Morgoto žiedas (Morgoth's Ring)

Heru i Million: J.R.R.Tolkien'o kūryba.
BUTTON_POST_REPLY
Žinutė
Autorius
Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

Morgoto žiedas (Morgoth's Ring)

#1 Standartinė Indraja » 15 Vas 2007, 09:42

HoME 10. Morgoth‘s Ring – „Morgoto žiedas“. Kviečiu pasipasakoti įspūdžius. Nebūtinai apie ištisą knygą – teoriškai mažų mažiausiai žaidusieji pas Hildiko yra skaitę bent ‚Laws and Customs among the Eldar‘.

Ši knyga – tekstai iš to laikotarpio, kai Tolkinas grįžo prie Silmarillion legendariumo, baigęs „Žiedų valdovą“. Pageidaujantiems skaityti „iš eilės“ dera pirma įveikti HoME 1 (‚Book of the Lost Tales I‘), HoME 4 (‚The Shaping of Middle-Earth‘) ir HoMe 5 (‚The Lost Road and other Writings‘) antrąjį skyrių. Didžiausią malonumą turbūt pajustų žmogus, ten ieškantis Kristoferio nurodytų HoME 10 pakeistų vietų. Girdėjau, tokie egzistuoja. Laimė, pakankamai didelė „Morgoto žiedo“ dalis gali padaryti įspūdį tiesiog skaitytojui.

Knygą skaičiau penkerius metus suteikusia patirties spręsti apie galimus skaitymo būdus tvarka: HoME 10 skyriai 4, 5, 3 – šis ne nuo pradžių ir taip, kad tuo metu spėjau sudoroti visą HoME 3 (sk. 3-4-2-1), visą HoME 1, HoME 2 sk.6 ir 1, HoME 12 sk.4 bei HoME 10 sk.2, o taip pat daugybę kartų pasinaudoti paieška po visą seriją. Suprantama, baigiau pirmuoju skyriumi. Atskiri skyriai tarpusavyje susiję nevienodai glaudžiai, tad visai dera skaityti, tarkim, trečiąjį nuo ‚The Earliest Version of the Story of Finwe and Míriel‘ – ir iki galo. Tolkinizmas būtų kur kas pilkesnis, jei tie, kurie buvo besiimą ‚Athrabeth‘, būtų susizgribę ir išėję prieš tai perskaityti visų 9,5 tomų nuo HoME pradžios. O štai šį tą iš „Finvės ir Myrijelės istorijos“ bei iš penktojo skyriaus tikrai reikėtų pamatyti kartu su anuoju.

Pirmasis skyrius – ‚Ainulindalë‘. Pora variantų labai pažįstami. Tačiau jų tebesiklauso Elfvinė, „Prarastųjų sakmių“ jūrininkas, pasiekęs elfų kraštus. Ir vienas – netikėtas: Saulė ir Mėnulis atsiranda jau pasaulėkūros pradžioje. Toks modelis plėtojamas ir epizode iš penktojo skyriaus (štai antroji ekskursija skaitytojui „ne iš eilės“ – bet nenorinčiam pamesti prasmės), jis skirtas dabartiniam žmogui, kuriam būtų neįtikinamas plokščias pasaulis; o elfai juk turėjo pakankamai gerai pažinti Saulės sistemą.

Antrasis skyrius – ‚The Annals of Aman‘. Antrasis ir trečiasis skyriai – maršrutas norinčiajam geriau pažinti knyginio ‚Silmarillion‘ pradžios įvykius. Juose vardai – kartais kiek kitokie; datos (žaidėjui, fikeriui – lobis); detalės (tarkim, Priesaika, galutinis eiliuotasis variantas). Viskas atpažįstama, bet smulkiau, ryškiau.

Trečiasis – ‚The Later Quenta Silmarillion‘. ‚Laws and Customs among the Eldar‘ – programinis tekstas „norintiems būti elfais“. Trečiajame skyriuje ima ypač ryškėti filosofiškoji „Morgoto žiedo“ dedamoji. Valų pokalbiuose iš ‚The Story of Finwë and Míriel’ šmėsteli ir iš trumpojo ‚Silmarillion‘ nujaučiamas, tačiau tik šioje knygoje tiksliai įvardintas ir išnagrinėtas svarbiausias Amano elfų (bei ainų) filosofinis klausimas: kas laukia Ardos po Muzikoje išgiedotos istorijos pabaigos? Elfų – po kiekvieno iš jų tykančios tikrosios mirties Ardos pabaigoje?

Ketvirtasis – ‚Athrabeth Finrod ah Andreth‘. Neperdedant įžymusis, didysis ir reikšmingasis elfų karaliaus ir išmintingosios moteriškės pokalbis (su taip pat svarbiais komentarais), įkvėpęs tolkiniškuosius mistikus, tokių kūrinių kaip „Anapus aušros“ autorius ir suteikęs itin rimtą pagrindą po kojomis visiems, kurie žavėjosi Finrodu Felagundu jau dėl kelių pastraipų ‚Silmarillion‘. Man jis kaip besiformuojančiai tolkinistei buvo ketvirtasis pagal svarbą kūrinys po ŽV, ‚Silmarillion‘ ir „Zvirmarillion“. Čia plėtojamas minėtasis trečiajame skyriuje iškeltas klausimas. Plėtojimas atskleidžia elfų bei žmonių požiūrių į vieni kitus detales, išryškina Finrodą kaip asmenybę, o desertui pateikia vienintelę žinomą elfo ir žmonių moters meilės istoriją. Visa tai puiku, tačiau mane labiausiai sukrėtė samprotavimų posūkis, sutapatinantis galimą Ardos ateitį su pasaulio ateitimi pagal krikščioniškąją pasaulėžiūrą. (Būtent samprotavimų – ne aksioma, tik hipotezė: elfai neturėjo dogmų, religijos). Ainulindalė – Alfa; Atrabetas – Omega. Savaime tai visiškai nėra netikėta, net atvirkščiai, tačiau pasakojimo intonacijos, nuotaika, detalės suteikia ryškų emocinį atspalvį. Tik tai perskaičiusi iš tikrųjų supratau, koks reikšmingas pačiam rašytojui buvo jo kuriamas pasaulis, kaip jis jį mylėjo, kaip atsakingai žiūrėjo į kūrybą. Trumpajame ‚Silmarillion‘ ar ŽV nerasime tokio ideologinio artumo, ir tai daro šias krikščioniškomis vertybėmis besiremiančias istorijas priimtinas visokiausių pasaulėžiūrų skaitytojams. Bet jam tai privalėjo būti pasaulis, kuriame elfai ir žmonės ne tik kadaise vaikščiojo ta pačia žeme, bet ir bus kartu amžinybėje po dienų pabaigos. Jo kuriamas pasaulis privalėjo turėti potenciją būti sutapatintas su jo tikruoju pasauliu per pačius esmingiausius taškus. Šiame pranašų ir misionierių amžiuje pagarbą sukelia ir tai, jog Profesorius, nuėjęs šitaip toli, neužsidėjo jokios šiaudinės karūnos.

Penktasis – ‚Myths Transformed‘. Bandymai kurti mitologiją apvaliam pasauliui, samprotavimai apie Amaną, apie orkų prigimtį. Puikus Morgoto ir Saurono asmenybių palyginimas, rodantis, kad be jokių ašaringų ar netradicinės orientacijos santykių jie buvo žavi pora.

Svetainei bus versija be asmeniškumų...
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Exon
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1883
UžsiregistravoCOLON 02 Kov 2004, 19:32
MiestasCOLON Vilnius
CONTACTCOLON

#2 Standartinė Exon » 07 Kov 2007, 13:51

“Athrabeth” yra žiauriai įdomus kūrinukas, iš kurio išplaukia daug klausimų, atsakymų ir šiaip naudingos informacijos. Tarp kitko, tamsta ieškojai, kur yra tiesiogiai paminėta, jog elfai nesudarė sąjungų su Melkoru. “Athrabeth'e” yra perpasakotas Finrodo posakis šia tema:
Individual Elves might be seduced to a kind of minor 'Melkorism': desiring to be their own masters in Arda, and to have things their own way, leading in extreme cases to rebellion against the tutelage of the Valar; but not one had ever entered the service or allegiance of Melkor himself, nor ever denied the existence and absolute supremacy of Eru.
Beje, yra ten toks vaizdingas posakis:
'We know Melkor, the Morgoth, and know him to be mighty. Yea, I have seen him, and I have heard his voice; and I have stood blind in the night that is at the heart of his shadow
Čia turbūt užuomina į Valinoro užtamsinimą?
Mergaitė Gyvatė

[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#3 Standartinė Indraja » 07 Kov 2007, 13:56

Varlio, dar nereik "emigruot"!
Ačiū, pirmoji citata daug kam ir daug kur praverstų. Ji taip pat ir atsakymas, ir naujų klausimų šaltinis - o tai Maeglinas ką galvojo?...
Antroji - labai panašu, kad apie tai.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Exon
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1883
UžsiregistravoCOLON 02 Kov 2004, 19:32
MiestasCOLON Vilnius
CONTACTCOLON

#4 Standartinė Exon » 11 Kov 2007, 18:30

o tai Maeglinas ką galvojo?...
O Maeglinas po Finrodo buvo, ir šiaip unikalus atvejis! Aš tyčia pabrėžiau, jog čia yra Finrodo nuomonė, nors Finrodas, ko gero, buvo geriausias elfų psichologijos ekspertas.
Bet Maeglino išdavystė ir vadinama yra " treachery, most infamous in all the histories of the Elder Days"; be to, sunki vaikystė, slidžios palangės… ta prasme, nesutarimai su tėvu, net Eolo pasikesinimas į sūnaus gyvybę – turbūt, irgi unikalus poelgis.
Mergaitė Gyvatė

[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]

BUTTON_POST_REPLY