Karalius Mėnuo, Karalienė Saulė :: vas - Nūmenoro karalienės

[Starlin]

Šitą dalyką planavau tinklalapiui, bet nusprendžiau geriau iš pradžių išbandyti forume. Idėja tokia: kas mėnesį aš jums pristatau po vieną-du mažai aprašytus valdovus. Čia bus daug spėlionių, bet faktų tikrai neišradinėsiu. Dabar įdedu tekstą toks, koks jis yra, ir norėčiau išgirsti jūsų nuomonę:
1. Ar įdomu skaityti? Tai turėtų būti "populiarus" nelabai žinomų personažų pristatymas, o ne koks pilkas teksto gabalas.
2. Ar jums būtų naudinga, jei po kiekvieno pristatymo būtų surašyta, kuriose knygose galima paskaityti apie šiuos valdovus?
3. Ar prie kiekvieno pristatymo paieškoti iliustracijų?
Labai smagu, be abejo, būtų, jei kas nors sumąstytų prie šito dalyko prisidėti nors vienu pirštu, na, bet kol kas galiu pabandyti ir viena (nes mane pačią šita tema asmeniškai domina). Taigi...

<hr>

<center>Karalius Mėnuo, Karalienė Saulė: valdžia ir valdovai Viduržemėje

PIRMA DALIS</center>

Valdžia - pavojingas dalykas Tolkieno pasaulyje. Kartais ji ateina pati, bet įrodyti, kad esi jos vertas, - ne kiekvieno nosiai; valdžios troškulys į pražūtį nuvedė ne vieną prakilnų elfą, žmogų, dvarfą. Tačiau jei valdovas geras, jo žygiai, darbai, jis pats amžių amžius gyvuoja tautos atmintyje, vis grįžta giesmėmis, net jei jo paties nebėra. Bet kokiu atveju valdžia – viena varomųjų jėgų Viduržemės istorijoje, ir tai matyti už valdovų ir valdovių personažų, kurių nedidelę galeriją čia pradedu. Galbūt kai kam pasirodys keistas pavadinimo „Karalius Mėnuo“, mat esame įpratę šičia matyti Saulę. Tiesą pasakius, net ir turėdama omenyje, kad Mėnuo Tolkieno pasaulyje (kaip ir lietuvių kalboje) yra vyriškosios giminės, iš pradžių norėjau išlaikyti Karalių Saulę - kažkodėl atrodo, kad valdovės dažniau būdavo tamsesnės, uždaresnės, paslaptingesnės ir atsargesnės nei valdovai. Kolei kas tebūna taip, kaip yra, o kas toliau - žiūrėsim pakeliui.

Spalio mėnesio kelionę pradėsime nuo...


Savarankiškumas bet kokia kaina: Haleth


Nors Google vaizdų paieška išmeta daug „Žiedų valdovo“ filmo kadrų su šviesiaplaukiu rohaniečiu berniuku, pagrindinis „Haleth“ vadinamas žmogus Tolkieno legendariume buvo moteris – ir ne bet kokia, o valdovė, nuo kurios vardą gavo tegu ir ne pati didžiausia ar įtakingiausia, bet vis tik atskira žmonių giminė. Tarp kitko, veiksmas vyksta Pirmajame Viduržemės Amžiuje Belerijande ir daugiausiai informacijos galima rasti „Silmarillion“ bei „Nebaigtosiose sakmėse“, apie personažės vystymąsi – „Viduržemės istorijos“ XII tome.

Haleta, kaip ją galėtume vadinti lietuviškai, priklausė haladų (haladin) giminei, atėjusiai į Belerijandą iš Rytų po Beoro giminės. Haladai apsistojo teritorijoje, kurioje gyveno vieno iš Feanoro sūnų Karantiro žmonės. Sakoma, kad haladai nebuvo susivieniję į jokį valstybinį ar bent gentinį darinį, neturėjo vieno valdovo. Kiekviena šeimyna ar šeimos ūkis tvarkėsi atskirai. Tačiau kartą Morgotas užsiundė ant haladų orkų kariauną, ir čia drąsiausias pasirodė vyras, vardu Haldadas: subūręs giminės narsuolius, jis pastatė užkardą, už kurios paslėpė moteris ir vaikus. Šitaip prasidėjo haladų apgultis, viename iš mūšių Haldadas ir jo sūnus Haldaras žuvo. Tada atėjo Haldado dukros Haletos – anot raštų, „didžiai stiprios moters narsia širdimi“ – eilė. Haladų padėtis buvo išties nekokia: baigėsi maistas, lyderis žuvo, iš nevilties kai kurie žudėsi šokdami upėn. Štai tokią pakrikusią žmonių masę Haletai teko išlaikyti kartu, suteikti jiems vilties. Po savaitės į pagalbą apgultiesiems atėjo Karantiras. Nuvijęs orkus, jis pasiūlė jiems persikelti toli į šiaurę, kur „eldai [t.y. elfai] dovanos jums savo draugystę ir apsaugą, kur galėsite gyventi savose žemėse.“ Tačiau Haleta, atliepdama savo pačios ir daugumos haladų nuomonę, atsisakė ir nutarė vesti žmones toliau į Vakarus, kur anksčiau buvo nukeliavusios kitos žmonių giminės.

Tuomet haladai jau buvo pripažinę Haletą savo vyriausiąja. „People of Haleth“ – šitaip vadinta ši žmonių grupė, visada šiek tiek atsiskyrusi nuo kitų, didesnių ir stipresnių. Po klajonių jie galiausiai atsidūrė didelėje plynėje išsimėčiusiuose miškuose, kur apsigyveno nedidelėmis grupėmis. Tie, kurie buvo ištikimiausi Haletai, nusekė paskui ją į Bretilio mišką; vėliau, žemėms tapus pavojingoms, tenai subėgo nemažai anksčiau kitur išsibarsčiusių Haletos žmonių. Bretilis buvo uždarosios Dorijato valstybės teritorija, tačiau Haletai buvo leista ten gyventi su sąlyga, kad miškas bus saugomas nuo orkų. Haleta vadovavo iki pat mirties, o po jos (kadangi taip ir neištekėjo) valdė jos sūnėnas. Haleta buvo palaidota Bretilyje, pilkapis buvo pavadintas Tûr Haretha, arba Haudh-en-Arwen.

Jeigu pasimetėte nepažįstamų pavadinimų labirintuose, nieko tokio; svarbiausia pamėginti įsivaizduoti, kokia galėjo būti Haleta. Apie jos tautą sakoma, kad jie buvo panašūs į Beoro palikuonis, taigi tamsiaplaukiai, pilkaakiai, nagingi, gudrūs, tik už anuos paprastesni ir ne taip noriai siekė pasižymėti protu ar išmintimi. Haletos tauta “buvo nekalbūs, nemėgo didelių žmonių sambūrių; daugelis jų džiaugėsi vienatve, klajojo laisvi žaliose giriose…” Taip pat jie labai mylėjo miškus, kuriuos laikė savo namais. Kai Tūrinas užklydo į tuos kraštus, jis rado vietinius gyvenant viensėdžiais, neturint vieno valdovo, verčiantis medžiokle, gyvulininkyste, žemdirbyste miško proskynose. Haletos tautos kalba buvo kitokia nei kitų žmonių, apskritai su kitomis giminėmis jie daug nebendravo, nebent karo reikalais. Nenoriai priimdavo naujus įpročius, dalykus, tad neretai jų poelgiai galėdavo pasirodyti keistoki. Tačiau jie garsėjo narsa ir ištikimybe. Kaip rašoma “Nebaigtosiose sakmėse”, pagrindinis jų rūpestis buvo apsaugoti savo pačių girias, taigi giriose jie buvo geriausi kariai. Dar pasakojama, kad nemažai jų karių buvo moterys, kita vertus, nedaug moterų kovėsi mūšiuose už savo šalies ribų. Vėl “Nebaigtosios sakmės”: “Šio papročio aiškiai būta senovinio; mat jų vadė Haleta buvo žymi amazonė, turėjusi rinktinių apsaugininkių būrį.”


Kokie valdiniai, tokia ir valdovė: ne paslaptis, kad Haleta buvo išdidi ir siekė kliautis savo pačios valia bei išmintimi – tą rodo jos atsakymas Karantirui. Taip pat ištikima saviems ir negailestinga tiems, kurie juos nuskriaudė. Kai elfai leido jai gyventi Bretilio miške su sąlyga, kad muš orkus, Haleta išdidžiai atsakė: „Kur mano tėvas Haldadas, kur mano brolis Haldaras? Jeigu Dorijato karalius baiminasi, kad Haleta susibičiuliaus su tais, kurie pražudė jos gentį, tada išties eldų mintys žmonėms sunkiai perprantamos.“ Nors Haletos tauta neretai pavadinama „mažąja“ ar laikoma menkesne už kitas žmonių gimines, stebina jų savigarba ir savarankiškumas. Netgi pati „valstybėlės“ organizacija tą rodo: juk nuo seno haladai gyveno išsibarstę, išlaikydami didelę autonomiją. Ką rodo tai, kad jie, priešingai nei daug kitų Viduržemės gyventojų, pripažino savo valdove moterį? Nemanau, kad tam turėjo įtakos Haletos kilmė. Juk jos tėvas buvo tik pirmas haladų kaip tautos valdovas, nebuvo jokios karalių giminės, klano, linijos, kuriai tauta jaustų išskirtinę pagarbą ir paklustų jos atstovui vien todėl, kad jis gimė tinkamoj vietoj tinkamu laiku. Taip, Haletos tėvas ir brolis buvo narsūs, tačiau narsūs buvo ne jie vieni, taigi Haleta turėjo būti išties charizmatiška asmenybė, kad sugebėtų išlaikyti valdžią šeimoje. Valdžią, prisiminkime, ji užsitikrino išlaikydama žmones kartu kritišku momentu – tai įrodė jos sugebėjimą priimti sprendimus, o vėlesnis atsakymas Karantirui atitiko daugumos nuomonę. Haladai iš principo neturėjo poreikio vienam valdovui, o jei jau toks atsirado, vadinasi, buvo vertas pripažinimo, ir lytis čia visai nesvarbu.

Įsivaizduočiau Haletą rimtą, užgrūdintą skaudžių patyrimų, tad šiek tiek niaurią, visada su išdidžia išraiška veide, tačiau ne paslaptingą. Ji nieko neslepia; kas moka skaityti, perskaitys viską jos žvilgsnyje, nors tai ne taip paprasta, kaip atrodo. Ši moteris nėra akivaizdžiai herojiškas personažas, tačiau jai nėra jokio poreikio garsiai skelbti, ką padariusi. Haleta žino savo vertę, kurią gebėjo įrodyti pati – ir to žinojimo gana.


Kas ir kur?...

* Silmarillion, Chapter 17 (Of the Coming of Men into the West), taip pat Chapter 18, Chapter 21. T.p. žr. rodyklėje "Haladin", "Men of Brethil".
* Unfinished Tales, NARN I HÎN HÚRIN; THE DRÚEDAIN
* HoME 5; HoME 11 Part II
* Encyclopedia or Arda (eng)
* Wikipedia straipsnis (eng)
* Annals of Arda (eng)
* Tolkien France puslapis (fr)
* Fanfiction: Karantiras lanko Haletos kapą (eng)
* Catherine Chmiel paveikslas: pirmasis Haletos ir Karantiro susitikimas
* Piešinys



Kačių karalienė: Berúthiel


Skaitę „Prarastųjų sakmių knygą“ prisimins kačių karalių, Saurono prototipą. Tolkieno mitologijose yra dar viena įdomi personažė, susijusi su katėmis – tiesą pasakius, dauguma eilinių Viduržemės gyventojų jos vardą tik su katėmis ir tesieja... jeigu „eiliniai“ ją apskritai prisimena, nes „Žiedų valdove“ ji paminėta tik kaip sparnuotos frazės dalis: „[Gandalfas] aklinoje tamsoje kelią surastų lengviau nei karalienės Berūtijelės katės.“
Karalienė Berūtijelė – Berúthiel – gyveno Trečiojo Amžiaus IX-X šimtmetyje. Priešingai nei Haleta, ji nebuvo savarankiška valdovė, o tik Gondoro karaliaus, dvyliktojo giminystės linijoje, Taranono Falasturo sutuoktinė. Iš tiesų, nesant daug medžiagos, apie ją geriausiai papasakos ši ištrauka iš „Nebaigtųjų sakmių“ komentarų:

„Berūtijelė gyveno karaliaus rūmuose Osgilijate; ji nekentė jūros garsų ir kvapų bei rūmų, kuriuos Taranonas buvo pasistatęs žemiau Pelargiro <...>; nemėgo visokiausių pagražinimų, spalvų ir įmantrių papuošimų, dėvėjo tik juodos ir sidabrinės spalvos drabužius, gyveno paprastuose kambariuose, o Osgilijato rūmų soduose stovėjo kreivos skulptūros <...>. Ji turėjo devynias juodas kates ir vieną baltą – savo verges, su kuriom kalbėjosi ar skaitydavo jų atmintį ir siųsdavo iššniukštinėti visų tamsių Gondoro paslapčių, taigi ji žinojo tai, „ką žmonės užvis labiausiai trokšta paslėpti“; baltąjai katei liepdavo šnipinėti juodąsias, kankino jas visas. Nė vienas žmogus Gondore nedrįso jų paliesti; visi jų bijojo ir keikė matydami praeinant. <...> jos [Berūtijelės] vardas buvo išbrauktas iš Karalių Knygos ([toliau cituojama tiesiai iš JRRT rankraščio] „tačiau žmonių atmintis ne vien per knygas gyvuoja, tad karalienės Berūtijelės katės visad taip ir liko žmonių lūpose“), <...> karalius Taranonas ją vieną su katėmis įsodino laivan ir paliko nešamą šiaurės vėjo. Paskutinįsyk laivas matytas per delčią plaukiantis palei Umbarą: ant stiebo sėdėjo katė, o kita puikavosi ant laivo nosies.“

Taigi karalienė, kurios bijojo valdiniai ir net jos pačios vyras, – pastarasis, žinoma, ją išsiųsdamas galbūt pasidavė valdinių spaudimui arba paprasčiausiai Berūtijelės nemėgo. Asmenybė, užsitikrinusi vietą folklore, net jei jos pačios niekas ir nebeprisiminė. Taip pat žmogus, savo elgesiu užsitarnavęs išbraukimą iš karališkųjų analų. Išties spalvingas personažas – jei taip galima pasakyti apie juodai baltą moterį, kurios artimiausios draugės buvo katės... Tai – visiškai kitokia valdžia, nei matėme Haletos atveju: čia karalienė turi pakankamai valdžios, kad to panorėjusi darytų spaudimą savo valdiniams, tačiau ji remiasi ne valdinių pagarba ir savo pačios charizma, o baime ir informacija bei – ko gero – šantažu. Juodoji karališkųjų Gondoro rūmų ledi. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tokios valdovės oficialioji Gondoro istorija nenorėjo pripažinti tinkama ar teisėta – tai yra, Berūtijelės išbraukimas reiškė, kad ji nėra įtraukiama į prisimintinų valdovų liniją. Paradoksalu, kad žodinėje atmintyje ji išliko. Kačių karalienės žmonėms darytas įspūdis buvo pernelyg gilus, kad pasimirštų – ir čia oficialioji istorija bejėgė. Tačiau, kita vertus, jeigu kalbama ne apie ją pačią, o apie kates, - galbūt galima daryti išvadą, kad išliko prisiminimas būtent apie baimę, o ne apie žmogų, kuris ją kėlė. Ar ir žodinėje atmintyje iš Berūtijelės teliko vardas?..


Kas ir kur?..

* LotR, FotR, Book 2, Chapter 4 (A Journey in the Dark)
* Unfinished Tales, The Istari, 7 išnaša
* Letters, 163, 174
* Straipsnis apie Berūtijelę (it)
* "In Defence" (eng)
* Wikipedia straipsnis (eng)
* Katės Tolkino kūryboje (fr)
* Baladė apie Berūtijelę (eng)
* Fanfiction: "Erased" (eng)
* Fanfiction: "A Cat of a Different Colour" (eng)
* Fanfiction: "Here, Kitty, Kitty" (eng)
* Daugiau fanfiction (eng)
* Paveikslėlis iš kroatų puslapio
* Aiquen "tapetas": Berūtijelės kapas


<center>...laukite tęsinio lapkričio mėnesį...</center>

[Indraja]

1. Ačiū, tikrai įdomu.
2. Šaltinių - be abejo!
3. Iliustracijos - gražu, bet turbūt sudėtinga, nes turbūt dažnai reik prašyt leidimo... Arba galima dėt nuorodas.

Beje, manyčiau, kad jie eldai, ir kad "grįžta atgal" labai į anglicizmą panašu.

[Aiquen]

1.Liuks, geras balansas.
2. Savaime suprantama, kad taip.
3. Mano kuklia nuomone- nėra butina, bet prie bendro vaizdo prisidės. Taigi- taip. Tik aš nepaišysiu, iškart perspėju- laiko nėra.

[shlykshtukas]

1. Taip.
2. Taip.
3. Nebūtina, bet gražu.

[Elentari]

1. Taip.
2. Taip.
3. Taip.
Ne kitaip

[Nimrodel]

1. Taip
2. Taip
3. Taip. Aišku, tai gana vailas pasiūlymas, bet kas moka piešti, gali savo piešinius atsiųsti ar panašiai, kad nereikėtų klausti leidimo publikuoti. Ir kartu daug įdomiau

[Morta]

1.Aha.
2.Taip, būtų naudinga.
3.Būtų gerai su iliustracijomis, bet ir taip įdomu.

[Starlin]

Pataisiau pagal jūsų pageidavimus, tik dabar neturiu priėjimo prie knygų, todėl negaliu surašyti nuorodų į jas, bet tą padarysiu.

Apie iliustracijas: čia, forume, su jom elgiuosi laisvai, tinklalapy, kaip jau esu minėjusi, taip daryti nebus galima, tačiau, be jokios abejonės, į kokius gražesnius pavyzdžius (kaip kad, tarkim, Chmiel paveikslas) reikės dėti nuorodas. Kokį Haleth herbą tai galiu ir pati nupaišyt, ar vis tiek Tolkien Estate copyrightas galioja? Dėl kitko, tai jei ką nors pagautų įkvėpimas, būtų labai smagu. Man asmeniškai su iliustracijom daug gražiau, bet kažkaip nieko paprastai tokiais atvejais įkvėpimas nepagauna.

[Sidabrinė Plunksna]

Jetau kokia puiki idėja
1. žinoma!
2. taip
3. būtų gražu, bet nebūtina juk...

[Starlin]

<center>Karalius Mėnuo, Karalienė Saulė: valdžia ir valdovai Viduržemėje

ANTRA DALIS</center>


Praeitą mėnesį susipažinę su dviem impozantiškomis karalienėmis (viena – valdančiąja, kita – tiesiog „pirmąja karalystės dama”), lapkričiui į stalą pasitieksime vyriškių, beje, abiejų priklausiusių tai pačiai tautai, bet skirtingiems valstybiniams dariniams…

Slibinžudys Fram



Iš „Žiedų valdovo” visiems gerai pažįstama žirgų augintojų, puikių raitelių tauta – rohirai bei jų kraštas Rohanas. Nesyk paminimas ir pirmasis rohirų valdovas Eorlas Jaunasis, kuriam Gondoro karaliaus vietininkas Kirijonas už karinę pagalbą padovanojo Kalenardono lygumas – pačias tas „Rohano” žemes. Apie Eorlą dar tikrai kalbėsime, o dabar užmeskime akį į nelabai išsamiai aprašytą personažą: Eorlo senelį Framą.

Rohirai – sindiškas (Pilkųjų elfų kalbos) pavadinimas, save jie vadino „eorlaičiais” („Eorlo palikuonimis” – Eorlingas), tačiau taip, žinoma, buvo tik po Eorlo. Iki tol jų vardas buvo Éothéod – pažodžiui „žirgų tauta” arba „žirgų žemė”. Eoteodas buvo Viduržemės šiaurėje, tarp Ūkanotųjų kalnų ir Gūdžiagirės, prie dviejų toliau pietuose į Anduiną susiliejančių upių. Jeigu šio krašto ieškosite žemėlapyje, žvilgtelėkite į patį viršų, kur beveik statmenai susiduria Ūkanotieji ir Pilkieji kalnai. Į šitas vietas žirgų tauta atsikraustė Trečiojo Amžiaus XX-tajame šimtmetyje (1977 m.) Kaip tik tada Gondorui pavyko įveikti Angmaro karalystę, ir tose vietose pasidarė saugiau... bent jau taip atrodė atsikėlėliams. Jų vado būta Frumgaro, o mūsų herojus Framas buvo jo sūnus.

Framas labiausiai išgarsėjo vienu savo žygdarbiu: jis įveikė slibiną Šatą (Scatha) iš Pilkųjų kalnų, ir nuo to laiko tame regione buvo daug ramiau. Bent jau sąlyginai: Šata, kaip padorus slibinas, buvo sukaupęs nemažą lobyną. Pilkuosiuose kalnuose gyvenę dvarfai su Šata sutarė prastokai, tad nenuostabu, kad, jį nužudžius, iškart pareiškė pretenzijas į turtą. Galų gale, juk visiems žinoma, kaip slibinai visą tą gėrį „užsidirba“... Tačiau Framas nė neketino atiduoti grobio: dvarfams jis nusiuntė Šatos ilčių vėrinį ir perdavė žinią: „Savo lobynuose nerasite už šiuos brangakmenius vertingesnių, nes juos gauti ne taip paprasta.“ Niekas nežino, kaip ten buvo iš tiesų, bet, anot legendų, už tokį įžeidimą Framas turėjo padėti galvą. „Žiedų valdovo“ prieduose daroma vienareikšmiška išvada: „Dvarfai ir Eoteodas ne itin mėgo vieni kitus.“

Tai tiek iš esmės žinoma apie šį veikėją. Tiesa, jo vardu buvo pavadintas Eoteodo sostapilis – Framsburgas. Framo, kaip matome, diplomato būta nekokio, užtat išdidumo jis turėjo per akis. Tai – ne koks „dorybingas“, „maloningas“, „savo gėrį skleidžiantis“ valdovas. Framas daug panašesnis į „šaunų vyruką“, savo raumenimis pasitikintį ne mažiau nei įžvalga ir protu (o kad juo būtų skundęsis, neatrodo). Framas, atrodo, vertina tai, kas savom rankom, savu prakaitu gauta. Nepanašu (nors, be abejo, turime per mažai duomenų), kad Šatos lobio jis godžiai gvieštųsi: tiesiog turtus laiko jam, slibino nugalėtojui, teisėtai priklausančiais, todėl ir patraukia dvarfus per dantį. Kas stipresnis, to viršus... Galų gale, Šatos iltys, Framo žodžiais, yra daug didesnis turtas nei auksas ir brangakmeniai. Kaip rašoma „Žiedų valdovo“ prieduose, „Rohano giesmėse, kuriose menamas Šiaurės kraštas, vardijama daug valdovų ir karių, daug skaisčių ir narsių moterų.“ Įžūlėlis Framas, regis, papuola į šį sąrašą: nenuostabu, nes narsos jam netrūko, o ši, kaip žinome ir iš Žiedo Karo pasakojimų, žirgų tautos rohirų-eoteodiškių buvo itin vertinama.


Kas ir kur?..

* LotR, Appendix A
* Išsamus puslapis apie Rohaną (eng)



Snieginis trolis: Helm




Be Eorlo ir Teodeno, Helmas Kūjarankis (Hammerhand), ko gero, yra žinomiausias Rohano karalius. Visų pirma todėl, kad jo vardu pavadintą Helmo daubą įsidėmėti spėjo kiekvienas, žiūrėjęs antrąjį „Žiedų valdovo“ filmą.

Šįkart veiksmas vyksta jau pačiame Rohane, Trečiojo Amžiaus 2754 metais. Tuo metu Helmas – „niūrus, didžiai stiprus vyras“ – jau buvo įkopęs į šeštą dešimtį, tačiau karaliui tai, matyt, pats tas. Helmui ramybės vis neduodavo žemvaldys Freka (Freca), turėjęs svetimšališko kraujo. Freka nebuvo linkęs klausytis centrinės valdžios nurodymų, tad Helmas juo nepasitikėjo, tačiau vis tik tai buvo labai įtakingas didikas, todėl karaliui teko jį priimti į pasitarimus (iš šio „Žiedų valdovo“ priede aprašyto epizodo galima spėti, kad Rohane karalius daugiau mažiau reguliariai sukviesdavo kažkokią didikų-vasalų tarybą ir valdydavo jos padedamas). Vieną sykį Freka atvyko į pasitarimą su didele palyda ir, per daug nedvejodamas, pareikalavo Helmo dukters rankos savo sūnui. Helmas nepasimetė ir visų pirma pasijuokė: „Matau, kad nuo paskutinio karto didelis išaugai; bet turbūt tai daugiausia lašiniai.“ Freka įsiuto ir atkirto: „Pasiūlytos lazdos atsisakę seni karaliai gali imti ir parpulti ant kelių.“ Po pasitarimo Helmas nusivedė Freką į šoną ir pamokė jį: „Sakei, lazda? Jei numesta kreiva lazdelė Helmui nepatinka, jis ją sulaužo.“ Pamokymas baigėsi Frekos mirtimi nuo Helmo smūgio...

Po ketverių metų Rohane prasidėjo neramumai: iš Rytų puolė tie patys svetimšaliai, iš kurių buvo kilęs Freka, o jiems vadovavo jo sūnus. Atėjūnai užplūdo šalį, daug žmonių išžudyta, paimta į nelaisvę, likusieji paspruko į kalnus. Karalius Helmas buvo priverstas atsitraukti į Hornburgo tvirtovę ir už jos buvusį slėnį (vėliau ta vieta ir buvo pavadinta Helmo dauba). Rohano karaliumi, užėmęs Edorasą, pasiskelbė Frekos sūnus (beje, gindamas rūmus, žuvo Helmo sūnus Haletas).

Hornburge apsuptų Helmo ir jo žmonių nelaimei, prasidėjo vadinamoji Ilgoji žiema. Beveik penketą mėnesių netirpo sniegas, šaltis ir badas kankino ir rohirus, ir jų priešus. Dauboje po žiemos saulėgrįžos pasidarė labai striuka su maistu. Antrasis Helmo sūnus Hama bandė prasiveržti pro apgulos žiedą, bet pradingo pakeliui. Apimtas širdgėlos, Helmas beveik sužvėrėjo: „Jis išeidavo vienas pats, apsirėdęs baltai, kaip snieginis trolis įslinkdavo į savo priešų stovyklas ir žudydavo plikomis rankomis. Vyrai tikėjo, kad, jei Helmas eina beginklis, joks ginklas jo nesužeis.“ Helmas savo priešų pasakojimuose virto žmogėdra, pranešdavusiu apie savo atėjimą didžiulio rago garsu, aidėdavusiu per visą Daubą.

Priede toliau pasakojama: „Vieną naktį vyrai išgirdo gaudžiant ragą, tačiau Helmas negrįžo. Ryte, pirmąkart po daugelio dienų, rytuose sužėravo saulė, ir ant Pylimo jie išvydo sustingusį baltą pavidalą .... Ten buvo Helmas: negyvas kaip akmuo, bet nesulinkusiais keliais.“ Apgultis baigėsi į pagalbą atėjus Helmo sūnėnui (šis vėliau tapo naujuoju Rohano karaliumi). Helmo kūnas iš Hornburgo parneštas į sostinę ir paguldytas pilkapyje: jį vėliau padengė vešlus simbelmiunių kilimas, primindavęs sniegą.

Kiekvienam savaip, bet man labiausiai įsiminė baltai apsitaisiusio Helmo bridimas per sniegą ir tylios priešų pjautynės. Ne vienoje kultūroje balta – mirties spalva. Helmo, karaliaus iš kūno ir kraujo, pavirtimas vietine giltine, kažkokiu pusiau žemišku, pusiau sapnų personažu tikrai imponuoja. Iš tiesų Helmas įdomesnis kaip individas, ne kaip valdovas. Apie vadovavimą galime pasakyti tiek, kad Helmo būta apdairaus, nemėgstančio rizikuoti (savo sūnui Hamai neleido daryti žygdarbio, kurį vykdydamas anas vėliau ir žuvo), kita vertus, jo paveiksle yra ir prieštaringų spalvų: Freką į pasitarimus kviesti tai kviečia, nes nenori veltis į bereikalingus konfliktus, tačiau pasijuokimas iš jo pasipūtimo/lašinių, nors ir nepiktas, žaismingas, vis tik nepakankamai apskaičiuotas. Helmas, kaip ir jo tolimas protėvis Framas, buvo išdidus. Po mirties, sustingęs sniege, jis stovėjo nesulinkusiais keliais: senas karalius, net ir neturėdamas lazdos pasiremti, nepuola žemėn. Ir sužvėrėja jis labiausiai tada, kai iš jo atimamas visas orumas: pražūva sūnus, ateina badas, Edorase karaliauja kitas. Vėlgi, kaip ir Framas, Helmas yra fiziškai stiprus, tačiau įgauna ir kitą – antgamtinę - dimensiją: „Buvo kalbama, kad Dauboje kartais pasigirsdavo rago gausmas, ir Helmo šmėkla, išėjusi tarp Rohano priešų, žudydavo juos baime.“ Rohano mitologijoje Helmas – pati ta tikroji Mirties figūra, šmėkliška ir nemirėliška, žudanti tuos, kurie atima iš tautos jos orumą.


Kas ir kur?..

* LotR, Appendix A
* UT, The Battles of the Fords of Isen, 4 išnaša
* HoME 12, The Making of Appendix A
* Fanfiction: Burning Son, A Thing That Should Not Be Forgotten, Rex Nusquam (eng)
* Fanfiction: Frozen (eng)
* Helmo skulptūra ŽV filme

<center>...desertas gruodžio mėnesį...</center>

[Starlin]

Dėl sesijos priežasčių už gruodį bus atsigriebta sausio mėnesį :]

[shlykshtukas]

Helmo istorija bais' gera. Ale kodėl aš jos nepamenu? Gi skaičiau apendiksą A.

[Starlin]

<center>Karalius Mėnuo, Karalienė Saulė: valdžia ir valdovai Viduržemėje

TREČIA DALIS</center>


Jau praėjusio gruodžio proga – dar vienas snieginis valdovas. Ir prie jo (kad lygių galimybių kontrolieriai neprikibtų) – karalienė be karūnos.


Nelaimėlių nelaimėlis: Arvedui


Ted Nasmith. Jūra.

Nelaimėlis dėl to, kad labai jau keistai jo vardas skamba lietuviškai: Arvedujis… Žinoma, tai – ne vienintelė tokio priežastis tokiam titului. Pavyzdžiui, vos gimus (Trečiojo Amžiaus 1864m.) jaunajam sosto paveldėtojui, Malbetas Aiškiaregys (taip, tas pats, kuris išpranašavo Aragorno žygį per Mirusiųjų takus), rėžė tėveliams:

„Pavadinsite jį Arveduju [pažodžiui „paskutinis karalius”], mat jis bus paskutinysis Artedaine. Tačiau dūnadanai gaus galimybę pasirinkti: ir jei jie pasirinks išeitį, kuri atrodys mažiau žadanti, tuomet jūsų sūnus pasikeis vardą ir taps didžios karalijos valdovu. Jei ne – dar daug žmonių kartų turės pragyventi, daug sielvarto patirti, kol dūnadanai vėlei pakils ir susivienys.”

Džiuginančios perspektyvos naujagimiui, ar ne? Ir iš tiesų, gyventi sekėsi nekaip…

Priminsiu situaciją: Viduržemėje dvi valstybes – Gondorą ir Arnorą – įkūrė kilmingi žmonės, atplaukę iš Vakarinėse jūrose stūksojusios, bet paskui nuskandintos salos-valstybės (vėliau šitie žmonės ir buvo pavadinti dūnadanais). Arnoras (Šiaurinė karalystė) vėliau (IX a.) suskilo į tris valstybes, iš kurių mūsų aptariamu momentu buvo likusi tik viena – Artedainas (Arthedain).

Atsitiko taip, kad 1944 m. žuvo Gondoro karalius Ondoheras ir jo sūnūs (kituose straipsneliuose būtinai grįšime prie Gondoro peripetijų). Artedainą tuo metu jau valdęs karalius Arvedujis buvo vedęs Ondohero dukrą Fyrijelę (Fíriel), todėl pareiškė savo teises į Gondoro sostą, remdamasis dviem argumentais:
--Pietinę karalystę (Gondorą) įkūrė Šiaurinės karalystės (Arnoro) įkūrėjo sūnūs, taigi paveldėjimo linija bet kokiu atveju ta pati;
--jo žmona Fyrijelė tuo metu buvo vienintelė likusi gyva Ondohero palikuonė.
Tačiau Arvedujui buvo atsakyta, kad perduoti sostą pagal moteriškąją liniją – negirdėtas dalykas. Arvedujis bandė ginčytis, kad toks susiskaldymas į Pietus ir Šiaurę nebuvo numatytas, kad Arnoro įkūrėjo sūnūs niekad nelaikė Gondoro visiškai atskira valstybe... Be to, senojoje saloje-valstybėje, iš kur visi tie įkūrėjai atkeliavo, skeptrą paveldėdavo vyriausias vaikas nepriklausomai nuo lyties. Gondorėnai paprasčiausiai nutarė su Arveduju nesiginčyti, sostą atidavė narsiam karininkui, kurio gyslomis tekėjo karališkosios giminės kraujas, o Arvedujis liko it musę kandęs.

Maždaug nuo XIV amžiaus visai Šiaurinei karalystei ramybės nedavė Angmaro valstybė, įsikūrusi toli Šiaurėje, prie kalnų. Angmaro valdovas buvo Raganius (iš tiesų tai vienas iš nazgūlų... ne, ne tų, kurie forume; bet tuo metu niekas to dar nežinojo). Vyko visokiausių mūšių ir stumdymųsi, kurie mums čia ne itin svarbūs. 1974m., valdant Arvedujui, Angmaras vėl smarkiai sustiprėjo. Žiemą Raganius pradėjo Artedaino puolimą. Angmaro armija pergalingai įžengė į sostinę Fornostą, daug dūnadanų turėjo pasitraukti. Tačiau pats karalius laikėsi iš paskutiniųjų ir tik kai jau pasidarė visai sunku, pabėgo į šiaurę kartu su savo sargyba.

Kurį laiką Arvedujis slėpėsi senose dvarfų kasyklose kalnuose, tačiau badas greitai išginė pas losus (lossoth – Forošelės Sniego žmones. Forošelė buvo toks regionas, tais laikais visas apledėjęs ir snieguotas. Sniego žmonės nebuvo nusiteikę padėti vargšui karaliui – juk tas neturėjo kuo jiems atsilyginti, be to, Raganius – grėsmingas priešas, maža kas gali atsitikti. Bet, pasigailėję bėglių, jie Arvedujui ir jo žmonėms davė šiek tiek maisto ir surentė pašiūres. Kadangi žirgai neištvėrę šalčio pakratė kojas, Arvedujui beliko laukti ir tikėtis, kad kas nors iš Pietų susipras atkeliauti su pagalba...

Pagalba atkeliavo, gerokai pavėlavusi. Tai buvo elfų valdovo Kyrdano (Círdan) laivas iš Pilkųjų uostų (pamenate, būtent iš ten išplaukė Frodas?). Gaila, bet, nors tuomet jau buvo kovas, Forošelės įlanka vis dar buvo smarkiai apledėjusi. Sniego žmonės karalių su jo palydovais pertraukė per ledą rogėmis iki tokios vietos, kur juos galėjo pasiekti laivas. Nujausdamas kažką negero, Sniegažmogių vadas perspėjo Arvedujį geriau nelipti į laivą, tačiau šis nepaklausė. Čia turbūt ir yra tas kadaise pranašo nuspėtas pasirinkimas: Sniego žmonių vadas siūlė Arvedujui palaukti ant kranto, kol praeis žiema ir Raganius nusilps, tačiau Arvedujis pasirinko laivą. Išsiskirdamas su Sniego žmonėmis, Arvedujis jų vadui atidavė savo žiedą (tai buvo Barahiro žiedas – žr. istoriją apie Bereną ir Lūtijeną), sakydamas, kad galbūt kada nors dūnadanai sutiks brangiai sumokėti, kad tik jį susigrąžintų.

Deja, geriau jau Arvedujis būtų paklausęs Sniegažmogių vado. Vos laivui išplaukus į atvirą jūrą, pakilo didžiulė pūga, ir štormas nubloškė laivą atgal prie ledo. Net elfai jūreiviai nieko negalėjo padaryti. Per naktį ledas sutraiškė laivo korpusą, ir visi, buvę jame, pražuvo... Kartu su Arveduju nuskendo ir du palantyrai, priklausę Šiaurinei karalystei. Tačiau dar svarbiau tai, kad žlugo ir pati Artedaino valstybė. Arnoro karalių linija tęsėsi, bet slaptai – „Žiedų valdovo“ herojus Aragornas priklausė būtent jai. Pirmasis „bastūnas“ buvo ne kas kitas kaip Arvedujo sūnus.

Taigi Arvedujis buvo pakankamai svarbus istorinis veikėjas. Reikėtų atkreipti dėmesį į du dalykus:

1. Arvedujis buvo Šiaurinės ir Pietinės karalysčių vienybės šalininkas. „Žiedų Valdovo“ Priede A rašoma, kad būtent jo valdymo laikotarpiu Gondoras ir Artedainas (tai, kas liko iš Arnoro) vėl pradėjo bendradarbiauti. Arvedujo vedybos su Gondoro karalaite – geras tokio bendradarbiavimo pavyzdys. Beje, Gondoras bandė siųsti karinės pagalbos Angmaro užpultam Artedainui, tačiau nelabai kas išėjo.

2. Arvedujis buvo paskutinis Šiaurinės karalystės karalius, tačiau jo sūnus liko gyvas, todėl valdovų linija nenutrūko, tik turėjo veikti ir savo tradicijas tęsti slaptai. Tai, kad vėliau būtent šitos linijos atstovas (Aragornas) tapo naujosios suvienytos valstybės karaliumi, atliepia Arvedujo politiką ir nuostatas Gondoro ir Arnoro vienybės atžvilgiu.

Valstybės santvarkos ir panašių dalykų dabar neaptarinėsiu, nes čia reikėtų daugiau pasigilinti į Arnoro susiskaldymo ir Artedaino iškilimo istoriją. Ateityje bus tikrai įdomu pasižiūrėti, kaip Šiaurinėje karalystėje atsirado vadinamasis Šyras-Grafystė, kaip jie sugyveno su tokiais padarais kaip Kyrdano elfai ar tie patys paslaptingieji Sniegažmogiai.

Pats Arvedujis, žinoma, narsus, bebaimis ir t.t. Tai, kad sugebėjo susikalbėti su skeptiškai nusiteikusiais Sniego žmonėmis, rodo, kad ir diplomatinių sugebėjimų netrūko. Taip pat – konservatorius, senųjų valstybių įkūrėjų tradicijų sergėtojas. Kita vertus, Barahiro žiedą atiduoda, tarsi pats nežinotų, kas tai per daiktas, - o gal žinojo ir atidavė, tarsi ką nujausdamas? Kitų nuojautomis nelabai pasitikėjo... sakyčiau, gan įdomus požiūris žmogui, kurio likimą, šiaip ar taip, išpranašavo aiškiaregys.


Kas ir kur

* Žiedų valdovo Priedas A
* Unfinished Tales – apie palantyrus (kadangi du iš jų nuskendo kartu su Arveduju, užsimenama ir apie jį).
* HoME XII (Part I) – visokie priedų juodraščiai, taigi ir Arvedujis nemažai figūruoja.
* Frost and Thaw: fanfiction apie Arvedujo gyvenimą Sniego žmonių suręstose pašiūrėse (eng)
* Stirring Rings: fanfiction iš Arvedujaus laikų (politika, vedybos ir kt.; eng)
*Pitfalls of the Palantir: fanfiction, kuriame veikia Sniego žmonės (eng)



Motina ir jos viltis: Gilraen


Aragornas klūpi prieš Gilraenos kapą. ŽV filmo išplėstinė versija.


Kad jau prakalbome apie pranašystes ir apie bastūnus, nepakenks pakalbėti apie vieną garsią „karalienę tremtyje“ – Aragorno motiną Gilraeną.

Gimė ji Trečiojo Amžiaus 2907 metais. Buvo vadinama Gilraena Skaisčiąja, tėvas buvo vardu Dyrhaelis (Dírhael), irgi Arvedujo palikuonis. 2929 m. ištekėjo už Aratorno – dūnadano iš Arvedujo linijos (nenutrūkusios per daugiau nei devynis šimtus metų!) Tėvas priešinosi šiai santuokai, nes Gilraena buvo per jauna, be to, turėjo negerą nuojautą, kad Aratornas ilgai negyvens. Čia įsikišo Gilraenos motina Ivorvenė: „Tuo labiau reikia skubėti! Dienos jau niaukiasi prieš audrą, laukia didūs dalykai. Jei šiedu susituoks, mūsų tautai gali gimti viltis; bet jei jie uždels, iki pat šio amžiaus galo jokios vilties nebus.“

Po vedybų praėjus vos metams, tuometinis dūnadanų vadas žuvo, ir vyriausiuoju tapo Aratornas. 2931 m. jiems gimė sūnus Aragornas, tačiau 2933 m. Aratornas žuvo, ir Gilraena su sūneliu pasitraukė į Rivendelą, pas Elrondą, kuris per visus šituos šimtmečius globojo Arvedujo giminę. Aragornas buvo vienintelis likęs gyvas Isilduro (to vyro, kuris įkūrė Gondorą) palikuonis. Todėl Elrondo namuose buvo slepiama tikroji jo kilmė, ir vadino jį ten Esteliu – pilkųjų elfų kalba tai reiškia ne ką kitą kaip „viltį“.

Kai Aragornui teko nelaimė įsimylėti Elrondo dukrą Arveną, Gilraena tą netruko pastebėti ir bandė atkalbėti sūnų. Ji nujautė, kad ateityje Aragornui teks daug klajoti vienam. Taip ir atsitiko – jau tada, kai Arvena buvo pažadėta Aragornui, jei šis taps Karaliumi, Aragornas išėjo į miškus laukus.

Tuomet Gilraena išsikraustė iš Elrondo namų ir grįžo pas savo gimines. Po daugelio metų Aragornas užsuko jos aplankyti. Gilraena nujautė, kad tai – jau paskutinis jų susitikimas, nes pečius slėgė metų našta. Ji pasakė sūnui matanti virš Viduržemės besikaupiančią tamsą. Kai Aragornas paguodė, kad vilties spindulėlis dar neprarastas, Gilraena ištarė savo garsiąją frazę: Ónen i-Estel Edain, ú-chebin estel anim („Atidaviau viltį žmonėms, nepasilikau vilties sau“). Keli mėnesiai po to, kai iškeliavo Aragornas, Gilraena mirė (buvo 3007 metai).

Tiek apie ją žinių. Taip, Gilraena nebuvo „valdovė“ tikrąja to žodžio prasme. Ji buvo dūnadanų vyriausiojo žmona – ir būsimojo Karaliaus motina. Todėl apie „valdymą“ šiuo atveju negalime kalbėti. Be abejo, Gilraena labiausiai išryškėja kaip pasiaukojanti ir paaukojanti motina. Didžius žygdarbius vykdo Aragornas, o ji – visada nuošalėje, visada šešėlyje, turinti nešti nežinojimo naštą. O gal kaip tik – žinojimo, nes Gilraena turėjo aiškiaregės dovaną, todėl ją kankino negeros nuojautos. Turbūt iš jos personažo geriausiai matyti, kad su „aiškiaregyste“ yra panašiai kaip su kita dovana – mirtimi: tie, kas jos neturi, pavydi; kas turi, kenčia.

Toks būtų trumpas moteriškas paveikslas gruodžio mėnesiui.


Kas ir kur

*ŽV Priedas A (Aragorno ir Arvenos istorija);
*HoME XII galima rasti faktą, kad pirmasis šios personažės vardas buvo Gilrain;
*To Give Hope – fanfiction; Gilraen su sūnumi atvyksta į Imladrisą (eng)
*The Sword of Elendil – fanfiction; apie Aragorną (eng)
*Many Guises and Many Names – fanfiction; akimirkos iš Aragorno gyvenimo (eng)
*The Gift – fanfiction; jeigu kam įdomu, kaip rašeivos įsivaizduoja galimus Gilraenos ir Legolaso ryšius... (eng)
*Daugiau fanfiction


<center>...niekad neatspėsit, ką valgysim sausį...</center>

[Exon]

Įdomi paralelė tarp Arveduji ir Aragorno Arnoro ir Gondoro vienybės atžvilgiu.

[shlykshtukas]

O man įdomi paralelė tarp karaliaus Arvedui ir tokios vienos planetos Arvedui žaidime 'Descendancy'. Žo, geek popkultūroj nėr vietos su imunitetu profesoriaus įtakai.

[Starlin]

<center>Karalius Mėnuo, Karalienė Saulė: valdžia ir valdovai Viduržemėje

KETVIRTA DALIS</center>


Aplenkęs įtvirtinimus, kelias toliau vinguriavo aukštų žaliuojančių kauburių šešėlyje. Vakarinėse jų pusėse žolė rodėsi balta, tarsi būtų pasnigę: iš velėnos tarsi pabertos žvaigždės stiebėsi gėlių žiedeliai.
- Tik pažvelkite! – sušuko Gandalfas: - Kaip skaisčiai žolėje žiba šios akelės! Vietiniai jas vadina Atminimo gėlėmis, simbelmynë, mat žydi jos per visus metus ir dygsta tenai, kur ilsisi mirusieji. Štai! – prijojome didžiuosius pilkapius, kur miega Teodeno bočiai.
- Septyni kauburiai iš kairės, devyni iš dešinės, - prabilo Aragornas. – Daug žmonių kartų nugyveno nuo tada, kai buvo pastatyti aukso rūmai.
- Per tą laiką mano namuose Gūdžiagirėje raudoni lapai krito penkis šimtus kartų, - atsiliepė Legolasas, - bet mums tai - vienas niekas.
- Užtat Markos raiteliams anie laikai – žila senovė, - atitarė Aragornas, - tokia žila, kad rūmų statybos tik dainose beprisimenamos, o kas buvo lig tolei, pranyko laiko miglose. Dabartės šitas žemes jie laiko savo pačių namais, ir jų šnekta nutolo nuo tos, kurią vartoja gentainiai Šiaurėje.
Tuomet jis pradėjo švelniai dainuoti kalba, kurios elfas ir dvorfas nemokėjo. Tačiau jie klausėsi įdėmiai, mat muzika buvo labai paveiki.
- Turbūt tai rohirų kalba, - tarė Legolasas, - nes ji pritinka prie šito krašto. Tai vešinti ir banguojanti, tai kapota ir rūsti nelyg kalnai. Bet negaliu nuspėti reikšmės, nors ir jaučiu viską persunkusį mirtingųjų žmonių sielvartą.
- Bendrine kalba, - tarė Aragornas, - daina skambėtų maždaug taip:

Kur nūnai žirgas, kur bėra raitelis? Kur ragas, kurs gaudė?
Kurgi šalmas ir plieno marška, besiplaikstantys šviesūs plaukai?
Kurgi arfą glosčius ranka ir kur liepsnos raudonos ugnies?
Kur pavasaris, derlius rudens, kur siūbuojantys vašūs javai?
Kaip ant kalno nulijęs lietus ar per pievą praskriejęs vėjelis – pradingo;
Dienos leidos toli Vakaruos, už kalvų, į šešėlį tamsiausią.
Kas besugaudys dūmus, nuo degančio sausmedžio kylančius,
Kas beišvys prabėgusį laiką iš Jūros sugrįžtant?

Where now the horse and the rider? Where is the horn that was blowing?
Where is the helm and the hauberk, and the bright hair flowing?
Where is the hand on the harpstring, and the red fire glowing?
Where is the spring and the harvest and the tall corn growing?
They have passed like rain on the mountain, like a wind in the meadow;
The days have gone down in the West behind the hills into shadow.
Who shall gather the smoke of the dead wood burning,
Or behold the flowing years from the Sea returning?

- Šitaip prieš daugelį metų bylojo jau pamirštas poetas rohanietis, atmindamas, kokio išlakaus, skaistaus būta Eorlo Jaunojo, iš Šiaurės pietuosna atjojusio. Jo žirgas Felarofas, visų žirgų pratėvis, skriedavo tarsi ant sparnų. Ir dabar vakarais šią giesmę žmonės tebegieda.
ŽV, III knyga, 6 skyrius


Amžinai jaunas tautos tėvas: Eorl



Eorlas, vadinamas Jaunuoju, - ne šiaip sau valdovas. Tolkieno mitologijose jam teko tautos tėvo, dinastijos pradininko, valstybės įkūrėjo vaidmuo. Visa rohirų tauta save vadino „Eorlo sūnumis“, o Eorlo priesaika tapo Rohano ir Gondoro valstybių santykių pagrindu.

Eorlas gyveno Trečiojo amžiaus XXIV-XXV šimtmečiais. Jis priklausė Eoteodui – tautai, gyvenusiai Šiaurėje, tarp Ūkanotųjų kalnų ir Gūdžiagirės (žr. ANTRĄ DALĮ apie Framą). Eorlo tėvas buvo Framo sūnus Leodas, ypač mėgęs gaudyti ir žaboti laukinius arklius. Kartą jis aptiko įspūdingą baltą eržilą, kuris nieko neprisileido artyn. Išdrįsęs ant jo užsėsti, Leodas greitai buvo nupurtytas, krisdamas atsitrenkė į uolą ir mirė. Tuomet šešiolikmetis Eorlas tapo Eoteodo vadu.

Pasiryžęs atkeršyti už tėvą, Eorlas po visą kraštą ieškojo baltojo eržilo. Kai galiausiai jį pastebėjo, Eorlas, užuot toliau vaikęsis, sustojo, pavadino eržilą Žmogaus prakeiksmu ir paliepė prieiti arčiau. Visų liudininkų nuostabai, žirgas atėjo pas Eorlą, ir šis jam davė naują Felarofo (Felaróf, „stiprusis”) vardą, tardamas: „Tu branginai savo laisvę, už tai tavęs nekaltinu. Tačiau dabar man esi daug skolingas, tad tavąją laisvę pasilieku sau, iki kol būsi gyvas.“ Felarofas visiškai pakluso Eorlui, ir šis žirgu jodinėjo be jokių pakinktų. Sakoma, kad Felarofas suprato žmonių kalbą ir kad prisileisdavo tik Eorlą. Žirgo būta ilgaamžio. Jo palikuonys vadinti mearais (mearas). Ant mearų vėliau jodinėdavo tik Markos karaliai ir jų sūnūs. Pasak legendų, Felarofo protėvį iš už jūrų į Viduržemę atgabeno vala Oromė (žr. „Valaquenta“).

Dar valdant Leodui, Eoteodo žmonėms buvo pasidarę ankšta ten, kur jie gyveno. Be to, nors to niekas dar iki galo nežinojo, į Gūdžiagirėje buvusią Dol Gulduro tvirtovę 2460m. sugrįžo Sauronas. Gūdžiagirės pakraščiuose gyvenę žmonės (sindiškai vadinti „žiauriaisiais“ – Balchoth), paskatinti Saurono, 2510m. ėmė kelti rimtą grėsmę Gondorui. Ir taip apytuštis (dėl XVII šimtmetyje praūžusio maro) didžiulis Kalenardono (Calenardhon) regionas (į šiaurę nuo Baltųjų kalnų) po puldinėjimų liko beveik negyvenamas. Kai šiauriečiai ėmėsi grasinti Gondorui, iš kalnų dar išlindo sustiprėjusios orkų pajėgos.

Gondoro valdytojui Kirijonui (Cirion) nebeliko nieko kito kaip ieškotis pagalbos. Neturėdamas daugiau kur kreiptis, jis prisiminė Eoteodą: tai buvo jo vienintelė viltis, nors niekas negalėjo užtikrinti nei kad Kirijono pasiuntiniai saugiai pasieks toli Šiaurėje gyvenančią tautą, nei kad tie sutiks padėti Gondorui – juk juos saistė tik kažkada seniai buvusi draugystė ir abipusė pagalba. Kirijonas pasiuntė šešis savanorius pasiuntinius, jie išjojo poromis, kiekviena pora diena vėliau nei prieš tai buvusi. Pasiuntiniai atmintinai mokėjo žinią, skirtą Eoteodo vadui, ir nešėsi po akmenėlį su Valdytojo antspaudu. Tik vienas iš šešių pasiekė Eoteodą ir perdavė žinią.

Eoteodo raiteliai išjojo Gondorui į pagalbą. Šią jotį – éohere - sudarė apie septyni tūkstančiai gerai ginkluotų raitelių ir keletas šimtų raitų lankininkų. Tik keli šimtai žmonių pasiliko. Gondoro pajėgoms su priešais kaunantis Kelebrantos (Celebrant) lauke, netikėtai atkeliavusios Eoteodo pajėgos nulėmė mūšio baigtį: laimėjo, žinoma, „gerieji“.

Po mūšio Kirijonas susitarė su Eorlu susitikti prie Glanhyro upelės po trijų mėnesių. Specialiai paruoštoje susitikimo vietoje Kirijonas, atsidėkodamas už suteiktą pagalbą, Eoteodui iškilmingai dovanojo Kalenardoną tarp Anduino ir Aizeno upių „tol, kol Valdytojai valdys, iki Karaliaus sugrįžimo“. Kirijonas paskelbė: „Niekas kitas jų nesaistys kaip tik jų pačių įstatymai ir norai, išskyrus šitą vieną priesaką: jie gyvensią visados draugingai su Gondoru, o Gondoro priešai bus jų priešai, lig kolei gyvuos abi karalijos. Tas pats priesakas galiosiąs ir Gondoro tautai“. Tuomet visi užkopė aukščiau – į kalvą, vėliau rohirų vadintą Halifirijenu („šventuoju kalnu“). Pasirodo, ant to nesuprantamą pasigėrėjimą ir pagarbą keliančio kalno viršūnės buvo paties Elendilio kapas (daugiau žr. „Nebaigtosios sakmės“). Kirijonas paliepė Eorlui duoti priesaiką taip, kaip priimta tarp jo žmonių. Eorlas įsmeigė į žemę savo ietį, išsitraukė kalaviją, išmetė jį į viršų, vėl pagavo ir paguldė ant kapo, tuomet, nepaleisdamas kalavijo rankenos, ištarė priesaikos žodžius:

Išgirskite, visos tautos, kurios Šešėliui Rytuos nepaklūsta: Mundburgo valdovo apdovanoti, mes gyvensime žemėse, kurias jisai vadina Kalenardonu. Už tai atsidėkodamas, savo paties vardu ir atstovaudamas Šiaurės Eoteodui, prisiekiu: mes su Didžiąja tauta iš Vakarų amžinai draugingai gyvensim. Jų priešai bus mūsų priešai, jų nelaimės – mūsų nelaimės, ir koks didis blogis, grėsmė ar antpuolis juos beištiktų, mes padėsime iš visų savo jėgų. Šios priesaikos laikysis visi mano įpėdiniai, valdysiantys mūsų naująją žemę, ir lai nelaužo jie jos, kitaip Šešėlio bus apgobti ir prakeikti.

Įdėjęs kalaviją į makštis, Eorlas nusilenkė, tuomet Kirijonas priėmė priesaiką, šaukdamas valas ir patį Eru saugoti priesaikos tvirtumą. Tai išties buvo tvirtas, galingas pažadas. Po to Kirijonas su Eorlu aptarė naujosios valstybės sienas. Gondoras pasiliko valdyti tik vieną tvirtovę – tą pačią, kurioje stovėjo Orthanko bokštas. Kraštą „eorlaičiai“ pervadino į Raitelių Marką, o Gondore jis gavo Rohano vardą. Eorlas tapo pirmuoju Markos karaliumi. Sostapilį nusprendė įkurti Baltųjų kalnų papėdėje.

Eorlas žuvo 2545m., būdamas vos 35-erių, mūšyje su žmonėmis iš Rytų.


Eorlo priesaika Kirijonui

Po daugelio šimtmečių atjoję į minėtąjį sostapilį – Edorasą, – Žiedo draugijos nariai aukso rūmuose (Meduselde) išvydo gobeleną, vaizduojantį į Kelebrantos mūšį jojantį Eorlą Jaunąjį:

Vieną figūrą apšvietė saulė: tai buvo jaunas vyras, užsėdęs ant balto žirgo. Jis pūtė didelį ragą, o gelsvi jo plaukai plaikstėsi vėjyje. Žirgo galva buvo pakelta viršun, šnervės išsiplėtusios ir įraudusios nuo žvengimo, tarsi užuostų tolumoje laukiantį mūšį. Apie kelius putojo, ūžė, raitėsi žaliai baltas vanduo.

Iš tiesų, Eorlo paveikslas stiprus ir ryškus. Visų pirma pabrėžiama jo jaunystė: Eoteodo vadu Eorlas tapo būdamas šešiolikos ir iškart pasižymėjo. Ne tik savam rate, kai atsikeršijo už tėvo žūtį pavergdamas baltąjį Felarofą, bet ir plačiau: Kirijonas, siųsdamas pasiuntinius į Šiaurę, jau žinojo, kad Eorlas, „nors vos dvidešimt penkerių sulaukęs“, buvo „didžiai narsus ir ne pagal amžių išmintingas vyras“. Eorlo paveiksle dera jaunystė, narsa ir išmintis – tai nėra vienpusis, vieną funkciją (karinę / politinę / diplomatinę ar kitokią) atliekantis herojus. Išgirdęs Kirijono prašymą, Eorlas nepuola rinkti kariuomenės, nejoja užsidegęs ir neatsargus tiesiai į mūšio lauką. Visų pirma jis pamąsto vienas pats (bet „ne per ilgai“ – tik tiek, kiek reikia) ir tuomet duoda pasiuntiniui savo atsakymą: „Aš joju. Jei Mundburgas kris, kur slėpsimės nuo Tamsos?“ (Mundburgu šiauriečiai vadino Minas Tiritą). Tuomet kartu su Senių taryba (council of Elders) jis pradeda ruoštis žygiui. Pasiruošimas truko ilgai: Eorlas turėjo pagalvoti ne tik apie tuos, kurie išjos, bet ir apie tuos, kurie liks. Nors tuo metu Eoteodas gyveno ramiai, tačiau kas gali žinoti, kokios negandos ištiks priešams sužinojus, kad visi kariai išjojo į tolimą mūšį. Eorlas buvo pasiryžęs rizikuoti, nes puikiai suprato, kad prireiks didelių pajėgų, norint padėti Gondorui, tačiau liekantys žmonės jam taip pat rūpėjo.

Eorlas, matosi, puikiai suprato savitarpio pagalbos ir paramos svarbą. Gondoras buvo didelė, tradicijas turinti valstybė, o vis tiek kentėjo nuo priešų antpuolių. Svarbiausią ir didžiausią grėsmę – Šešėlį iš Rytų – Eorlas taip pat jautė. Tai buvo ne tik Eoteodo, gyvenusio Dol Gulduro pašonėje, bet ir Gondoro priešas. Todėl sąjunga turėjo būti naudinga visiems - Eorlas buvo pakankamai geras strategas, kad tai numatytų.

Įdomus epizodas, kai Eoteodas su Eorlu priešakyje joja pro Lorijeną. Tarp Eoteodo aiškiai būta legendų apie Lorijene laukiančius pavojus, tad nenuostabu, kad narsiųjų raitelių širdys suvirpėjo, išvydusios nuo Lorijeno link jų plaukiančias miglas. Bet Eorlas neleido sustoti, tarsi bandydamas išsklaidyti legendos poveikį: „Ar nujoję tokį ilgą kelią sustosim tik dėl to, kad nuo upės pakilo rūkas?“ Ir iš tiesų: mįslingasis rūkas išbaidė visus šešėlius, kurie sklido nuo Dol Gulduro, ir apgobęs apsaugojo raitelius nuo išorinių pavojų. Tačiau Eorlas, užuot padaręs (skubotą) išvadą, kad Lorijeno valdovė yra jų pusėje, visų pirma buvo linkęs pasikliauti savo žirgo Felarofo išmintimi: „Jis neužuodžia nieko nelabo“. Praktiškas žmogus, jokioms legendoms anei jų įrodymams/paneigimams nepasiduodantis.

Sakyčiau, kame kame, o Eorlo personaže atsispindi idealaus valdovo įsivaizdavimas. Tai – žmogus, tvirtas ir kūnu, ir širdimi, ir protu. Blaivus, apskaičiuojantis, pasveriantis, bet suvokiantis ir emocinį savo pasirinkimų krūvį. Jaunas, stiprus, mūšyje naudingas. Be to, amžinai jaunas – nes žuvo trisdešimt penkerių. Net galima pasakyti „amžinai tobulas“. Tikras subalansuotas valdovas: mat seni jau gali nebeturėti tos tvirtybės, kurios reikia vadovaujant armijai mūšyje, o jauni dar nepažinti pasaulio tiek, kad galėtų priimti reikalingus sprendimus. Eorlas – tiesiog aukso vidurys.

Nenuostabu, kad apie jį buvo giedamos giesmės. Eorlas įkūnijo ir pačią Rohano valstybę. Eorlas ir Kirijonas jautė abipusį ryšį: pasak „Nebaigtųjų sakmių“, Kirijonas pamilo Eorlą taip, kaip išmintingas, daug pasaulio matęs tėvas myli savo stiprų, daug žadantį sūnų; o Eorlas Kirijoną laikė kilniausiu ir išmintingiausiu pasaulio žmogumi, panašiu į senuosius žmonių Karalius. Rohanas ir Gondoras kaip sūnus ir tėvas, kaip jaunesnysis ir vyresnysis – šitoks santykis išsilaikė valstybių bendradarbiavime ir vėliau.

Eorlą gerbė, mylėjo ir juo pasitikėjo jo tauta. Davęs priesaiką, jis iškart išskubėjo pas senosiose žemėse likusius žmones, kurie į tolimą kelionę naujuosna namuosna būtų išsirengę „tik paskui patį Eoteodo valdovą“. Eorlas – savotiškas pionierius. Jis Eoteodą veda į naujus kraštus, kuriuose tvarkysis taip, kaip tinkami. Šie kraštai – ne užkariauti, ne prievarta pavergti, o dovanoti kaip draugystės ženklas. Nauji namai reiškia ir naują valstybę, naują gyvenimo etapą. Nors Eorlas – nebe pirmasis Eoteodo vadų eilėje, būtent jo vardu pasivadina vėlesni Eoteodo palikuonys. Eorlas rohirams – kultūrinis herojus, Kulturträger, valstybės, galbūt naujos valstybingumo formos ir, be jokios abejonės, naujo valstybinio-tautinio sąmoningumo pradininkas. Gondoras dabar Eoteodui tampa jau nebe tolimu kraštu, su kuriuo kažkada palaikyti draugiški santykiai, o nuolatiniu kaimynu ir partneriu, iš kurio be viso kito ateina ir tam tikri papročiai, sampratos, idėjos. Eoteodas Eorlo dėka įtraukiamas į didžiąją Viduržemės ekonominę, kultūrinę politiką. Rohirai prižiūri Didžiojo Kelio atkarpą. Visi Gondoro priešai – ir Rohano priešai. Rohane yra Gondoro salelė – Orthankas. Yra sprendimų, kuriuos reikia priimti kartu. Ir taip toliau. Trumpai tariant, Eoteodas „pereina į kitą fazę“: lygiai kaip žuvus Leodui Eorlas tampa vyru ir vadu, Eoteodas pakeičiamas rohirais ir tampa daugiau nebe Eoteodu, suvokiamu kaip tautinis-gentinis savarankiškas darinys, o Rohanu – tokia pačia „valstybe“ kaip Gondoras.

Eorlas, nors didžiajame Tolkieno kūrinyje „Žiedų valdovas“ minimas tik probėgšmiais, bet minimas dažnai. Tai yra vienas iš tų „nematomo, bet labai viliojančio istorinio užnugario“ elementų. Kaip galbūt būtų galima pasakyti, net jei eiliniam rohirui paties Eorlo seniai nematyti, eorlingas – eorlaičiai – visuomet aplink jį.


Kas ir kur

* Žiedų valdovo Priedas A
* Unfinished Tales, Part III, 2, Cirion and Eorl....
* HoME XII, Part I
* Eoteodo istorija (eng)
* "Erlas" - lt Vikipedija (lt)
* Eorlo priesaikos vertimas į sindų kalbą (eng, sind)
* Annals of Arda (glaustai) (eng)
* Žemėlapėlis
* Fell and Fair (apie Eladaną ir Elrohirą Kelebrantos mūšyje) (eng)
* Of Death and Men - fanfiction (eng)
* The Taming of Felaroth (sic) - fanfiction (eng)

<center>...vasarį bus ir karalienė...</center>

[Starlin]

Atrodo, kažką žadėjau vasario mėnesiui?

<center>Karalius Mėnuo, Karalienė Saulė: valdžia ir valdovai Viduržemėje

PENKTA DALIS</center>

Kai moterys ima valdžią: Nūmenoro karalienės



Labai glaustai – nes medžiagos nėra daug – pristatysiu Nūmenoro valdančiąsias karalienes, t.y. tas, kurios vykdė ne tik karaliaus žmonos pareigas, bet ir realiai valdė valstybę. Kaip žinome, Viduržemėje moterų valdovių buvo nedaug, o tos, kurios buvo, pasižymėjo itin stipria charizma (žr. Haleta) ar kažkuo kitu, net ir be valdoviško titulo išskiriančiu jas iš kitų žmonių/elfų (Melijana, Galadrijelė...) O štai Nūmenoro dukroms skeptras atitekdavo pagal įstatymą, jei jos buvo vyriausios tarp karaliaus atžalų. Tiesa, taip jau išėjo, kad tik trys moterys (iš iš viso buvusių dvidešimt penkių valdovų) gavo valstybės vadžias. Dar viena – Myrijelė – taip pat turėjo būti valdančiąja karaliene, tačiau skeptrą iš jos paveržė pusbrolis-vyras Ar-Farazonas.

Pirmoji karalienė (septintoji Nūmenoro valdovų eilėje) - Tar-Ancalimë (Antrojo Amžiaus 873-1285), Tar-Aldarijono dukra, į sostą sėdo 1075m. Jai sulaukus devyniolikos (892m.), buvo paskelbtas įstatymas, kad sostą Nūmenore turi paveldėti pirmagimis, nesvarbu, kokios jis lyties (ketvirtojo karaliaus pirmagimė Silmarijena tokios garbės nesulaukė...) Dėl visko kaltas Ankalimės tėvas, pagarsėjęs savo didele meile jūrai, bet ne tokia didele – žmonai. Įstatymą Tar-Aldarijonas paskelbė „iš asmeninių paskatų“: nes neturėjo daugiau vaikų ir nenorėjo nieko bendro turėti su savo sutuoktine. Viena iš įstatymo sąlygų skelbė, kad valdovė per tam tikrą laiką privalo ištekėti, kitaip neteks teisės į sostą, be to, jos sutuoktinis turi būti Elroso palikuonis. Vėliau privaloma santuoka panaikinta, tačiau sutuoktinio parinkimas iš Elroso linijos liko.

Skaityti, rašyti, kalbėti kvenjiškai, taip pat Nūmenoro istorijos Ankalimė išmoko iš motinos Erendisos. Iš žmonių, kurie tarnavo uždaruose jos motinos namuose, prisigaudė daug „liaudies išminties“. Stropiai saugoma motinos, mergaitė vis tik sugebėdavo išsprukti į žalias pievas: pasakojama, kad drauge su piemenaitėmis ganydavo avis ir miegodavo po atviru dangumi. Erendisa Ankalimei įskiepijo panieką triukšmingai, atsakomybės vengiančiai vyrų padermei: Ankalimė užaugo tyliuose, ramiuose motinos namuose toli nuo tėvą pasiglemžusios jūros. Tačiau iš tėvo ji paveldėjo užsispyrimą, nepaklusnumą, tad valdovės pareigos nesikratė: priešingai, pati sau pasižadėjo būsianti įtakinga, tvirta ir laisva – savo norų žiūrinti ne mažiau nei valstybės reikalų – karalienė. Paauglystės metais ji gyveno ir pas motiną, ir karalių rūmuose Armenelose.

Kai Ankalimė užaugo ir išgražėjo, prie durų pradėjo rikiuotis jaunikiai, ir mergina sumąstė nuo jų pasprukti: pasislėpė atokiame regione (pasakojama, kad piemenavo). Štai tenai ji sutiko balsingą piemenaitį, vardu Mamandilis. Porelė kartu ganė avytes, dainavo daineles, ir prisidainavo: Mamandilis prisipažino meilėje, o Ankalimė prisipažino esanti būsimoji karalienė ir todėl negalinti būti su juo kartu. Štai čia įvyko didis stebuklas: Mamandilis juokdamasis prisistatė savo tikruoji vardu – Halakaras, Halatano iš Hjarastomio sūnus, iš Elroso giminės. Deja, kilmingasis piemenaitis sulaukė visai kitos reakcijos, nei tikėjosi: Ankalimė supyko, kad Halakaras ją apgaudinėjo, kad nuo pat pradžių žinojo ją esant princesę. Nors Halakaras vyniojo makaronus ant ausų, kad jis pamilo piemenaitę, o ne princesę, Ankalimė išliko išdidi ir pasakė, kad jei būtų jos valia, ji išvis už nieko netekėtų. Istorija baigėsi jos nenaudai: Halakaras vis tik vedė Ankalimę – nes Nūmenoro valdantieji sluoksniai spaudė merginą ištekėti (kita versija: kad antras eilėje prie sosto Ankalimės pusbrolis pradėjo grasintis atimsiąs iš jos skeptrą).

Santuoka nebuvo baisiai laiminga. Halakaras tebeturėjo savo ūkį, tačiau Ankalimė norėjo jį iš jo atimti (kokia karalienė geidžia ūkininkaujančio vyro?) To negana: Ankalimė neleido nė vienai savo rūmų damai ištekėti, nors dauguma jų turėjo mylimuosius. Halakaras slapčiomis suorganizavo toms damoms vestuves ir turėjo pakankamai įžūlumo pakviesti į jas Ankalimę. Vestuvėse patirtas pažeminimas (visi aplink džiūgauja ir t.t.) visam laikui supriešino Ankalimę su jos vyru.

1098m., mirus Tar-Aldarijonui, Tar-Ankalimė nusprendė netęsti tarptautinės tėvo politikos – nebesiuntė pagalbos Gil-galadui Viduržemėje (ten jau buvo prasidėjusios problemos su Sauronu). Regis, ilgainiui Ankalimė visai suruko: netgi savo dviems vaikaitėms neleido ištekėti (ir todėl sosto įpėdiniu tapo trečiasis jos sūnaus vaikas – sūnus Sūrijonas). Tar-Ankalimė sostą perdavė 1280m. Jos valdymo laikotarpis tuo metu buvo ilgiausias po Elroso (205 metai).

Kitos karalienės neteko laukti ilgai (Nūmenoro mastais): jau dešimtą poziciją valdovų linijoje užėmė Tar-Ankalimės provaikaitė Tar-Telperien (1320-1731). Kaip ir probobutė, ši karalienė neturėjo didelio noro ištekėti. Priešingai nei probobutė – taip ir neištekėjo. Todėl po jos mirties skeptras atiteko jos sūnėnui.

O štai trečioji karalienė (šešioliktoji valdovė) – Tar-Vanimeldë (2227-2637) elgėsi visai kitaip nei jos pirmtakės: valdžios ji nesigviešė, užtat baisingai mylėjo savo vyrą Herukalmą ir, perdavusi jam valstybės reikalų naštą, pati užsiiminėjo muzika bei šokiais. Žmonai mirus, Herukalmas bandė pasiskelbti karaliumi, tačiau ne visi vėlesni istorikai jį pripažino – septynioliktuoju karaliumi laikomas Tar-Vanimeldės sūnus Alkarinas.

Taigi, nors sprendimas įvesti lyčių lygiavą sosto paveldėjimo įstatuose buvo gan šviežias išradimas, Nūmenoro karalienės baisiai didelio pėdsako istorijoje nepaliko. Dvi iš jų pagarsėjo išdidumu ir nepaklusnumu, trečia – nepareigingumu. Susidaro įspūdis, kad savo, kaip valdovių, galią Ankalimė ir Telperijena stengėsi įrodyti atsiribodamos nuo įprastinio karalienių vaidmens: valdovių-žmonų, esančių skeptrą laikančio vyro šešėlyje. Vanimeldė santuokos neatsisakė, netgi ja mėgavosi, bet užtat nebuvo stipri valdovė. Norintiems papurtyti Tolkieną už šovinistinį lytiškumą jo kūryboje – puiki proga: nors galima ir pasiginčyti, mat savo žmonas ignoravę Nūmenoro karaliai taip pat rašytojo buvo nutapyti ne per gražiausiomis spalvomis. Aišku, galima spėlioti, kad Tolkieno pasaulyje moteris, gebanti gerai suvaldyti savo šalį ir neužsitraukti valdinių paniekos ar rūstybės, yra išskirtinė, vienetinė asmenybė, o skeptrą „pagal taisykles“ paveldėjusios valdovė – labai netobulos, nesugebančios pasiekti tinkamos pusiausvyros. Bet išvadas kol kas atidėkime.


Kas ir kur?

* LotR, Priedas A
* Silmarillion - Akkalabeth
* UT - Part II, Chapters 1, 2, 3
* Requiem at Sunset - jei ką domina miniatiūros, kurios gali būti apie bet ką... Čia - apie Tar-Telperijeną
* Portrait Of A Queen - trumpas perbėgimas per Tar-Telperijenos mintis
* The Queen's Fool - paskutinis Tar-Ankalimės pokalbis su savo juokdariu

[Exon]

Dėkui už šaunios iniciatyvos pratęsimą!

[Laiqualasse]

Po daugelio metų pirmasis šios gijos įrašas pavirto straipsniu tinklalapyje. Jei turite noro, galite čia ką nors pakomentuoti