Pradėsiu nuo antro galo: pastebėkit, kaip Ainulindalėj ir (bent jau) pirmam Quenta Silmarillion (QS) skyriuj kalba Ilūvataras
(kurį turime laikyti vieninteliu Ea tiesos šaltiniu, t.y. jeigu kalbame „within Tolkien‘s world“, or ne „without“ – kaip pavyzdį galiu pateikti klausimus „iš kur Bilbas gavo mitrilinius marškinius“ (within) ir „kaip Tolkinas sugalvojo Bilbo mitrilinius marškinius“ (without); čia tik iškyla problema, kad Silo pasakotojas – Imladriso elfai. Ar jie šališki? Bet čia jau kita tema.):
Ilūvataras rašėCOLONTujen, Melkorai, matysi, kad negalima auginti temos, neišdygusios iš manęs, ir kad nė vienas negali keisti muzikos, nepaisydamas manosios valios. Nes tas, kuris mėgins, pasirodys esąs tik mano įrankis kurti dar nuostabesniems dalykams, kurių tasai nė neįsivaizdavo. (Ainuilindale)
Šie taip pat savo laiku atras, kad viskas, ką daro, atsigrįžta galiausiai tik mano darbo šlovei. (QS, 1sk, apie žmonių padermę)
Taigi Ilūvataras iš tiesų žino viską ir viskas jo valioje, nes Ea, galų gale – jo tvarinys. Ainos dainavo, bet ainas sukūrė
jis. Vadinasi, ir disonansą sukūrė
jis. Žmonės turi laisvą valią? Taip, jie gali „tarpu pasaulio galybių ir galimybių“ pasirinkti jiems tinkamą gyvenimo kelią, tačiau „savo laiku atras...“ tai, kas pacituota aukščiau. Melkoras turėjo laisvą valią suardyti temas, jis pasirinko svajoti apie Nežūvančiąją Liepsną, bt
jis sukurtas Ilūvataro. Galima netgi prieiti prie išvados, kad visas Pasaulis ir jo istorija – viena didelė Ilūvataro mintis.
Kad jau prakalbom apie Rytus, apie hinduizmą išmanau labai mažai, bet Šyva iš tiesų susijęs ir su griovimu, ir su kūrimu. O nuolankumui geras pavyzdys būtų kinai. Vėlgi mano žinios labai ‚knygynės‘ (ar ‚konspektinės‘), bet šį bei tą galiu pasakyti. Vadinamasis
sūniškasis nuolankumas tradicinėje kinų kultūroje – vienas iš pačių svarbiausių kultūrą formavusių veiksnių. Čia, žinoma, įvairūs papročiai, susiję su sūnų pareiga tėvams (kad ir su gedėjimu bei laidotuvėmis), taip pat su valdinių ir imperatoriaus santykiais. Kaip pavyzdį galiu pateikti tokią daug kur žinomą istoriją: vienas žmogus apsivogė ar kažką nužudė, o teisėtvarka atėjo pasiklausinėti į jo namus. Sūnus viską žinojo, bet tėvo neišdavė, nes svarbiau pareiga tėvui, ne tai, kas gali laukti vėliau ir net ne tikrojo vagies/žudiko išaiškinimas. Nuolankumas, o dar tiksliau – nusižeminimas kinų kultūroje pasireiškė ir jų baisingai išplėtotuose ritualuose. Pvz. jeigu gauni dovaną, tai turi lankstytis ir bandyti ją grąžinti, nes „esi nevertas“, o tas, kuris dovanoja, ją tau bruka ir aiškina, kad yra „labai menkas ir nevertas įteikti šią nedidelę dovaną“ ir taip be galo be krašto. Išvada? Mums, europiečiams, tokie ekscesai gali atrodyti nežmoniški, išpūsti, nenormalūs ir t.t. Tradicinėje Kinijoje tai buvo norma. Kaip
Indraja pabrėžė, „žmonės taip negyveno“. Mes, šiaip ar taip, esame
žmonės, todėl į elfus norim nenorim žiūrim per savo prizmę. Kaip europiečiai žiūri į kinų ritualus. Mums artimesni noldos, nes noldų klystkeliai pažįstami kone kiekvienam žmogui. O jeigu skaitytojas dar ir krikščionis, išvis gerai: puolimas, išvarymas iš Rojaus – amžina, karti, bet neišvengiama bausmė, o kadangi neišvengiama, reikia išmokt su ja gyventi. Ir gyveni kaip nolda... C‘est la vie. Todėl būtina pasižiūrėti kuo labiau atitrūkus nuo žmogiškos mąstysenos. Tiesa, rytietiškas „susiliejimas su gamta“ (kad ir daoizme) – taip pat vienas iš atspirties taškų nagrinėjant vanjų funkciją.
Turbūt tas pats mąstymo balastas ir priverčia žiūrėti į vanjas kaip į nesivytančią giminę. Antra vertus, tegu jie yra tobuli ir todėl gyvenantis amžinoje palaimoje ir gėryje. Ar čia „prūdas užmaurojusiu dugnu“? Priešingai. Čia – tyras, skaidrus, amžinai švarus ir gaivinantis prūdas (kūdra būtų taisyklingiau). Jam taip pat būtina pripažinti egzistavimo teisę, jeigu pripažįstame teisę Melkoro disonansui.
Kad Valinoras Viduržemėje svetimkūnis, sutinku. Bet tai nulemta jau nuo pat pradžių: „žmonėms keistų dovanų dovanojo“ (QS 1), o su keistom dovanom jiems teks atsiskirti nuo elfų, kurių dalia visiškai kitokia. Žmonės paprasčiausiai nesupras, ims pavydėti (kaip ir atsitiko – o juk eflos irgi ima žmonėms pavydėti! Čia kaip su garbaniais, kurie nori tiesių plaukų, ir tiesiaplaukiais, trokštančiais garbanų). Jie nemokės
atsiskirti nuo savosios prizmės, o tų, kurie mokės, bus mažai (kaip mažai sugebančių įsigyventi į hinduizmą ar konfucianizmą Europoje). Galim net pafantazuoti: elfų genocidas. Bet juk lieka Tiesusis kelias, visada lieka ilgesys – ne tiek noras išsimaudyti toje skaidriojoje kūdroje, kiek noras atgauti tai, kas prarasta. Amžinas žmonių noras.
Na, čia nuo vanjų jau baigiu nukrypti, todėl vietą užleidžiu kitiems kalbovams.