karališkųjų analų. Išties spalvingas personažas – jei taip galima pasakyti apie juodai baltą moterį, kurios artimiausios draugės buvo katės... Tai – visiškai kitokia valdžia, nei matėme Haletos atveju: čia karalienė turi pakankamai valdžios, kad to panorėjusi darytų spaudimą savo valdiniams, tačiau ji remiasi ne valdinių pagarba ir savo pačios charizma, o baime ir informacija bei – ko gero – šantažu. Juodoji karališkųjų Gondoro rūmų ledi. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tokios valdovės oficialioji Gondoro istorija nenorėjo pripažinti tinkama ar teisėta – tai yra, Berūtijelės išbraukimas reiškė, kad ji nėra įtraukiama į prisimintinų valdovų liniją. Paradoksalu, kad žodinėje atmintyje ji išliko. Kačių karalienės žmonėms darytas įspūdis buvo pernelyg gilus, kad pasimirštų – ir čia oficialioji istorija bejėgė. Tačiau, kita vertus, jeigu kalbama ne apie ją pačią, o apie kates, - galbūt galima daryti išvadą, kad išliko prisiminimas būtent apie baimę, o ne apie žmogų, kuris ją kėlė. Ar ir žodinėje atmintyje iš Berūtijelės teliko vardas?..
Kas ir kur?..
* LotR, FotR, Book 2, Chapter 4 (A Journey in the Dark)
* Unfinished Tales, The Istari, 7 išnaša
* Letters, 163, 174
* Straipsnis apie Berūtijelę (it)
* "In Defence" (eng)
* Wikipedia straipsnis (eng)
* Katės Tolkino kūryboje (fr)
* Baladė apie Berūtijelę (eng)
* Fanfiction: "Erased" (eng)
* Fanfiction: "A Cat of a Different Colour" (eng)
* Fanfiction: "Here, Kitty, Kitty" (eng)
* Daugiau fanfiction (eng)
* Paveikslėlis iš kroatų puslapio
* Aiquen "tapetas": Berūtijelės kapas
<center>...laukite tęsinio lapkričio mėnesį...</center>