Taigi tam tikru zmoniu paskatintas nusprendziau pasidalinti dalim savo kurybos. Tikiuosi jum patiks
***
Kada paskutinį kart mano žodžiai suėjo į vieną?
Kada paskutinį kart skaitydamas juos aš liūdėjau?
Nei džiaugiaus, nei bijojau, nei liepsna neliepsnojau
Mano žodžiai neteko prasmės...
Rašiau kad rašyčiau ir pats neskaityčiau
Ne kūriau o niokojau žodį ir prasmę.
Tuščiai mano eilės sugulę dviprasmės!...
Iš kur, ak iš kur pasisemt tos jėgos!?
To tikėjimo žodžio tiesa,
Kad didžiuotis galėčiau po to
Ką rašiau, kuo tikėjau kaip laisve
Iš širdies kada nors, taip kaip pirmąjį kartą
Parašysiu eilėraštį vieną.
Paskutinį ar ne nesvarbu,
Svarbu, kad kvėpuotų jis laisve.
***
Bučinys toks švelnus
Lyg Gegužio medus
Leidžias ant lūpų taip tyliai...
Oda lyg aksomas
Bučiuoja mane
Lyg svaja, lyg apvaizda iš Rojaus
Mylimosios glėbys lyg vilties debesis
Sielą žaibu mano trenkia
Ir tik tas bučinys
Mano protą galiausiai užvaldo...
***
Turiu tik vieną valandą menką
Vieną minutę beribės nakties
Atgimt ir sugrįžt į gyvenimą šventą
Nesibaigiančiais paukščių takais
Vėl ir vėl laukuose aš gulėčiau
Jeigu laiko sapnuoti turėčiau
Ir liepsnelės šviesoj
Trapioj, nekaltoj
Atgimt iš naujo norėčiau...
***
Pilnatis pažymėta ramunių krauju
Naktį lygiadienio tamsią
Aukuro sese nekurki šiukštu!
Nejau nematai kaip jos tyli?
Ramunės ant stalo, vazoj
Lyg muštruoti kareiviai per puotą
Ir tik ta pilnatis, kruvina neviltis
Vis gina, vis varo iš proto.
***
Lapams ošiant mėnesienoj
Gėlėse nubunda Laimė.
Iš tamsos į šviesą eina,
Eidama ji virsta Laisve.
Lapams ošiant mėnesienoj
Grojant smuikams ir žiogams
Gėlėse pražysta Laisvė,
Nužydėjusi ji virsta Baime...
Ir nakčia kai paukščiai tyli
Kai nečiulba raibieji
Gėlėse, giliai miške
Tyliai skleidžiasi Viltis.
***
Blykstelėjo dalgis, nebėra šlovės
Liko tikrai duona ir kaltė vagies
Liko tiktai duona ir kaltė vagies
Vogusio iš laimės, meilės ir vilties.
Liko tiktai baimė ir kaltė vagies
Vogusio iš meilės, baimės ir mirties...
***
Šalmas skilęs po kirčio kardu
Skydas lūžęs po smūgio kirviu.
Šarvas krūtinės krauju nutaškytas
It drobė artisto puikaus
Apsiaustas nuo vėjo, saulės, lietaus
It sparnas paukščio klajūno
Kardas be dėklo ant diržo grubaus
Praradęs jau skaičių mirčių.
Akys lyg veidrodžiai – pilkos, bedvasės
Viską jos matė, jau nieko nemato
Rankos kaip kūjai sunkūs po darbo
Kojos it plūgas su akmenim kaunas
Vyras be laimės, meilės ar baimės
Tyliai laukia mirties...
Dalgis mėnuly nukaltas
Saulės žaizdre Dievo prakeiktas
Žirgas kaip dūmas iš Pragaro rūmų
Apsiaustas vėjyje plaikstos...
Iš tamsos iš kančios iš nevilties
Vingiuotu keliu ji atjoja
Skaičiuoja gyvuosius, mirusius teisia
Ir be gailesčio baudžia kaltus
Jis žino, kad ji netoli.
Ji žino, kad jis nepabėgs.
Jis tyliai laukia Mirties,
O ji su šypsena jį pasitinka.
***
Netikėtas, nekviestas, nelauktas
Su Perkūno trenksmu, griaustiniu
Į mano duris beldžias karas.
Padėk mano broli jau arklą
Balnokis karį savo arklį
Kardą nuo židinio kelki
Kirvį iš kelmo ištrauki
Pustyklę maišan įsimesk ir džiūvėsiu
Negrįši, namų neregėsi..
Gertuvę vandens ir kokį nors rūbą,
Kad naktį lauke nebūtų taip niūru
Ir kad tykiai užkaukus vilkams
Neišgirstum kaip sliūkina karas...
***
Dievo rykštė gležinė
Muhamedo kardas švyti
Mozė jūras perskiria lazda
Buda, gėriu nešina
Apreiškimas iš Gabrieliaus
Visi klausos, visi tyli
Dega Sodoma, Gomora
Tyliai švilpia rimbas...
Stok ant kryžiaus kol dar gyvas
Nusidėjėli dailide
Tu nevertas būt žmogum
Šituo paniekos metu
Ir kaip Saulė apie Žemę
Taip žmogus apie kvailystę
Sukasi ir burba prietaringai
Ar erezija ar humanizmas?
Apsišvieskit mieli žmonės!
Karas – pramoga!
Ištisi laukai lavonų
Kulkų, tankų, armatūros...
Ir po sienų geležinių
Po visų spaudos draudimų
Demokratinė valdžia
Tuoj pasaulio pabaiga
Pasimelskit, kol dar galit
Dievo rykštė, Velnias stebi
O kas ryt juk nežinia
Gal pasaulio pabaiga?...
***
Aš norėčiau, kad riba tarp realybės ir sapno būtų plona,
Kaip plunksna negyvo balandžio.
Bet kas tai gyvybė?
Kas tai sapnas ar realybė?
Tik žodžiai ištirpę rūke...
Migla jau skandina mane..
Realybė ar Sapnas?...
Plunksna negyvo balandžio...
Hey! Come derry dol! Can you hear me singing? Old Tom Bombadil is a merry fellow;
Bright blue his jacket is, and his boots are yellow!