Na va, pabudau. Ir puolu rašyti savo įspūdžius
. Nekritikuokit, jei manieji nelabai tiksliai ką nors apibūdins. Na, dar nesu tiek pasikausčiusi tolkienistiškuose terminuose ir apskritai neiškalbinga esu
.
Mano atveju labai teisingai suveikė "paskutinės akimirkos" apsisprendimas. Tai puoliau gamintis kostiumą ir nuvažiavau be kažkokių pliusų ir minusų ieškojimo
.
Buvau paskirta į dvorfų būrį. Praėję kostiumų, ginkluotės patikrinimus, įvertinimus balais ir pinigais, iškeliavome trise į savo stovyklą. Mūsiškė buvo tikrai rimtai apgalvota, sunkiai priešams įveikiama. Planavome, dėliojomės tikslus, prioritetus (na, juk legendose buvo minima apie dingusį nykštukų žiedą, išsibarsčiusias žemėlapio dalis bei galimybę susižvejoti ežere nuskendusio drakono dalis, o kur dar naujų prekybos ryšių su žmonėmis sudarymas ar seniai nutrūkusių atstatymas).
Aplinkui vis pasigirsdavo kovos mūšių šūksniai, mirties klyksmai, pergalingi džiūgavimai. O mūsų buvo tik trys. Na, galėjome guostis, kad elfai tik du. Bet koookie elfaiiiiiii-pasakiško didingumo ir grožio Tranduilas (lyrinis nukrypimas-gal nuorodą kur tokius plaukus gauti
), Legolasas-be žodžių
-aktoriai turėtų mokytis iš jo
, įsijautimas į rolę, iškalba, apskritai veidas tinkamas vaidybai
.
Mums besvarstant veiklos planus, netoliese vis pasigirsdavo keistas baubimas. Pasiruošėme ginti savo tvirtovę, tikėdamiesi išvysti mus puolančius orkus. Bet netikėtai prie mūsų ėmė artėti nenuspėjamos rūšies baisus žvėris, ėmė veržtis į mūsų stovyklą. Dworfas Horas stojo į kovą. Įnirtingai dvikovai besitęsiant aš iš pašalių kirtau žvėriui per kojas ir jis susmuko (dabar įsivaizduokit išdidžiai iškeltą mano nosį
). Žvėris nušliaužė, o aš šiandien pabudus krimtausi kodėl mes jo neapieškojom. Na, dar buvo žaidimo pradžia, tai gal nebuvo tiek fantazija išbujojusi, kiek paskui jau buvo dalyvaujant nurenginėjant, apčiupinėjant nukautus orkus (patys kalti-galėjo rinktis viską atiduoti arba būti apieškoti
).
Teisingai įvertinę situaciją mes nusprendėme ne veltis į nelygias kovas, su nenuspėjamus tikslus turinčiais žmonėmis iš Rytų (o jie gi dar turėjo savo tarpe absoliučiai ne teigiamus tikslus puoselėjančią šamanę (jos išvaizda apie tai tiesiog šaukte šaukė)), jokiu būdu nepakliūti į akis orkams, bet susirasti Ežero miesto gyventojus ir pabandyti su jais sudaryti sąjungą dėl apsaugos, prekybos, išsiklausinėti ką jie žino apie padėtį apylinkėse bei svarbiausius tikslus-žiedą, žemėlapį, drakono dalis).
Jaz, nepamenu kokiu pagrindu mes gavome iš paslaptingos moteriškės žemėlapio gabaliuką, kurį nusprendėme paslėpti Horo bate (naivuoliai kokie tuo metu buvome
) ir mes iškeliavome iš savo tokios saugios ir mielos širdžiai tvirtovės.
Bekeliaudami netikėtai susidūrėme su žmonių grupe, su kuriais bandėme pakalbėti, deje, bet bet jie buvo užpulti iš kitos pusės, liepė mums nesiartinti (na, suprantama, kad gal jiems ir pasirodė įtartinas toks vizitas iš dviejų pusių (mes tikrai nežinojome apie orkų planus
)) ir mes protingai nusprendėme atsitraukti. Bekeliaudami išgirdome garsus ir taip suradome Ežero miesto stovyklą su burmistru (o yes-tikras tikriausias, natūraliausias
), kurio stovykloje jau buvo į derybas atvykęs Tranduilas bei kaip karo belaisvis Easterlingų ex vadas. Čia, pasitelkdami visą diplomatiškąją iškalba bandėme išsiklausinėt kas kur vyksta, kas ką žino (ooooo, kiek nuslėptų minčių slėpėsi po antakiais, o lūpos bylojo aptakias, atsargias teorijas). Staiga išgirdome traškesį, juodas šešėlis ėmė slinkti stovyklos pakraščiais, o kur ne kur vis pavykdavo įžiūrėti juodame veide žibančias žiaurias akis (
bei pusę veido užimančią baltų dantų šypseną ). Taigi, žinojome, jog esame stebimi ir norint išvykti, reikėtų tai padaryti labai atsargiai ir išmintingai. Na, tokia proga mums pasitaikė, kai į stovyklą atvyko Legolasas su žmonėmis ir, O SIAUBE, šamane. Legolasas visus įtikinėjo, kad šamanė jam atidavė drakono dalį iš kurios mes galėtume turėti kažkokios (tuo metu mums dar nežinomos)naudos, o šamanė tuo dosnumu gautų mūsų apsaugą ir pasitikėjimą. Na, dvorfams toks elfų ir žmonių sutarimas su šamane ir jos įleidimas į stovyklą pasirodė ne tik įtartinas, bet ir pavojingas, tai mes pakilome iškeliauti. Su mumis už stovyklos ribų išėjome dauguma ten buvusiųjų. Tuo pasinaudojusi šamanė su polit.kaliniu iš Rytų užsidarė ir taip užėmė stovyklą. Drakono dalis pasirodė taip pat nieko verta, o tiesiog apgaulė.
Su žmonėmis nutarėme keliauti į sugriauto Deilo miestą ir ten sudaryti sąjungas, prekybinius sandorius, nes žmonėms reikėjo tvirtų akmenų, kuriuos mes galėjome jiems parūpinti.
Mums, dvorfams, pasirodė, kad tai būtų labai gera galimybė nueiti pažvejoti drakono dalių. Taigi aš paslapčia atsiskyriau nuo visų keliautojų ir nusliūkinau prie ežero kranto. Man bežvejojant, pasigirdo neaiškus traškesys, kuris vis artėjo. Traškesys sklido iš visų pusių ir nors bandžiau pasislėpti už medžių, buvau pastebėta. Tai buvo penkių orkų šutvė, kuri mane negarbingai puolė. Negarbingai, nes aš taaaaaaip įnirtingai su vienu koviaus, o kitas nudūrė mane iš šono
, ir dar daug
. Tiems niekšams to nebuvo gana ir aš buvau tiesiog sudraskyta, suryta tų šlykščių padarų.
Sklandymas Mandoso menėse praėjo lėtai ir nuobodžiai. Menės vis pilnėjo žuvusiais žmonėmis, Rytiečiais, orkais,...... Ir atėjo man laikas atgimti. Nuvykusi į atstatomą Deilo miestą ten radau Bardą vadovaujantį ( gimęs būti vadu
). Buvau iš pradžių su įtarinėjimais priimta, bet, patikimai pasirodžiusi vis vykstančiuose žygiuose einant žvejoti (vieną iš kartų beplaukiodama ir nardydama ištraukiau drakono dantį), kaunantis su puolančiais orkais, patapau tvirta ir patikima sąjungininke.
Tuo metu, jau buvo su sąjungininkais surinktos trys žemėlapio dalys, keturios drakono dalys :
-drakono nuodai,kurių poveikį ant savęs išbandyti sutiko dvorfas Horas (mano nepritarimas prieš jo pasiaukojimą dėl visų (o dauguma juk buvo žmonės
) buvo bejėgis) ir ilgam tapo lyg ne savas-staiga užplūdusi meilumo banga ilgainiui persimainė į nesibaigiantį liūdesį
,
-dantis (
aššššššššš sužvejojau )
-nagas
-kepenys.
Apie kepenų gavimą man nėra viskas aišku. Mums eilinį kartą einant žvejoti (kad nekiltų neaiškumų noriu paaiškinti, kad ne visi keliavimai žvejoti baigdavosi su laimikiu, nes dažnai net neprasidėjusi žvejyba būdavo nutraukiama orkų puolimo ar tikslas keisdavosi, kai išgirdę neaiškius garsus puldavome išsibarsčiusius orkų būrelius, sudeginome priešų užimtą Ežero miestą (nes Deilas jau buvo atstatomas ir virtęs patikima tvirtove)). Tai štai. Mums eilinį kartą einant žvejoti, ten žvejojančius radome orkus su šamane. Puolėme juos iš pasalų ir be gailesčio nužudėme (
tas apieškojimas man labai linksmai įsiminė ). Deje, bet šamanė vėl paspruko, sviedusi į vieną iš mūsų karių paslaptingą maišelį. Su dideliu įtarimu ir prisibijodami neaiškios kilmės magijos, mes jame radome drakono kepenis (kaip supratau, tai buvo jų sužvejota drakono dalis), kurių veikimą ant savęs išbandyti šį kartą sutiko drąsus (
atgimęs iš nežinau kurios nužudytos rasės ) nykštukas. Deje, bet ir ši drakono dalis davė savo poveikį-išdidus, tvirtas nykštukas tapo bešokančiu, viskuo besidžiaugiančiu linksmuoliu
.
Rezgėme planus kaip surasti lobį, kurio vietą jau galėjome nuspėti iš dar vienos atimtos iš nužudyto orko žemėlapio detalės. Su krūva (atgimusių) nykštukų atkeliavęs nykštukas auksakalis, brangenybių kalėjas sumanė nukalti galios žiedą (kuris jam nuostabiai gražus ir įspūdingas pavyko) ir turėjome sumanymą suteikti šiam žiedui galių. Kadangi gyvų elfų nebebuvo, tai mūsų tikslas sunaikinti šamanę (o tai buvo amžinas ir vis eskaluojamas tikslas) šiek tiek pasikeitė, turint tikslą ją sugavus, kažkokiu būdu jos, mums nežinomas,bet įtariama dideles galias perteikti šiam žiedui.
Deje, nežinia kokių aplinkybių paveikta šamanė sumanė užpulti Deilą. Ji buvo penkių vyrų nukauta po ilgos ir įnirtingos kovos (beveik kaklą siekiančiose dilgėse parversta).
Ir taip žlugo mūsų tikslas kaip nors žiedui suteikti galių
.
Na, ir sumenko mūsų užsidegimas, nes šamanės paieškos ir jos paslaptingumas (kurį Alma tiesiog nuostabiai įkūnijo) nežinomybė jos sugebėjimų, mus užvesdavo žygiams ir kovoms.
Sužvejoję paskutinę drakono dalį (inkstų akmenis
), iš jų sumaišę paslaptingą mišinį, suteikusį jo išgėrusiems vizijas, kur rasti paskutinę žemėlapio dalį su tiksliu lobio radimo vietos aprašymu, iškeliavome jo ieškoti. Priėję paslaptingą labai siaurą tunelį, ir jau pasiruošę juo keliauti, vėl išgirdome traškesį ir iš tolo išvydome tiek kartų matytas ir siaubą mums kėlusias juodas plunksnas. Mūsų tarpe nuvilnijo siaubo pilni šnabždesiai, kad šamanė atgijo
. Bet tai buvo jos tėvas, kuris atėjo atkeršyti už dukterį (atgimęs buvęs Legolasas, tai patikėkite, jis buvo nuostabus
, nes mūsų nustebimas, kai pasigirdo ne Almos, o vyriškas balsas, buvo tikrai nuoširdus
). Netikėtai už jų pasirodė atgimusi elfė, kuri po neaiškių diskusijų su šamenės tėvu, buvo jo nudurta. Kaip šamanės tėvas paaiškino, tai jis įspėjo ją nesiartinti iš nugaros arti, bet ji nepakluso ir buvo nužudyta (
Alma, daryk išvadas dėl polinkio atsiduoti nužudomai ) .
Vienas iš mūsų karių stojo į kovą su šamanės tėvu , bet kova nutrūko sutarus, kad jis padės mums keliauti paslaptingu tuneliu ieškant lobio. Tunelio gale mūsų laukė paslaptingas sutvėrimas-visas juodas, šnabždantis apie mirtį, apie atgimsiantį valdovą). Šamanas su vienu narsiu kariu stojo su juo į kovą (na, kitiems stoti į kovą tiesiog nebuvo vietos siaurame tunelyje). Po labai ilgos ir įnirtingos kovos juodasis sutvėrimas buvo nukautas, o mes gavome skrynią pilną aukso, kurią garbingai išsidalinome .
Žiedo istorijos pabaigos normaliai nesupratau
Tai tiek trumpai apie vakarykštį LARPą.
Jaz kaip visur skauda nuo pirštų galų iki pakaušio. Ir kaip gera
Nuoširdžiausias ačiū organizatoriams ir dalyviams
