... Semas ėjo tarsi per baltą miglą. Nuo tada, kai palietė tą sidabrinį grybą, o tai atsitiko vos prieš kelias akimirkas, jis krito gilyn ir gilyn, bet ne į bedugnę, o, rodos, pats į save. Kai viskas atsitiko? Mama davė jam krepšį... kur jis dabar? Ir išsiuntė pririnkti grybų. Didelis, storas ąžuolas... pro lapus kažkas švyti... gal kas pametė laikrodį? Neee... tai grybas... sidabrinis... Staiga Semui susisuko galva ir nevikrios, storapadės kojos užkliuvo už ne vietoje pasipainiojusios šaknelės. Jis griuvo tarsi sulėtintame kine, kol pajuto gulįs savo šiltoje, minkštoje lovoje. „Ne! Tai buvo ne sapnas! Viskas buvo tikra!“ Semas šoko iš lovos ir nudundėjo į virtuvę kur mama gamino pusryčius.
- Mama! - puolė prie jos Semas, -ar vakar tu siuntei mane rinkti grybų?
- Rodos, ne, Semuk, - romiai atsakė mama, šiek tiek nusistebėjusi tokiu jaunėlio susijaudinimu.
Semas sudejavo ir puolė pro duris. Tekinas pasileido į tą vietą kur rado grybą. Noras vėl pamatyti tą akinantį spindesį tarp lapų nešė hobitą kaip ant sparnų. Staiga jis sustojo. Miglotai prisiminė, jog ąžuolas stovėjo kairėje nuo tako, toje vietoje kur šis suko į dešinę. Ąžuolo nebuvo, tačiau staiga pasigirdo tylus verksmas. Semas skverbėsi pro lapus, laužydamas šakas didesniems medžiams ir raudamas su šaknimis mažuosius medelius (tiesa, visai pamiršęs panelės Šaknytės paskaitą apie gamtos saugojimą) kol pagaliau! Semas net atsiduso iš palengvėjimo. Storas, senas ąžuolas, ir po lapais kažkas švyti... Bet tai ne grybas, tai auksiniai plaukai! Po medžiu susigūžusi sėdėjo maža mergaitė: graži, ilgais auksiniais plaukais ir smailiomis ausytėmis. Semas iškart suprato, kad ji - ne hobitukė. Mergaitė verkė pasikūkčiodama, o aplink tupėjo voveraitės, tarsi norėdamos jai padėti, tačiau nežinančios kaip. Staiga mergaitė pastebėjo Semą.
- Labas, - nusišypsojo jis. - aš Semas. O tu?
- Giljarelė, - prislopusiu balsu atsakė mergaitė ir netikėtai nusišypsojo. Ašaros dar nebuvo nudžiuvusios nuo jos skruostų ir šypsena jos veidą darė tik dar graudesnį.
- Nagi, Giljarele, kokios negandos užpuolė? - bandė šmaikštauti Semas supratęs, jog šitą mergaitę derėtų nors kiek pralinksminti.
- Nieko baisaus, tiesiog pa... - staiga ji suprato, jog šiuo mielu gaurakoju gali pasitikėti. - iš tikrųjų... aš na, esu elfė.
„Elfė!“ nustebo Semas. „Įdomu, kaip ji čia pateko...“
- Vakar vaikščiojau po savo gimtąjį mišką rinkdama gėles... - toliau pasakojo mažoji elfė nepastebėjusi Semo sutrikimo. - Ir pamačiau spindint sidabrinį grybą. Jis tiesiog...
- Traukte traukė, ir tu žvėriškai norėjai jį paliesti? - susijaudinęs šūktelėjo Semas.
- Iš kur tu žinai? - sukluso Giljarelė. - Ar tu jį ėmei?
- Taip, aš jį paliečiau ir atsidūriau tirštoje migloje... Kol staiga atsibudau savo lovoje. O kas atsitiko kai grybą palietei tu?
- Aš... aš irgi klaidžiojau po miglą, kol galiausiai pasijutau sėdinti štai čia. Labai išsigandau ir išėjau ieškoti namų palikusi grybą. Visą naktį pravaikščiojau po šį mišką ir auštant grįžau. Iš toli pamačiau juodą figūrą kuri išrovė grybą ir pabėgo. Supratau, jog tik suradusi grybą galėsiu grįžti namo ir... - Giljarelė neįstengė toliau pasakoti ir vėl pravirko.
- Nesijaudink mudu surasime grybo vagį ir galėsi grįžti namo. Nagi, žvaliau, eime! Į kurią pusę jis nubėgo? - Semas ištiesė ranką elfei ir ši atsistojo. Susikibę už rankų jie nėrė į miško gilumą.
Gerai, kad mokytoja buvo skaičiusi ŽV
Tiesa, gal pasakojimas kiek banalokas, bet reikės kada sukurt tęsinį 
Laukiam (arba bent jau aš laukiu 
) tęsinio.
