Tolkien Lietuva

www.tolkien.lt
Dabar yra 22 Sau 2018, 13:22

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 69 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2, 3, 4  Kitas
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Rūtos kūryba
StandartinėParašytas: 08 Rgs 2007, 14:41 
Atsijungęs
Žiedo nešėjas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Rgp 2007, 11:41
Pranešimai: 932
Miestas: Pilaitė
Bandau kurti epą, Tolkieno kūrybos motyvais. Dėsiu čia po vieną skyriu. Prižadu :) Kai tik parašysiu iškart įmesiu, o dabar jūsų teismui pristatomas 1as skyrius :)



Rūta Miškinytė


Trečioji karalystė




1.


Pamenu aš dainą,
Iš senų senų laikų,
Tepalaimins ji tau dieną
Kai drakonai vėlei bus,
Ir trečiosios karalystės
Dainiai darkart uždainuos
Ir akmuo vėl bus grąžintas
Ir gulės savuos namuos.

Pasirenk ir išklausyki,
Didybę buvusią tuomet.
Įtikėk – ir ten sugrįžki,
Ir tuomet pajusi net,
Galybę užmirštos karalystės,
Skausmą elfų strėlių,
Gausi ir pergalės vyno,
Ir pralaimėjimo smūgių tylių.

Apie Didvyrius klausykis
Tu dainos labai senos,
Kai nykštukai dar gyveno
Požemiuose ir kalnuos.
Kai drakonai dar vis skraidė
Ten aukštai, virš debesų,
Elfai dar tada gyveno,
Gilumoj tankių miškų.

Gal daugiau nebesakysiu,
Gal pasiklausyki pats.
Jei mokėsi uždainuosi,
Nemokėsi – ne bėda.
Ir nė karto neprašysi
Pakartoti tu manęs.
Juk tik taip aš ją pamiršiu,
Niekas jos nebepratęs.

ᇙᇙᇙᇙᇙ







Senas buvo mūs pasaulis,
Medžiai būdavo gyvi,
Dar tuomet drakonai skraidė,
Po dangum, po debesim.
Ir niekam nebuvo keista
Padarą šį pamatyt,
Juk tai buvo kasdienybė –
Niaurume ji išdidi.

Ir trys karalystės buvo –
Tyrlaukiuos, miškuos, kalnuos,
Jos vienintelės stovejo,
Tuose Didžiuose laikuos.
Ir karaliai valdė
Tas vieninteles šalis.
Ir sutart jie negalėjo –
Dėl valdžios tai buvo vis.

Buvo tai karalius blogio,
Karalystėje pirmoj.
Mirodu šiandien vadinos.
Mirodu bus ir rytoj.
Valdė Orkus, Orijanus,
Blogio išperas jisai,
Elfus miško nukariauti
Buvo siekis jo seniai.

Žmones valdė kitas Lordas
Aondeno vidury,
Antros karalystės tyruos,
Savo žemės pakrašty.
Apie Orkus negalvojo,
Jie jam buvo per toli,
Karalystės tik bijojo,
Trečios – miško vidury.

Tarp tų medžių ilgaamžių,
Bideono miške amžinam,
Valdė elfai nemirtingi,
Visą plačią žemę, kad,
Valdovo Arbo nepamirštų,
Žmonės tolimų laikų,
Jo darbus dainiai apdainuotų,
Ir nepamirštų jo miškų.







Ir Arbo žemes jie vadino
Trečiąja karalyste,
Galingiausia tam pasauly,
Ir niekam neišeis nuverst,
Elfų lordo ilgaamžio,
Jo kariuomenės stiprios,
Išmintingojo jo žodžio,
Begalinės jo jėgos.

Paslaptis šios valdžios buvo labai lengva.
Ne kariaunos karių skaičiuj.
Ne elfų lanko stemplės tvirtume
Ne ilgume elfų iečių.
Glūdėjo akmenukas karūnoje lordo
Suteikęs šioms žemėms galią.
Tvirtybę Bideono elfų kariams,
Bei narsą, ištvermę, Valią...

O buvo jis iš senų laikų,
Kai elfas gimė pirmasis.
Jis rado akmenį kalne,
Ir sutelkė savybes geriausias:
Kad to, kas šį akmenį gaus,
Troškimai išsipildytų.
Tereikia turėti valios stiprios,
Ir širdį – tyrumo šaltinių.

Suteiks jis tam galios, kuris nenešios
Neapykantos savo širdy,
Savo protu netrokš pražūties jis kitam,
Nežudys nieko savo kely.
Tas gaus aibę turtų, gaus valdžią visur,
Visur – kur įžengs savo kojom.
Ir begalę – begalę dainų bus sukurta
Apie žygdarbius šio geranorio.

Bet jis suteikti tegali valdžią –
Tam, kuris neturi blogio.
Nenšioja neapykantos viskam – viskam,
Nežudo, to kas po kojom.
O akmuo atsidūręs prie netyros širdies,
Taps visiškai bevertis,
Tik pats paprasčiausias žemės akmuo,
Kaip šeimininkas – pražūties vertas.








Ir vadino tuomet pasaulį
Trečiosios Karalystės Žeme.
Nes galios nieko neprilygo
Elfų strėlei. Ir tada...
Mirodas klastą didžią sumanė,
Kaip galią elfų sunaikint.
Tik jam prireiks žmonių pagalbos –
Kariuomenę reik susirinkt.

Jiems pažadėjo aukso, turtų,
Šlovės jiems Saulės spinduliuos,
Jų vardą amžinai minėsią –
Amžiuose žemės šios ilgos.
Nuodais – tekėjusiais iš lūpų
Sugundė žmones jis blogiu.
Ir įkvėpė į žmones mintį –
Elfai išnyks su laiku.

Žmonės Aondeno klausė,
Tikėjo Mirodo melu.
Garbe žadėta jiems didžiausia,
Ir atminimu jų didžiu.
Kvailiais juos pavertė šie žodžiai,
Apakino juos spindesys,
Išėjo jie į didį mūšį,
Žadėtos laimės atsiimt.

Drakonų Mirodas paprašė
Iš miško niekur nesitraukt.
Kad elfai jo nesunaikintų,
Draugais neapsimestų. Bet...
Užsiundė Mirodas drakonus,
Ant elfų – tų didžių vagių!
Kad juos uždegtų – sunaikintų,
Ir nebeliktų jų namų.

Drakonai nebuvo elfų priešai,
Ir nesipyko niekados!
Ir žodžiais blogio netikėjo,
Ir net nemanė jie jėgos
Prieš elfus niekad panaudoti,
Ir eit padegti jų namų.
Ir sunaikinti jų nenori
Drakonai, užlaukio miškų.








Bet jeigų kartais įsibrautų
Elfai Užlaukio mškan,
Ir skristų strėlės viršum medžių,
Ir degtų miškas, tai tada,
Drakonai nieko nebelaukę
Imtų ginti mišką šį,
Ir nesvarbu jiems kas juos puola –
Drakonams jie nebe savi.

O Mirodas karaliui Arbui
Žadėjo niekad nebepult.
Padėti gintis prieš tuos žmones,
Neleisti miško jiems užguit.
Kad žmonės jų nesunaikintų,,
Kad elfai būtų dar gyvi,
Kad Bideono nesugriautų,
Išliktų pasaka didi.

O jei užpuls, kad pas drakonus,
Keliautų elfai kuo greičiau.
Jie juk draugai – ir kai pavojus,
Padėtų atsiremt tvirčiau.
Sudegintų jie visus žmones,
Ir išvarytų iš miškų,
Ir dingtų elfų visos bėdos,
Ir vėl valdytų jie namus.

Bet Arbas jais nepatikėjo –
Mirodo žodžiais saldžiais.
Bet ką daryt – juk žmonės puola!
Teliko paikliauti jais.
Bet žmonės elfų juk bijojo,
Kariuomenės miškų stiprios,
Ir kodėl šie žmonės puola?
Jiems nėra kelio atgalios.

Arbas Mirodu netikėjo,
Nuo pat jo žodžių pirmų.
Bet Elfams jau neberūpėjo.
Rūpėti buvo per vėlu.
Kas ėmė kardą, kas griebė lanką –
Žmonės jau brovėsi miškan.
Ir kaipgi jie nepabijojo
Numirę ugnyje sudegt.








Elfai nužygiavo šiaurėn,
Paslėpę vaikus kitam miško gale.
Ir pražūties jie nebijojo,
Nes nugalėt jų niekas nepajėgė.
Prisiminė Arbas Mirodo žodžius:
- Jei reikia pagalbos tik ragą papūsk,
Ir mes atžygiuosim į mišką pas jus,
Išgelbėsime mes miško draugus.

Didingas karalius Arbas tada
Negalėjo patikėti tuo ką pats daro.
Išsitraukęs ragą pūtė į jį.
Ir Mirodo Armija didi atžygiavo.
Karalius netikėjo kad kausis kartu
Su blogio lordu per mūšį nors sykį.
Ir susitiko tada vienu du –
Valdovai dviejų šalių didingi.

Prabilo mirodas tąkart,
Kitaip nei paskutinį sykį.
Nedraugiški žodžiai skambėjo miške,
Kur elfai išsiruošė į žygį.
Nežadėjo jiems pergalės kare,
Daugiau lordas Mirodas,
Tik smerkė jų lankus ir strėles,
Ir pergalė jau toli rodės.

Melavo Arbui tuomet Mirodas,
Sukurstė jis pats žmones,
Kad elfus užpultų jų pačių miške,
Ir degtų tuomet Bideonas.
Paliko piktasis karalius vienus
Elfus tekariauti,
Jo kėslas buvo tik vienas tada:
Bideono medžius išrauti.

Norėjo Mirodas sudeginti tai,
Kas žemėje buvo gražiausia.
Nuostabujį mišką kartu su namais,
Ir užmiršti dainas nuostabiausias.
Kad elfų neliktų ir žemė tada,
Trečiosios Karalystės nesivadintų,
Skambėtų tik Mirodo vardas visur,
Ir toks amžinai pasiliktų.








Ir degnčios strėlės nuo orkų lankų
Skrido Bideono pusėn,
Ir garsus žvangėjimas žmonių šarvų
Atrodė nieko nebesiklausė.
O elfų jėga pamažu seko,
Jų mažėjo, daugelis krito.
Arbui trauktis atgal teko,
Nebeliko nieko kito.

Ir pasiuntė karalius šauklius, greitus,
Pagalbos drakonų šauktis,
Bet orkai buvo pirmesni.
Beliko tiktai laukti,
Kada drakonai pamatys
Liepsnojantį mišką,
Kada ju ugnys pasivys,
Naikindamos viską.

Strėlės lėkė – drakonai matė,
Kad atkeliauja elfai.
Mirodas sakė tiesą – pamanė,
Ir puolė ginti savo mišką greitai.
Elfai nieko nesuprato,
Juk drakonai jų draugai!
Bet galvot nebuvo laiko.
Kai jie pyksta – ne juokai!

Arbo kai šaukliai sugrįžo
Neapsidžiaugė karalius.
Ir suprato, kad Mirodas,
Juos visus visus apgavo.
Arbas tik tuomet pajuto,
Kad karūna palengvėjo,
Ir suprato... akmuo dingo...
Elfams lemta pralaimėti.

Truko mūšis šis ilgai,
Gal savaite, ne daugiau.
Elfų liko jau mažai,
Ir drakonai pagaliau
Susiprato, kad ne jie,
Kad ne elfai yra priešai,
Kokie buvo jie kvailiai,
Kad žodžių Mirodo klausė.








Jie susitiko pagaliau,
Du didingieji valdovai.
Arbas suprato, kad jau
Žemei jis nebepriklausė.
Krito mūšyje šiame
Didingiausiasis valdovas,
Elfų žemėje šaltoj,
Arbas, kuris narsiai kovės.

Paskutiniai žodžiai buvo jo
Savo sūnui mylimiausiam:
- Alfevai, greičiau išjok,
Būrį elfų atitrauki..
Priešo nepajėgsit jūs
Nugalėti šiame mūšy...
Bideoną tu valdyk,
Išmintingas karalius būki.

Niekados nebetikėk,
Tuo ką sako šitas šliužas.
Klaidos mano nekartok.
Tegul dega mano kūnas..
Akmenį surasi tu,
Arba tavo giminaičiai,
Alfevai, sūnau brangus,
Ruoškis mišką augint iš pradžių..

Paskutiniai, tai žodžiai buvo,
Elfų didžiojo karaliaus –
Arbo, nieks jo neužmirš,
Kaip kadais jisai gyveno,
Bideono vidury,
Nuostabiausio didžio miško,
Arbai, kur dabar esi?
Reikia elfams tavo ryžto...

Sūnus Arbo traukė būrį,
Pro Tamsiąsias juodas pelkes,
Kūlgrindomis elfai ėjo –
Blogis iš paskos jiems velkas.
Orkai, orijanai, skendo,
Žmonės krito nuo strėlių.
Bet mūšis buvo pralamiėtas.
Žuvo, jiems per daug draugų.








Miškas greitai išsigydė,
Žaizdos kūniškos taip pat,
Bet gyvybės – negrąžinsi,
Širdis neužgis kaip mat.
Sūnūs, dukros, giminaičiai,
Netikėjo mirtimi,
Arbo – didžiojo karaliaus,
Prarastu akmenimi...

Elfai taip ilgai ieškojo
Akmens miško pakrašty,
Kur didžiulis mūšis vyko,
Krito elfai artimi...
Akmens elfai nesurado,
Jis pradingo užmaršty...
Lobį didį jie prarado
Tai suprato elfai visi..

Slinko metai, slinko dienos,
Laikas bėgo užmarštin.
Bet nesikeitė tik viena –
Seno miško atmintis...
Karalystė užsimiršo,
Senos pasakos – taip pat,
Dienos slenka, žmonės miršta,
Tik blogis nepasikeičia.

Dainos liko atminty dar
Apie mūšį didį,
Apie Elfų lorda Arbą.
Kartais dainiai mini,
Bet jie patys net nežino,
Koks tai buvo siaubas,
Elfai liko praeity,
Apie Arbą – kalbos.

Alfevas sau neatleido,
Už karaliaus mirtį,
Skriaudą seną blogio dar
Žada prisiminti.
Bėgo metai bėgo dienos,
Bet širdis negijo,
Elfas, karaliaus sūnus
Mirodo nebijo.

ᇙᇙᇙᇙᇙ




p.s. Butu visai neblogai, kad nubalsavę komentarą parašytumėt :)

_________________
helou


Paskutinį kartą redagavo Nimrodel 19 Vas 2011, 23:48. Iš viso redaguota 5 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Rgs 2007, 18:01 
Atsijungęs
Žiedo nešėjas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Rgp 2007, 11:41
Pranešimai: 932
Miestas: Pilaitė
2.


Alfevas karalius liko,
Broliai tėvo vis liūdėjo.
Todėl Alfevas vien tiko
Į karaliaus naujo kėdę.
Sielos žaizdos užsitraukė,
Širdis greitai apanglėjo.
Nemylėjo elfas nieko –
Nes mylėti nenorėjo.

Bėgo metai, bėgo dienos,
Žuvo broliai, krito sesės.
Sielvartas tai begalinis,
Juos ugnies naman įtraukė.
Elfai niekaip negalėjo
Negalvot apie karalių.
Alfevas tad liko vienas.
Vienas sau ir leido dienas.

Su laiku Alfevas keitės,
Išminties daugiau įgijo.
Buvo geras jis karlius,
Bet kariuomenės nerinko.
Tie, kas būtų matę elfą,
Dar Arbo karaliaus metais,
Tie dabar jo nepažintų –
Balso jo neįsimintų.

Jis tylus, bet išmintingas.
Ramią natą jis tesako.
Jei dainuotų, netylėtų –
Dauguma netektų amo,
Ir klausytųsi ilgai.
Nes šis balsas toks skambus...
Neužmirštų amžinai,
Bet neišgirs, kol elfas bus tylus...

Veidas tapo išmintingas,
Ausys samilios – kaip visų.
Akys pilkos, paslaptingos.
Kaip pas nieką iš jų.
Kaip erelis toli žvelgė,
Bet nematė kas aplinkui.
Suanglėjus širdžiai, užledėjo akys.
Šaltos, tartum snaigės liko.




Niekas dar tokių akių
Šiam pasaylyje nematė.
Išmitim spindėjo jos, bet
Skleidė šaltį baimę...
Buvo gražios tartum žvaigždės,
Bet ir tolimos – kaip jos.
Niekas akyse nematė laimės,
Meilės šeimai prarastos...

Lūpos – sniego baltumu
Apšerkšnijo, jam bejausmiui.
Nes nebuvo ką mylėt,
Elfui vienišam – Alfevui.
Jis mokėjo tik tylėt...
Niekam nieko jis nesakė,
Stigo žodžių jam kalbėt...
Nutilusiu elfu jis tapo.

Šviesūs – šviesesni už saulę,
Ir visas žvaigždes sudėjus
Buvo Alfevo plaukai.
Tartum dainos juos nuliejo...
Buvo jie labai ilgi,
Siekė žemę, kai jis ėjo.
Eisena jo išdidi,
Išdidi – kai jis norėjo.

Buvo šaltas šis karalius,
Širdį anglių jis nešiojo,
Nes seniai ji jau užgeso,
Nes seniai jis nebijojo,
Mirti ir palikt pasaulį,
Kaip paliko jį šeima,
Bėgt iš čia, nors ir apgaulė
Jo liktų – ir nežinia...

Bet nakty kai niekas nematė,
Kai karaliaudavo sapnai,
Kai valdovai likdavo be galių,
Ir niekas nežinodavo, kur namai,
Alfevas, karalius elfų,
Elfo nuotabaus – Arbo sūnus,
Valdovas Bideono didis,
Keliaudavo, kur matosi dangus.








Užmerkdavo akis, pakeldavo jis galvą,
Atverdavo akis tada.
Jam šviesdavo skaisčiausios žvaigždės,
Ir jis nejausdamas kada
Jam teks sugrįžti į Bideono mišką
Grožėdavosi tuo, kas likę –
Nakties dangum, kur mėnuo tviska,
Kur debesis joks ten netinka.

O žvaigždės būdavo nuostabios,
Ir debesų nebuvo niekad,
Mėnuo rodydavos kartais,
O Alfevas ten grodavo kad
Širdis jo pragiedrėtų bent nakty,
Ir užmirštų liūdesį ir skausmą,
Bet elfui niekad nepavykdavo numalšinti
To griaunančio pasaulį jausmo.

Bet jei kas eidavo pro šalį,
Ten kur elfas vienišas sėdėjo,
Tas jo nematė,
Bet abejingas praeiti negalėjo,
Nes girdėjo nuostabiausią dainą iš visų,
O dainininko neregėjo ir nematė,
Nes pilkos šaltos elfo akys
Susiliejo su nakties dangum.

Alfevo dainos nakty,
Kas girdėjo – pamiršti negalėjo,
Dar išgirst norėjo, bet bijojo,
Ir jos daugiau nebegirdėjo.
O Alfevas tik tenorėjo
Būt vienas, su nakties dangum,
Ir su upe, kuri čia pat tekėjo,
Sugrįžt ir būt mažu vaiku.

O jei dainuoti jam nesinorėjo,
Ir pirštai buvo tarsi užrakinti,
Ir balsas tarti žodžio negalėjo,
Ir arfos jis nebenorėjo imti,
Jis tik pasižiūrėdavo viršun, kur švientė mėnuo,
Ir jo dukros žvaigždės,
Ir būdavo be galo nuostabu,
Kad naktį dangaus skliautas aukštai šviečia.








Grožėjosi Alfevas tuo kiekvieną naktį,
Kai debesys klajodavo toli,
O jei jie būdavo čia pat,
Kad dangų pamatytų paprašydavo debesų jis.
Ir jie klausydavo, elfo visada,
Nes jautė Alfevo liūdesį ir skausmą,
Kaip jautė medžiai, upė ir akmuo,
Ošimas medžio, karo rago gausmas.

Ir netrukdydavo jam būti su savim,
Nes elfą – karalių jie mylėjo,
O nieko nejautė jiems jis,
Širdis jo nieko nesakė – prabilti nebegalėjo.
Taip naktis iš nakties jis būdavo sau vienas,
Ir niekas Alfevui netrukdė,
Pamiršo tėva, šeimą, mūšį tą,
Bet siela jo kovai vis dar budi.

Nes žino Alfevas, kad Mirodas dar gyvas,
Kad tvirtovę saugo pulkas Orijąnų,
Ir orkų, ir netgi žmonių –
Vergais pavirtusių per karą.
Žinojo jis, kad Mirodas melavo,
Ir pasitelkęs klastą jis
Visas kariuomėnes apgavo,
Bet liko elfams dar viltis.

Taip leido dieną iš dienos,
Ir leido naktį iš nakties,
Karalius, Arbo valdovo sūnus,
Ir nepabosdavo jam, išties,
Klausyt nakties kalbos,
Žiūrėti į žvaigždes danguj,
Girdėt upelio srovę –
Nes buvo tai per daug gražu.

Tūkstančiais bėgo metai, šimtais slinko amžiai,
Ir tik po daug laiko prisiminė karalius skiraudas senas,
Jis buvo tiek pasidavęs valdžiai,
Pamiršęs jos šaknis tolimas.
Juk elfai nepasieks nieko,
Be seno, menko,
Bet kartu ir didžio akmenuko.
Kurio dėka saulė aplink žemę sukas.









Brangesnis Alfevui akmuo buvo už gyvybę,
Nes tiktai jis padės užmiršt jam skausmą.
O jeigu beieškodamas numirs,
Širdies nebekankins joks naujas jausmas.
Nei liūdesys, nei gėla, nei viltis,
Nebetrukdys jam groti naktį tyliai.
Numaldys juos visus tiktai mirtis,
Ar akmenukas, Alfevas sau vylės.

Tik kur akmuo galėtu sau gulėti?
Ar jis dabar yra giliai po žeme?
Ar nieks dabar negali jo turėti?
Kur jis dabar yra jam nežinia.
Jei geras žmogus dabar jį turėtų,
Alfevas tai žinotų jau seniai.
Nes visos žemės po jo kojomis gulėtų.
Ir jį žinotų Alfevas gerai.

O jei akmuo dabar sau užmigęs,
Po kaulais orkų senais
Gulėtų, niekas jo nerastų,
Net jei vaikščiotų medžių šaknų keliais.
Juk miškas toje vietoje užaugo,
Nustūmė medžiai akmenį giliai.
Jei jis tenai iš tikro pasiliko,
Ir guli sau dabar ramiai.

Bet jei akmuo po medžiais tais budėtų,
Jie augtų ligi pat dangaus,
Juk medžiai piktų kėslų neturėjo,
Ir kažin, ar kada jų gaus.
Lakštingalos gyvenusios tenai,
Ir naktį ir dieną vis dainuotų.
Ir medžiai jų klausytųsi ilgai,
Ir niekad niekad nesustotų.

Bet ten akmens tikrai negali būt,
Juk medžiai augo, kaip kadaise augę.
Nes elfams būtų lemta tik pražūt.
Jei ten akmuo ilsėtusi per amžius.
Neliktų vietos jiems gyvent,
Elfams – akmens šeimininkams,
Išgriautų medžiai jų namus iškart,
Ir Bideono elfams nebeliktų.







O jis dar stovi ligi šiol,
Ir medžiai lig dangaus neaugo,
Lakštingalos dainuodavo tik tol,
Kol saulė kybodavo virš medžio.
O kai mėnulis kildavo aukštyn,
Ir saulė leisdavo jam savo vietą,
Paukščių dainos eidavo tylyn.
Ir nebaigdavo, dainos pradėtos.

Miške akmens būti jau negali.
Bet kur tuomet jis dabar yra?
Nejau drakonai paėmė jį į savo valią,
Nejau širdis jų pakankamai tyra?
Bet ne, drakonų niekas nebežino,
Ir jų pasaulis niekam neįdomus.
Tik dainos sklando, o jei kas pamato,
Nežino, kad tai drakonas nuostabus.

Juk jie valdytų visą šitą žemę,
Trečios karalystės vardu.
Be to, neturi savo jie karaliaus,
Iš užlaukio amžinųjų miškų.
Drakonai to akmens laikyt negali,
Nes elfams nemeluotų jie tikrai.
Nenori pyktis jie su miško broliais,
Ir priešais juos laikyti amžinai.

Gal žmonės iš naujosios karalystės,
Gal žmonės, iš Alveono žemės naujos,
Viena iš naujųjų karalysčių,
Kur Arbo metais nebuvo nė vienos.
Gal tik akmuo padėjo susikurti
Karalystei nauajusiai iš visų.
Net jei mūšio metais jos nežinojo,
Karaliai gyvenę senuos laikuos.

Bet ji dar dabar nieko nevaldo,
Ir kariuomenė jos labai silpna,
Karalystės naujos Alveono,
Su savo žmonija negausia.
Negali jie akmens laikyt išties,
Juk taip elfai jų nebematytų,
Juos nukariautų žmonės – galiūnai,
Ugnis jų Bideoną prarytų.








Karalius Alfevas nebežinojo,
Kur akmuo paslėptas gali būt.
Jei niekeno galybės nebebuvo.
Ir niekam nelemta pražūt.
Bet likęs buvo žemės šios vardas –
Iš trečios karalystės laikų.
Pasauliui vardą suteikė tik kardas,
Ir akmuo iš pradžios žmonių.

Galvojo karalius, kad akmuo netoli,
Bideono miško, ar plačių laukų.
Jei šiam pasauliui vardas dar toks laikos,
Nors niekas nebežino jis iš kur.
Nes karalystė buvo pamiršta,
Ir dainos visos buvo išdainuotos.
Tik retkarčiais girdėjos dar kalba,
Koks gražus buvęs Bideono sodas.

Ir variantas šis taip pat atkrito,
Nes būtų elfų žemė nepamiršta.
Ir kralystės vardas dar skambėtų,
Ir lūpomis keliautų daina.
Ir Arbo vardas vis dar skambėtų
Žinotų jį vadai vis dar visi,
Ir niekas net pamiršti nenorėtų,
Jo vardas išliktų širdy.

Tad kur gi tas akmuo taip reikalingas?
Alfevui, ir elfams visiems,
Juk laimės šiam krašte be galo stinga.
Negalima nusiausti jos patiems.
Nykštukai jo turėt dabar negali.
Taip pat negali turėt ir milžinai.
Negali būti kapuose karalių,
Senųjų – užmigusių amžinai.

Sedėjo Alfevas ir tyliai mąstė,
Kur dingo akmuo didis taip seniai.
Gal Fateono ežere nuskendo,
Ir išnyko amžinai?
Gal burtininkai sau jį susirado,
O gal užmogo pilkapiuos senuos?
Gal akmens bejos susirado?
Gal turi pasaulio stogo lygumos?








Ar pelkės jį pasigvelbė netyčia,
Per mūšį didį ten senai senai,
Kai dar Bideono vardas kėlė baimę,
Ir pagarbą,turėjusią amžinai
Išlikti ir nebūti pamišta.
Bet pelkėsi jis būti negalėjo,
Nes virstu vėlei jos mišku.
Kaip būti jau seniai seniai turėjo.

O jeigu troliai jį surado,
Ir nutempė giliai giliai urvan?
Ir niekad niekad neprarado,
Nes niekad neištraukė jie iš ten.
Bet jei turėtų akmenį tie troliai,
Nebūtų jiems jo kur panaudot.
Ir jie išmestų jį, nes ko nereikia
Jie niekad netempia olon.

Ir niekaip sugalvoti negalėjo,
Karalius elfų, Arbo sūnus.
Kur dingt akmuo jo galėjo,
Ir neatsirast per amžius ištisus.
Juk negi jis galėtu
Slėptis taip ilgai.
Nuo to, kam jis priklauso.
Nuo ten, kur jo namai.

Nerado dar atsakymo Alfevas,
Į klausimą sunkiausią iš visų.
Kur jo akmuo dabar gulėjo,
Per tiek daug prabėgusių dienų.
Iš nevilties Alfevas
Galėjo galą gaut.
Nes niekaip nesuprato,
Kur akmenį jam gaut.

Ir niekas jam patarti,
Negalėjo, nes –
Alfevas buvo išmintingiausias
Elfas Bideone.
Bijojo jie karaliaus,
Rūtybės ir liūdesio,
Pristigo elfams valios
Patart – nuvyt jausmą šį.








Ir po ilgų dienų suprato tad karalius,
Kurjo akmuo galėtų būti.
Ir netgi, kur dabar yra
Akmuo, ilsisi. Ir truputį
Palaukęs ir pamąstęs Alfevas pranešė,
Kad ruošiasi į didį žygį,
Papasakojęs, kur yra akmyo,
Kol visi kiti laukė tyliai.

Akmuo dabar guli Mirodo
Karalystėje blogio senoj.
Kur dar elfas nė vienas nebuvo,
Ir nebus – toj tvirtovėj juodoj.
Tiktais jis elfų valdovas,
Išdrįs tenai nukeliaut.
Tyliai, niekam nesakęs
Išdrįs Mirodą nukariaut.

Nes juk blogis taip pat nekvailas,
Juk ir Mirodas žinojo, kad.
Palikti akmenį jam gaila.
O jei kas suras? Tad,
Nusprendė jį pasiimti,
Iš karaliaus karūnos, tiesiog,
Ir neleis jis niekam užimti
Žemės visos be jo.

Juk tyroj širdy šis akmenukas
Tiktai kertę sau susiras.
O blogio lordo rankoj
Jis bevertis prieš visus taps.
Ir Mirodas tai žinojo,
Bet leist nenoprėjo jisai
Kitam kurios žemės valdovui
Paimt kas priklauso Mirodui tiktai.

Ir atkeršys Alfevas Mirodui,
Už skriaudas padarytas seniai,
Už Arbo karaliaus mirtį,
Kad žuvo karaliaus vaikai.
Už tai, kad liko jis vienas
Po niauriais dangaus debesim.
Atkeršys Mirodui elfas –
Elfas, suanglėjusia širdim.

_________________
helou


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Rgs 2007, 20:50 
Atsijungęs
Žiedų valdovas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 15 Bal 2004, 20:15
Pranešimai: 1618
Miestas: vis ten pat
Septyni su puse (pagal dešimtbalę).

_________________
- Пап, а Лукьяненко существует ?
- Нет, сынок, это фантастика.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 25 Rgs 2007, 17:06 
Atsijungęs
Žiedų valdovas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 02 Kov 2004, 19:32
Pranešimai: 1883
Miestas: Vilnius
Pirma, kaip šiokia tokia Tolkino kūrybos žinovė, norėčiau paklausti, kuo prie šito kūrinio dėtas Tolkinas. IMNSHO, kol kas matau čia nuo Viduržemės gerokai besiskirianti fentezi pasaulį.
Antra, ritmas, rimas šlubuoja, reiktų pašlifuoti, pasistengti.

O šiaip – neblogas kūrinėlis. Idėja kol kas nėra baisiai originali, bet šitiek sueiliuoti – jau šis bei tas. Jei dar giliau pasidomėtum epu, šio žanro ypatybėmis ir stilistinėmis priemonėmis, galėtų gautis visai įdomus fentezi gabaliukas.

_________________
Mergaitė Gyvatė

Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 30 Rgs 2007, 20:48 
Atsijungęs
Žiedo nešėjas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Rgp 2007, 11:41
Pranešimai: 932
Miestas: Pilaitė
Ačiū už kritiką :) . Parašiau, kad tai sukurta Tolkieno motyvais todėl, kad visgi būtent jis sugalvojo Dwarfus, Elfus, Orkus tokius, kokius dabar daug kas įsivaizduoja. Žinau, kad viskas dar labai netobula, neredaguota ir panašiai, bet juk pirmas blynas pagal taisyklę būna prisvilęs :) .

_________________
helou


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 13 Spa 2007, 20:19 
Atsijungęs
Mūvėjo Žiedą
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 08 Spa 2007, 18:43
Pranešimai: 466
Miestas: Vilniava
Man tai laaabai patiko!!! rimas kaikur šlubuoja, bet tai ne esmė :prayer: :D :D
Kaip Rūta Rūtai, duočiau 11 iš 10 :D


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 30 Gru 2007, 10:56 
Atsijungęs
Girdėjo apie Žiedą
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 29 Gru 2007, 09:27
Pranešimai: 6
Miestas: Prienukai
Grazu 9,5 kaskas jau sake "kaikur rimas slubuoja"


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 30 Gru 2007, 23:31 
Atsijungęs
Mūvėjo Žiedą +
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 31 Spa 2006, 19:01
Pranešimai: 269
Miestas: Šalčininkai
Siaubas... 0 balų... Karočia... Poezija... :x :yesss: :-k

_________________
Want hack, serial, crack? Need tutorials of hacking? PM ME.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 31 Gru 2007, 14:49 
Atsijungęs
Mūvėjo Žiedą
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 11 Bal 2007, 19:10
Pranešimai: 458
Beveik pritariu Exon.Šitiek parašyt(gėris).

Gerai, kad nekūrei viską Tolkieno stiliumi,antro Tolkieno nereikia ir nebūtina stengtis ,kad tai atitiktų Viduržemį(Viduržemę).Šaunuolė, kad panaudojai elfus ir t.t.

9,7≈10 :D
Taip ir toliau :!:

_________________
Nes tavo jėga, turtai, valdžia
Turėjimas nieko, nieko neturėjimas,
Turėjimas nieko...


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 02 Sau 2008, 18:53 
Atsijungęs
Žiedo nešėjas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Rgp 2007, 11:41
Pranešimai: 932
Miestas: Pilaitė
3.

Laukė Alfevas dienos,
Kada jam reikės išjoti.
Kiti elfai nežinos,
Ar karaliaus reik bijoti:
Ar karalius dingo jų –
Ar jis krito šalton žemėn,
Ar dar turi likt vilčių,
Ar jau pasiduoti baimei.

Bideono tik palikt
Karalius elfų nevaliojo.
Nežinojo ką daryt –
Nieko jis nesugalvojo.
Gal jam niekur nekeliauti,
Viską čia, tuoj pat užmiršti,
Akmenį palikt šaly?
Blogio, kuriai lemta virsti?

Nežinojo, ką daryt karalius –
Jot, ar pasilikti namie.
Jei dabar pritrūks jam valios,
Miškas nebeatsities,
Galybė kris kaip likę medžiai,
Kai blogis žemę užvaldys,
Ir žemė pasiliks per amžius
Blogio ir nevilties šalis.

Ir Alfevas jau nenumanė,
Ar jam išeit, ar likti čia.
Neliko Arbo sūnui valios,
Ir paskleidė jis žinią šią:
Akmuo esąs pas blogio lordą,
Ir tūno ten labai seniai,
Nuo mūšio, kai karalius žuvo,
Kada išėjo amžinai.

Ir sukvietė karalius elfų
Išmintingiausius jo draugus.
Kad jie nuspręstų ir patartų,
Ar Alfevui palikt namus,
Ir joti ten, kur akys mato,
Į blogio Irštvą už kalnų,
Ar likti čia ir užsimerkus,
Pamiršti įvykius senus.





Atėjo elfai ten išdidūs,
Ir išmintingieji tiktai,
Ir sėdo jie visi už stalo,
Kad karaliaus žodžius išgirstų pilnai.
Atėjo jų tik septyni,
Vyriausi elfai iš visų,
Kad Alfevui kartu patartų,
Ar iškeliauti iš namų.

Vyriausias buvo elfų lordas –
Vadino jį Anlafu,
Ir išmintim jis daug ką lenkė –
Tarytum tėvas jis visų,
Padėjo jis visiem kam reikia,
Mylėjo žemę, dangų ir paukščius,
Ir vardo niekas jo nepeikia,
Ir elfas žino – to nebus.

Antrasis elfas – Beornulas vardu.
Drebėjo priešai, vardą jo išgirdę,
Nes karvedys jis buvo – Arbo pulkų,
Kiek karių nuo jo rankos yra kritę.
Jo kardas – Esgvaldas, nukaltas dar pirmų
Elfų, kurie į Bideoną atėjo,
Be jo Beornulas nė žingsnio į mūšius,
Dar niekada nepajudėjo.

Hareldas – bardas Bideono,
Jį gerbė Ne tik elfai miškų,
Jo dainos nuo amžių senųjų išliko,
Ir skamba dabar dar iš lūpų kitų.
Mylėjo karaliai Hareldo dainas,
Jos buvo tarytum atlygis, po sunkių karų,
Kada jo pirštai paliesdavo stygas,
Ir balsas jo skambėdavo kartu.

Delanas – Arbo bendražygis,
Kariaudavo su karalium kartu,
Ir draugas buvo jis brangiausias
Gelbėjo Arbą iš bėdų.
Kai žuvo Bideono Arbas
Delanas gedėjo ilgiausiai iš visų,
Dabar dar Arbą prisimindavo,
Ir neužmirštamus jo žygius.








Penktasis elfas – Senbregilas,
Metraštininkas Bideono miško,
Niekas tiek nematęs daug,
Kiek Senbregilas matęs visko.
Jam užrašyti viską nesunku,
Sunkiausia buvo prisiminti,
Kad dingo karalių akmuo,
Iš senos kaip pasaulis girios.

Irminrisas – toks jo vardas,
Kalvio elfų Bideono.
Dar lig šiol nebuvo karo,
Be Irminriso lanko.
Šveitrūs buvę jo kardai,
Kiek priešų nuo jų yra kritę,
Rodydami Bideono šlovę,
Lyg kitos šalys jau nuvyto.

Paskutinis elfas – Milredas,
Dėdė Alfevo karaliaus,
Giminė, kuri dar liko,
Karalystei netekus galios.
Patarėjas, draugas, dėdė,
Milredas Alfevui buvo,
Kai Karalius liko vienas,
Ir kai tėvas jo pražuvo.

Ir sėdę šie didūs vyrai prie stalo,
Išklausę Alfevo mintis,
Patys savąsias aiškiai išdėstė,
Patarimus karaliui žėrė vis.
Vieni siūlė akmens neieškot,
Jį palikt amžių užmaršty.
Bideono elfų jėga pasikliaut.
Likt namie, nežūt kely.

Sakė Alfevui Milredas,
Kad geriau jam pasilikt.
Kad geriau nerizikuoti,
Akmens atgauti nemėgint.
Juk Milredas nenorėjo
Giminaičio savo prarast.
Vienintelio likusio po Bideono lapais,
Palikti maitvanegiams kūną jo sulest.









Mirė Arbas, tąsyk kritęs,
Nuo Mirodo blogio kardo.
Elfas daugiau nenorėjo,
Karaliaus savo nebetekti.
Draugą artimą prarasti,
Kaip kad kitados Arbą
Matė krintantį ant žemės,
Netekus akmens bevardžio...

Senbregilas nesutiko,
Kardą greitai išsitraukė,
- Tautai mūs jau buvę visko,
Medžiai Bideono kritę –
Krito vyrai Ąžuolai,
Verkė jaunosios mergelės,
Tai – dėl mažo akmenuko,
Kuris didžią turi galią.

Aš girdėjau elfų raudą.
Niekados lig šiol nebuvę,
Kad užmirštų elfai skriaudą,
Blogio miškui padarytą.
Niekad elfai neatleidę,
Prešui, žemę jų nužudžius,
Leidus užmarštin nugrimzti
Atsiminimams - kaip medžiams virsti.

Kris mūsiškis dar ne vienas,
Jei akmens tolyn išjosim.
Bet Bideoną atstatysim,
Garbę elfams vėl atnešim.
Alfevai – juk tu karalius,
Tu žinai ką reik daryti,
Arbas pametė juk galią,
Ir turi ją tu gražinti.

Bideone skambės juokas,
Saulė ims skaisčiau čia šviesti,
Net miške tyliam apuokui
Nereikės po lapais slėptis,
Ir lakštingalos giesmė
Nuspalvins mišką spalvomis,
Ir pražydusi gelė
Vėl kvepės čia medumi.







Irminrisas atsistojo
Ir nutraukė Senbregilą:
- Sėskis, elfe, atsimerki,
Ir manęs prašau klausyki,
Kalvis aš esu seniai,
Kai dar Arbas gyvas buvo,
Kai dar vykdavo karai,
Kai Bideonas didis buvo.

Nemaniau, kad mes taip krisim,
Kad akmuo pamestas bus,
Kad Karalius didis Arbas
Mūšyje šiame pražus.
Kad Trečiosios karalystės
Dainiai jau nebedainuos,
Kad karas bus pralaimėtas,
Ir elfų niekas nepaguos.

Alfevai, karaliau mano,
Jok į žygį geriau vienas,
Jei tu josi su palyda,
Neliksi tu nepastebėtas.
Tave ir tavus karius
Pavys orkai, orijanai,
Nuo to tau geriau nebus,
Ir tavo valdymui bus galas.

Joki geriau tu pats vienas,
Kardą tau galiu nukalti,
Lanką galiu išlankstyti,
Skydą galiu pagaminti.
Nebojoki, mano ginklai
Bus patvarūs, tave saugos:
Tvirti tartum duotas žodis,
Lengvi kaip laumės plaukas.

Aš tau ragą pagaminčiau,
Jei tave kas nors užpultų,
Pūstumei ir mes išgirsim,
Ir atjosim tavęs ginti. –
Irminrisas atsisėdo,
Mintis savo jau pasakė –
Galvą savo jis nuleido
Ir iš lėto užsimerkė.








Pusvalandį jie tylėjo,
Niekas nieko nepasakė,
Nes sugalvoti jie nespėjo,
O nespėję nutylėjo.
Tuomet Alfevas atsistojo,
Tylą kraupią šią nutraukti,
Savo nuomonę pareikšti,
Ir sprendimą pasakyti.




Čia tebuvo 1 3io skyriaus dalis :D Tiesiog nusprendžiau, kad jau reikia kažką čia įdėti, o ilgai to nedariau. Į tą pačią žinutę aš įdėsiu ir 2ą 3io skyriaus dalį.

P.S. Ačiū už kritiką, kad ir kokia ji bebūtų.
P.P.S. Aragornai, juk visokių kūrinių reikia, ir tikrai ne visiems jie patiks ;)

_________________
helou


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Sau 2008, 03:55 
Atsijungęs
Mūvėjo Žiedą +
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 31 Spa 2006, 19:01
Pranešimai: 269
Miestas: Šalčininkai
Ką čia parašei? Nu nežinau, man nelabai. Reiktų daugiau nececurinių žodžių apskritai, slengo nėra, sukelt kažkokias emocijas...

_________________
Want hack, serial, crack? Need tutorials of hacking? PM ME.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Sau 2008, 08:42 
Atsijungęs
Žiedo nešėjas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Rgp 2007, 11:41
Pranešimai: 932
Miestas: Pilaitė
Ты что? Mene nori keiksmažodžių :lol: ? Pavarei. O šiaip emocijų dar buv, juk čia tik pradžia, o kaip taisyklė - visada nuobodoka.

_________________
helou


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 20 Kov 2008, 22:27 
Atsijungęs
Žiedo nešėjas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Rgp 2007, 11:41
Pranešimai: 932
Miestas: Pilaitė
Jie regėjo kaip teka saulė, bet nenorėjo jos matyti.
Jie užuodė jazminų kvapą, žinomą iki skausmo.
Jie laukė, kol ji prieis. Bet nepriėjo.
Jie stengėsi suprasti ją. Bet nesuprato.
Jie norėjo jos sau. Bet neturėjo.
Jie žinojo, kad jis ateis.
Jie matė, kaip skruostu nuriedėjo šykšti ašara.
Jie nežinojo, kad meilė nėra tik hormonų žaidimas.
Jie girdėjo neramius širdies dūžius.
Jie jautė, kaip virpa jos šalta ranka.
Jie jautė jos karštą alsavimą, bet nieko daugiau.
Jie stengėsi įžiūrėti jo akis bet negalėjo – jos buvo per toli.
Jie girdėjo lėtus dainos garsus.
Jie norėjo išjungti patefoną ir nukirsti jam kojas, bet buvo bejėgiai.
Jie ilgėjosi jo kraujo. Bet negalėjo jo matyti.
Jie nusekė akimis Saulę, bet nemokėjo jos sustabdyti.
Jie buvo bejėgiai akmenėliai ugnyje.
Jie nežinojo, kaip sustabdyti meilės jėgą.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 21 Kov 2008, 18:50 
Atsijungęs
Mūvėjo Žiedą
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 11 Bal 2007, 19:10
Pranešimai: 458
Gražu, mintis gera ;)

_________________
Nes tavo jėga, turtai, valdžia
Turėjimas nieko, nieko neturėjimas,
Turėjimas nieko...


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Kov 2008, 14:14 
Atsijungęs
Žiedo nešėjas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Rgp 2007, 11:41
Pranešimai: 932
Miestas: Pilaitė
1.Bijok manęs kai sniegas kris,
Bijok kai gėlės sužydės.
Įkas gyvatė tau Angis,
Ir krisi žemėn be eilės.

Kai vilkas varnui sušnibždės,
Kai medkirtys nukirs medžius,
Įkas gyvatė tau Angis.
Įkas. Ir laikas į kapus.

Ir kirvis kojas tau nutrauks.
Be jų, daugiau tu neateisi.
Nekąs gyvatė tau Angis.
Manęs tada tu nebeteisi.




2.Dvylika bernelių jaunų,
Saulei užgimus iš naujo,
Išėjo iš savo namų.
Išėjo norėdami kraujo.

Išjojo jaunieji karužėn,
Nuversti kryžiuočių piktųjų.
Pralaukė ji daugel naktužių,
Laukdama karžygių mylimųjų.

Kai vakare debesys plaukė,
Daug metų jau buvo prabėgę,
Sugrįžo kareiviai tėvynėn –
Lietuviai namolio parėjo.

Piktuosius Teutonus nuvertę,
Prie girios žalios, tolimosios,
Vienuolika buvo išvargę,
Po kovos su kryžiuočiais tamsiosios.

Jauniausias bernelis negrįžo,
Nusinešė jį kalavijas.
Palikęs savo mergelę,
Giltinę jisai nusivijo.

Jaunoji bernelio gedėjo,
Raudojo ji diena, nakčia.
Iš skausmo širdis greit sustojo..
Ji krito aslon negyva.


Buvo kažkoks "užplaukimas" atėjęs, tai iškart du parašiau. Kritikuokit kas netingit, kritika - sveika. Bet prie "blogai",ar "gerai", parašykit koddėl. Dėkavoju.

_________________
helou


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Kov 2008, 17:52 
Atsijungęs
Žiedo nešėjas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Rgp 2007, 11:41
Pranešimai: 932
Miestas: Pilaitė
Vat, dar vienas tokis gliukas:

ARCHEOLOGAS

Iškasta duobė senojo Vilniaus mieste.
Jie rūmus viduramžių laiko surado.
Senos, didžios Katedros aikštės centre,
Kęstučio – Lietuvių karžygio, vado.

Prie varpinės bokšto gulėję daiktai,
Pily, prarastoj, sugriautoj, užmirštoj –
Sulūžę seni, surūdiję kardai,
Lankai, palikti sutrūnyti tamsoj.

Įėjus į pilį – matyti stalai,
Kėdės, supuvusios alaus statinės,
Ir kabantys mirusio elnio ragai,
Ir šarvai, ir narsa Lietuvio krūtinės.

Virž židinio kabo šio Karžygio ragas
Toliau – akmeninė užgriuvusi siena.
Archeologui ji buvo kaip bumerangas –
Trenkė, palikdamas stovint jį vieną.

_________________
helou


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Kov 2008, 19:40 
Atsijungęs
Mūvėjo Žiedą
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 11 Bal 2007, 19:10
Pranešimai: 458
Gražu, pirmas, šiaip įdomus gliukas.

Antras: gražiai aprašytas kareivėlių laukimas, pasirinktas senovinis eilių stilius. Taigi už antrą iškeltas nykštys)

Archeologas: klaikiai nerealiai fainas gliukas. Patiko, kad nipamirštam Lietuvos. Įdomi pabaiga.

TAISA: Kiek Aiquen man išaiškino apie ritmą, tai čia jis man geras, gal kai kur ir šlubuoja truputį, bet šiaip įdomu skaityt. Dėl "R" reiktų daugiau klaust ir tartis su Aiquen, ji ten geriau nusimano apie tai...

_________________
Nes tavo jėga, turtai, valdžia
Turėjimas nieko, nieko neturėjimas,
Turėjimas nieko...


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Kov 2008, 17:16 
Atsijungęs
Ardos bamba
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:35
Pranešimai: 4087
Hurinai, nesu aš meno kritikė, kas čia dabar... aš tik savo subjektyvią skaitytojišką nuomonę galiu pasakyt, ir tiek.

____________________

Ok, kad jau pažadėjau...

Eilėraštis su daug "jie" - mintis nebloga, gerai parinkta laisva ir lengva forma (visuomet sakiau, kad geriausi eilėraščiai yra, cituojant BG, "kaip lygtys, kuriose gali įsirašyti nežinomajį pagal save", šitas konkrečiai toks). Minusas - trūksta ryškėlesnio akcento. Ar kitaip prasidedančios eilutės, ar dar ko - tiksliau nepasakysiu, bet būtent tas "to kažko" nebuvimas viską ir sugadina.


Sekantis, tas kur iš dviejų - pirmo pirmi du stulpeliai yr gėris (Angis, Angis, Angis!!! :heart: ). Aišku, dėl "be eilės" galima pasiginčyt, ale šįsyk ignoruosiu. Trečias stulpelis kažkaip atrodo "atšokęs" nuo pirmų dviejų ir nelabai tinkantis į kompaniją. Bet gal čia tik man taip šviečia.
Atroji dalis... Ką gi, negaliu būt objektyvi šiuo klausimu. Patiko, ypač
"Jauniausias bernelis negrįžo,
Nusinešė jį kalavijas.
Palikęs savo mergelę,
Giltinę jisai nusivijo."

Kabinėtis yra prie ko (ųjų, ųjų, ųjų - antras stulpelis, nu per daug jau tų ųjų, kaip kad ketvirtame osios; trečias stulpelis - ką bendro turi debesys su metais? Ir šiaip nesurimuota normaliai). Dėl skyrybos irgi kai kur suabejočiau (bet su ta aš ir pati gerai susipykus, kableliai nėra mano draugai), ir kai kurie žodžiai man nelimpa (kareiviai - lietuviai... Kažkaip iškart prie akis smetonos laikų kareivukai, ir kažkaip norisi vietoj "išėjo" matyti "išjojo", ale kaip sakiau - čia subjektyvu). Vienžo, geruliuks. Labai subjektyviai. Dešimt už patriotizmą.

"Archeologo" beveik nesupratau... Nors ne, supratau... Ne, visgi nesupratau. Vietomis tikrai juokinga. Ne, soriukas, rimtai. :lol: Ta frazė - "mirusio elnio ragai", nu norėčiau pamatyt ant sienos gyvo elnio ragus. Matyt, su visu elniu kabint tektų... Ir Per Daug Didžiųjų Raidžių. Toks vat pirmas įspūdis, toliau galėsim aiškintis skypatoj (tiksliau, teks aiškintis, niekur nedingsi...) ;)

O epo niekaip neprisiruošiu įveikti. Niu BAISIAI jau DAUG žodžių. :mrgreen: Kada nors kitąsyk. ;)

_________________
Kind of makes you go crazy, you know. Whacko. Really out there, CUCKOO! You bring any apples?


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Kov 2008, 20:09 
Atsijungęs
Žiedo nešėjas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Rgp 2007, 11:41
Pranešimai: 932
Miestas: Pilaitė
Iš pavasarinės ir šiaip asmeninės depresijos gimęs kūrinėlis.

Į vandenį dabar panirti –
Šiandieną ruošiuosi mirti.
Ryt manęs jau nebebus.
Kraujas greitai liausis virti
Ir sustings many ramus.

Kai esi tu tiktai siūlas,
Siūlai du – jau audinys.
Siūlas vienas yra nulis,
Nors ir virpa jo širdis,
Bet užmigusi viltis.

Aš juk nulis tas šilkinis,
Aš viena ir nusiminus.
Jau daugiau nenoriu verkti,
Neskanus man žalias vynas,
Nes neleidžia užsimerkti.

Į vandenį dabar panirus –
Šaltam lediniam ežere,
Viena, be meilės nuskandinus
Žaizdas, ir širdį, ir save,
Miriau aš šiandien vakare.

_________________
helou


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Kov 2008, 20:31 
Atsijungęs
Ardos bamba
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:35
Pranešimai: 4087
Patiko.

_________________
Kind of makes you go crazy, you know. Whacko. Really out there, CUCKOO! You bring any apples?


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 69 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2, 3, 4  Kitas

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
POWERED_BY
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007