<center>Iš STT gyvenimo</center>
- Du laipsniai į kairę... Žemyn per tris padalas... Taikyk, kad dešinėje būtų R24... Dabar raudoną...
Moteris buvo apsitempusi juodos spalvos triko ir pėdkelnes, and galvos užsimaukšlinusi stilingą juodą kojinę su plyšeliu akims. Šalia numestas voliojosi maskuojamasis apsiaustas. Įkniaubusi nosį į tankiai primargintą užrašų knygelę, ji vedžiojo pirštu per eilutes.
- Matai taikinį?
- Ne, - nepakreipdama galvos trumpai tarstelėjo kita, palinkusi prie stovo, ant kurio buvo pritvirtinta kažkas panašaus į kanalizacijos vamzdį su daug mygtukų. – Man akiniai aprasojo.
Pirmoji atsiduso.
- Dar viena priežastis, kodėl nenorėjau su tavim prasidėti. Duokš, - moteris lengvai stumtelėjo kitą, apsiaustuotą, ir pažvelgė per žiūrono skylutę. – Taip. Jis ten.
- Ką daro? – susijaudino antroji. Balsą truputį slopino kojinė.
- Tepasi... tepasi sumuštinį. Fe. Su tunu.
- Ar yra dar kas nors kambaryje?
Pirmoji moteris atsitraukė nuo stovo.
- Ne. Vienas.
- Kaip sutarėm?
- Manyčiau, planas B tobulesnis. Bet galim ir A. Nepakenks. Paskui galėsim palyginti su Bondo naujausiu.
- Be abejo, - per kojinę išryškėjo šypsena.
Moteris nusitraukė dangalą, kartu vos nenumesdama akinių. Šviesūs plaukai vos dengė pečius. Antroji, juosmenį siekiančiais rudais plaukais, taip pat rengėsi: ant triko užsimetė ilgą tuniką, apsiaustą suvyniojo ir atsargiai įdėjo į metalinę dėžę, palikdama vietos žiūronui.
Susitvarkiusios abi patraukė prie namo, kurį ką tik stebėjo. Apačioje paspaudė reikiamą telefonspynės mygtuką. Po akimirkos pasigirdo aiškiai sloguojančio (ir kramtančio) žmogaus balsas:
- Kas?
- Laba diena, mes jums skambinome prieš valandą, čia interneto tarnyba, turime patikrinti kabelį, - pastorinusi balsą, kaip žirnius išbėrė tamsiaplaukė.
- Oi, atsiprašau, tuojau pat įleidžiu, tik nepykit.
Tamsiaplaukė atsisuko į kompanjonę ir nusivaipė. Telefonspynė sudūzgė, moterys pakilo į trečią aukštą ir spustelėjo reikalingo buto skambutį. Durys atsilapojo praktiškai iškart, už jų stovėjo kresnas jaunuolis stirnos akimis. Tamsiaplaukė nusišypsojo:
- Sveikas, brangiausiasis.
Stirnos akys išsiplėtė it dvi skraidančios lėkštės.
***
- Taigi, mano mielas. Nesimuistyk. Čia tik atsargumo priemonė. Su tavim, kaip buvusiu bendražygiu, derėsimės žmoniškai... arba orkiškai, čia jau kaip pats panorėsi.
Akiniuotoji šviesiaplaukė įdėmiai apžiūrinėjo buto savininko šaldytuvo turinį. Nieko gero, išskyrus tuną, jame nesimatė.
- Mūsų sąlygos tokios: nepasakojam tavo tėvams, kur tu gyveni ir ką veiki. Duodam tau užtektinai muzono ir sumuštinių – atsiprašau, bet su mocarela, nes pats žinai, kad tuną ir panašius dalykus laikau mirtimi balso stygoms. Taip pat, - tamsioji moteris pasilenkė ir pažvelgė surištam vyrukui tiesiai į akis, - aš tau pagaliau išduosiu, kaip kiniškai pasakyti „Mao Dzedunas – jėga“, - jos šypsena buvo tiesiog pritrenkiamai nemaloni.
Jaunuolis liūdnai pasižiūrėjo į ją:
- Žinau. Čia aš pats kaltas. Atsiprašau, labai atsiprašau, tikrai kaltas. Na, nepykit ant manęs. Viskas bus gerai. Nepykit.
Moteris nusikeikė.
- Varnėne, jis turi plėšomų sūrio lazdelių! – įsiterpė akiniuotoji.
- Ne dabar, - suurzgė Varnėnė ir vėl atsisuko į kalinį: - Brangiausiasis, žinai, ko mes norim. Jeigu taip jau trokšti, kad nepyktume, padaryk, ko prašome. Juk tai nesunku. Mes žinome, kad tu to nori – nerealizuoti ypatingieji sugebėjimai ilgainiui išsivysto į labai jau nepageidaujamus dalykus. O kad galėtum juos realizuoti, tau tereikia pakeisti vieną vienintelę raidelę...
- NE!!! – jaunuolis suklykė anaiptol ne elfišku balsu. – Šito tai nebus. Aš – laisvas ir nepriklausomas. Ir jokiu AIZENGARDU nebūsiu!!!
Šviesiaplaukė moteris prislinko arčiau:
- Mielasis, čia kirčiuojamas pirmas skiemuo.
- Koks man skirtumas! Nusispjaut į viską! Iškreipėt tai, už ką kadaise kovojom! Ne taip kaip... kaip... kaip... jis... kaip... na, buvo... – vyrukas pradėjo kūkčioti.
- Bet pagalvok, kaip gražiai skamba: Aizis. Sąsajos su Izide... Nenori kross-gender? Tavo problemos. Gi žinai, kad aš tave visada vadinsiu tik tikruoju vardu, - Varnėnės balsas tapo švelnus, akyse sužibo klastingos ugnelės, šypsena tapo panaši į žmogaus. Jaunuolis sriūbavo visu balsu. – Nieko nebus, - galiausiai atšlijo Varnėnė. – Atrišk jį.
- Prasideda digimonizacijos procesas? – paklausė šviesioji.
- Taip, bet dar galima sustabdyti. Mums juk to visai nereikia. Ak, Vytai Vytai... Ir kodėl tu su mumis šitaip, - palingavo galvą, stebėdama, kaip kita knebinėja mazgus. – Juk viskas buvo gerai. Tavo superherojaus galios dabar mums praverstų labiau nei bet kada. Betgi negalime įsileisti į savo tarpą žmogaus, kuris nesutinka laikytis Koncepcijos... Tu mane nuvylei, drauge. Labai nuvylei.
Paskutinius žodžius Varnėnė ištarė tarpduryje. Išėjusios į lauką, moterys pažvelgė viena į kitą.
- Indraja...
- Ką?
- Reikia šaukti visuotinį susirinkimą. Esame keblioje padėtyje.
***
Indraja susikaupusi spoksojo į televizorių. Apačioje bėgo eilutė: „Jūs stebite specialią spaudos konferenciją“. Ekrane, apstatytas mikrofonais, diktofonais ir vandens stiklinėmis, krašto apsaugos ministras bandė aiškintis žurnalistams dėl rytiniame viešame posėdyje padarytos neatsargios pastabos:
- ...aš jums dar sykį, skant, kartoju. Mano kalboje nebuvo jokių paslėptų prasmių ar tuščiažodžiavimo. Aš visada kalbu konkrečiai ir, be abejo, žinau, ką kalbu. Todėl baikite mane kaltinti neblaivumu ir panašiomis blogybėmis.
- Tuomet prašau pakomentuoti savo pasisakymą, - salėje atsistojo žurnalistas.
- Taip, be abejo, tū... gerbiamas žurnaliste. Kaip tik tą ketinau daryti. Žodžiu taip: sakydamas, kad turime panaudoti jėgą, visai neturėjau omenyje karinių pajėgų. Daugiau komentarų nebus.
Salė tiesiog pašėlo. Garsiausiai rėkė viena moteris salotine suknele:
- Prašome plačiau! Reikalaujame plačiau! Tauta turi teisę žinoti! Lenkija laukia jūsų atsako!
- Gerai, gerai. Ramybės, - ministras rankų mostais privertė žurnalistus atsisėsti. – Dar kartą bukv… aiškinu jums lietuviškai: sakydamas, kad spręsdami Lenkijos situaciją turime panaudoti jėgą, neturėjau omenyje karinių pajėgų. Mes privalome naudotis Jėga. Jėga. Suprantate? Jė-ga. Ar girdėjote kada tokį dalyką? Be abejo, girdėjote. Jėga – tai…
Ministras pradėjo postringauti itin ilgais sakiniais. Indraja užsidėjo ausines su mikrofonu, atsivertė delno dydžio nešiojamąjį kompiuterį ir suspaudė reikiamą numerį. Ekrane ministras čiuposi už ausies.
- Alantar, - įsakmiai kreipėsi Indraja. – Baik pliurpti tas nesąmones. Už penkiolikos minučių visuotinis susirinkimas.
Žurnalistai bukomis akimis stebėjo besiraukantį ministrą.
- Pone… - pradėjo vienas.
- Ką? A, a… Sekundėlę… Tuoj…
Ministras nusisuko į sieną ir pašnibždomis sumalė:
- Negaliu dabar šnekėt, negi nematai – valstybėje krizė.
- Mums irgi krizė, - atkirto Indraja. – Be tavo politinės įtakos neišsiversim. Tu davei Priesaiką.
Alantaras atsiduso.
- Jeigu čia vėl vien tik Lingvistinio padalinio reikalas…
- Ne, čia visų mūsų reikalas. Ir neišsisukinėk. Mamytė liepė.
- Okei, okei.
Ministras vėl atsisuko į salę.
- Taigi… Klausimų bus? Nėra? Gerai, ačiū už dėmesį.
***
Salėje buvo tylu, nors aplink stalą sėdėjo bent keliolika žmonių. Tylą trikdė tik nemalonus radiatoriaus burbuliavimas. Stalas buvo apkrautas polietileniniais maišeliais: kai kurie buvo pilni sausainių, spurgų ir mandarinų, kituose buvo belikę trupiniai. Stovėjo keletas nugertų alaus butelių. Prie kai kurių žmonių gulėjo juodi aplankai su atseit vos pastebimu užrašu “Specialioji tolkinistinė tarnyba”.
Pagaliau Varnėnė atsistojo:
- Matau, kad ne visi. Kiti per video ryšį?
Šalia sėdinti juodaplaukė su oranžiniu šaliku linktelėjo:
- Tikiuosi, netrūkinės. O tai praeitą kartą turėjau prašyti Ario pagalbos.
Keli žmonės sukrizeno.
Ant sienos kabantis didelis ekranas nušvito gelsva spalva ir išsyk pasidalino į keletą stačiakampių. Viename atsirado trumpaplaukė moters galvelė.
- Girdi? – kreipėsi į ekraną Varnėnė.
- Taip.
- Raportą.
Galva išpyškino:
- Aukščiausiosios tarybos specialioji įgaliotinė Maja praneša, kad nepaklusnių naujokų pataisos stovykla vyksta sklandžiai. Šiandien buvo įvykdyta trečioji projekto “Kelionė Profesoriaus takais” dalis, ruošiamasi rytdienos visą dieną truksiančiam “Nebaigtųjų sakmių” skaitymui originalo kalba. Naujokai jaučiasi puikiai.
- Atsiprašau, bet ne visai, - dar viena galva pasirodė gretimame stačiakampyje. Ant šitos moters megztinuko buvo dailiai išsiuvinėtas NASA logotipas. – Šitie liurbiai stebėtinai prastos sveikatos. Lopau juos, kaip galiu, bet ilgai neištempsiu. Man būtinai reikia ko nors iš laboratorijos. Ar Elva yra?
- Čia, - atsiliepė raudonplaukė, sėdinti tiesiai priešais Indrają.
- Nu tai va, žodžiu, - tęsė galva, - žinai, ko man reikia?
- Mhm.
- Greituoju paštu. Ir staigiai. Fondas apmokės?
- Apmokės, jeigu netingės, - suniurzgė oranžinio šaliko savininkė. – Bet aš manau, kad yra geresnė išeitis. Bastūnas Aldukas šiuo metu kažkur tuose kraštuose. Pasiųsim jam per pelėdą. Jos jį pažįsta ir myli.
Prie stalo nugriaudėjo juokas.
- Gerai gerai, tylos, - trinktelėjo kumščiu Varnėnė. – Ačiū už raportą ir t.t., bet dabar yra labai skubių reikalų, - ji išsitraukė įlaminuotą popieriaus lapą. – Taip. Alantari – diakritikas – Alantári, yra. Simbelmyne – diakritikas arba lietuvinimas – Simbelmiunė, yra. pusinuke – taškas ant e – pusinukė, yra. Ir taip toliau ir panašiai. Sutikite, lingvistinis padalinys savo darbą dirba puikiai. Tačiau yra dar vienas asmuo – Tas, kurio Nevalia Minėti. – ji grėsmingai nužvelgė visus susirinkusius. – ir Jis šiandien dar kartą atsisakė mūsų pasiūlymų. Jis nesutinka panaudoti savo beveik neribojamų tolkinatoriaus galimybių šventam tikslui!
Per kambarį nuvilnijo pasibaisėjimo šūksnis.
- Mam, - ranką pakėlė garbanotas – aiškiai chemiškai – vyrutis, sėdintis prie stalo kampo, - mam, klausyk, o tu jam siūlei tą, kur aš vakar sakiau, - na, Mao?
- Siūliau, brangiausiasis, - nusišypsojo Varnėnė. – Manai, suveikė?
- Keista. Aš maniau, kad jį geriau pažįstu. Atsiprašau, nepyk.
Varnėnė suraukė antakius:
- Prašau, nereikia, Šarai. Izengardėji.
Įsiterpė Alantaras:
- Manau, mes jį visi per menkai pažįstame. Ar negalėtume susipažinti su archyvine medžiaga?
- Tuojaus... – oranžinė juodaplaukė iniko klapsenti kompiuterio klavišais. Neilgai trukus dideliame, kone pusę ekrano užimančiame stačiakampyje, atsirado vaizdas: kambarys apsilaupiusiais tapetais, ant lentynų fone eilėmis buvo sustatytos knygos. Stalas pačiame centre buvo apkrautas popieriais – pageltonijusiais ir nelabai, - stovėjo stiklainio dydžio rašalinė, į kurią buvo įmerkta aptriušusi plunksna. Prie stalo, kažką skaitydamas sėdėjo neaiškaus amžiaus žmogus. Šviesūs it elfo plaukai driekėsi žemyn, klojo grindis ir tęsėsi dar kažkur, už kadro ribų. Barzda buvo ne ką trumpesnė.
Alantaras atsikrenkštė:
- Kva kva.
Vyriškis ekrane pakėlė galvą.
- Kva!
- Klausau? Čia tu, Alantarai?
- Tas pats. Klausyk, aš tau be VspL, iškart: mum reikia informacijos apie tipą, Kurio Neva Negalima Minėti. Dabar.
Ilgaplaukis pakilo ir iš lentynos ištraukė apdulkėjusią knygą.
- Viskas yra čia. Ko tau konkrečiai?
- Kol kas tik vieno fakto: kur, remiantis ankstesnių incidentų analogijomis, jis toliau bėgs slėptis?
- O jūs tipo iš ano buto jau išvarėt?
- Tipo jo.
Ilgaplaukis ėmė sklaidyti knygą. Atvertęs reikiamą vietą, prispaudė prie kameros. Varnėnė iškart atsisuko į savo kaimynę:
- Jau žinau, - tuomet į ekraną. – Ačiū, Kva. Pasilik įsijungęs, gal dar tavęs prireiks. O dabar prašom sujungti su Raudondvariu...
Ekrano centre jau plėtėsi kvadratėlis. Iš kolonėlių pasigirdo kažkoks nežmoniškas džeržgimas ir trinksėjimas, todėl nuo galvos iki kojų šarvuotas susirinkimo dalyvis pribėgęs sumažino garsą. Kvadratėlyje išdygo labai susivėlusi labai garbanota ir labai uždususi žavingų apvalainų akyčių savininkė.
- Labas! – suspigo. Už jos kažkas vis dar trankė puodus, lėkštes ir dar kažką baisiau. – Atsiprašau už triukšmą. Mes repetuojam.
- Supratau, - atsakė Varnėnė. – Triše, klausyk. Mums reikia, kad...
Mergina nusisuko ir kažką surėkė ton pusėn, iš kur sklido repeticijos garsai. Triukšmas pritilo.
- Klausau tavęs.
- Taigi, Triš... Vardan šventos ramybės – jeigu pas jus atsibelstų Tas, Kurio Negalima Minėti, priimkit jį pas save ir iškart praneškit mums.
- O kodėl jis turėtų pas mus atsibelsti?
- Neturiu žalio supratimo, - nuoširdžiai prisipažino Varnėnė. – Juk viskas Metraštininko valioje.
- Ei, prašau manęs nešmeižti! – iš gretimo stačiakampio sušuko ilgaplaukis.
- Na, nesvarbu. Faktas tas – mūsų dešimties metų darbas dabar didesniame pavojuje nei bet kada. Ir jūs – taip, Triš, jūs labiausiai – galite sustabdyti pražūtį. Ar prisimeni savo Priesaiką Koncepcijai?
Triš prisidėjo ranką prie krūtinės:
- Taip! Amžinai jai ištikima!
- Gerai… - nusišypsojo Varnėnė. – Labai, labai gerai…
***
Patiltėje sėdėjo plaukus į kasą susirišusi - kad vėjas neplaikstytų - Varnėnė ir plaukų į kasą nesusirišęs - nes jie buvo per trumpi - Folkas. Abu laikė po bokalą tamsaus.
- Žinai, - Varnėnė svajingai pažvelgė į tilto konstrukcijas, - man atrodo, kad mes dirbam ne veltui. Kada nors, po daugelio metų, mūsų triūsą įvertins. Juk tai taip gražu!
- Jūs, vilniečiai, - atsiliepė hobitas, - turite gražią legendą apie Geležinį Vilką. Tai vat, aš manau, kad mūsų darbų aidas kada nors sklis kaip ir to vilko staugimas - per visą pasaulį.
- Ir bus daug geriau nei dabar, kai Lietuvą garsina tik manekenės, krepšininkai ir galvažudžiai.
- Taip. Išmušė tolkinistų valanda, - pritarė Varnėnei Folkas ir gurkštelėjo alaus.
TĘSINYS GALBŪT BUS (bet geriau nebūtų, ania?)
TAISA: maži taisymukai... Pamiršau, kad Folkas už mane tik metais jaunesnis
)
//
.
Šiaip nepamiršau, tik laukiau konteksto, bet žiū jis atsirado 
