Tikiuosi, Starlin labai nesupyks, kad vieną seną jos kūrinį panaudojau kaip įkvėpimo šaltinį savo grafomanijos protrūkiui. Norėjau šitą įdėti sekmadienį, bet nespėjau užbaigti, taigi baisėkitės dabar.
Kvenjos fenomenas
Tautvydas Atantiras Rukšys, Rumšiškių kultūros bei antropologijos institutas, Vilniaus universitetas
Šiandien retas kuris nustemba, išgirdęs tokius tarptautinius žodžius, kaip palantyras
(1), istjalasė
(2) arba tinkoneris
(3). Vis dėlto greičiausiai nedaugelis žino, kad šie žodžiai yra palyginus nauji, kaip ir kalba, iš kurios jie atėję. Ši kalba – ne kas kita, o kvenja. Apie jos kilmę ir paplitimo priežastis sklando įvairiausi gandai bei tolokai nuo realybės nutolstančios istorijos. Šia trumpa apžvalga siekiama pateikti tiksliausią ir labiausiai istoriškai pagrįstą versiją.
Įžanga: dirbtinės kalbos
XIXa. pab. – XXa. pr., kuriantis „tautinėms“ valstybėms bei didėjant politinei įtampai, atsirado poreikis tarptautinėse derybose bendrauti visoms pusėms vienodai priimtina kalba. Buvo mėginama bendrauti įvairių šalių valstybinėmis kalbomis, tačiau tai neretai sukeldavo tik daugiau nesklandumų. Pavyzdžiui, kurį laiką plačiai vartota prancūzų kalba buvo beveik pamiršta po Prūsijos – Prancūzijos karo 1870 m.
To meto istjatanai
(4) netruko suprasti, jog buvo reikalinga kažkokia alternatyva. Pirmasis sukurti tarptautinę kalbą 1887m. bandė Liudvikas Lazaras Zamenhofas, dabartinės CER teritorijoje gyvenęs litvakas kalbininkas. Jo kūrinys – Esperanto – turėjo labai paprastas gramatikos taisykles, o žodynas buvo sudarytas iš anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų bei lietuvių kalbų žodžių. Kurį laiką buvo intensyviai mėginama paversti esperanto pagrindine tarptautine kalba, ji buvo vis tobulinama, tačiau visos pastangos buvo bevaisės. Nėra žinoma, kad kuriuo nors metu šia kalba būtų galėję susikalbėti daugiau nei 20000 žmonių.
Iš esperanto išsivystė kelios šiek tiek skirtingos dirbtinės kalbos – žinomiausi pavyzdžiai yra ido bei interlingva, – bet jos gyvavo dar trumpiau ir buvo dar mažiau žinomos.
Prasidėjus intensyviai kompiuterizacijai, mėginta sukurti „loginę“ kalbą, kuria žmonės galėtų bendrauti su kompiuteriais be jokių kliūčių. Labiausiai išvystytas tokios kalbos pavyzdys – lodžbanas, keletą kartų mėgintas naudoti vietoje programavimo kalbų. Šie bandymai taip pat baigėsi nesėkme.
Kvenjos atsiradimas ir ankstyvoji istorija
Maždaug tuo pat metu, XXa. pirmoje pusėje, Oksforde, dabartinėje britų salų autonominėje teritorijoje, gyveno ir kūrė tolkinistikos mokslo pradininkas, kalbininkas bei rašytojas Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas. Didžiausias jo pomėgis buvo kurti kalbas, kurios „skambėtų natūraliai, tarsi būtų gyvos ir gyvų būtybių šnekėta jomis“ (Aisenas, 14p.). Per gyvenimą jis atkūrė* apie dvidešimt kalbų (tikslus skaičius priklauso nuo sąvokos „kalba“ apibrėžimo), tačiau labiausiai išvystytos buvo dvi – kvenja ir sindarin.
Išaugus susidomėjimui Dž. R. R. Tolkino kūriniais, atsirado mėginančių išmokti šią kalbą, taip pat ir ją toliau tyrinėjančių bei mėginančių susisteminti gramatiką, užpildyti Tolkino paliktas „baltas dėmes“. Iš jų reikia paminėti norvegą Helgę Fauskangerį, lenką Ričardą Derdžinskį bei amerikietį Deividą Salo. Jų, kaip ir daugelio neprofesionalių tyrinėtojų, dėka tiek kvenja, tiek sindarin po truputį tapo kalbomis, kuriomis tikrai įmanoma susikalbėti.
Nors po pirminio susidomėjimo šių kalbų, kaip ir visų Tolkino kūrinių, populiarumas kiek atslūgo, XXIa. pirmajame dešimtmetyje jis vėl išaugo. Tuo pat metu pradėjo ryškėti takoskyra tarp dviejų grupių: vadinamųjų „puristų“, teigiančių, jog šios kalbos gali būti nagrinėjamos tik kaip „Tolkino kūrybos“** dalis, bei „vinjarų“
(5), tuo laiku dar vadintų „interprecionistais“, kurie manė, jog tos kalbos turi būti vystomos iki tokio lygio, jog jas galima būtų vartoti visose gyvenimo situacijose – nuo buitinių pokalbių iki akademinių diskusijų. Buvo pradėti rengti seminarai, skirti šių kalbų populiarinimui bei tyrinėjimui; kai kuriuose iš jų dalyvavo abiejų grupių atstovai, kiti buvo skirti išimtinai vienai iš dviejų konfliktuojančių pusių. Svarbus įvykis šioje kovoje buvo 2013m. išleistas pirmasis oficialus sindarin – anglų kalbų žodynas, patvirtintas „The Tolkien Estate“, tuo metu saugojusios Tolkino kūrinių autorines teises. Šiame žodyne buvo daugiau nei 10000 žodžių – menkas kiekis, lyginant su dabartiniais, tačiau to meto puristams tai atrodė neįsivaizduojama: paties Tolkino paliktuose raštuose buvo mažiau nei tūkstantis skirtingų žodžių, dar pora tūkstančių galėjo būti „priimtinai“ išvesta. Vis dėlto, nepaisant didelių puristų protestų, žodynas, kaip ir po jo sekusi Derdžinskio „Sindarin gramatika“, sulaukė didelio pasisekimo – kalba patiko daugeliui tolkinistų.
Neilgai trukus, pasirodė analogiški leidiniai apie kvenją. Žurnalas „Vinyar Tengwar“ taip pat įgijo populiarumo – tiesa, nemaža dalis „jaunosios kartos“ kvenjos bei sindarin propaguotojų nedaug žinojo apie Tolkiną bei jo kūrinius. Vis dėlto, nepaisant kalbų sudėtingumo, jos abi buvo vis dažniau naudojamos – tolkinistų sambūriuose, konventuose, susirašinėjimams ir taip toliau. Pirmasis mokslinis darbas, išverstas į kvenją, buvo Fermeno Kurosavos tolkinistikos koncepcija. Tas vertimas, žiūrint iš dabartinių pozicijų, buvo gana mėgėjiškas, tačiau jis parodė, kad kvenja jau galėjo būti naudojama moksliniams darbams rašyti.
Pirmasis lūžis: Garis Korperonas
Po Korperono atradimo*** kilus ypatingam susidomėjimui sindarin kalba bei atsiradus neginčijamiems įrodymams, jog ji kažkada buvo naudota Žemėje, vėl atgijo apmiręs puristų judėjimas. Jie prieštaravo bet kokiam kalbos modernizavimui, sutiko tik su jos plėtimu, griežtai laikantis informacijos, gautos iš senųjų įrašų, rastų tiek Europoje (ES, Britanijoje ir CER), tiek Šiaurės Amerikoje (JAV bei Kanadoje). Akademinė bendruomenė pritarė tokiems norams, taigi sindarin vystymasis pasuko kita linkme – tai tapo istorine kalba, kuri imta vertinti panašiai kaip kitų kalbų prokalbės. Filologai ėmėsi ieškoti sąsajų tarp sindarin bei išlikusių archajiškų kalbų. Olegas Firkovskis bei Martenas Salo keliuose veikaluose pateikė iš esmės pertvarkytą kalbų istorijos ir vystymosi koncepciją, taip duodami pradžią lingvistinei tolkinistikai.
Tuo tarpu kvenja vystėsi taip pat, kaip ir anksčiau – vienas po kito atsirado specializuoti teminiai žodynai (pradedant agrokultūros ir miškininkystės, baigiant teologijos bei fizikos). Nors kalba vystėsi gana sparčiai, puristų priekaištai ir pastabos davė rezultatų – daugelis bandymų radikaliai supaprastinti bei sunorminti gramatiką buvo nesėkmingi. Kalba išliko „tokia pati sudėtinga, kaip ir pirmosios jos frazės, bei tokia pati gyva, kaip ir tos būtybės, kurios kažkada neabejotinai ja kalbėjo“ (Lafas, 44p.).
Antrasis lūžis: Pasaulinė lingvistikos konferencija
Nuo XXa. vidurio beveik šimtą metų visame pasaulyje beveik plačiausiai buvo naudojama anglų kalba. Po Antrojo pasaulinio karo išaugusi JAV įtaka Europoje bei likusiame pasaulyje, JAV kurtos naujausios technologijos leido šaliai „eksportuoti“ ir savo kultūrą bei kalbą. Visą laiką buvo tuo nepatenkintų, ypač jų padaugėjo praėjus maždaug trisdešimčiai metų po Ringohto
(6) pabaigos. Sparčiai keičiantis jėgų balansui pasaulyje, anglų kalba po truputį ėmė užleisti pozicijas vokiečių (Europoje), prancūzų (Afrikoje) bei kinų (Azijoje). Daugelyje šalių taip pat sustiprėjo tautinės bei etnokultūros tradicijų tąsos idėjos, todėl nacionalinės kalbos ėmė stumti svetimąsias.
Situacija smarkiai paaštrėjo XXIa. viduryje, grėsė naujas Ringohtas. JTO, stengdamasi bet kokia kaina to išvengti, finansavo daugybę sociologinių tyrimų bei programų, turėjusių „suartinti žmoniją <...> ir panaikinti beiškylančias sienas“ (Heilis, 222-223p.). Tarp tų programų buvo ir Pasaulinė lingvistikos konferencija, kurios pagrindinė užduotis buvo išspręsti tarptautinės kalbos problemą.
Konferencija vyko 2054m. rugpjūtį. Buvo svarstomi įvairūs variantai, nagrinėjami istoriniai tarptautinių kalbų pavyzdžiai, analizuojama, kodėl jos nepasiteisino. Delegatai priėjo išvadą, kad tarptautine kalba negali tapti nei viena iš esamų tautinių pasaulio kalbų (tą rodė rusų, anglų bei prancūzų kalbų pavyzdžiai), taip pat tai negali būti tik vienam regionui būdinga kalba (pavyzdys – lotynų). Teliko atsigręžti į dirbtines kalbas. Keleto tyrimų metu nustatyta, jog esperanto bei jos vediniai, kaip ir lodžbanas, visuomenėje neprigijo dėl savo dirbtinumo. „Joms trūko gyvo skambesio, kuris dominuoja visose natūraliose kalbose“, rašė Džordžas Barstou, vadovavęs didžiausiai tyrimų grupei Lesteryje, Britų salose. Šios grupės išvados galutinai įtikino konferencijos dalyvius, kad kalba gali prigyti tik tuo atveju, jei jos garsų bei žodžių skambesys sudaro tam tikrą harmoningą spektrą.
Atrodė, jog konferencija atsidūrė aklavietėje – tinkama kalba privalėjo skambėti lyg natūrali, tačiau tai negalėjo būti nei viena žemės kalba. Taigi kai CER atstovas Iržis Hašekas pateikė kompromisinį pasiūlymą, jam buvo greitai pritarta. Šis pasiūlymas, kaip daugelis žino, buvo naudoti kvenją. Tai nebuvo dirbtinė kalba tikrąja šio žodžio prasme, nors, tiesa, ji buvo atkurta. Taip pat tai nebuvo nei vienos šalies oficiali kalba, be to, ja kalbantieji visame pasaulyje buvo pasiskirstę daugmaž tolygiai.
Pirmieji keli tarptautinio oficialaus kvenjos naudojimo metai buvo sudėtingi. Reikėjo smarkiai pildyti žodyną, atgijo pasiūlymai supaprastinti gramatiką bei išvis keisti kai kuriuos elementus. Kilo gausybė ginčų tarp vis dar įtaką turinčių puristų bei vinjarų vadovaujamos Pasaulinės Kvenjos Komisijos (Marda Angwaite Quenyo), buvo net siūloma atsisakyti naujosios idėjos. Vis dėlto taip neįvyko, ir po truputį kvenja buvo pildoma. Atsirado net papildomos kalbos atšakos – pavyzdžiui, 18 papildomų gramatinių laikų, skirtų naudoti teorinėse diskusijose apie laiko kelionių galimybes, tačiau visiškai nenaudojamų niekur kitur.
Plitimas ir šiandiena
Po pripažinimo JTO darbine kalba bei oficialia tarptautine diplomatinių derybų kalba (2054m.), kvenja ėmė įgauti vis daugiau populiarumo. 2057m. Nobelio premijų įteikimo ceremonija vyko kvenjiškai, 2060m. Tripolio Olimpinių žaidynių oficiali kalba buvo kvenja, 2063m. atsidarė pirmasis kvenjos institutas (Quenyo Nolyamen / Institute of Quenya, Ilinojo valstijos universitetas). Lietuvoje kvenja pradėti dėstyti 2060m. VU filologijos fakultete, 2065m. įkurta kvenjos studijų katedra, 2072m. ji reorganizuota į institutą, o kalba pradėta dėstyti TSPMI ir RKAI.
2045m. kvenja laisvai kalbėjo 10 tūkst. žmonių, 2055m. – 15 tūkst., 2060m. – 200tūkst., 2065m. – 8 milijonai. Pagal 2080m. vykdytas visuomenės apklausas, didžiojoje pasaulio dalyje kvenja buvo plačiausiai naudojama kalba po gimtosios****.
Tokios tendencijos plito ir toliau – buvo aišku, jog eksperimentas pavyko. Kartu su tolkinistikos mokslu, kvenja tapo viena iš pasaulį vienijančių jėgų. Nepaisant pradinių nesėkmių bei trukdžių, drąsūs bei radikalūs sprendimai, priimti kvenjos vystymosi eigoje, leido šiai kalbai pasiekti tokią formą, kokią turime dabar.
x
Cituoti tekstai:
Isaac Isen (Izaokas Aisenas). „Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas: kūrėjas ar tyrinėtojas?“ Oxford University Press, 2040. Vertimas į lietuvių kalbą – leidykla „Alma Littera“, 2044.
John Lough (Džonas Lafas). „Bendrųjų prokalbių išnykimo bei atkūrimo peripetijos“ Harper-Collins, 2048. Vertimas į lietuvių kalbą – leidykla „Tyto Alba“, 2049.
Andrew McPherson-Hayley (Andrius MakFersonas-Heilis). „Jungtinių Tautų Organizacijos istorija XXIa.“, UN press, 2103. Vertimas į lietuvių kalbą – VU TSPMI leidykla, 2103.
x
* - ilgą laiką po Tolkino mirties buvo manoma, jog tas kalbas jis „sukūrė“, ir jos buvo gretinamos su kitomis dirbtinėmis kalbomis, kaip minėtieji esperanto bei interlingva ar fantastiniame seriale „Star Trek“ naudota klingon kalba.
** - „Tolkino kūryba“ yra dar vienas anuometinis terminas, vėliau pakeistas „Tolkino kūriniais“, kai paaiškėjo, jog tie kūriniai didžiąja dalimi nėra autoriaus vaizduotės vaisius.
*** - apie Korperono atradimą plačiau galite paskaityti
čia arba paties Korperono knygoje „Mano magiškas gyvenimas“. Harvard University Press, 2026.
**** - informacija iš Bronislaw Derdzinsky studijos „Kvenjos, kaip tarptautinės kalbos, vartojimo apžvalga“, atliktos 2083m.
x
1 – holovizorius
2 – infobukletas
3 – robotas
4 – intelektualai
5 – „naujųjų“
6 – Šaltojo karo
Prisijungti
DUK
Ieškoti
Atidarom tinklalapį alternatyviai tolkinistinei pasaulio istorijai 
Technically, tai yra ateities istorija, o ne alternatyvioji, nors galima galvoti visaip 
Bet įdėsiu nuorodą
.
