Ketvirtasis artefaktas

[Laiqualasse]

Greičiausiai į kitą puslapį peršokama pasiekus tam tikrą žinučių skaičių. Kol jis nepasiektas, neperšoks, o į ilgį neatsižvelgiama.

Taip ir yra.

Taisa: va matot, štai ir naujas puslapis

[Aredhel]

Aštuntas skyrius - II dalis

Eidamas su Gauja Alžyro gatvėmis Aro magiškuoju regėjimu matė tiek elfų magą Iberijos laivuose, tiek Wilfredą. Elfų mago magijos buvo Psichinė ir Elementalinė, Iberijoje buvo trys magai valdantys tokias magijas, taigi Aro tiksliai negalėjo nuspėti kuris iš jų buvo čia. Wilfredo magija atrodė nusilpusi, jis buvo vienoje vietoje už kelių kilometrų, pakrantėje ir nekeitė pozicijos. Aro nenorėjo sugriauti savo priedangos, kuri jam puikiai iki šiol tarnavo, tiek renkant žinias tiek ieškant artefakto. Taip pat jis nenorėjo būti pastebėtas savo tautiečio mago, ar būti priverstas susiremti su juo ar kitais elfais. Taigi stengdamasis išvengti konfrontacijos su kitais savo tautiečiais jis nuvedė Gaują į Rofono namus, ten kur jie ir planavo nukeliauti.
Wilfredas visą tą laiką nekeitė buvimo vietos ir nenaudojo magijos, galbūt buvo be sąmonės. Du sugadinti elfų laivai buvo, be abejo, Wilfredo darbas, mieste kitų žmonių magų nebuvo. Greičiausiai nuo jo rankos žuvo ir vienas kitas elfas, todėl Aro juto didelį norą tiesiog jį nudėti. Tačiau situacija kol kas nepasikeitė ir tai galėtų išvirsti į didesnį konfliktą kainuosiantį daugiau jo tautiečių gyvybių visai be reikalo. Taigi Aro tvardėsi, tačiau jis negalėjo ir leisti, kad Wilfredas patektų Iberiečiams į rankas. Žmonių magas belaisvis elfų rankose galėjo sukelti lygiai tokį pat konflikto pretekstą iš žmonių magų pusės, kokį sukeltų ir jo nužudymas. Aro tikėjo, kad kaip asmuo ar magas Wilfredas kitiems žmonių magams nelabai rūpėjo, žmonėms tas buvo būdinga. Tačiau vienaip ar kitaip jie jį galėjo panaudoti kaip pretekstą ir Aro nenorėjo tuo rizikuoti. Kita priežastis, buvo ir ta, jog jei Iberija iki šiol nežinojo apie artefaktą, Aro norėjo, kad kol kas taip ir liktų.
Nuvedęs Gaują į Rofono namus, Aro portalo pagalba persikėlė į tuščią apleistą miesto dalį, kur magiškuoju regėjimu nebuvo matyti gyvų būtybių. Aro magiškuoju regėjimu matė, jog aplink Wilfredą buvo keliolika kitų gyvų padarų. Įsitikinęs, jog tai nėra jo tautiečiai, Aro atvėrė portalą ir išmetė juos visus, išskyrus Wilfredą, iš didelio aukščio, magiškuoju regėjimu matydamas kaip vienas po kito užgęsta gyvybės žiburėliai, pasiekę žemę. Pastebėjo, kaip Wilfredas tuo tarpu pajudėjo į šiaurę. Aro matė, kaip elfų magas iš laivo paleidžia psichinės magijos pliūpsnį į tą vietą, kur ką tik buvo atvertas portalas, greičiausiai siekdamas neutralizuoti pastebėtą magiją - jis negalėjo matyti Aro, bet matė burto energiją. Aro kiek palaukęs, vėl atvėrė portalą, šį kartą prieš pat Wilfredą, jį uždarydamas portale taip, kad portalo galai būtų prieš pat vienas kitą, ir patraukė jį didesniu atstumu nuo pakrantės ir savo tautiečio, kad šis negalėtų pasiekti Wilfredo iš laivo. Jei Aro būtų suglaudęs portalo, kuriame buvo įkalintas Wilfredas, galus arba juos pranėręs vieną į kitą, Wilfredas būtų ištaškytas į gabalėlius. Tačiau jis Wilfredą taip uždarytą portale patraukė link didelės tuščios aikštės apleistoje miesto dalyje. Tuomet pastebėjo, kad jo tautietis vėl pradeda formuoti burtą, todėl Aro nutraukė savo burtą nenorėdamas, kad Iberijos magas pagal jo burto kryptį nustatytų tikslią jo paties buvimo vietą. Tačiau magas iš laivo paleido psichinės magijos pliūpsnį link Wilfredo. Nepaisant didelio atstumo burtas Wilfredą pasiekė, nors ir išsisklaidydamas. Wilfredas nusileido ir vėl pradėjo judėti link miesto pakraščio. Aro pasitelkęs dimensinę magiją numetė ant jo didoką sienos luitą nuo šalimais esančių griuvėsių. Wilfredo apsauginiai kerai tebeveikė, taigi užmušti nebuvo didelės tikimybės, užtektų kol kas šiek tiek pristabdyti, o vėliau nuspręsti kur jį padėti.
Tačiau netrukus Wilfredo žiburys vėl pajudėjo, atrodo jis tikslingai judėjo prie Alžyro ribos, link žmonių armijos. Aro pakartojo veiksmą šį kartą su šalimais buvusio namo stogu. Tačiau tuo metu aplink Wilfredą žybtelėjo fizinė magija, Wilfredas susikūrė skydą, kuris atrėmė smūgį ir netrukus vėl judėjo toliau. Aro neketino jam leisti pasiekti armijos, taigi pastojo jam kelią. Jis neabejojo, jog Wilfredas netiki jo tremtinio istorija, tačiau nepaisant to nutarė tęsti spektaklį kalbėdamas kaip Gaujos atstovas. Iš to ką Aro matė anksčiau Wilfredo atmintyje, galėjo spręsti, jog Wilfredo nuomonė Aleksandriojoje nebuvo svarbi. Todėl jam buvo nesvarbu tiki Wilfredas juo ar ne, jis siekė palaikyti abejones Aleksandrijos, kuri žinojo apie jį, galvoje, ypač jei šie nuspręs pasižiūrėti į Wilfredo atmintį norėdami daugiau sužinoti apie Aro. Tačiau tuomet už kelių žingsnių žybtelėjo dimensinė magija ir Wilfredas vis tik sulaukė pagalbos. Vienas iš dviejų pasirodžiusių žmonių magų pasiuntė Aro link psichinės magijos skydą norėdamas neutralizuoti galimą Aro burtą, bet skydas prisilietęs prie Aro šarvų išsisklaidė. Burtas kurį Aro buvo įliejęs į savo šarvus buvo stipresnis. Žmonių magai pasiėmę Wilfredą greitai atsitraukė, Aro neketino pats jų pulti, tačiau tikėjosi puolimo iš jų ir tokia trumpa konfrontacija jį nustebino. Atrodo, kad jie išvis neketino jo pulti, nors buvo dviese. Tai atrodė labai neįprasta...

Aro kelias sekundes stovi laukdamas, tačiau nieko daugiau neįvyksta. Magiškuoju regėjimu jokios magijos daugiau nematyti, tik miesto pusėje žmonių gyvybiniai žiburėliai. Atrodo, kad Iberijos laivai plaukia nuo kranto. Aro atsigręžia į už nugaros esančią žmonių armiją ir tolumoje artėjantį būrį. Taigi informacija Wilfredo gautame laiške buvo teisinga, jie renka armiją Iberijos puolimui. Šalia nerimo dėl Iberijos ir savo tautiečių, Aro juto pyktį ir neapykantą purvinai laukinių rasei, tarp kurių pats pasirinko gyventi tuos trejus metus iki dabar. Tačiau kol kas reikėjo išsiaškinti daugiau.
Horizonte, ties armija buvo matyti keli kiti Iberijos laivai, taip pat tolstantys nuo kranto. Armijoje todėl ir buvo matyti sujudimas, jie susirėmė su elfais išsilaipinusiais už Alžyro. Buvo keista tai, kad čia buvo tik vienos iš Iberijos giminių laivai. Jei Iberijos valdovas būtų norėjęs ištuštinti šitas žemes nuo žmonių, jis tikrai tuo užsiimti nebūtų kvietęs vienos giminės, ir nerizikuotų taip prarasti gyvybes. Kažkas keisto vyko Iberijoje apie ką nežinojo netgi Britanija. Ir kadangi tai buvo susiję su žmonių rase ir galėjo turėti įtakos Britanijai, Aro norėjo išsiaškinti kas tai buvo.
Jis dar kartą patikrina aplinką, ar vietovė nėra magijos pagalba stebima. Tada pasitelkia psichinę magiją ieškodamas pažįstamos savo gentainių sąmonės krante, kur buvo armija, tačiau nieko neaptinka. Reiškia belaisvių iberiečių žmonių armijoje nėra. Aro vėl atsisuka į Alžyrą, ties uostu matyti dūmų kamuoliai kylantys į dangų – greičiausiai Iberijos magas išplaukdamas padegė likusius sugadintus savo laivus.
Magiškuoju regėjimu matyti, jog Alžyro pakrantėje gyvų būtybių neliko, toliau mieste liko dar nemažai. Aro dar kartą pasitelkia psichinę magiją didelio mastelio paieškai, ieškodamas Alžyre elfiškos sąmonės. Aptinka dvi, viena iš jų vos juntama, netoli tos vietos kur buvo Wilfredas, kol Aro nenusprendė juo užsiimti. Taip pat magiškuoju regėjimu jis pastebi vieną gyvybės žiburėlį, esantį apleistame miesto pakraštyje, judantį jo link. Aro lukteri norėdamas pamatyti kas tai. Netrukus iš griuvėsių išlenda Vito. Kačiažmogis žengęs kelis žingsnius stabteli, kažką pasikrapšto ir vėl patraukia pirmyn ristele, netrukus prieina.
- Ką čia veiki, kur kiti?
- Susitinku su pažįstamu, kiek žinau žmonių armijoj sėdi. Kitus kaip ir tu, palikau name. – atsako kačiažmogis.
- Tuomet greičiausiai išsiaškinsi kas čia per šarados vyksta, o aš pasižiūrėsiu iš arčiau į kai ką kitą, kol nepradingo visiškai.
- Gali būti. Sėkmės. – pasako Vito ir nubėga toliau.
Aro pasitelkęs psichinę magiją pažvelgia į nubėgančio Vito mintis. Kačiažmogis mąsto apie neseną, prieš pusvalandį įvykusį, susitikimą su pažįstamu alchemiku ir dar kažkokiu žmogumi. Mąsto apie laišką ir kodėl Dožas norėtų jam perduoti laišką, kai jis skaityti nemoka. Taip pat mąsto apie tai, kaip suras Dožą tarp visos tos armijos, giliau jis yra kiek sunerimęs, kad reikia keliauti su dviem besipykstančiais magais ir medžioti trečią, todėl daugiausia galvoja apie tai, kaip apsirūpinti galimomis gynybos priemonėmis. Aro nutraukia ryšį ir negaišdamas daugiau laiko atveria portalą netoli tos vietos, kur buvo aptikęs du savo gentainius.
Išėjęs pro portalą pamato keliolika narvų, dauguma jų išvaryti, beveik visuose guli negyvi žmonės. Aro supranta, kad tai ir buvo tie, ką jis išmetė pro portalą. Tuščių sveikų narvų nėra, narvų su gyvais žmonėmis irgi ne - iberiečiai greičiausiai juos parsinešė į laivus prieš išplaukdami. „Belaisviai eiliniai miestelėnai? Iš tokių neišgautum jokios naudingos informacijos. Jiems naminių gyvūnų maža?“ – pagalvoja Aro eidamas tarp narvų link toliau esančios gatvelės. Magiškuoju žvilgsniu toje gatvelėje mato du gyvybės žiburėlius, savo gentainių, kuriuos aptiko psichiškai tikrindamas miestą. Pažvelgęs pro kampą pamato ir pačius elfus prispaustus sugriuvusios bromo dalies. Vienas iš jų be sąmonės, tačiau gyvas, kitas sąmoningas. Aro pasitraukia atgal už kampo nenorėdamas rizikuoti, kad jį pamatytų, o gal ir atpažintų. Vėl pasitelkęs psichinę magiją pažvelgia į savo gentainio mintis ieškodamas priežasties kodėl jie čia atplaukė. Elfas galvoja labiau apie tai, kad yra pusgyvis, keikia save už nesugebėjimą išsisukti nuo krentančio rąsto ir paskui nesugebėjimą jo nusimesti. Bet šiek tiek prasimuša ir kitų minčių: „Be reikalo jie sugalvojo tuos plėšikus medžioti. Nieko jie juk nepavogė - tegu džiaugiasi ir įsivaizduoja, neva sugebėjo mus pergudrauti... Mirsiu dabar nuo šitų beždžionių rankos, jei nenukraujuosiu iki kol jie mane ras.“ Aro atsargiai pažvelgia į gilesnę atmintį, pradeda aiškėti kažkoks paveikslas: prieš keliolika dienų į elfų žemes įsibrovė keletas žmonių ir sugebėjo pavogti kažkokią smulkmeną. Tos giminės, iš kurios buvo pavogta, vadai perpyko ir nusprendė atkeršyti žmonėms. Greitai buvo išsiųsti trys laivai į rytus vytis pagrobėjų, o kita grupė laivų patraukė į Alžyrą, nes atrodo, kad tie žmonės atplaukė iš jo. Viso atplaukė aštuoni laivai. Aro pažvelgia dar giliau ieškodamas kas buvo pavogta. Tai buvo giminės vado trečiojo sūnaus atsarginis lankas.
Aro akimirką negali visu tuo patikėti. Žvelgdamas į jų atmintį matė ir iš kur jie yra, tai buvo Melnirų ir Valakorų giminių teritorijos pietinėje Iberijoje. Nelaukdamas kol ateis žmonių Aro atveria portalą po gulinčiais elfais ir perkelia juos į tų Iberijos giminių valdas, gatvelė lieka tuščia.
„Karštakošiai kvailiai... Neabejotinai magas taip pat iš tos giminės, taigi Melnirai. Tie tikrai kartas nuo karto pasižymi nesugebėjimu blaiviai mąstyti, dar kiek ir virs prakeiktomis beždžionėmis, kurių pilnas šitas prasmirdęs miestas...“ pagalvoja Aro jusdamas kylantį pyktį Melnirams. Jį nustebino tai, kad Iberijos giminė nusprendė tokiu būdu atsakyti į grupelės žmonių įsibrovimą, kad žmonėms taip lengvai pavyko juos išprovokuoti. Dar labiau stebino tai, kad žmonėms tas žygelis į Iberiją apskritai pavyko – ne tik patekti, bet ir pasprukti.
Žmonių renkama armija pulti Iberijai ir tuo pat metu įsivogimas į Iberią nebuvo sutapimas. Tai buvo bandymas išprovokuoti elfus. Keista atrodė, kad kas nors iš žmonių norėtų pradėti karą su elfais. Intuicija kuždėjo, kad čia yra daugiau „povandeninių srovių“ negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau kas tai per srovės kol kas buvo neaišku.
Aro pasuka link Rofono namų, kur paliko kitus. Link miesto artėjo dalis armijos. Vito galėjo jį išduoti asmeniui kuriam dirbo – Venecijos dožui Lorenso Marilečiui, kuris armijoje be abejonės buvo vienas iš vadų. Tas titulas žmonių rasėje reiškė valdovą... šalia daugelio kitų vardų jiems pavadinti. Galėjo bet kada atvykti ir žmonių magai. Nors keista, kad jų, išskyrus Wilfredą, nebuvo čia iki šiol... galbūt jie nepalaiko sprendimo pulti elfų žemes. Nepaisant viso to Aro nutarė palaukti tolesnių įvykių ir tuomet išsiaškinti daugiau. Geriausia būtų tai padaryti neprarandant priedangos, kurios dar prireiks.

***

Užsibarikadavę Rofono name, nors ir truputį apgriuvusiame, Nagašri ir Mentgalitetas ieškojo informacijos, galinčios padėdi išaiškinti, kas juos pakišo ir pražudė Lapiną. Mentas skaitinėjo šūsnį laiškų, Nagašri įtariai žvalgėsi pro langus į kieme šmirinėjančius elfus, Vito ir Aro vis dar buvo prapuolę.
Rofono namuose jie rado įvairių dokumentų ir dešimt laiškų su prekybine informacija, važtaraščių, kuriuose visiškai nieko įspūdingo: mediena, brangieji metalai, dramblio kaulas, gintaras... Taip pat rado šiek tiek korespondencijos su Venecijos Dožu: informacijos prašymas (iš Dožo) ir perdavimas (iš Rofono, greičiausiai čia kopija) apie kažkokią vagystę, įvykdytą Venecijoje prieš pusmetį. Atrodo, kad vagys buvo iš Alžyro, bet visus galus sugebėjo užkaišyti labai tvarkingai. Tarp kitų dokumentų buvo korespondencija su vieno driežažmogių miesto valdovu Gališoru, kuris prašė informacijos apie pabėgėlę nusikaltėlę iš jų miesto. Surinkta informacija apie Nagašri ir didelėm raidėm ant jos užrašas „nesiųsti“; laiškas Gališorui (greičiausiai taip pat kopija) apie tai, kad informacija rodo, jog ta pabėgėlė mirė prieš penkerius metus. Taip pat keletas užsakymų iš Rofono kažkokiems neįvardintiems asmenims „R“, „S“ ir „V“ – išmušti skolas, padaryti pavyzdį iš vieno skolininko, įbauginti konkurentus, gauti nuolaidas iš tiekėjų. Ir du, atrodytų, nesąmonių prirašyti laiškai be jokių antspaudų. Prie vieno jų prisegtas lapas su kažkokiais sunkiai įskaitomais, turbūt Rofono, komentarais - „Kažkas įdomaus... koduota... Cezaris? Ne... Tvorelė? Ne... Įtariu, kad susiję su Lapinu... Būtinai rasti profesionalų šifruotoją. Paklausti Dožo?“
Taip jiems Rofono namuose beskaitant įeina Aro. Mentas pasisuka į pasirodžiusį kompanjoną.
- Kur buvai dingęs?
- Bandžiau pričiupti Wilfredą, jis buvo mieste, deja nepavyko. – atsako Aro.
Nagašri dar kiek anksčiau, nei Aro grįžo, pastebėjo, kad elfai iš kiemelio dingo ir nubėgo, atrodo, uosto link.
Mentas nusikeikia... po to ištiesia šifruotus laiškus Aro.
- Žiūrėk, gal tu ką nors suprasi?
- Atrodo greitai turėsime svečių, prie miesto artėja dalis armijos, kuri buvo už miesto. Bus čia maždauk po valandos, reikia skubiai nutarti kaip elgiamės, nes mūsų marga kompanija sukels įtarimų kovingai nusiteikusiems žmonėms – pasako Aro imdamas iš Mentaliteto laiškus.
- Rofonas sakė klausti jo žmonos, gal mes ne viską radome arba ji žino daugiau... Manau vertėtų jos palaukti – pasvarsto Mentas.
- ...jei ji dar yra mieste. – priduria Nagašri.
Tuo tarpu Aro žiūri į laišką.
- Simboliai arabiški, bet žodžiai ne, tiesiog panašu į arabiškų simbolių kratinį, greičiausiai kažkoks kodas, reikėtų labiau jį paanalizuoti, galbūt įveikčiau. – pasako elfas.
Pro langą įsliuogia Vito, Aro pakelia akis nuo laiško,
- Kokios naujienos armijoje?
- Ten mano darbdavys yra, jis labai nori su jumis susitikti. – pasako Vito.
- Kodėl gi? – pasiteirauja Aro.
- Pagal mano darbdavio žodžius, jis turi jum pasiūlymą. Sakė viliojantį. Siūlė rytoj susitikti uoste. – atsako Vito ir pajunta kaip sušyla akmenžolės eliksyras, žvilgtelėjęs į Aro susiduria su šio žvilgsniu.
- O kas tas tavo darbdavys? – pasiteirauja Metalitetas.
- O daugiau? Nieko nežinodami apie galimą pasiūlymą, kodėl turėtume eiti kažkur ir kažko klausytis? – paklausia Nagašri.
- Na, kadangi nėra prasmės nesakyti - Venecijos Dožas.
- Hm... galingam žmogui dirbi. – įvertina Nagašri.
- O, tai mums jo kaip tik ir reikia... – susipranta Mentalitetas.
- Dirbti galiu daug kam, tačiau vienam žmogui vienu metu. Pasiūlymą pranešiau, jūsų reikalas, ar priimti. – atsainiai pasako Vito. Akmenžolės eliksyras vėsta.
- Tik gal geriau tą susitikimą daryti ne tokioje atviroje vietoje ir jei įmanoma greičiau, jei jau šitam mieste karas vyksta... Išvis kas čia daros... ką čia veikia elfai... – pasamprotauja Mentalitetas.
- Pasiūlymas mane, turiu prisipažinti, vilioja. Kad ir dėl to, jog su Dožu susitikti ir taip neprošal būtų. Bet dabar reikėtų dar pagalvoti apie tai, ką darysim artimiausiu metu. Jau vakarop, einam kur nors? Vertėtų pasiaiškinti, kiek tų elfų mieste yra ir ar pavojinga čia likti per naktį. – atsako Nagašri.
- Elfų mieste nebėra nei vieno.... – neutraliu balsu pasako Aro iki šiol klausęs bendražygių tarimąsi.
- O!.. O kaip čia taip? – nusistebi Nagašri.
- Jie tiesiog pasitraukė. – atsako Aro. Tuo tarpu Vito užsirūko valerijono.
- Na jei taip, tai kodėl mes ryto tiesiog čia negalim palaukti? – paklausia Mentalitetas.
- Kaip keista... Aro, gal įsivaizduoji, kodėl jie taip pasielgė? Ir kodėl iš viso puolė šitą miestą? – vis dar nepaleidžia temos Nagašri.
- Pavyko patikrinti vieno mintis, - po pauzės atsako Aro - jie atvyko atsiimti kažko kas buvo iš jų pavogta, ir vagys buvo žmones. Panašu, kad elfus kažkas bandė išprovokuoti ir tai pavyko. Neabejoju, kad dabar šitai ramiai tikrai nesibaigs...
- Gemahu! – nusikeikia Naga savo kalba - O čia jau negerai. Nemanote, kad reikėtų apie tai papasakoti kam nors iš šitos armijos galvų?
- O tau atrodo, kad jie tavęs klausysis? – paklausia Aro. - Ir kaip paaiškinsi iš kur tai žinai?
- Abejoju. Bet blogai jausčiausi, jei neperspėčiau. Vienintelis kitas kelias būtų patiems bandyti sustabdyti tai, kas čia gali prasidėti. O tai jau gali būti ne mūsų jėgoms... – ištaria Nagašri.
- Jei kalbėsit su Dožu, jis juk klausys. – pasako Vito
- Vito, būtent. Dožas nori su mumis pasikalbėti. Jis apie mus kažką žino, galbūt patikės ir tuo, kad tiesiog 'žinom'? – nudžiunga driežė.
- Šita armija buvo surinkta daug anksčiau nei įvyko tas incidentas taigi ta informacija nepakeis jų tikslo. Ar juo labiau ideologijos kurios pagrindu buvo vykdomas rinkimas ir kuria tiek vadai tiek kiti toje armijoje yra persisunkę ir vadovaujasi. – atsako Aro.
Nagašri nieko nebeatsako tik susiraukia kažką mąstydama..
Mentas pasisuka į Vito:
- O gal per klaidą žinai kur rasti profesionalų tą, kaip ten jį... ši... šifr... šifruotoją?
- Hmmm... - numykia kačiažmogis.- Alžyre nėra, nebent Kartaginoje.
- Na tai aš siūlau čia pernakvoti ir ryte pažiūrėti ką tas Dožas pasakys. Iš pastabų matos jog Rofonas galvojo, kad jis turėtų ką nors žinoti. – apibendrina Mentalitetas.
Naga pritariamai linkteli ir nueina ieškoti rūsio ir maisto, Mentas prisijungia prie Nagos. Aro dar kartą apsižvalgo aplink magiškuoju regėjimu - armija tebėra už miesto, mieste uosto pusėje matyti daug gyvybinių žiburėlių, ten tikriausiai įsikūrė į miestą atėjęs būrys.
Vito pastebi kaip Aro apsidairo, akimirką žvelgia kažkur į sieną, tada jo žvilgsnis sustoja ties kačiažmogiu.
- Vito, kas tavo krepšyje? – paklausia Aro.
- Mano daiktai? – lyg būdamas nevisai tikras atsako kačiažmogis.
- Galėčiau į juos žvilgtelti iš arčiau? – pasiteirauja elfas.
- O kam? Nori žinoti, kokių žolių turiu? – paklausia Vito
- Tavo krepšyje yra kažko magiško, kas tai? – paklausia Aro. Vito mintyse nusikeikia. Melas magui į akis, ypač Psichui, neduos nieko gero... O elfas kol kas atrodo geranoriškas.
- Be, akmenžolės? Nežinau, man magija nesiseka. – pasako traukdamas valerijono dūmą ir mintyse į šuns dienas dėdamas visus magus ir alchemiką, kurio viralą šitas magas taip greitai pastebėjo. Aro prieina arčiau:
- Parodyk. – ištiesia ranką.
Vito išsitraukia iš krepšio akmenžolės ekstraktą ir parodo, bet neduoda.
- Akmenžolė. Ar bent jau man sakė taip.
- Atiduosiu, man ji nereikalinga.
Vito paduoda elfui nedidelį buteliuką.
- Kas tau ją davė? – paklausia Aro apžiūrinėdamas skystį.
- Mano senas pažįstamas alchemikas, galiu nuvesti iki jo. – atsako Vito pasiruošęs griebtis gynybos, jei elfas palaikys jį priešišku ir nuspręs nuvilkti jam kailį. Aro akimirką žvelgia į Vito, tada šypteli ir ištiesia atgal akmenžolės ekstraktą.
- Manau norėsiu jį pamatyti, bet kiek vėliau – atsako elfas ir apsisukęs nueina į kitas patalpas. Vito pasideda buteliuką į krepšį. „Galbūt aš tampu paranojiškas, bet sveikas kiekis paranojos dar niekam nepakenkė.“ pagalvoja kačiažmogis.
Iš rūsio pasigirsta garsus keiksmažodis, tad Vito nulipa žemyn. Netrukus nusileidžia ir Aro. Mentas ir Naga palinkę prie kažkokios skrynios. Jų viso yra trys, keletas lentynų ir kabliai lubose. Ant kablių kabo mėsos ir dešros, lentynose šiaip visokių maisto atsargų, dviejose atvirose skryniose yra rūbai ir indai.
- Ką radot? – paklausia Aro.
- Maisto... ir kažkokią užrakintą skrynią – atsako Mentalitetas.
Aro pažiūri į skrynią ir šypteli spėdamas keiksmažodžių priežastį.
- Negali atlupti? – kiek pašaipiai paklausia.
- Jo, gera spyna...- sutrikęs atsako Mentalitetas
- Hmm, dviese bandėt? – paklausia Vito.
Naga pagalvoja,
- Mentai, klausyk, va prispausk čia durklu, aš tada vėl pabandysiu...
- Nu gerai.
Ir jai pavyksta, spyna trakštelėjusi atšoka. Skrynioje, atrodo, sudėtas visas brangus turtas, auksiniai (ar paauksuoti) įrankiai, kelios gražios statulėlės, kitokie gražūs ir, regis, brangūs daikčiukai. Vienas dalykas, kuris atrodo "ne vietoje" - gana paprastai atrodantis siauras durklas ilgokais ašmenimis. Ant jo yra šiek tiek sukrešėjusio kraujo. Mentalitetas paima jį ir apžiūri atidžiau. Išilgai rankenai viename šone yra kažkoks užrašas. Labai smulkūs rašmenys, sudėtinga įžiūrėti, net kokia rašto sistema.
Vito taip pat apžiūri durklą.
- Man reikia lapo popierias ir kuom piešti. – pasako. Pasiėmęs durklą, nubėga į viršų, susiranda pergamento, anglies gabaliuką ir pradeda kopijuoti įrašą.
Mentas tuo tarpu rūsyje susimeta viską iš tos skrynios į kuprinę, prie paauksuotų žvakidžių iš Umazelio vienuolyno.
- Dabar galite bandyt skaityti. – pasako Vito sugįžęs rūsin tiesdamas labai kreivai nukopijuotą raštą. Užrašas yra tiesiog nuosavybės ir gamintojo įvardijimas. "Priklauso Ilio Kapečiui iš Taranto. Gamino Chosė Gervalas iš Taranto."
- Čia kas per? – čiaumodamas nusitvertą dešros galą nusistebi Mentalitetas.
Naga perskaito tą užrašą garsiai. Vito nieko nesuprasdamas žvalgosi nuo vieno prie kito.
- Iljo Kapetis buvo paskutinis mūsų užsakovas, įpusėjus reikalui buvome pakišti, tada žuvo Lapinas ir dar vienas mūsiškis. – paaiškina Naga - Jei ne Aro, manęs čia taip pat nebebūtų. Beveik visi buvome daugiau mažiau sužeisti. Keli kiti nariai po Lapino žūties pasitraukė. – užbaigia su kartėliu visa tai prisimindama. - Kaip keista. Iš kur Rofonas galėtų turėti Kapečio - [bjaurus keiksmas driežiškai] - asmeninį durklą?
Aro paima jį, pavarto rankose.
- Paskutinį kartą šį durklą laikė moteris. Kieno kraujas negaliu pasakyti. – pasako atiduodamas jį Vito. Šis apuosto durklą ir lyžteli kraują bandydamas nustatyti kieno jis gali būti.
- Žmogaus – pareiškia. – kraujas senumo bent kokio mėnesio.
Aro su pasibjaurėjimu žiūri į Vito.
- Kas? - patraukia šis pečiais.
Išėję iš rūsio ir pasiėmę maisto ketveriukė pradeda užkandžiauti. Aro pasižiūri kažkur pro sieną:
- Antras armijos būrys jau irgi mieste. - pasako - Einam susipažinti? – ironiškai šypteli.
Naga pasižiūri pro langą, atsikanda nemažą dešros gabalą:
- Rytais paukščių daugiau skraido. Taigi siūlau eiti miegoti ir visus apmąstymus pratęsti ryte.
- O mes ką tai armijai padarėm? – kramtydamas pasiteirauja Mentalitetas.
- Nieko. – atsako Aro - Bet jei nusiimsiu šitą – žvilgteli į viršų, savo skarelę užrištą ant galvos - prasidės linksmybės. – piktdžiugiškai šypteli.
- Linksmuolis tu, Aro, bet gal apsiesim be to. – vypteli Naga. – Jei rimtai, su armija geriau gal neprasidėti, jei jie mūsų neieškos? – priduria.
- Na visgi siūlė rytoj Dožas susitikti.- primena Vito.
- O tai Dožas kartu su armija čia? - paklausia Mentalitetas.
-Sakė bus, tačiau spėju, kol neįsitikins, kad saugu, jo nepamatysim. – atsako Vito.
- Nu tai tada laukiam ryto... – padaro išvadą Mentalitetas.
Baigus vakarieniauti Aro nueina į antrą aukštą.
- Prižadinkit kai bus mano eilė eit sargybą – tarsteli Mentas ir dingsta į kitą kambarį. Vito atsisėda kampe užmigti.
-O, tiksliai, sargyba. – pasako Nagašri. Ji užlipa į viršų paskui Aro. Šis sėdi Rofono darbo kambarye – bibliotekoje prie stalo, skaitydamas kažkokį prirašytą popieriaus lakštą, Naga atpažįsta, kad tai vienas iš šifruotų jų rastų laiškų.
- Klausyk, kaip su sargyba darom? Nori pamiegoti ar man leisi?
Aro pakelia akis:
- Miegok.
- Gerai. Sėkmės, e, su tuo... šifru. - Naga apsisuka ir nueina į miegamąjį. Girdėti, kaip nukrenta ant lovos. Netrukus pasigirsta Mento knarkimas. Sutemsta. Naktis nenusimato labai ilga - kokios 8 valandos iki kol bus visiškai šviesu. Antras budi Vito, trečias - Mentas. Paryčiais - Naga.

Aro pabunda. Driežė stovi šalia, kaip tik atėjusi prie jo. Kambaryje prieblanda, iki saulėtekio likusi apie valanda.
- Apačioje kieme kažkokie žmonės vaikšto. Turbūt kareiviai. Beldžiasi į visas iš eilės duris, tuoj ir pas mus pasibels. Atrodo, į porą namų įėjo, kai niekas neatsakė. – pasako Naga pašnibždomis.
Aro atsisėda, nusiriša nuo galvos jūreivišką skarelę slepiančią ausis.
- Nori, kad atidaryčiau duris? - šypteli. Bet nusiėmęs skarelę tik tvirčiau ją iš naujo užsiriša.
- Ne taip jau ir juokinga. Ką sakysim, kai jie mus čia ras? Abejoju, ar čia Vito draugai... – pasako Naga, šiek tiek susijaudinusi. Kiti tebemiega.
- Na, akivaizdu, kad nė vienas iš mūsų nepanašus į vietinį. – pasako Aro atsistodamas. Prieina prie Mento ir paspiria šiam į koją. - Prikelk Pūkį – tarsteli Nagai mostelėdamas galva link Vito.
Mentalitetas pabunda, dar pusiau miega ir nelabai supranta ko iš jo norima
- Nagi Mente, prabusk, suksimės greit. – pusbalsiu pasako Aro.
- Ką, kas, ko? Ką yr? – markstydamasis burba Mentalitetas.
Jau gana gerai girdėti, kaip kareiviai šniukštinėja po pastatus ir su kažkuo šnekasi. Atrodo, kad kažkas dar iš vietinių gyventojų pyksta, kam jį prižadino ir aiškina, jog jokių elfų jo namuose nėra.
- Panašu, kad apieškomi namai, sulauksime svečių. – paaiškina Aro.
Nagašri per tą laiką prikelia Vito. Kaip „katinas“ jis miega gana giliai.
- Viršuj stogas kaip ir įgriuvęs, tai lendam į vieną iš kambarių, užremiam duris. Tai gal pamanys jog užgriuvę... – pasiūlo Mentalitetas.
Aro nori kažką atsakyti, bet nutyli ir atsidūsta. Vito tuo tarpu išlipa ant stogo, apsižiūri.
- Protingesnio pasiūlymo neturiu. Nebent Aro norėtų mus iš čia išgabenti... greituoju būdu? – pasako driežė. Į duris gana smarkiai pabeldžia, sušunka kažką arabiškai.
- Einam – pasako Aro - Jūs einat į viršų, aš einu prie durų.
- Nu tu magas, tai tvarkykis su jais... – pasako Mentas ir patyliukais nueina viršun pasiėmęs daiktus. Girdėti, kaip į duris dar porą kartų pasibeldžiama, paskui girdėti, kaip kareivis kažką sau sumurma ir nueina. Kieme girdisi keli kitų kareivių balsai. Po šiek tiek diskusijų jie išeina iš kiemo ir nueina tolyn.
Aro grįžta pas kitus.
- Grįžti neturėtų, bent ne šiandien. – pasako.

[Aredhel]

Aštuntas skyrius - III dalis.


- Keliauju pas Dožą, išsiaškinsiu kas čia vyksta. – pasako Vito pasilenkęs pro skylę stoge.
- Tikrai manai, kad tai gera mintis? Nepavojinga tau bus iki jo eiti, ypač kol dar ne šviesu? – paklausia Naga.
- O nuo kada vaikščioti uždrausta?.. Taip gal paprasčiau bus. Keliauk. – pareiškia Mentalitetas.
- Sugebėsiu nusigauti. – atsako Vito Nagai - Greit grįšiu. – ir pradingsta ant stogo.
- Jums neatrodo keista, kad jie namuose pas žmones ieško elfų? – kreipiasi Aro į Nagą ir Mentalitetą.
- Na, ne mums vieniem galėjo kilti mintis svetimuose namuose nakvoti... – atsako Mentalitetas.
- Ne mums vieneims, bet tikrai ne elfams.
- O jei būtų geriau ieškoję, tai būtų ir radę... – garsiai nusikvatoja Mentas. Aro šypteli, bet nieko neatsako.
Netrukus trijulė pradeda pusryčiauti, visiškai išaušta. Taip jiems bevalgant grįžta Vito.
- Na ponai, keliausim? – paklausia. Pro langą matyti kaip į kiemą vėl įeina pora sargybinių, sustoja ir kažko laukia.
- Na kaip? – paklausia Mentas.
- Mūsų laukia kieme palyda. – atsako Vito.
- Palyda? – pažvelgia į kačiažmogį Aro.
- Garantas mūsų neklausinėti. – paaiškina Vito.
- Na tai keliaujam – pasako Mentalitetas.
- Keliaujam. – patraukia pečiais Nagašri.
Aro nieko nesakydamas atsistoja, tai matydamas Mentalitetas seka, ką šis darys. Aro nueina prie durų ir jas atidaręs žengia laukan.
- Nu tai vadinas einam – galutinai konstatuoja Mentas.

Lauke gaujiečius pasitinka du gana jauni kareiviai, mandagiai pasisveikina ir ima vilktis iš paskos.
Gyventojų matyti nedaug, bet keletas vaikštinėja. Aro taip vedamas jaučiasi kiek nejaukiai, bet neparodo. Jis iš Vito minčių žinojo, jog šis konkrečiai apie jį nepasakė Venecijos Dožui ar kam kitam. Magų kol kas taip pat nebuvo nei Alžyre, nei armijos stovykloje pakrantėje.
Gatvėse matyti, kad kai kurie namai sugriauti, bet šiaip didelės žalos, atrodo, nepadaryta. Matyti vienas kitas žmonių lavonas, kelios sudžiūvusio kraujo balos. Po pusvalandžio kompanija nukeliauja iki uosto. Uosto teritorijoje yra daugokai sargybinių, atrodo, kad tavernos paverstos kariniais štabais. Kačiažmogis juos nuveda prie vienos iš didžiausių tavernų, linkteli sargybiniui, tas praleidžia juos į vidų.
Patalpa, į kurią gaujiečiai patenka yra gana didelė - tavernos pagrindinis kambarys. Šiaip visas pastatas (kaip ir dauguma Alžyro namų) statytas iš šviesaus akmens ir molio, grindys medinės. Pasieniais sustumta keletas stalų, vienas didesnis stalas stovi patalpos viduryje, prie jo sėdi žmogus. Patalpoje yra keletas kareivių - šnekasi, valgo, atrodo neseniai pabudę. Keli iš jų sužiūra į atėjusią kompaniją. Nagašri pastebi, jog Aro atsistoja taip, kad jam už nugaros nebūtų žmonių.
Prie stalo sėdintis vyriškis kažką skaitinėja, jis pusamžis, tvirto sudėjimo, turbūt gana aukštas, juodaplaukis. Jis irgi šarvuotas, bet šarvai gražesni nei paprastų sargybinių, ant jų puikuojasi Venecijos herbas. Išgirdęs įeinančius, tas žmogus pakelia galvą nuo popierių, kuriuos nagrinėjo. Nusišypso šiltai ir draugiškai.
- Sveiki atvykę į mano neištaigingą laikiną buveinę. Leiskite prisistatyti - esu Lorenco Mariletis, Venecijos Dožas. Jūs, kaip suprantu, esate garsiosios Lapino Gaujos nariai? - pasisveikina bendrine kalba - lotyniškai.
- Tie patys, girdėjome ieškote mūsų. – kaip visada savo stiliumi pareiškia Mentalitetas.
- Girdėjote teisingai. Turiu jums pasiūlymą ir prašymą - ir manau, kad abu šitie dalykai jums bus naudingi. – atsako Dožas.
Aro žengia žingsnį į priekį ir, kaip bebūtų keista Gaujos nariams, perima pokalbį.
- Atleiskite mano kolegai stačiokiškumą. Išklausysime jūsų pasiūlymą, tačiau pasiliksime teisę pasirinkti ar jį vykdyti. – gana mandagiai pasako sušvelnindamas situaciją.
- Visiškai suprantamas sprendimas. – atsako Dožas. - Taigi, turėčiau papasakoti truputį istorijos. Kaip jau turbūt žinote, jūsų naujasis bendrakeleivis Vito dirbo man. Prašiau jo, kad pasektų magus, keliavusius į Maltą, ir išsiaiškintų, ką jie ten veikė. Matau, kad kol kas jums nepasisekė, nors greito rezultato tikrai nesitikėjau - užduotis ne iš lengvųjų. Bet Vito nebuvo mano vienintelis šnipas. Vakar ryte gavau pranešimą iš savo asmeninio mago: vienas iš trijų į Maltą keliavusiųjų vienuolių neseniai atvyko į Bizantijos imperatoriaus rūmus ir ten lengvai įsitvirtino tarp jo patarėjų. Toks greitas pripažinimas tegali reikšti tik vieną - jis jiems turėjo ką pasiūlyti, ir tai turbūt yra tas artefaktas. Beveik neabejoju, kad jūs jo ieškote ir turbūt turite klientą, kuris jums už jį pasiruošęs daug sumokėti. Visgi manau, kad galėčiau sumokėti daugiau. Ir ne tik pinigais - už artefaktą sutikčiau jums suteikti nuosavų žemės valdų kur nors savo šalyje, bei apsaugoti nuo kitų valstybių, kurių valdžia turbūt jus bandys ir bando sugauti...

Kol Dožas kalba Aro pasitelkia psichinę magiją, ir atsargiai pažvelgia į Dožo mintis. Šis paslėptų kėslų neturi, sako tai ką ir galvoja. Aro sustiprina burtą palengva patekdamas į gilesnę žmogaus atmintį, ieškodamas informacijos apie armiją, apie slaptus ir oficialius armijos buvimo Alžyre tikslus. Apie tai, ką Dožas Mariletis žino apie įsivogimą į Iberiją.
Sužino, kad armijai oficialiai vadovauja Kartaginos emiras, realiai - vadų taryba, į kurią įeina ir Dožas. Oficialūs tikslai nedaug kam skelbiami, realūs yra Iberijos puolimas. Bet po vakar vadai pradėjo galvoti, kad visgi truputį nuvertino elfus. Apie įsivogimą Iberijon Dožas nieko nežino. Iberiją norima pulti „kryžiaus žygio“ paskatomis, siekiant „atsiimti“ Iberiją, o vėliau ir Britaniją.
Aro taip pat pasidomi kur kitų vadų buvimo vieta, kokie armijos tolesnio judėjimo planai ir sekanti dislokacijos vieta. Sužino, jog kiti vadai daugiausia taip pat susirinkę uoste, kai kurie liko su dalimi armijos į vakarus nuo miesto. Ką armija veiks toliau - dar neaišku. Vadų tarybos posėdis dar neįvyko. Turėtų įvykti popiet, kai bus patikrintas miestas, tačiau vieta dar nėra tiksliai žinoma.
Dožui kalbant apie savo asmeninį magą, Aro Dožo atmintyje žvilgteli ir į atsiminimus apie jį. Dožo mago vardas Dominykas Kleinas, jau senokas vokietis, dirbęs dar šio Dožo seneliui, Psichas ir Temporikas, priklausantis krikščionių Mokyklai. Tai pasirodo šiek tiek keista, nes Psichai krikščioniškojoje pasaulio dalyje buvo griežtai kontroliuojami ir paprastai nedirbdavo jokiems asmenims išskyrus Bažnyčią. Aro taip pat atkreipia dėmesį į prisiminimus apie vakarykščią susirėmimą su elfais pakrantėje. Sužino, jog žuvo apie pusantro šimto žmonių ir apie penkiasdešimt elfų. Pajunta kylantį įtūžį, tačiau susitvardo.

-.... Taigi, čia mano pasiūlymas ir informacija. – kalba nieko neįtardamas Dožas - Dabar prašymas, kuris irgi yra pasiūlymo dalis. Taip tiesiog nueiti į Konstantinopolį ir iš rūmų ištempti magą bei artefaktą nepavyks netgi jums - jūs jau man atleiskit. Bet jei Bizantija bus nusilpusi, tą padaryti turėtų būti lengviau. Susilpninti juos galima įveliant į brangų karą. O toks karas galėtų puikiai pasitarnauti man. Matote, dabartinis Bosnijos banas [valdovas, kunigaikštis] yra Vengrijos karaliaus vasalas. Bet jo teisėtas įpėdinis - brolis - palankus Bizantijai. Jei kaip nors neaiškiomis aplinkybėmis banas mirtų ir į jo vietą atsisėstų brolis, tarp Vengrijos ir Bizantijos gali kilti karas. Toks karas būtų labai naudingas man, o taip pat ir jums. – baigia Mariletis.
- Pasiūlymas tikrai labai viliojantis, - atsako Aro - tačiau nelabai suprantu vieno... sakote jums apie tai pranešė jūsų asmeninis magas... man keista, kaip Jūsų magas nežino ar artefaktas Bizantijoje, juk tai turėtų būti labai galingas magiškas daiktas. – atsargiai paklausia. - Prieš pradėdami šalinti valdovus turime būti labiau tikri dėl tikslo.
- Mano magas neužsiiminėjo didelių teritorijų tikrinimu. Jis tiesiog man pranešė tai, ką jam pasakė į rūmus atvykę šnipai. Aš apie magiją išmanau ne per daugiausiai, bet savo magu ir jo informacija pasitikiu.
- Negaliu nuspręsti už visus... - Aro pasižiūri į kitus gaujiečius.
- Norėčiau šiek tiek apie tai pagalvoti... Bet pasiūlymas viliojantis. – pasako Nagašri.
Mentas nužvelgia Dožą.
- O tai vis dėlto ko jūs tiksliai iš mūsų norite? – pasitikslina.
- Noriu artefakto. Kaip jūs jį man atgabensite - man nedidelis skirtumas. Jei pakeliui sukelsite karą tarp Vengrijos ir Bizantijos - man nuo to tik geriau, ir atsilyginsiu papildomai.
- Darbas didelis... manau turėtume pasitarti. – pasako Mentalitetas kitiems.
Aro linkteli.
- Manau iki vakaro galėsime atsakyti. – pasako.
- Manau kad taip – pritaria Mentalitetas.
- Labai gerai. – nudžiunga Dožas. - Aš čia dar būsiu bent iki rytojaus ryto, o galbūt ir ilgiau. Jei norite įsikurti kurioje tavernoje - mielai prašom. Taip pat paskui kelionei į rytus duosiu jums laivą.
- Kadangi mano darbui radot pakaitą, aš laisvas? – paklausia Vito.
- Jei nori keliauti savo keliais - neperkalbinėsiu ir skolingu nelaikysiu. Bet manau, kad tavo talentai Gaujai taip pat praverstų, jeigu jūs kartu sutiktumėte keliauti. – atsako Dožas.
- Ten daug miestuose reikės būti, miestuose man nesiseka, rytoj atsakysiu. – nusprendžia kačiažmogis.
- Gerai. Ar dar turite klausimų? – pasiteirauja Dožas.
- Turėsime, jei nuspręsime priimti pasiūlymą. – atsako Aro.
- Suprantama. – linkteli Dožas.
- Tikiuosi galėsime po miestą vaikštinėti netrukdomi? – pasiteirauja Aro.
- Taip. Jei kas klaus, kas jūs tokie, pasakykite, kad čia esate su Marilečio žinia, ir jus praleis.- pasako Dožas.
- Ačiū. – atsako Aro ir apsisukęs žengia pro duris.

Vito pasilieka, o Mentalitetas, Nagašri ir Aro pasuka atgal link Rofono namų. Išėjus iš uosto teritorijos į pustuštes gatves Naga prisiartina prie Aro.
- Kas tu ir ką padarei Aro?
Aro klausiamai pažvelgia į ją.
- Tu jau man atleisk, bet tavo elgesys paskutinę valandą buvo ir tebėra savižudiškas. O tai būdinga Mentalitetui, bet ne tau. Tie kariai vakar už miesto buvo susirėmę su elfais, jie manau įsidėmėjo, kaip elfai atrodo ir nepaisant tavo maskuotės, tavo neįprastas aplinkiniams ūgis, odos spalva, pasižiūrėjus iš arti galbūt ir veido bruožai gali sukelti įtarimą. O tokioje karinėje aplinkoje įtarimas bus daugiau nei pakankamai nudėti tave ir mus visus, o tik paskui paklausti. Ir tu ne tik eini į patalpą pilną iki dantų ginkluotų žmonių, kurie atpažinę tavo kilmę mielai tave nudėtų, bet dar atkreipi į save dėmesį kalbėdamas. – pusbalsiu beria Naga. – Ir šitą tu pats gerai žinai, mačiau kaip vos įėjęs į tą smuklę atsistojai taip, kad tavęs negalėtų užpulti iš nugaros. Neįsižeisk, bet nežinau ar tavo magija tokiu atveju suspėtų tau pasitarnauti. Po galais, čia juk yra armija kurios tikslas pulti elfus, o tu sava valia vaikštai jiems panosėje, tiesiogine prasme. Tas Aro kurį pažįstu niekad taip be reikalo nerizikuoja.
- Akivaizdu, kad ne be reikalo. Marilečio pasiūlymas didžiausias Gaujos gautas per paskutinį dešimtmetį. – mirkteli Aro.
- Aš nejuokauju. – neatlyžta Naga.
Aro pažvelgia į ją.
- Vadai ir Venecijos Dožas elfų iš arti nematė, - po pauzės atsako - jie su iberiečiais greičiausiai išvis nebuvo susirėmę, žmonių vadai retai eina į pirmas gretas, ypač jei priešo prisibijoma. – pasako Aro – O tie kariai, kurie buvo susirėmę ir iš arti „susipažino“ su mano tautiečiais yra nebegyvi arba rimtai sužeisti. Iberiečiai greičiausiai apskritai kovojo daugiau lankais, nei kardais. Be to čia mieste, su vadais greičiausiai yra kariai, kuriuos vadai laiko prie savęs visada, taip pat ir mūšio metu, taigi jie taip pat kaip ir vadai negali manęs lengvai atpažinti, ypač kai vaikštau gatvėmis su tavimi ir Mentu. Todėl rizikos nėra jau tiek daug. Mane greičiau palaikys tiesiog šiauriečiu, kaip ir Mentalitetą, negu susies su mano gentainiais.
- Nemažai „galbūt“ ir „greičiausiai“... – pastebi Naga.
- Deja, kartais tenka pasikliauti likimu. Nesijaudink, kol kas viskas tvarkoje. Po miestą kartu daugiau nevaikščiosim, taigi jums pavojus negrės. – šypteli Aro.
- Cha cha... – nusivaipo Naga. – O kas jei Vito Dožui pasakys kas tu esi.
- Jei būtų norėjęs, būtų jau pasakęs. Tokie asmenys kaip jis retai kišasi į svetimus reikalus ir jiems paprastai nerūpi svetimi kivirčai. Jie labiausiai saugo save. Nepanikuok, pasprukti suspėsim, jei mūsų pyragai prisvils.
- Tikėkimės tu teisus. – sumurma Nagašri. Ji iki šiol nebuvo susidūrusi su tokiomis karinėmis pajėgomis ir ta armija ir kariai ją gąsdino. Likusį kelią jie eina tylėdami.

- Na jis nemelavo dėl to ką sakė. – grįžus atgal Rofono namus pasako Aro uždarydamas duris.
- Įdomiau tai ko jis nesakė... – nutęsia Mentalitetas.
- Man irgi taip atrodė, kad nemelavo. Ir šiaip pasiūlymas tikrai patinka... – atsako Nagašri.
- Tryse, na gal keturiese brautis per visą Konstantinopolio sargybą? – skeptiškai atsiliepia Mentalitetas. - O kodėl jei jis taip nori karą sukelti, tam tiesiog nepanaudoja armijos kurią čia pats turi?
- Jei kažką žinai apie karus rytuose, ypač Bizantijoje, tai nenustebčiau, jei savaitė po karo pradžios Konstantinopolio sargybai labiau rupėtu, kaip suvaldyti eilines riaušes, o ne kaip sulaikyti kažkokius neaiškius padarus, per galinį iėjimą besibraunančius į rūmus. – pasako Naga – O dėl šitos armijos savo tikslams nepanaudojimo... Spėju todėl, kad šitai armijai jis nevadovauja... kaip supratau iš Vito pasakojimo ir kelių nugirstų sargybinių kalbų. – atsako Nagašri Mentalitetui.
- Taip, šitai armijai jis nevadovauja, ji ne jo. – priduria Aro.
- Aro, o tu gal savo magiją panaudojai ką nors daugiau iš jo sužinoti? – paklausia Mentalitetas.
- Paslėptu tikslų po tuo ką siūlė, jis neturi. Jis labai nori to artefakto dėl valdžios. Šita armija jam nepavaldi, ji skirta Iberijai pulti ir dėl tolesniu jos veiksmų bus pasitarimas. Savo armijos, kuri yra namie, Venecijoje, jis nenori naudoti karui su Bizantija pradėti, nes nori likti gėriečiu politinėje arenoje. Jei karas kiltų dėl Bosnijos bano, jis liktų gėriukas.
- Tą suprantu, o ką nors daugiau, kas su tais laiškais galėtų būt susiję – paklausia Mentalitetas.
- O, tiksliai. – pasako Naga - Apie laiškus net neužsiminėm. Nors gal ir gerai, kol nežinom, kiek juo pasitikėti galime...
- Na aš būtent dėl to ir tylėjau. – pasako Mentalitetas.
- Apie laiškus jis nieko nežino. – pasako Aro, kuriam Lapino žūtis buvus nebuvus. - Vienaip ar kitaip, kol kas tai vienintelė informacija apie galimą artefakto buvimo vietą, kurią šiuo metu turime.
- Na, man šiuo metu įdomiau, kas ten mus pakišo... ir ar šitas Dožas su tuo nesusijęs... Labai jau laiku jis čia pasipainiojo... – pasako Mentalitetas.
- Bet Rofonas, atrodo, juo pasitikėjo. – atitaria Nagašri - O Lapinas, kiek atsimenu, Rofoną buvo minėjęs geruoju. Tai jei Dožas Rofonui neatrodė įtartinas, tai gal toks iš tikro nėra?
- Galbūt... – paabejoja Mentalitetas. - Mano pasiūlymas, pasakyti Dožui Marilečiui, kad apsiimame vykdyti jo užduotį, išsiaiškinti visas detales. Be to pasakysim, kad laivą turim savo, taigi išplaukę galėsim patys nuspręst kur plaukiam.
- Ar manai, kad jis mus taip ir paleis, visas detales išpasakojęs? – paklausia Nagašri.
- Paleis, jei manys, kad mes suinteresuoti jam artefaktą pargabenti... O jei jis susijes su tuo kas nutiko prieš pusmetį, tai tada jis mūsų nepaleis bet kokiu atveju. – atsako Mentalitetas.
- O kokį pasirinkimą mes turim dėl tolesnių veiksmų? – retoriškai ištaria Aro.
- Pasirinkimo mes turim... bent jau kol kas. – atsako Nagašri.
- Ir tarkim sužinom, kad Dožas Mariletis susijęs su mūsų pakišimu, nors labai abejoju, kas toliau? Puolam jį ir žudom? Tai būtų savižudybė. – pasako Aro Mentalitetui.
- Jei jis mus bandė pakišti - apsimetam, kad jam padedam, bet pasistengiam viską pasukti taip, kad išaiškėtų jo planai ir Venecijai būtų didelis ragas kariaujant prieš Vengriją ir Bizantiją? – pasiūlo Naga.
- Būtent. – šypteli elfas - Ir dėl to mums vėl gi reikia keliauti link Bizantijos. Visi keliai veda į Bizantiją, gaila ne į Romą. Mentui ten linskmiau bent būtų.
- Lapinas buvo mano draugas dvidešimt metų, taigi jei paaiškės kas kaltas dėl jo žūties, su tuo aš atsiskaitysiu asmeniškai... – paprastai pareiškia Mentalitetas.
- Galėsi. – atsako Aro - Bet tikrai nenubėgęs prie jo pro visus sargybinius. Tiek norėdami gauti artefaktą, tiek jei nuspręstume sužlugdyti Dožą turim veikti aplink, ir vienu ar kitu atveju mums patogiau būti šalia jo priešų. Taigi bet kuriuo atveju mums link Bizantijos, pakeliui užsukant į Bosniją ir sukeliant tiek neramumų tarp tų šalių, kiek tik galima.
Jei artefaktas išties buvo Konstantinopolyje, Aro ketino ten ir keliauti. Tačiau geriausias būdas paimti artefaktą nesukeliant bereikalingo konflikto buvo tyliai, taip kad žmones nesužinotų. Taigi Konstantinopolio atviro puolimo variantas buvo nesvarstytinas, juo labiau, kai žinios, ar artefaktas tikrai ten, nepatvirtintos. Nepastebėtiems Bizantijoje įsigauti į saugomas vietas, netgi ir naudojantis magija, būtų sudėtinga. O esant konfliktui, ypač vidiniam, kurie sekdavo valstybinius konfliktus, - kur kas lengviau. Dožas dėl to buvo teisus. Nagašri taip pat - rytinėse žmonių žemėse valstybiniai konfliktai būdavo greiti ir apimantys visus jų vadinamuosius "luomus". Be to, jei pakeliui buvo galimybė sukelti sumaišties žmonių žemėse, Aro tą ir ketino padaryti.
- Vienaip ar kitaip, labiau pasitikiu Fernandeso įgula... - pasako Mentalitetas - Taigi, jei pavyks, manau geriau būtų plaukti su jais. Jei prireiktų, su jais susitvarkyt taip pat būtų turbūt lengviau.
- Dėl šito, manau, visi sutariam. – atsako Aro nužvelgdamas abu kompanjonus. Nagašri linkteli.
- Gerai. Kadangi iki vakaro dar toli, einu pasivaikščiot, čia iš nuobodulio galą galima gauti. – pareiškia Mentalitetas ir pasiėmęs savo krepšį dingsta už durų.
- Pasistenk nesusimušti su kareiviais! – šūkteli Naga pavymui.
- O man būtų neprošal susirasti vietinį alchemiką, kad jau nusimato tolima kelionė. – pasako Aro ir netrukus taip pat išeina. Nagašri pradeda tyrinėti Rofono biblioteką.

Išėjęs į miesto gatves Aro pasivaikšto apžiūrinėdamas strategiškai svarbesnes vietas mieste, tokias kaip pastatai, kuriuos galima paversti sandėliais, šuliniai mieste, kurie šitame krašte buvo gyvybės šaltinis. Po kokios pusantros valandos, beveik vidurdienį, pasuka atgal link uosto teritorijos. Jam buvo svarbu sužinoti kas bus nutarta ir aptarta žmonių armijos vadų susitikimo metu. Pasitelkęs psichinę magiją pažvelgia į vieno iš sargybinių mintis ieškodamas kuris iš likusių karininkų uoste yra rangu aukščiausias ir kur jis yra šiuo metu. Suradęs jį pažvelgia į karininko mintis, ieškodamas kur vyksta susirinkimas. Karininkas vadų susirinkimo vietos nežino, tačiau ji kažkur netoli apleistų Alžyro rajonų. Aro nutaria palaukti, iš ten link laikinojo vadų „štabo“ vedė tik du keliai, susikertantys vienoje aikštėje. Aro patraukia link jos. Žmonių gatvėse buvo nedaug, dauguma užsidarę namuose. Kareiviai daugiausia patruliavo miesto pakraščiuose ir prie uosto. Neilgai trukus Aro išgirsta arklių kanopų kaukšėjimą, apsidairęs pasitraukia į vieną iš siaurų šalutinių gatvelių. Pasirodo raiti žmones. Tarp jų ir Venecijos Dožas. Aro pasitelkia psichinę magiją pažvelgdamas į Dožo atmintį, ieškodamas kas buvo nutarta susitikimo metu. Dožas galvoja apie tai, kad turės čia dar laukti savaitę, nors tikėjosi veiksmus pradėti kiek greičiau. Taip pat yra susirūpinęs dėl išteklių tiekimo armijai ir svarsto apie įvairius papildomus variantus. Vadų susitikime nutarta palaukti pastiprinimo, nes iš susirėmimo su elfais matyti, kad jie elfus šiek tiek nuvertino. Aro pažvelgia į gilesnę atmintį ieškodamas detalesnės informacijos. Sužino, jog „pastiprinimas“ turėtų būti apie šeši tūkstančiai karių. Apie magus ir jų pagalbą armijai Dožo atmintyje naudingos informacijos nebuvo. Jis tikėjo, kad apsieis ir be jų, taip pat nieko nežinojo apie Iberijos puolimą iš šiaurės, Prancūzijos. Aro to pakako. Nutraukęs burtą jis aplinkeliu pasuka į apleistą Alžyro pakraštį, kuris yra arčiausiai armijos stovyklos. Ten susiradęs patogią vietą pasitelkia psichinę magiją komunikacijai.
- Sveikas, Dravidhaan. Kokios naujienos? – pasisveikina Nithaaras.
- Sveiki, Mokytojau. Informacija apie renkamą armiją buvo tiesa, čia, Relin Velinkore (elf. Alžyre) surinkta keturi tūkstančiai žmonių, laukiama dar šešių tūkstančių. Taip pat šį tą įdomaus sužinojau apie įvykius Lannta'Edhrose (elf. Iberijoje). Į Melnirų teritorijas sugebėjo įsivogti ir pasprukti grupelė žmonių. Melnirai išsiuntė kelis laivus jų ieškoti – dėl to ir pasiekė Relin Gaiso (elf. Bengazį). Kiti Melnirų laivai atplaukė čia, į Relin Velinkorą, šiek tiek sumažino žmonių skaičių, tačiau susidūrė su armija ir atsitraukė. Prarado kelias dešimtis gyvybių. – baigia Aro.
Kelias akimirkas trunka tyla.
- Tikrai prastos naujienos. Lannta'Edhroso (elf. Iberijos) Ke'Nellesanas (elf. valdovas) apie Melnirų žygius, kiek man žinoma, nežinojo. Dėl galimo žmonių puolimo mes juos įspėjome. – po ilgos pauzės atsako Nithaaras.
- Melnirai patys savomis akimis matė čia armiją, tačiau tokio dydžio invazijai Lannta‘Edhrosas (elf. Iberija) nesuspės tinkamai pasiruošti ir iš karto ją atremti. Žmonių armija jau surinkta, likusi dalis bus čia už kelių dienų...
- Ką ketini daryti? – paklausia Nithaaras
- Sustabdyti juos.
- Dravidhaan, pažįstu tave, tačiau vis tiek paklausiu – ar esi dėl to tikras? Pagalba tau galėtų atvykti pakankamai greitai...
- Esu jau tai apgalvojęs. Be to, mane vieną bus sunkiau atsekti Temporikams, o nežinia juos gąsdins dar labiau.
Nithaaras lėtai linkteli.
- Saugok save, noriu pamatyti tave gyvą, o ne keliauti atsiimti iš laukinių tavo kūno.
Aro linkteli.
- Kai baigsiu čia, iškeliausiu link Kevir Konesetinos (elf. Konstantinopolio).
Netrukus jie atsisveikina.

Aro žvelgdamas magiškuoju regėjimu mato, jog šioje Alžyro dalyje žmonių nėra, taigi nieks nesutrukdys. Tolumoje matyti žmonių armijos stovykla. Tebežvelgdamas jos link, Aro pasitelkia dimensinę magiją...
Armijos stovykla užima didelę teritoriją, keturi tūkstančiai žmonių, pusantro tūkstančio arklių ir per šeši šimtai palapinių. Kyla nedidelis sujudimas stovyklos centre, paaiškėja, jog dega palapinė. Ji netrukus užgesinama. Tuomet atsklinda triukšmas nuo stovyklos pakraščio, esančio priešingoje pusėje nei jūra, kariai buvę tame pakraštyje pradeda trauktis link stovyklos vidurio. Karininkai greitai pasirodę iš savo palapinės, kurioje greičiausiai tarėsi, bando išsiaškinti kas vyksta. Netrukus paaiškėja - aplink stovyklą atsirado kelių metrų pločio karštos lavos juosta. Ji prasideda nuo jūros kranto ir eina aplink stovyklą. Kareiviai esantys pakraščiuose, mato, kaip lavos juosta labai greitai plinta aplink stovyklą, ji atsiranda tarsi iš niekur. Visi atsitraukia prie vandens. Keli šoka ant arklių ir pabando bėgti pro greitai siaurėjantį tarpą tarp pakrantės ir karštos raudonos masės, kai ši artėja prie vandens, taip aptverdama visą stovyklą. Keturi raiteliai suspėja, trys – ne. Degančiųjų riksmai ir arklių skausmingas žvengimas užgožia kitus garsus. Pora sekundžių lyg ir nieko nevyksta, vadai garsiai dalina nurodymus. Lavos juosta stovyklą juosia iš trijų pusių, iš ketvirtos pusės – jūra. Staiga viskas prasideda iš naujo – tokia pati lavos juosta pradeda „keliauti“ pačia pakrante, visi esantys arti vandens puola jūron, kiti tolyn nuo lavos. Krante susidaro spūstis bandančiųjų įšokti vandenin ir pasprukti iš ugnies apsupties. Aidi riksmai, nespėjusių pasitraukti iš lavos kelio. Lavos juosta pakrantėje atsiranda taip pat greitai, kaip ir kitur. Keli šimtai suspėjusiųjų pasiekti vandenį plaukia tolyn į šalis, ten kur baigiasi stovyklos riba. Tačiau vandenyje staiga atsiveria tarsi plyšys, kelių metrų skersmens, į kurį ima kristi vanduo ir plaukiantieji. Tas plyšys labai greitai nukeliauja išilgai pakrantės, kur yra tankiausiai bandančiųjų pasprukti vandeniu. Staiga atsiradęs plyšys taip pat staiga ir pradingsta, kareiviai, kurie įkrito į jį, „iškrenta“ aukštai ore virš sausumos. Tuomet, maždaug trijų - keturių metrų aukštyje, iš niekur vėl ima lietis karšta žioruojanti masė, tik dabar tokių krentančios lavos „stulpų“ atsiranda du ir jie pradeda „bėgti“ išilgai stovyklos, nuo jos pakraščių link centro užliedami po keletą metrų pločio juostą. Likusius viduje apima panika – pasitraukti neįmanoma, stovyklą apsupusi lavos juosta per plati ją įveikti. Kareiviai ima blaškytis, kai kas puola prie kraštų bandydami peršokti stovyklą supančią lavą, vėl pasigirsta riksmai. Du krentančios lavos stulpai greitai keliauja išilgai ir skersai stovyklos, riksmas ir arklių žvengimas pasiekia miestą. Alžyrą jau pasiekė ir keli raiteliai pabėgę iš stovyklos. Jie pranešė mieste likusiems vadams, jog stovyklą naikina kažkokie magai, atsivėrinėja pragaro vartai... Vadai ir pora šimtų kareivių buvusių su jais, pasiekę Alžyro kraštą, pamato tolumoje didelę rausvą dėmę, toje vietoje kur buvo armijos stovykla. Dožas Lorenso Mariletis kitiems vadams ir kariams įsako išsisklaidyti po miestą.
- Magai gali matyti gyvybės energiją, matyti jos sankaupas. Kai išsisklaidysit jis negalės taip lengvai jūsų užpulti. Kai viskas nurims susitiksime antrajame pasitarimų kambaryje! - sušunka jis vadams. Tuo tarpu riksmai pakrantėje, stovykloje beveik nutyla. Tą pastebi visi.
- Greičiau! – rikteli Dožas. Būrys pradeda greitai skirstytis, kareiviai nedidelėmis grupelėmis paskui savo vadus pasuka į skirtingas puses. Raitieji greitai pranyksta miesto gatvėse. Dožas su pora artimiausių vadų ir dvidešimties karių grupele lieka toje pat vietoje. Kita pašvaistė nušviečia Alžyrą uosto pusėje – dega uostas.

Aro nutraukia burtą. Pajunta, kad šiek tiek apsvaigsta galva ir truputį tirpsta kairės rankos pirštai. Du gana dideli portalai vienu metu dvigubai greičiau sekina jėgas ir reikalauja dvigubai daugiau pastangų suvaldyti magiją. Magiškuoju regėjimu armijos vietoje gyvybės žiburėlių nebesimato. Jų dar matyti šiek tiek jūroje ir toliau krante, išlipusių iš jūros ir judančių link miesto. Tačiau pora šimtų žmonių jam neberūpi. Vėl pasitelkęs dimensinę magiją tokiu pačiu būdu Aro padega uostą ir plink jį esančius pastatus. Magiškuoju regėjimu pastebi, kad grupė žmonių artėja prie apleistos miesto dalies, kur yra jis pats. Aro išsiima iš kapšo gydomojo eliksyro ir gurkšteli, norėdamas šiek tiek atstatyti prarastas jėgas, tuomet atveria portalą sau ir žengia pro jį, atsidurdamas Rofono namuose.
- Naga! – šūkteli.
- Aš viršuje! – atsiliepia driežė. – Kas čia vyksta? – atbilda laiptais žemyn.
- O kaip tau atrodo? – sarkastiškai paklausia Aro.
- Atrodo, kad uostas dega, bent jau tiek matyti pro langus antrame aukšte.
- Ne tik. Armijoje, rodos, reikalai ne kokie. Mieste yra magas su aiškiais ketinimais, metas nešti kailį. Kur Mentas?
- Dar negrįžo. Bėgu susirinksiu daiktus. – ir nubėga laiptais atgal į viršų. Ten čiumpa savo kelionkrepšį ir įsimeta kelias knygas iš Rofono bibliotekos, nubėgusi žemyn į virtuvę čiumpa kelias dešras.
Aro tuo tarpu nueina į gretimą kambarį, pasiima savo kelionkrepšį, virtuvėje įsimeta keletą džiovintų žolelių.
- Bandysime palaukti Mento, kiek galėsime. - pasako Aro
- O negali jo pabandyti surasti savo būdu? – paklausia Naga.
- Galiu, bet tuomet tapsiu švyturiu magui, kuris čia linksminasi.
- Aišku.
- Laikykis netoli manęs. – tarsteli.
- Jokių problemų. – atsiliepia Naga.
Pati stabteli prie lango ir niūriai įsižiūri į miestą.
Aro tuo metu vėl pasitelkia dimensinę magiją ir tęsia ką pradėjęs. Nagašri pro langą pamato liepsnas vos už keleto namų. Aro išties nereikėjo gestikuliuoti, kad galėtų burti, taip pat nereikėjo aiškiai matyti objekto - pakako žinoti kur norimas objektas yra (aišku atstumo faktorius turėjo įtakos). Taigi Nagašri neįtarė, kuo Aro užsiima stovėdamas šalia jos. Kaip ir kiti aplinkiniai, ji tikėjo, kad buriant jam reikalingi gestai, kaip ir daugumai žmonių magų. Aro visad tyčia gestikuliuodavo burdamas Gaujiečių, Vito ar Wilfredo akivaizdoje, arba bent žvelgdavo į subjektą, prieš kurį naudodavo psichinę magiją. Tai leido jam garantuoti sau „alibi“ tokiais atvejais, kaip šis.

[Aredhel]

Aštuntas skyrius - IV dalis

Po keliolikos minučių pro duris į Rofono namus įpuola Mentalitetas.
- Kas po velnių čia vyksta?!
- O, sveikas. – nudžiunga Naga - Kaip tik apie tave galvojom. Atrodo, kad kažkur ne per toliausiai yra priešiškas magas. Reikia spręsti, ką darom. Čia greičiausiai nesaugu, ypač jei tai tęsis ir toliau.
- Na, mes čia ne prie ko, tai gal dingstam, kol dar turim progą.
- Aš nieko prieš.- atsako Nagašri.
- Pritariu dingimui, būtų buvę gerai su Dožu pasikalbėti dėl kelių smulkmenų ir galbūt žemėliapio to krašto, bet dabar tai greičiausiai nepavyks... jei jis dar gyvas - priduria Aro.
- Grįžtam į dono laivą? – tarsteli Mentalitetas.
- Protingiausia mintis. Juo greičiausiai dingsim iš čia.- pasako Nagašri.
Tuo metu kambaryje nušvinta ir pasigirsta bangų mūša, šviesa ir garsas sklinda pro atsivėrusį portalą. Matyti pakrantė, kurioje gauja išsilaipino iš laivo. Vaizdas matomas pro portalą ima judėti, kol pasirodo Persefonė. Ji nenatūraliai greitai priartėja, pro portalą matyti jos denis. Aro mosteli galva eiti. Praėję gaujiečiai atsiduria ant Persefonės denio. Laivas prisišvartavęs kokie trisdešimt ar keturiasdešimt metrų nuo kranto, visi jūreiviai ir kapitonas žiūri, kas per velniava dedasi mieste, portalas buvo perkeltas jiems už nugarų. Paskutinis praeina Aro, portalas užsidaro. Aro pajunta silpnumą, apsvaigsta galva, tačiau susivaldo ir to neparodo. Burtai kainavo jėgų.
Pažvelgęs link miesto, pastebi krantu laivo link skuodžiantį kačiažmogį ir už jo kiek atsilikusį žmogų civiliais rūbais.
- Atrodo mūsų draugas su mumis. Ir dar svečią atsiveda. – pasako Aro arčiausiai stovinčiam Mentui, galva mosteldamas atbėgančiųjų pusėn. Mentalitetas prisimerkęs tolumoje įžiūri du atskubančius asmenis.
Nagašri mandagiai krenkšteli ir kreipiasi į kapitoną.
- Atleiskit, kad mes taip iš anksto neperspėję, bet norėtume greitai išvykti.
- Prieš tai paimkite į laivą tuos du. – priduria Aro.
Kapitonas ir keli jūreiviai atsisuka, veiduose sumišusi nuostaba ir išgąstis.
- A, čia jūs. Kai prasidėjo gaisrai mieste, nemaniau, kad dar jus pamatysim. Žinoma, kad draugą paimsim. Įgula, nuleist valtį! – šūkteli.
Kapitonas toliau dalina nurodymus, kad laivas pasiruoštų plaukti. Tuo tarpu Vito ir žmogus jau ties laivu prie kranto, jūreiviai plaukia prie jų.
Vito ir žmogus su juo įlipa į priplaukusią valtį ir parplaukia į laivą. Valtis įkeliama, Vito ir žmogus išlipa ant denio, laivo inkaras keliamas, burės leidžiamos.
Vito truputį giliau kvėpuoja,
- Linkėjimai, nuo Dožo. – pasako.
Aro klausiamai nužvelgia naują žmogų.
- Ko spoksai? – paklausia šis su stipriu itališku akcentu.
- Mandagumas esant svetimam laive nepakenktų. - kilsteli antakius Aro.
- Prašė perduoti, kad pasiūlymas neatšaukiamas. Jam tikriausiai reikės trauktis iš čia, tai ji rasim Venecijoje. – pasako Vito.
- Aha... o kas tavo bendrakeleivis? – pasidomi Nagašri.
- Marinas. – pasako naujokas.
- Kaip ten reikalai? – paklausia Aro.
- Kaip kupranugario užpakalis reikalai. Jis gali prisistatyti pats, Dožas siunčia kartu. – atsako Vito. Išsiima valerjono, susikiša į pypkę ir užsirūko.
- Labas, Marinai. Mano vardas - Nagašri. Kokiu reikalu tave atsiuntė? – kaip visada maloniai pasiteirauja Naga.
- Nes kalbu serbiškai, graikiškai ir vengriškai, Dožas mano, kad jum vertėjas pravers. – pasako Marinas. Gaujiečiai „pasikalba“ žvilgsniu.
- Tai nelabai šnekūs esat ar ne? – priduria Marinas po trumpos pauzės.
- Kaip tavo kovojimo įgūdžiai? – paklausia Aro vertinančiu žvilgsniu nužiūrėdamas naujoką. Šis vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo, prie plataus diržo turi prisisegęs kalaviją.
- Priklauso nuo to su kuo kausiuos. – atsako tas žvelgdamas į jį klausinėjantį jaunuolį, kuris, priešingai nei Mentalitetas, neatrodo grėsmingai.
- Beje, gal labai garsiai apie Dožą nekalbėkim, ką? Kapitonas juk mus turėtų visur plukdyti tik tol, kol dirbam Donui. – pusbalsiu pasako Nagašri kitiems.
Tuo tarpu laivas jau nutolo nuo kranto ir pasuko į atvirą jūrą. Kapitonas prieina prie gaujiečių.
- Kurlink dabar?
- Mums reikia į Bosniją, į Sarajevą. Kur arčiausiai galima išsilaipinti? – atsako Nagašri.
- Įgula, kursas Maltos link! – šūkteli kapitonas, tada atsisuka į gaujiečius - Dabar tiksliai neatsimenu - retai ten plaukioju. Patikrinsiu žemėlapius. Vis tiek plauksim bent savaitę... šįkart, tikiuosi, jokių bandymų nuskandinti laivą iš jūsų pusės nebus, kad jau to jauno karštakošio, Wilfredo, nebėra.
- Neturėtų. – šypteli Aro.
- To ir tikiuosi. – atsako kapitonas, irgi šypteli ir nueina į kajutę.
Aro grįžteli į Mariną.
- Nesame diplomatų būrelis, derybas dažniausiai vedame šitais - uždeda ranką ant savo kalavijo - tikiuosi, po pirmo susirėmimo su kuo nors, nepasipustysi padų.

Kaip ir buvo susitarę anksčiau, Gaujos nariai kol kas dirbo sau. Marilečio pasiūlymą jie „oficialiai“ priėmė, tačiau realiai juo nepasitikėjo, ir kaip ankčiau, nutarė viską spręsti pakeliui. O Marinas jiems tikrai galėjo praversti rytuose.
Vėliau Mariną vienas iš jūreivių nuveda į seniau Wilfredui priklausiusią kajutę. Ji yra arčiausiai jūreivių bendrosios miegamosios patalpos. Viso tokių vienviečių kajučių atrodo yra šešios, bent jau tiek durų siaurame ir trumpame koridoriuje. Marinas nori paprieštarauti tokiai artimai kaimynystei su kitais jūreiviais, tačiau kol kas nutaria palaikyti liežuvį už dantų.
Po kiek laiko Nagašri eidama iš savosios kajutės į denį išgirsta murmėjimą Marino kajutėje. Stabtelėjusi prie durų įsiklauso. „Močia visad sakė: „Eik mokytis! Gal bus iš tavęs žmogus!“ Vienaip ar kitaip aš jau tada buvau žmogus, bet ir mokslai man pravertė. Ir štai kur mane jie atvedė. Prie geldos pavadinimu „Persefonė“. Aš nuoširdžiai tikėjausi ko nors surišto su persikais, bet juk nieks negauna visko ko nori. Išskyrus nebent Juos. Legendinė Gauja. Bejausmių žudikų banda susibūrusi, kad sėtų paniką visoj pakrantėj. Mažvaikiai... Dauguma tokių baigia savo apgailėtinus gyvenimus grioviuose... Kad mane kur deivės devynpapės.“ – čia Nagašri vos garsiai neprunkšteli, tačiau susivaldo ranka užspaudusi burną. O Marinas toliau tęsia bendravimo su savimi sesiją – „Na ir įklimpau... Nors iš pirmo žvilgsnio pasirodė lyg ir paprasti kaimiečiai, bet tas Aro... O Mentalitetas išvis. Girdėjau apie jį herakliškų legendų. Turiu pripažinti jis taip ir atrodo, visi tie randai... ir ševeliūra tarsi savaitę pakrantės smėlyje mirkyta. Bus iš Šiaurės, pas mus tokių šiaudagalvių nėr... Vienaip ar kitaip tos legendos akivaizdus blefas. Tas vyrukas gal ir galėtų išnešti pusšimtį vyrų vienas, bet jis tiesiog per kvailas. Gal kuri bestija jam ir smegenų gabalą išdziuobė? O ta Nagašri... Labas šen, pirstelk ten... Per daug jinai draugiška. Ir šiaip man tie driežai nepatinka, vis ką nors tau už nugaros prasukinėja. Bet nemanau, kad reikėtų ja per daug rūpintis. Kardas jos nedidukas, daug žalos nepridarys. Ne taip kaip to Mentali... nu žodžiu to kuvalda. Aš matęs dvirankinių kardų ir jų padarytų žaizdų, bet ką galėtų ta meška padaryt su tokiu vėzdu? Turbūt suraikytų šitą Persiką, ar kaip ten jį, į keturias dalis... Ir visgi tas Aro man neduoda ramybės... Nuo jo taip ir sklinda kažkokia velniava. Visas išblyškęs kaip miruolis, plaukai kaip pas bobą - iki šiknos, ką kalbėt apie tą idiotišką skarelę... Filosofas... Ar aš moku kautis. Pfff... dar tu po mano dieduko stalu ropinėjai, kai aš jau kautis mokėjau. Ir vis man neramu... Ai, velniai nematė. Baigsiu šitą darbą, susirasiu sau moteriškaitę... Gal dar vyninę atidarysiu... Ahaa... Taip ir padarysiu.“ – Toliau prasideda kažkokia dainelė apie vyną ir vyno deives. Nagašri tylutėliai pasitraukia nuo durų ir išlipa į denį.
- Kaip mūsų bendrakeleivis? – paklausia Aro.
- Ar tu mano mintis skaitai, ar tiesiog per gerai mane pažįsti? – vypteli Naga. – Bendrakeleivis plepus tiek, kad moka su savimi kalbėtis. Akivaizdžiai mes nesam tai, ko jis tikėjosi. - šypsodamasi pasakoja Naga – Mentalitetas per baisus, aš per daug draugiška. O tu, Aro, esi filosofas su moteriška šukuosena, nors šiaip atrodai kaip numirėlis.
Mentalitetas garsiai nusikvatoja, keli jūreiviai atsisuka.
- Na, esu girdėjęs ir blogiau. – šypteli Aro.
- Nenori jo patikrinti.... savo būdais. – pritildžiusi balsą Nagašri paklausia Aro – Dožo Marilečio noras mums padėti pagirtinas, bet negalim būti tikri...
- Tą jau padariau – atsako Aro – Jis nemeluoja ir Dožas jį siuntė to, ko jis pats ir sakė. Pagelbėti mums lingvistiniais klausimais ir kitkuo, kuo galės. Jis mums išties pravers, tačiau vienaip ar kitaip jis yra Dožo Marilečio akys ir ausys.
- Tikrai taip. – pritaria Nagašri.
- Todėl būčiau dėkingas, kad padauginę vyno – Aro pažvelgia į Mentalitetą – neprasitartumėte apie mano tikrąją kilmę.
Mentalitetas truputį pasipučia, bet neatsikerta. Jis, vieną kartą nusigėręs iki žemės graibymo, buvo netyčia prasitaręs apie Aro vienam Ištremtojo Aragono karinės įgulos vietininkui, kuris tuo metu buvo Gaujos informatorius. Kaip tik tada Aro įėjo į Gaujos sandėlį, kuriame jie ir tas nelaimingas žmogelis gėrė. Žmogelis pamatęs Aro iškart išsipagiriojo ir puolė lauk šaukdamasis pagalbos. Aro sureagavo greitai ir tą vakarą Gaujai teko atsikratyti buvusio informatoriaus kūnu.


***

Tuo tarpu Alžyre, po kelių valandų, gaisrai užgesinami. „Pragarui“ aprimus vadai susirenka pasitarti. Apžiūrėjus ir įvertinus praradimus paaiškėja, kad iš keturių tūkstančių karių gyvi liko pusketvirto šimto. Dauguma vadų išgyveno, jie tuo metu nebuvo stovykloje.
- Kad ir kas jie yra, gerai žinojo ką daro ir viską darė tikslingai, bei suplanuotai. – pareiškia Dožas Mariletis kitiems susirinkusiems. - Be to, tiksliai žinojo konkrečius objektus esančius mieste. Sunaikintas uostas, visi sandėliai, dauguma vandens šulinių. – Dožas trumpam nutyla - Armijos kuri čia buvo, nebeliko per mažiau nei pusvalandį. Armija, kurios laukėme negalės ateiti, nes nebėra kur laikyti išteklių, svarbiausia - nebėra šulinių, o aplink keli šimtai kilometrų dykumos. Jokios armijos fiziškai čia nebus galima išlaikyti. Nekalbant apie demoralizaciją, kurią sukels pasklidę šitos tragiškos žinios, karių, kurie turėtų čia ateiti, galvose. Kol kas Iberijos mums iš čia nepasiekt...


***

Kelionė iki Sarajevo ilga, plaukiant laivu bent savaitė. Keliauti nepasinaudojant magija – portalu - jie nutarė dėl dviejų priežasčių – didelės galimybės susidurti su tenykščiais magais ir dėl to, kad laivo ir įgulos jiems gali ten labai prireikti susidarius nepalankioms aplinkybėms, ypač kai jie planavo sukelti neramumus tarp Bizantijos ir kitų šalių.
Kitą rytą Nagašri prieina prie Aro stovinčio denyje.
- Kažkoks tu liūdnas paskutiniu metu atrodai. Gal norėtum papasakoti, kas slegia?
Aro pasižiūri į Nagašri, atrodo jam tas klausimas pasirodo kažkuo juokingas.
- Nebijai manęs klausinėti tokių dalykų?
- Manau, kad per šituos dvejus metus, kol esi su mumis, tapai mūsų draugu. O draugams reikia padėti - tad ir siūlau pagalbą, kaip moku.- atsako ji.
- Tiesiog bandau suprasti vieną dalyką, kol kas nesurandu jam paaiškinimo. – atsako - Ir ne, nenoriu išsipasakoti koks tai dalykas. - šypteli.
- Na kaip žinai. Tik nepamiršk, kad mes Gaujoje daug ką matėme ir girdėjome, taigi nebijok mūsų išgąsdinti. Beje, kas ten tarp jūsų su Wilfredu įvyko prieš jam pasprunkant? – paklausia driežė.
- Nieko, jis tiesiog paspruko su dviejų kitų magų pagalba. Galbūt visgi reikėjo jį nudėti iškart. Dabar, manau, su juo dar susidursime. – pasako elfas.
- Argi tikrai taip blogai? Gal jis tiesiog klaidingai mąsto apie kažką? – paklausia Nagašri.
- Mano požiūriu jūs visi klaidingai mąstot, bet aš nepuolu jūsų dėl to, ar ne?
- Na, bet jei būtum priverstas su mumis keliauti, o tave slaptai palaikytų galingi elfų magai, ir mūsų nepažinotum, tai turbūt irgi kitaip į mus reaguotum, nei dabar?
- Wilfredas nevykdė savo misijos dėl kurios jį palaikė jo Mokyklos magai, jis labiau vykdė savo asmeninį tikslą, kuris buvo kerštas. Jo požiūriu jis tam turi priežastį, mano požiūriu, ne. Ir vėl gi nepuoliau jo dėl to žudyti. – atsako Aro.
- Na taip, tokie gali tikrai niekada nepasitaisyti. – pasako Nagašri, - O, Mentai, labas rytas! Graži diena šiandien, ar ne?
Mentas, ką tik išlindęs iš kajutės, pažvelgia į dangų ir tik gūžteli pečiais.
Aro atsisuka į jį.
- Na, gražuole. Papasakosi mums kur mūsų auksą nešiojai kol "pragaras pradėjo atsivėrinėti" Alžyre?
- Bandžiau prakišt ką nors vietiniams pirkliams... Bet tokiam ubagyne nieko gero nepešiau...Kiek dar kelionės liko? – paklausia Mentas - Man jau šis laivas įgriso iki gyvo kaulo.
Ant denio pasirodo ir Marinas.
- Labas rytas, apie ką šnekat?
Aro pasižiūri į naujoką.
- Apie linksmybes Alžyre. Beje, gal gali papasakoti kas ten smulkiau vyko? Atrodo tu buvai arčiau tos vietos?
- Pragaras, štai kas ten vyko. Kitaip ir nepasakysi, kas ten, po paraliais, vyko. Staiga žemė prasivėrė ir iš visur pasipylė ta bjauri raudona masė, kad ir koks šūdas ten bebuvo, bet galiu prisiekt, kad ne žemiškas dalykas.
- Ta raudona masė - kaip tik labai žemiškas dalykas. Mūsų tyrinėtojai yra iki jos prisikasę. Jos pilna visur kelių dešimčių kilometrų gylyje. – pasako Nagašri.
- O jūsų tyrinėtojai protingi. – šypteli Aro.
- Eik tu peklon, jei to šūdo tiek daug tai kaip išstovi mūsų miestai? Juk ji jau seniai būtų pragraužusi visą žemyną. Ne, sakykit ką norit, bet aš netikiu, kad tas mėšlas ne kokia durna jūsų magų, neįsižeiskit, išmonė. – pasako Marinas.
- Taip ir tavo šeimininkas mano? – paklausia Aro.
- Velniai tu jį suprasi. Jis kaip ir daugelis tų ponų, noriu to, o po to jau noriu ano. – atsako Marinas - Tik reikia spėt vykdyt jo norus ir galva liks ant pečių.
- Mm... pastebėjau, kad jūs nepasižymite meile savo vyresniesiems. – tarsteli Aro.
- Svarbu, kad pinigus mokėtų – pasako žmogus.
- Girdėjau jam dirba magas. Kaip suprantu šiuo metu jis už Dožą prižiūri Venecijos reiklaus? – paklausia Aro.
- Tikriausiai... – atsako Marinas. Aro ir be magijos supranta, kad Marinas daugiau nieko nežino ir neslepia.
- Sakyčiau, gana keista, kad žmonių valdovas magui patikėtų valdžią... – pasako Nagašri. - Juk jūs, žmonės, į magus žiūrite dažniausiai kiek įtariai, jei ne atvirai priešiškai.
- Mes, bet kaip jau sakiau, mano pono įnoriai kartais būna labai keisti. – atsako Marinas.

Po kelių dienų Persefonė įplaukia į Adrijos jūrą... pasuka šiaurėn. Praplaukus Dalmatijos salyną - nuostabią vietą, kur daugybė mažų pailgų salelių tarsi pasėtos jūroje - priplaukia krantą ir gaujiečiai su kompanija išsilaipina pamiškėje už kokių penkių kilometrų nuo Splito - nedidelio miestelio, iš kurio turėtų būti nesunku pasiekti Sarajevą.

[Aredhel]

Devintas skyrius - I dalis


Persefonė priplaukia prie kranto nedidelėje įlankėlėje, kurią nuo netoli esančio Splito uosto užstoja mišku apaugęs iškyšulys, o nuo jūros ir Italijos pusės kelios nedidelės salelės. Jūreiviai nuleidžia valtį ir nuplukdo kompaniją į krantą. Vito iššoka krantan pirmas ir nubėga išžvalgyti teritorijos. Aro patikrina ar aplink nėra magijos šaltinių, įskaitant kitus magus, atrodo viskas kaip ir turi būti.
- Ar mum ko nors reikia? Atsargų ar dar ko, ar traukiam tiesiai i Sarajevą? – paklausia Marinas.
- Kiek nuo čia iki Sarajevo? – pasiteirauja Aro atsisukęs.
- Apie 150 kilometrų. – atsako Marinas.
- Siūlau traukti pro Splitą. – žvilgteldamas į kitus pasako Aro. – Mente?
- Teks, ten galėsime pasipildyti atsargas. – paskuba išreikšti nuomonę Marinas.
- Man tinka taip, kad nenuskęstumėm. – atsiliepia Nagašri.
- Na taip, jei Splitas pakeliui tai ten ir traukiam, be to gal pavyks susirasti kokį transportą. – galiausiai sureaguoja Mentalitetas. Aro linkteli.
Netrukus grįžta Vito.
- Aplink nieko įtartino nematyti. Kelių taip pat nėra, į rytus gūdus miškas.
- Tada pirmyn, nėr čia ko sėdėt ir apie nieką šnekėt. – paskubina Marinas.
Pro krūmokšnius ir jaunus medelius kompanija prasibrauna į laukymę, kurios kitame gale jau matyti Splito pakraščiai. Perėję per laukymę, pasiekia miestelį. Tai iš esmės krovininis uostas įlankoje, matyti, greičiausiai, uosto vadovo namas, sandėliai, darbuotojų namai, vėl sandėliai, pora tavernų. Į šiaurės vakarus pakrante ir į rytus kalnų link veda keliai.
- Aš daugiau pasižvalgysiu aplink, susitinkam po valandos tavernoje. Surasiu jus. – pasako Vito.
- Kaip jūsų pinigų kiekis? – paklausia Marinas.
- Yra. – atsako Nagašri.
- Kol kas pakankamas, bet jei turi ką pasiūlyti - neatsisakysim. – klastingai šypteli Aro.
- Tai gerai, nes neįsivaizduoju kas būtų jei reiktų mokėt už jūsų visų atsargas. – atsidūsta Marinas.
Kompanija patraukia link vienos iš dviejų tavernų, kuri atrodo padoriau. Užėjus smuklininkas iškart pralinksmėja.
- O, nauji svečias! Sėskit, jauskitės kaip namie! - tarška laužyta lotynų kalba.
- Taiiiip. Mėsos galima? – paprašo Naga.
- Maistas? Taip taip, duoti maistas, duoti ir gėrimas! – apsidžiaugia smuklininkas. Jis pašaukia kažką virtuvėje ir duoda nurodymų serbiška greitakalbe.
Gaujiečiai užsisako valgyti ir gerti. Pats smuklininkas pripila bokalus ir atneša prie stalo, vėliau ir maistą. Marinas netrukus išsiunčiamas pirkti atsargų. Mentas ketina eiti pasiklausinėti dėl galimybės gauti arklių, mat moka šiek tiek Vengrų kalbos (ja čia turėtų būti taip pat kalbama - Bosnijos kunigaikštystė priklausė Vengrijai), tačiau Aro jį sulaiko.
- Nesivargink. Čia yra pašto stotis, ten jie arklius nuomoja.
Mentalitetas linkteli ir vienu mauku ištuština bokalą. Bebaigiant valgyti grįžta Vito.
- Neskaitant dviejų keistų gilių duobių miške netoliese, daugiau visiškai nieko įdomaus.
Netrukus grįžta ir Marinas, papasakoja, kad iš vieno sandėlininko užpirko visokių atsargų penkioms dienoms, reikės pasiimti pakeliui.
- Na ką, judam? – atsistoja Mentalitetas.
Pasiėmę atsargas ir išsinuomoję pašto stotyje arklių, kompanija susiruošia judėti toliau. Bet čia kyla problemų. Vito atsisako lipti ant arklio, nebent kas nors jį paims. Mentalitetas, Aro ir Marinas užsėda ant savųjų arklių, Marinas paima Vito. Nagašri bando nerangiai užsikabaroti ant arklio, bet tas paeina tris žingsnius į priekį ir susidomėjęs žiūri į dulkes besivalančią ir atsistoti bandančią driežę. Antrą sykį Naga beveik užlipa, tačiau arklys šiek tiek pasibaido (greičiausiai „drakono“ dar niekada neturėjo ant savo nugaros), pasigirsta driežiškas keiksmažodis ir Nagašri vėl keliasi nuo žemės. Atsisukusi į kitus pamato nekantraujantį Mentalitetą ir išsiviepusį susižavėjusį „cirku“ Mariną. Aro kiek šypteli, prijojęs paima jos arklį už apynasrio. Nagašri užlipa, dėkingai linktelėjusi Aro, pasuka paskui kitus.
Kelias į Sarajevą veda pro Dalmatijos kalnus - vietos vėlgi nuostabiai gražios. Kalnai sudaryti iš pilkšvų uolienų, šlaitai apaugę žaluma, tačiau viršūnės uolingos – beveik baltos, lyg būtų snieguotos. Bejojant, gan aukštai kalnuose, ateina vakaras. Kompanija susiranda patogią vietą stovyklavietei. Tai siauras, net nelabai pastebimas ir šiek tiek akmenimis užvirtęs, keliukas, vedantis kalnuose truputį į šiaurę nuo pagrindinio kelio ir besibaigiantis nedidele laukymėle. Aplink gana retas miškas ir nemažai krūmokšnių augančių tarp uolų ir didelių akmenų. Aro pririša savo arklį, nuima nuo jo mantą, paduoda avižų ir išeina. Nagašri idėmiai apsižvalgo, jokio pavojaus nesijaučia. Aro netrukus grįžta su glėbiu šakalių, numeta juos.
- Einu patikrinsiu aplinką. – pasako ir vėl išeina.
Kompanija įkuria stovyklavietę, Marinas išsitraukia maisto ir ima užkandžiauti, prie jo prisijungia Mentalitetas. Vito išeina kita kryptimi, nei Aro, taip pat pasižvalgyti.
Aro norėjo apsidairyti magiškuoju regėjimu. Tai padaryti jam trukdė kalnai, o kitoje pusėje buvo tik Adrijos jūra. Taigi Aro norėjo užlipti aukščiau nuo kur būtų matyti slėnis esantis už kalnų.
Vos matomas, užėlęs takelis, galiausiai išveda į vietą, kur atsiveria peizažas į Bosnos upės slėnį ir Sarajevo link. Magiškai matyti gyvybės „žiburėlių“ koncentracijos keliuose kaimuose aplink, tolumoje kažkoks miestelis, magų nematyti. Pačio Sarajevo iš čia dar negalima įžiūrėti. Bosnos upė vingiuoja žaliu slėniu pranykdama tolumoje, vakaro prieblandoje. Kiek pastovėjęs Aro gręžiasi eiti atgal, tačiau pastebi, kad toliau paėjus takeliu matyti lyg ir kažkokie griuvėsiai. Jis pasuka ten, už medžių ir sužėlusių krūmokšnių stovi gerokai apgriuvusi nedidukė bažnyčia. Didelė krūmokšniais apaugusi uola slepia ją nuo Bosnos upės slėnio pusės. Bažnyčia vienanavė, apleista jau bent keletą dešimtmečių. Medinis stogas įgriuvęs, akmeninės sienos dar laikosi, langai išdužę, tačiau sunkios geležimi kaustytos durys vis dar yra. Artimiausias kaimas slėnyje bent už poros kilometrų, stataus uolėto kalno šlaito papėdėje. Kitoje pusėje, iš kurios Aro atėjo, gyvenviečių apskritai nėra ir neatrodo, kad kada nors būtų buvę, taigi ji čia pastatyta ne nuolatiniam jų dievų garbinimui. Aro prieina ir stumteli duris, bet šios nepasiduoda. Aro pastumia dar kartą dabar jau abiem rankom, durys prasiveria, tačiau koja slysteli ant akmens ir jis pajunta staigų stiprų deginantį skausmą kulkšnyje. Tyliai nusikeikęs paleidžia duris, atsirėmęs į sieną atsargiai palanksto koją, atrodo neišnirusi, tačiau pabandžius priminti vėl nutvilko toks pat skausmas. Atsisėdęs ant žemės Aro nusimauna batą ir apžiūri skaudamą vietą, kulkšnis neišnirusi, tačiau greičiausiai smarkiai patempta. Pasiėmęs kapšą, išsiima odinį „buteliuką“ su gydomuoju eliksyru, kurį visada ruošdavo pats ir suvilgo autą, tada stipriai juo suveržia skaudamą kulkšnį. Iš to paties buteliuko šiek tiek gurkšteli ir įsidėjęs atgal, skausmingai užsimauna batą. Dar kartą apsidairęs magiškuoju regėjimu ir įsitikinęs aplinkos saugumu, pasitelkia šiek tiek psichinės magijos ir sumažina skausmo pojūtį. Tuomet atsistoja stengdamasis neperkelti svorio ant sužeistos kojos. Nužvelgęs bažnyčią pasitelkia dimensinę magiją ir atveria nedidelį portalą, pro kurį galima matyti kitą pusę, bet nepraeiti. Blausioje šviesoje krentančioje pro portalą, praviras duris ir keletą plyšių stoge, bažnyčios viduje matyti kažkada buvęs interjeras - medinių suolų ir taip pat medinio altoriaus liekanos. Aro pastebi, jog už tos vietos, kur kažkada buvo altorius, grindyse tamsuoja anga. Taip pat atkreipia dėmesį, kad ant sulūžusio nuvirtusio kryžiaus nematyti Nukryžiuotojo, kurį buvo matęs kitose krikščionių bažnyčiose. Jis nukreipia portalą link angos grindyse, dabar blausi vakaro šviesa krenta tik pro portalą, taigi Aro jį padidina, kad galėtų geriau matyti kas ten yra. Žemiau grindų yra tuščia nedidelė patalpa ir siauras tunelis vedantis šiek tiek žemyn. Už kelių dešimčių metrų tunelis užverstas akmenimis, nukreipus portalą toliau, pro akmenis, tunelis tęsiasi. Galiausiai atveda į nemažą patalpą. Joje šeši žmonių skeletai, vienoje pusėje aptrūnijęs altorius, kitame - lentyna su keliais ritinėliais. Žmonės į tokius ritinėlius kartais vyniodavo savo raštus. Patalpos durys užremtos iš vidaus. Ant skeletų likę drabužių skiautės, tačiau jokių ženklų ar herbų nematyti. Tie žmonės čia greičiausiai buvo užsibarikadavę ir šitaip nusižudė. Aro atsimena, kad yra skaitęs apie religinius karus ir visokias erezijas. Žmonės prisigalvodavo įvairiausių taisyklių tam, kad paskui galėtų jas laužyti ir dėl to žudyti bei kankinti vieni kitus...
Patalpos sienos, grindys ir lubos iš lygios uolienos, tarsi būtų išskabtuota uola, jokių plyšių ar įtrūkimų, kur galėtų būti paslėptas įėjimas į kitą patalpą. Magijos šaltinių taip pat nematyti. Aro sustiprina burtą, kad portalas taptų tinkamas praeiti ir žengia pro jį į požemį. Praėjęs portalą laiko atvirą, kad pro jį krentančioje šviesoje galėtų matyti. Paima ritinėlius ir apžiūri. Viduje tikrai kažkokie raštai, viso keturi ritinėliai, ant išorinės pusės jokių simbolių nėra. Jie sudėti į tvirtos odos dėklus, atrodo, specialiai dėti taip, kad išliktų ilgam. Aro juos pasiima.

~~~

Vito grįžta maždaug po pusvalandžio.
- Ką nors įdomaus radai? – paklausia Mentalitetas Vito.
- Nelabai. Į jūros pusę gana status šlaitas, leistis labai sudėtinga, tai ir nėjau. Keletas urvų, turbūt lapių.
Į tą pusę, kur Aro išėjo, netikrinau. – atsako šis.
- Aišku. O tau gal teko kada būti Sarajeve, ko ten galime tikėtis? – paklausia vėl Mentas.
- Buvau keletą kartų. Miestas nėra didelis, pilis stovi ant kalno šlaito, aukščiau miesto, pro miestą teka upė. Tikėtis galima turbūt visko, ko aptinkama miestuose. Kai paskutinį kartą buvau, tai šios žemės buvo labai saugios, bet per penketą metų daug kas gali pasikeisti.- atsako Vito.
Taip jiems besikalbant apie keliones ir patirtis praeina beveik valanda, Aro vis dar negrįžta ir kompanija susirūpina.
- Aš einu patikrinti. – pasako Vito - Nepasidižiuosiu manydamas, jog iš jūsų visų esu tikriausiai geriausias pėdsekys ir mane sunkiausia pastebėti, jei nenoriu būti pastebėtas. - priduria. Mentalitetas su Nagašri sutinka ir Vito pranyksta prieblandoje tarp medžių.
Neilgai trukus po Vito išėjimo gaujiečių stovyklos laukymėje, apšviestoje laužo šviesos, pasirodo Aro. Prietemoje ir blausioje laužo šviesoje portalo beveik nematyti, taigi atrodo, jog jis atsiranda iš niekur.
- Šventa mergele Marija! Kas per velnias??? – sušunka Marinas.
Aro šlubuoja, rankose turi kelis odinius ritinius.
- Tau kas atsitiko? – paklausia Mentalitetas. - O tu baik čia klykaut... – meta Marinui.
- Aro! Ką pasidarei?.. Kur buvai?.. – atsistoja Nagašri.
- Tfu! Nu ir išgąsdinai! O rimtai, kas tave pataršė? Žinau, kad vietinės kekšės nekokios, bet, kad šitaip tai dar nemačiau... – pabando visus pralinksminti Marinas, tačiau, atrodo, jo niekas neišgirsta.
- Nesvarbu. – atsako Aro Mentalitetui ir Nagai - Aplink nieko ypatingo, radau apgriuvusią bažnyčią, jau seniai apleista su užsibarikadavusiais ir, tikėtina, nusižudžiusiais žmonėmis. Ten kur jie buvo radau šituos. Kažkokie raštai, gal kas nors įdomaus. – atsako Aro.
- Kas atsitiko? – vėl paklausia Nagašri.
- Nesvarbu, tiesiog nebeklausinėk. – kandžiai šypteli šis.
- Na gerai – nusileidžia ji.
Aro atsisėda prie laužo ir išsivynioja atsineštus ritinius. Mentas atsistoja ir prieina.
- Na, tai kas tuose ritiniuose gero?
Ritiniuose prirašyta nemažai. Keliomis kalbomis - atpažįstama lotynų, taip pat, regis, graikų ir dar kažkokie rašmenys. Iš lotyniškų dalių nesunku suprasti, kad tai religinės paskirties tekstas. Mentalitetui iškart tampa nebeįdomu, jis įmeta į ugnį dar šakalių ir atsisėda kitoje laužo pusėje atsiremdamas į didelį akmenį.
Prie laužo atsiranda ir Vito.
- O, tu jau čia. O aš tavęs ieškau visur... Spėju, tuose griuvėsiuose buvai, ar ne?
Ato linkteli atsakydamas į Vito klausimą.
- Tfu, dar vienas – krūpteli Marinas. - Jūs man širdies dieglius įvaryt norit, ane?
- Nesigąsdink, priprasi. – atsainiai pasako Aro žvilgteldamas į žmogų.
- Tikiuosi... – sumurma Marinas matydamas, kad niekas per daug nepaiso jo norų.
Vito nebekreipdamas į nieką dėmesio susirango miegoti.
Aro ir Nagašri pradeda skaitinėti ritinius, lotyniškas jų dalis. Kiti, atrodo, teksto neatpažįsta, tačiau Aro tie rankraščiai primena kažkada skaitytą knygą... kaip ji ten vadinosi... kažkas svarbaus žmonėms... A taip, Biblija! Atrodo, pagrindinis herojus tas pats, kažkurie siužeto elementai kartojasi, bet kažkas visgi kitaip. Visuose ritiniuose tas pats, greičiausiai vieno kūrinio dalys.
- Atrodo radau jūsų vadinamąją Bibliją ar bent vieną iš jos versijų. – pasako Aro - Mente nenori jos į savo kuprinę priimti? Galėtum kam nors parduoti, panašu, kad jie buvo labai saugomi, kažkas netgi nusižudė dėl jų.
Nagašri pamato, kad paminėjus, jog tai Biblija, Mentalitetas sugniaužia kumščius ir išbąla.
- Kas tau? Pykina? – paklausia Marinas Mentaliteto.
Mentalitetui seniau buvo būdingi nekontroliuojamo įniršio - berserkizmo priepuoliai. Juos sukeldavo dalykai susiję su bažnyčia, popiežiumi. Gaujiečiai žinojo, kad Mentalitetas ne savo valia dalyvavo popiežiaus eksperimentuose su magija ir žmonėmis. Smulkiau Mentalitetas niekada nepasakojo. Kai Nagašri prisijungė prie Gaujos prieš dešimt metų, tokių priepuolių jam dar pasitaikydavo. Vėliau jie retėjo ir paskutinius kelis metus apsiribodavo tik kokio vienuolio primušimu kumščiais ar akmenimis paleistais į kelyje pasitaikiusios bažnyčios langus...
- Tai niekas nepasiims? – dar pasiteirauja Aro, atrodo, nekreipdamas dėmesio į Mentalitetą.
- Ko jūs čia sprendžiat, metam į laužą, bent nauda bus kokia iš tų popiergalių. – nesupranta Marinas. Naga žiojasi kažką sakyti Aro, tačiau Mentalitetas staiga pašoka ir neria ant jo, bandydamas parblokšti ir išplėšti pergamentus. Aro suspėja kilstelti ranką, ir Mentas krenta ant žemės, jam pasirodo, kad „praskrido“ Aro kiaurai, o kiti tai ir pamato. Mentalitetas apsidairęs mato, kad Aro sėdi kur ir sėdėjo, o jis pats už poros metrų nuo elfo.
- Nebūtina manęs pulti, spėju pats nori įmesti į laužą. – ramiai pasako Aro ir nesistodamas mesteli ritinius Mentalitetui. Šis juos pagauna, akimirką atrodo sustingęs, paskui atsipalaiduoja, švysteli ritinius į laužą ir apsisukęs dingsta kažkur į mišką.
- Galėtų malkų parnešti... – pasako Aro nulydėdamas Mentalitetą žvilgsniu.
- Neblogai būtų. – pritaria Marinas apsidžiaugdamas, kad gali įsiterpti.
Aro atsargiai sulenkia koją, ištiesia, iš išraiškos galima suprasti, kad tebeskauda.
- Tau gal reiktų kokio kompreso ar biesas žino ko? – pasako Marinas.
- Nebereikia, iki ryto praies. – atsako elfas. Pasiima netoliese buvusį savo kelionkrepšį ir išsiėmęs maisto pasistiprina. Po ilgoko laiko tarpo idėmiai apsidairo magiškuoju žvilgsniu tikrindamas aplinką.
- Na, jis atrodo nublūdijo toli, reik tikėtis iki ryto parsiras. – pasako.
Po kiek laiko visi sumiega, išskyrus Mariną, kuris budi pirmas.

[Aredhel]

Po vakar įdėto naujo skyriaus, šiandien įdedu ir žemėlapį.

Priklausė Gaujai, Lapinui.

[Aredhel]

Devintas skyrius - II dalis

Naktis eina ramiai. Paryčiais budi Vito, Mentalitetas grįžta tik pradėjus švisti. Niekam nieko nepasakęs pasiima maisto ir ima užkandžiauti. Vito žvilgteli į Mentą, gūžteli pečiais ir toliau stebeilijasi į krūmynus ir keliuką.
Saulei tekant, po truputį ima busti ir kiti, Naga pirmiausia. Prisijungia prie Mento paužkandžiauti. Atsikelia ir Aro, atsisėdęs pradeda nurišinėti nuo kojos tvarstį, kurį atstoja autas. Kulkšnis truputį patinusi. Atsargiai palanksto iš lėto atsistoja, primina.
- Kaip koja? – paklausia Nagašri.
- Ne taip gerai kaip galėtų... – atsako.
- Gaila... bet paeisi?
Aro linkteli. Atsargiai užsimauna batą prieš tai stipriai vėl apvyniojęs. Naga žiūrėdama truputį susiraukia. Paskui grįžta prie maisto.
Vito taip pat prisijungia prie valgančiųjų.
- Atrodo, galime susitikti pakeleivių. Kažkas eina pagrindiniu keliu pro šalį, grupelė žmonių, pora iš jų raiti. – pasako Vito.
Aro pasiima nuo žemės kalaviją, prisisega, pasižiūri į pagrindinio kelio pusę ir taip pat prisijungia pasistiprinti. Pasimaitinę ima pakuotis daiktus. Vito kelis kartus pabaksnoja Mariną, tas atsibunda, pasimarksto, sumurma kažką panašaus į "Ajėzusmaryte... ai, čia tu...", tada atsikelia ir garsiai paskelbia:
- Labas rytas!
Nagašri linkteli ir toliau tvarkosi, kiti nekreipia dėmesio.
- Tai ką, niekas nepasilabinsit? Kas jūs per padarai? Ai, mat jus šunės, tikiuosi bent maisto palikote?
Marinas baigia šnekėtis su savim, prisėda greitai užkąsti. Mentalitetas tuo tarpu baigia pasibalnoti arklį.
- Vito, ką ten sakei apie tuos pakeleivius? Juos matei ar tik girdėjai? – paklausia Nagašri.
- Girdėjau. Nėjau tolyn nuo stovyklos. Bent pora arklių, bent pora pėsčiųjų. – atsiliepia Vito.
- Aštuoni asmenys. – pasako Aro.
Naga žiojasi klausti, iš kur Aro tą žino, bet laiku ir vietoje susipranta.
- Keliauja, atrodo, link Sarajevo. Dabar jau nebegirdžiu, praėjo nestoviniuodami, tai mūsų turbūt nenugirdo. – Vito meta žvilgsnį į Mariną.
Aro, nepaisant kojos, vikriai užsėda ant arklio, tačiau ištraukia pėdas iš balnakilpių, kad nesiremtų skaudama koja. Marinas vėl paima Vito. Mentas tuo metu jau pavaręs arklį žingine link pagrindinio kelio. Marinas su Vito leidžiasi Mentui iš paskos. Aro paskutinis, neskubėdamas. Naga šį kartą gana šauniai užlipa ant arklio, palaukia, kol pamato, kad Aro tikrai juda, ir taip pat nujoja.
Kompanija išjoja į pagrindinį kelią, ant jo matyti švieži pėdsakai, Vito greitai suskaičiuoja, kad arklių buvo, atrodo, taip pat aštuoni. Po keleto valandų jie pasiekia perėją per kalnus, gaujiečiai gan greitai persirita per kalnų keterą ir kelias ima leistis žemyn. Priekalnės apaugusios miškais, kai kur matyti dirbamų laukų plotai. Dešinėje kelio pusėje matyti pora ežerų, vienas jų išsirangęs kaip kokia gyvatė skersai slėnį. Toli priekyje matyti nuo kelio kylančios dulkės - greičiausiai tie kiti keliauninkai, kurie gaujiečius pralenkė prie jų stovyklos. Temstant kompanija apsistoja viename iš kaimų esančių šalia kelio. Trečios kelionės dienos popietę kompanija pasiekia Sarajevo pakrašcius. Miškas, per kurį jojo nuo ryto, retėja, vėl prasideda dirbami laukai, vienas kitas vienkiemis arba kaimelis, priekyje dunkso nauja kalnų grandinė, nors ir žemesnė už tą, kurią praėjo. Jos šlaite stovi pats Sarajevas, įsikūręs tarp tų kalnų ir Bosnos upės.
Kompaniją pastebi keletas vaikiščių. Jie netrunka apskelbti naujienos ir greitai gaujiečius atsargiai, bet atkakliai ima stebėti smalsuolių grupelė, ji pildosi greitai, kol išauga iki kokių penkių dešimčių žmonių. Jie prie gaujiečių nesiartina ir judėti netrukdo, bet smalsauja (gana garsiai), ką čia veikia, kodėl toks didelis katinas ant arklio sėdi ir kas ten per padaras ant kito arklio. Bent jau taip „pavertėjauja“ Marinas (žmonės kalba serbiškai), kuriam tos jų kalbos pasirodo linksmos. Nagašri, atrodo, jaučiasi kiek nejaukiai. O Vito tik šnypšteli ir nekreipia daugiau dėmesio.
- Mieste yra magas, tai kiek apsunkins mūsų užduotį. – tyliai lotyniškai pasako Aro kitiems.
- Dingstam greičiau, šitiek dėmesio mums tikrai nereik. – negarsiai tarsteli Mentas ir paragina arklį. Kiti pritaria ir padaro tą patį.
Artėjant prie miesto sienos, smalsuolių sumažėja, ties vartais gaujiečius pasitinka sargybiniai. Vartai nuleisti.
- Laba diena, keliauninkai. Atleiskite, bet negalime jūsų įleisti į miestą, kol nepasakysite, kas esate ir kokiu tikslu keliaujate. – paklausia serbų kalba. Sargybiniai į gaujiečius žiūri kiek smalsiai, o kalba draugiškai. Po trumpo pokalbio tarp Marino ir sargybinių į miestą keliauninkus įleidžia.
- O be Dožo tarno visgi sunkiau būtų... Aš būčiau nieko prieš ir visada Marilečiui dirbti. – kreivai šypteli Aro.

Kompanija įjoja į priemiestį. Tarp vartų ir upės, tekančios per miestą ir skiriančios gaujiečius nuo pagrindinės miesto dalies, stovi pora tavernų, pašto punktas, keletas namų ir, sprendžiant iš kvapų, odininko dirbtuvė ar parduotuvė. Pajojus kiek toliau, matyti, jog priekyje, ties tiltu per upę kažkas vyksta. Ant tilto stovi penketas gerai ginkluotų vyrų, užstoję kelią aštuoniems raiteliams, atjojusiems iš tos pat pusės, kaip ir Gauja. Galima išgirsti, kad apie kažką gana piktai aiškinasi. Mentalitetas supranta, kad kalba lyg ir vengriškai. Marinas greitai pavertėjauja.
- Tie, kurie atjoję, palaiko kažkokį Nerminą, ant tilto stovintys - Dzervatą, atrodo bano Kresimiro brolį. Atrodo, kad tas Nerminas sušaukė Stanaką - Bosnijos didikų parlamentą, bet Dzevatas nepripažįsta Stanako teisėtumo ir Nermino teisės jį šaukti.
Toliau tęsiasi diskusijos apie kažkokius politinius aspektus, pora kartų paminimas Kresimiras, bet probėgšmiais. Galų gale abi grupės jau beveik griebiasi ginklų, bet iš miesto pusės ateina dar vienas neginkluotas gražiai apsirengęs žmogus ir pasiūlo visiems ramintis bei nelieti kraujo. Tai, atrodo, paveikia abi puses, ir visi išsiskirsto, nors ir grieždami dantimis. Stovėję ant tilto patraukia į taverną, o raiteliai nujoja tolyn į miestą.
- Aach, aistros verda... – tarsteli Aro.
Kol vyksta veiksmas jis įdėmiai stebi visa tai, atrodo, nesiklausydamas Marino, spektakliui pasibaigus priduria:
- Mūsų banas Kresimiras, atrodo, palikuonių turi...
- Visi jie durniai, žmonėm nieko gero nepadarę, tik pinigus vagia – staiga įterpia savo nuomonę Marinas.
Aro atsisuka į kitus.
- Susirandam kur apsistoti, tada aptarsime kas toliau.
- Aš siūlyčiau bandyti pašniukštinėti va tuos, kurie dabar tavernoj sėdi. Gal tiesiog į tą taverną einam? – pasiūlo Nagašri. - Tas, kuris „diplomatas“, gal net ir lotyniškai šnekėtų?..
- Na jei alaus statai tai galim. – džiaugsmingai pareiškia Marinas.
Naga keistai pasižiuri į jį.
- Daug nori, kaip savaitę su mumis tesitrinantis. Išgelbėk kuriam nors iš mūsų gyvybę - pastatysiu.
- Bandysi su juo pasikalbėti? – paklausia Aro – Neaiškūs margi keleiviai su vietiniu "diplomatu"? Na sėkmingai. – šypteli - Einam į tą taverną.
Vito tuo tarpu užsirūko valerijono.
- Be to, turiu jums ką pasakyti ir taip – priduria elfas.
- O kodėl gi ne? Aš juk ne iškart klausiu apie tą Rezervatą, Krešuliną ir dar vieną - šypteli Nagašri.
Aro jai mirkteli, visi pasuka link minėtos smuklės, į kurią nuėjo besipešusieji ant tilto. Palikę arklius arklidėse nueina į smuklę.
- Kad jau taip norit, matosi, kad alų teks pačiam užsipirkinėt – sumurma Marinas.
Įėjus matyti, jog kompanija nuo tilto (kuriuos Naga kažkodėl pramena „diplomatais“) sėdi pusiau atviroje zonoje, žvalgosi į kelią. Iėjusius gaujiečius irgi nužvelgia truputį įtariai, bet užkalbinti nebando. Aro pasuka link toliau nuo tos kompanijos esančio stalo, Naga prie baro. Ji bando su smuklininku susikalbėti lotyniškai, bet jai sunkiai sekasi. Galų gale gauna vandens bokalą (šiaip taip išaiškina, kad alaus nevartoja) ir ateina prie gaujiečių stalo. Mentalitetas laužyta vengrų kalba užsisako kepsnį ir alaus.
- Galėjau ir aš užsakyt, tavęs klausyt graudoka, galėčiau duot keletą pamokų, bet tu man alų statysi. – nusišypso Marinas Mentui. Mentas jam nieko neatsako. Šiandien jis nuo pat ryto paniuręs.
- Marinai, gal galėtum užsakyti didelį kepsnį? – paklausia Naga. Truputį pagalvojusi priduria - Alaus pastatysiu.
- Va čia tai man patinka, tuojau – Marinas nueina prie baro.
Smuklėje klientų nedaug, be tos grupės "diplomatų" yra tik viena porelė, sėdinti kitame kampe. Jie į atvykėlius nelabai kreipia dėmesio, o smuklininkas ir padavėjos, regis, visko yra matę, taigi tik truputį pakelia akis, pamatę Nagą ir Vito.
Visiems susirinkus prie stalo, Aro tyliai itališkai papasakoja.
- Šį tą sužinojau iš aistruolių ant tilto atminties. Mistinis Nerminas, apie kurį nieko nesame girdėję, yra Kresimiro, dabartinio Bosnijos bano, pavainikis. Pagal vietinius įstatymus jam paveldėjimas nepriklauso, bet jis sušaukė vietinį parlamentą, į kurį susirinko keistai daug didikų. Nors parlamentas sušauktas neteisėtai, jo paleisti negali net Kresimiras, nes tokie įstatymai ir parlamento priimtas nutarimas galios, nepaisant, kad parlamentas sušauktas neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, kad Nerminas turi tokį didelį palaikymą panašu, kad jis visai gali atsisėsti į sostą po Kresimiro.
- O kur pats Kresimiras? – pašnibždomis paklausia Nagašri.
- Kresimiras šiuo metu serga, jis rūmuose. Rūmai saugomi gana smarkiai, o Dzervatas, bano Kresimiro brolis, teisėtas sosto paveldėtojas, kažkur pradingęs. Kur, niekas iš jų – Aro žvilgteli į „diplomatų“ kompaniją - nežino.
- Ir ko tie išpampę ponai renkasi tokius durnus vardus? Juos gal pribuvėja iš rankų išmetė vos gimusius? – įkiša savo trigrašį Marinas. Aro į jį nekreipia dėmesio.
- Vienaip ar kitaip jie mano, kad Nerminas kažką rezgė ir kad jis pagrobė arba nužudė Dzervatą. O galbūt panaudos jį, kai ateis laikas... – tęsia Aro. - Dzervato ieškoma. Žodžiu pataikėme į sujudimą, atrodo ir be mūsų reikalai čia ne kokie.
- Na va, trupmai ir aiškiai. – apsidžiaugia Marinas.
- Ir kas mums iš viso šito? – paklausia Mentalitetas.
- Geras klausimas. – pasako Marinas
Vito jau snaudžia atsilošęs kėdėje. Aro beviltiškai pasižiūri į Mentą.
- Tai, kad nebeturime ko sodinti į sostą. – tyliai atsako.
- Taip ir sakiau, kad neverta čia grūstis... – kaip dumplės atsidūsta Mentalitetas.
- Neturime, bent jau kol nerastas Dzervatas, gyvas aišku. – pabaigia Aro.
- Aha, va būtent. – pasako Naga - Jei norime padaryti tai, ko prašė Dožas, ir tuo pačiu pasilengvinti sau kelius Konstantinopolyje, mums reikės surasti Dzervatą, pašalinti Nerminą ir įsitikinti, kad Kresimiras tikrai nepasveiks.
- Nors viena manęs klausosi. – tarsteli Aro.
- Nemanai, kad tu gali būti pastebėtas to mago, kuris sakei čia yra, ypač, kai skaitai šitų mintis? – paklausia Naga.
- Magas rūmuose, taigi tolokai nuo čia, o stipri magija šiuo atveju nereikalinga. Jie apie nieką kitą praktiškai negalvoja, ypač situacijoje ant tilto. Užtenka tik „klausytis“.
- Na, kad nepasveiks tai lengva suorganizuoti, įpilsim į kur nors nuodų ir baigtas kriukis, čia didelio mokslo nereikia. – atsainiai pasako Marinas.
- O tu, spėju, puikiai moki nuodus sergančiam valdovui pranešti pro didelę sargybą? – paklausia šio Naga.
- Ir po viso šito tikėtis, kad iš viso šito bus bent kokios naudos... Geriau tiesiai į Konstantinopolį vykt reikėjo... – vėl burbteli Mentalitetas.
- Na, karą sukelti čia nesunku... tik reikia surasti Dzervatą. – pasako Aro. - O tam man reikia pamatyti bent vieną Nermino šalininką, žinantį kur jis yra.
- Pilietinis karas, tiesą sakant, gal būtų net geriau, nei tiesiog Bizantiją palaikantis naujas valdovas. – mąsliai priduria Nagašri. Ji atsistoja.
- Kadangi kepsnio kol kas nėra, einu pasižmonėti.
Nieko daugiau nesakiusi tvirtu žingsniu nueina "diplomatų" link. Aro žiojasi kažką sakyti jai pavymui, bet susilaiko ir gūžteli pečiais.
Gaujiečiai stebi kaip Naga prieina prie „diplomatų“, kažką jiems pasako, pora jų nusijuokia, kiti keistai susižvalgo. Prasideda šioks toks pokalbis, iš pradžių lėtas, bet po truputį įsivažiuojantis. Po kiek laiko visa ten susirinkusi kompanija jau juokauja ir šiaip garsiai pasakoja kažkokias gyvenimo istorijas. Gaujiečiai nugirsta kalbėjimą laužyta lotynų kalba, o iš Nagos, regis, laužyta serbų.
- Tarsi sunku būtų įnešti nuodus į rūmus, ką niekad nesate to darę? Užtenka sumokėti patikimai tarnaitei gerus pinigus ir jinai net į šikną susikišusi nuneš į rūmus ką tik nori. Tas pats ir su išnešimu, kaip tu manai valdovai atsikrato visų netyčiukų ir nesantuokinų vaikų? – burba Marinas. - O jinai moka susikalbėt su žmonėm. – priduria žiūrėdamas į Nagašri. - Įdomus pokalbis, bet tingiu stotis ir prisidėt.
- Mhm, geriau pasėdėk. – atsiliepia Aro.
Dar po kiek laiko - gaujiečiai jau spėjo pavalgyti - Naga atsistoja, mandagiai atsisveikina su pašnekovais, tuo vėl sukeldama pusiau draugiško juoko pliūpsnį (gaujiečiams irgi truputį komiškai atrodo driežė, daranti reveransą), ir grįžta prie savo kompanijos.
Aro klausiamai pažvelgia į grižusią Nagą, ši pažiūri į Aro.
- Na, sakei, kad neverta kalbėtis... O dabar klausyk, mums suteiktas laisvas praėjimas visur mieste, galėsim patekti net į rūmus - parodo nedidelį popieriuką su Dzervato antspaudu - ir šiaip esam ten laukiami priėmimui šį vakarą. Kaip Dzervato šalininkai net iš tolimosios Šventosios Romos Imperijos.
- Sakiau, kad mergina moka su žmonėm šnekėt – išsišiepia Marinas.
- Būtum elfė, tikriausiai įsimylėčiau tave. – šypteli Aro.
- Nebūk rasistas, kaip sakydavo mano bobutė, ragana ta nelaiminga, meilei ribų nėra! – toliau bando būti kompanijos siela Marinas.
Naga suklapsi "ausimis" (nustebimo ženklas).
- Oho... būtum istaras (driežai save taip vadina), aš turbūt irgi.
- Dabar neesminė smulkmena – priduria Aro - žinau kur greičiausiai yra Nerminas. Vienas iš tos kompanijos žino, kur jis dažniausiai būna, ta vieta keliolika kilometrų už miesto. Kadangi mieste yra magas, nenoriu būti pastebėtas bent jau kol kas, todėl keliausiu ten vėlai naktį. Noriu, kad kuris nors keliautumėt su manimi, kaip bebūtų gaila, dėl kojos esu ne kondicijoje bėgioti ar kitai aktyviai veiklai. – tada priduria - Nukeliavę ten galbūt sužinosime kur Dzervatas. Tuomet galėsime imtis veiksmų.
- Na kadangi šiandien aš nuotaikoj, tai aš eisiu – pareiškia Marinas.
- Neįsižeisk, bet nenoriu patikėti savo nugaros naujokui, kurio nemačiau kaunantis – kiek pašaipiai atsako Aro.
- Na jei tu ant bangos, galim eit į lauką ir išsiaiškint – pradeda karšciuotis Marinas.
- Ne šiandien. – atsainiai mosteli Aro.
- Aš galėčiau eiti, bet manau, kad Mentas ir Vito tau būtų geresni pagalbininkai. – pasako Nagašri - O mes – reikšmingai pažvelgia į Mariną - šiąnakt patyrinėsim Kresimiro pilį.
- Na va, ir vėl jam kažkas negerai – nepaleidžia reikalo Marinas. Tačiau Aro, atrodo, visiškai nebekreipia į jį dėmesio.
- Beje, parlamento susirinkimas vyks po poros dienų, jis nuspręs kas teisėtas įpėdinis. Būtų neblogai, jei iki tada Dzervatas jau būtų su mumis. – pasako Aro.
- Hm, pora dienų gal kiek mažoka laiko surast žmogų, nebent jis nori būti surastas, o toks įtakingas kaip Dzervatas gali būti labai gerai pasislėpęs, jei tik pats to nori. – susimąsto Marinas.
- Nemanau, kad jam dabar naudinga slėptis. Taip jis tik parodo, kad bijo. O štai jei jis buvo pagrobtas... – atsiliepia Naga.
- Na jei jau užsispyrėt čia perversmus daryt tai nudaigojam tą Nerminą ir tada turėsim apsčiai laiko to įpėdinio ieškot... – pasako Mentalitetas.
- Tai priklausys nuo to, ką man pavyks sužinoti ten nukeliavus. Mente, tu esi geras karys ir aš džiaugiuosi galėdamas tau patikėti savo užnugarį, bet... tiesiog pasistenk neužpulti ko nors, kol visko neišsiaiškinome, gerai? – pasako Aro.
Mentas gūžteli pečiais. Vito pramerkia vieną akį.
- Jo, Aro, aš tau padėsiu išžvalgyti tą dvarą - kuo toliau nuo miesto, tuo man geriau.
- Tai sutarta. – dėl Mentaliteto ir Marino apibendrina Aro - Naga eina į rūmus. Marinas eina su ja. Mentalitetas, aš ir Vito einame ieškoti Nermino.
- Na, nueisiu aš su Naga į tuos rūmus. – atsako Marinas pavartydamas akis.
- Mente, Vito, keliausim pora valandų po vidurnakčio – pasako Aro. Vito linkteli. Tuo metu "diplomatai" visi kaip vienas atsikelia nuo stalo ir vėl išeina į kelią ant tilto, ten jie sustoja ir vėl pradeda gana piktai šnekėtis su dar viena raitelių grupe.
- Gerai, ta proga aš užsisakysiu kambarį ir nusnūsiu. Prikelkit kai bus laikas. – atsistodamas pasako Mentalitetas ir pasuka prie smuklininko.
- Beje, Naga, grįžk iki kol mes keliausim, mums gali prireikti tavo gauto popierėlio – pasako jai Aro.
- Hm... pasistengsiu. Nors tikrai nežinau, kiek laiko tas priėmimas užtruks. - atsako ši.
Gaujiečiai pasilieka toje smuklėje ir užsisako kambarius, tuo labai pradžiugindami smuklininką. Po poros valandų Naga su Marinu išeina į rūmus, į priėmimą.
Vidurnaktis ateina ir praeina, Nagašri su Marinu vis dar negrįžta.

Sutemus Vito išėjo apsižvalgyti. Aro užeina į Mento kambarį, nuo skąsties trinktelėjimo Mentas pabunda.
- Laikas?
Aro linkteli
- Netikėtumų nusimato?
- Tikiuosi, kad ne. – atsako Aro. - Einame informacijos, "derėsimės" jei tik mus šokdins.
- Bet verčiau "deryboms" pasiruošti?
- Ne pro šalį.
- Gerai, duok man kelias minutes.
Aro išeina iš kambario ir koridoriuje susitinka gįžusį Vito.
- Pasiruošę keliauti? – paklausia šis.
- Už poros minučių. Kaip miestas?
- Daug žmonių, net ir naktį. Bet į aplinkinius per daug dėmesio niekas nekreipia, taigi mes saugūs.
Po poros minučių iš savo kambario išlenda ir Mentas. Kardo nepasiėmęs. Tik už diržo užsikišęs durklą (labiau primenantį nedidelį kardą). Ant rankų tamsaus metalo žvynų breiseriai. Aro kiek nustebęs nužvelgia Mentą, bet nieko nepasako.
- Nueisime į nuošalią vietą, kuo toliau nuo rūmų, iš ten portalu nukeliausime prie Nermino rezidencijos. Pro sargybą eiti nenoriu, nes galime būti "atraportuoti". O magas, specialiai neieškodamas, portalo pastebėti neturėtų. – papasakoja Aro Mentalitetui ir Vito.
- Galim ir taip. – atsiliepia Vito.
- Na tai judam? – paklausia Mentalitetas.
Aro pasuka link išėjimo.
- Vito, vesk gatvelėmis kur mažiausiai žmonių matei, mums į priešingą pusę nei rūmai.
Vito nuveda palei upę į pietus, už poros posūkių prieina odininko dirbtuvės galinę pusę. Ten kvapas toks, kad žmonių tikrai nėra. Aro apsižvalgo ir kilsteli ranką, visi pajunta kažką panašaus į kritimo jausmą, žemė po kojomis tarsi susvyruoja ir Mentas su Vito pamato, kad jie visi trys yra nedideliam miškelyje, pro medžius kiek toliau matyti dvarelis. Dešinėje, tolumoje matyti Sarajevo žiburiai.
- Kitą kartą perspėk. – susiraukia Vito.
- Nenorėjau ilgai laikyti portalo, kol gražiai praeisite. Tiesiog „permečiau“ mus. Taip mūsų kelionė bus sunkiau pastebima magui. – atsako Aro žvelgdamas į dvarelį.
Miškelis aplink retas, už nugarų šiek tiek girdėti putojanti upė - kažkur netoliese turbūt yra slenksčių.
- Na, kas toliau? – Mentas pasisuka į Aro.
- Kol kas pabūsim čia. – atsako elfas.
- Einu apsižvalgysiu aplinkui. – tarsteli Vito.
- Nesirodyk niekam – atsako Aro tebežvelgdamas į dvarelį. Tada priduria - Viduje yra apie 20 žmonių, pusė jų miega, gali būti, kad nieko ir nereikės daryti.
Mentas atsiremia į medį ir taip pat nukreipia žvilgsnį į dvarą.
Greitai grįžta Vito.
- Gerbiamieji, mus, atrodo, pastebėjo. Nežinau, kaip, bet keletas sargybinių išlindo iš dvaro ir tikrina teritoriją, artėja mūsų link iš šiaurės.
Mentalitetas apsižvalgo ieškodamas kur galima pasislėpti, netoliese yra krūmų. Pasigirsta sargybinių balsai ir žingsniai. Trijulė pasitraukia toliau už krūmų. Sargybiniai praeina netoli, trijulės nepastebi ir nutolsta.
- Panašiau į eilinį teritorijos patikrinimą, o ne įsibrovėlių ieškojimą. – pasako Mentas - Kas toliau? – paklausia.
- Pats Nerminas nežino kur yra Dzervatas. Jam padeda kažkokie neseniai atvykę "įtakingi draugai" apie kuriuos jis nieko konkretaus nežino, žino tik, kad jie jį gali pasodinti į sostą. Ir tie jo sąjungininkai veikia rūmuose. Bano liga ir Dzervato dingimas „įtakingų draugų“ darbas. Jie išties organizuoja perversmą, kuris turėtų vykti poryt ir po to soste sėdėtų Nerminas. Žodžiu pagal mūsų planus mums nereikia, kad Nerminas gyventų. – papasakoja ką magijos pagalba sužinojęs Aro.
- Tu magas, negali jo papraščiausiai nudėt iš čia? – paklausia Mentalitetas.
Aro pasisuka į dvarelį, ištiesia ranką. Iš dvaro pasigirsta kraują stingdantis klyksmas.
- Baigta. – pasako Aro.
- Dabar belieka rasti Dzervatą ir pasodinti jį į sostą... – pasako Vito.
- Čia yra viena problema. Labai gali būti, kad jis seniai nebegyvas. – atsiliepia Aro.
Mentas klausiamai pažvelgia į Aro.
- Žudyti „karališką kraują“, tai būtų labai neįtikėtina, ypač šiuose kraštuose. Beveik pusė čia gyvenančių juk musulmonai.
- Nerminas buvo įsitikinęs, jog jis negyvas. – atsako Aro. – Tai nebūtinai gali būti tiesa, tačiau jeigu jie jau rengia čia perversmą, kuris iš esmės yra prieš „karališką kraują“, tai nužudyti Dzervatą būtų logiška.
Aro pasitelkia dimensinę magiją vėl atverdamas portalą po kojomis. Mentas ir Vito vėl pajunta lengvą kritimo jausmą viduriuose ir pamato, jog vėl stovi Sarejeve, už nugaros miesto siena, taigi pats pakraštys, tik kita vieta, negu ta iš kurios iškeliavo.
Vito priekaištingai bėbteli į Aro.
- Sugaišome keturias dienas veltui. Reikėjo iškart keliaut į Konstantinopolį... – nepatenkintas pasako Mentalitetas.
- Nebūtinai, vis dar gyvas Kresimiras. – atsako Aro žvelgdamas rūmų pusėn.
Magiškuoju regėjimu Aro mato, kaip magas iš rūmų labai greitai pajuda link miesto vartų - mago magijos buvo temporinė ir elementalinė. Atsidūręs už vartų mago „žiburys“ taip pat greitai nutolsta, atrodo, keliu vedančiu link Nermino rezidencijos.
- Ir kas iš to, kad Kresimir... – pradeda Mentalitetas.
- Susitiksime smuklėje. – tarsteli Aro, kilsteli ranką ir pradingsta, bent jau taip atrodo kitiems dviems, nes tamsoje portalo nesimato.
Aro persikelia netoli rūmų. Magiškuoju regėjimu matyti rūmuose esančių žmonių gyvybės „žiburėliai". Pagrindinė rūmų dalis tuščia, tačiau už jos, ten kur tokiuose žmonių statiniuose paprastai būna valdovų kambariai, matyt keletas asmenų. Pagal jų išsidėstymą galima spręsti, jog tai sargyba prie durų ir koridoriuje, o toliau nuo jų, greičiausiai kitame kambaryje, vienas asmuo. Aro pasitelkia psichinę magiją sąmonės paieškai toje rūmų dalyje, norėdamas įsitikinti ar neklysta. Suradęs ko ieškojo – bano Kresimiro sąmonę - smarkiai sustiprina burtą iki aukščiausios ribos. Sąmonės keitimas reikalavo stipriausios psichinės magijos ir tik magai, kurių psichinė magija buvo pirmoji, galėjo keisti svetimą sąmonę ar atmintį. Baigęs šį burtą Aro iš naujo pasitelkia psichinės magijos sukurti neaptinkamam psichiniam skydui, tokiam, kuris "įlietas" į jo šarvus iki šiol saugojo jį patį, kad kiti magai negalėtų jo pastebėti. Skydą pasiunčia tuo pačiu „keliu“ kaip ir ankstesnį burtą, taip panaikindamas ankstesnio stipraus burto magijos liekanas.
Vos tai padaręs, magiškuoju regėjimu tolumoje pastebi nuo Nermino rezidencijos pusės grįžtantį magą. Jis greitai pasiekia miestą ir grįžta į rūmus.
Šitas magas buvo dar viena galimybė gauti daugiau žinių apie žmonių magiją, jos institucijas ir galbūt artefaktą. Šis magas, bent jau iki bano Kresimiro ligos, banui dirbo, tai reiškia, jog priklausė vienam iš magų ordinų, kitaip, Mokyklų. Magas greičiausiai buvo prisidėjęs prie viso šito „perversmo“ reikalo, galbūt netgi jo autorius. Tačiau nežinia ar jis tai darė vienas savo nuožiūra ar savo ordino nurodymu, todėl kol kas Aro stengėsi likti nepastebėtas, nes nežinojo ar šio mago ordinas gali ateiti jam į pagalbą. Vienaip ar kitaip prieš išvykdamas iš Sarajevo Aro ketino „pastudijuoti“ mago atmintį. Tačiau ne šiandien.
Aro šalutinėmis gatvelėmis grįžta į smuklę. Po paskutinės valandos magiškų žygių jautėsi pavargęs, taip pat tebeskaudėjo anksčiau pasitemptą koją.

[Aredhel]

Dešimtas skyrius - I dalis.

Naga su Marinu tą naktį negrįžta, gaujiečiai nutaria palaukti ryto, o tuomet, jei kiti du dar nepasirodys, eiti aiškintis kas jiems nutiko. Tačiau pamiega kompanija neilgai, juos pažadina triukšmas lauke, tiksliau pažadina Vito ir Aro, Mentaliteto, po trijų valandų miego, pučiamasis ragas nepažadintų.
Saulė jau patekėjusi. Lauke girdėti ginklų žvangesys ir šūksniai, kai kurie iš jų yra labai charakteringi mirštančiųjų "aaaaaargh!!!"
Vito greitai išlenda iš savo kambario pro langą antrame aukšte ir vikriai užlipa ant stogo, tačiau numeta kelias čerpes, šios nukrenta ant apačioje besikaunančių galvų ir jie kačiažmogį pamato. Vito nusikeikia ir nubėga stogu prie kito krašto bandydamas apžiūrėti gatvę iš viršaus. Pamato, jog gatvėje kaunasi dvi grupelės žmonių, netoli tilto. Viena grupė, atrodo, neblogai laimi prieš kitą. Vito atidžiau įsižiūri, atrodo ta grupelė, kuri laiminti, nedėvi jokių aiškių skiriamųjų ženklų, o pralaimintys yra Dzervato palaikytojai.

Aro žvilgteli pro langą, tačiau šis ne į gatvę. Mato kiemą, į jį iš šoninės gatvelės įvirsta du besikapojantys vyrai, vienas jų gana greitai antrą pribaigia ir grįžta vėl į gatvę. Aro, prisisega kalaviją, pasičiumpa kapšą, kurį visada nešiojasi, ir išeina iš savo kambario. Magiškuoju regėjimu matyti, jog magas tebėra rūmuose. Ant smuklės stogo yra vienas padaras, greičiausiai Vito, nes jo kambaryje nėra. Nagašri ir Marino taip pat nėra, reiškia jie taip ir negrįžo. Iš apačios pasigirsta baldų bildesys. Aro skubiai nueina prie laiptų aikštelės, iš ten matyti apačia – smuklės patalpa. Smuklininkas su šeimininke ir dviem dukterim, padedami dar dviejų lankytojų, užbarikadavo duris stalais ir panašiai užramstė kitus įėjimus. Aro nusileidžia laiptais žemyn. Smuklininkas jam kažką greitakalbe išberia serbiškai, gestikuliuodamas besikaunančiųjų gatvėje link. Rodo žudymo ženklus, kovos ženklus ir kažką panašaus į "briedį", kas reikštų greičiausiai valdovą.
Pro langus į gatvės pusę matyti keletas kovojančių žmonių, keli iš jų Dzervato šalininkai, su valdovo šeimos ženklu ant drabužių. Kiti, besikaunantys nuožmiau, be jokių skiriamųjų ženklų, tačiau iš to kaip kaunasi ir aprangos, aišku, kad ne eiliniai miestiečiai. Aro grįžta laiptais atgal į viršų ir garsiai kumščiu pabeldžia į Mento duris. Iš už durų nieko negirdėti. Pabeldžia dar.
- Kooo? – pasigirsta mieguistas Mento balsas.
Tuo tarpu koridoriumi atbėga kačiažmogis.
- Dzervato parankiniai pralaimi žmonėm be ženklų. – uždusęs ištaria.
- Mačiau. – atsako Aro kačiažmogiui – Mente, jei nenori būti papjautas kelkis greitai. Mieste kažkas panašaus į sukilimą. – pasako Mentaliteto kambario durims.
Durys prasiveria ir išlenda užsimiegojęs Mentas.
- Kas per velniava?
- Būtent, velniava. – ištaria Vito.
- Atrodo, kad pralaimi dzervatininkų pusė. – pasako Aro.
Daugmaž tuo metu lauke kovos garsai aprimsta po dar kelių charakteringų "aaargh". Pasigirsta sunkūs žingsniai ir beldimasis į duris.
- Einu sužinoti kiek jų. – tarsteli Vito ir nusėlina.
Aro greit grįžta į savo kambarį ir pasiima kelionkrepšį. Mentas tuo metu užsideda šarvus ir pasiima savo dvirankį kalaviją.
- Na ką, einam aiškintis kas vyksta?

Vito vėl užlipa ant stogo, šį kartą jo nepastebi. Prie smuklės durų apačioje mato aštuonis kareivius. Vito išsiima degančio vandens, kurį gavo pas savo draugą alchemiką, uždega pinties gabaliuką, tada ištuština buteliuką kareiviams ant galvų ir meta pintį, du iš jų užsiliepsnoja.

Po dar kelių pasibeldimų ir pokalbių serbiškai, pasigirsta stiprūs smūgiai į duris.
Mentas pirmas patraukia žemyn prie išėjimo. Aro, kaip visada, nesiveržia į priekį, leidžia Mentui eiti pirmam. Staiga apačioje pasigirsta truputį persigandę riksmai. Nusileidus laiptais, apačioje matyti, kad durys truputėlį praviros, bet dar neatidarytos. Pro langą matyti keli kareiviai (nedėvintys jokių skiriamųjų ženklų)... degantys.
- Siūlau kuo greičiau keliauti link rūmų ir vaidinti savo spektaklį toliau, bent jau kol kas. Banui vakar pataisiau protą, taip, kad dabar turėtų būti tas pats valdo dabartinis banas Kresimiras ar Dzervatas. Beje, Naga su Marinu greičiausiai vis dar ten, jei uždaryti, teks pasiimti. – pasako Aro stebėdamas kaip Mentalitetas nustumdo stalus nuo durų. Lauke du vargšai kareiviai užgesinami, bet panašu, kad likusieji niekur nesiruošia paleisti smuklės lankytojų. Atrodo, kad jie kaip tik gaujiečių ir atėjo. Atbarikaduotos durys pagaliau atsidaro, Mentalitetas stovi ir žiūri į kareivius.
- Jūs eiti su mumis. Jei priešintis - mes užmušti. Aišku? – pasako kareivių vadas labai laužyta lotynų kalba.
- Ak. – dramatiškai aikteli Vito ant stogo.
Aro nuobodžiu žvilgsniu pažiūri į lubas.
- Ir kodėl jie viską nori daryti sunkiuoju būdu...
Mentas pašaipiai nusikvatoja ir išsitraukia kalaviją.
- Jūs užmušti? Na pirmyn...
Kažkas iš kareivių aiškiai sunerimsta dėl gaujiečių ramybės ir ima kažką murmėti vadui. Vadas jį nutildo.
- Kartoju. Jūs eiti su mumis!
- O kur? Ir ko? – paklausia Mentalitetas.
- Į rūmus. Valdovas nuspręsti, ką su jumis daryti. Jūs palaikyti Dzervatą - blogai, blogai.
- Kiek žinau jūsų valdovas šiuo metu nepajėgus nieko spręsti. – atsako Aro.
Tuo tarpu Mentas itališkai kreipiasi į Aro.
- Sakei, kad su banu susitvarkei...
- Susitvarkiau. Nemanau, kad įsakymai iš jo, labai abejoju ar jis išvis sąmoningas šiuo metu. Tačiau rūmuose yra Kresimiro šalininkai. Siūlau nueiti ir pažiūrėti kas bus. – taip pat itališkai atsako Aro.
- Ir į pasalą lengviau pakliūti? – pasigirsta nuo stogo.
- Į pasalą, tik mes žinom, kad tai pasala, ar ne? – atsako Aro – Be to, rūmuose atrodo žmonių nedaug.
- Na, kadangi dabar panašu, kad pasirinkimas arba į rūmus, arba iš miesto, o mums kaip ir į rūmus, tai ten ir traukiam... – pritaria Mentalitetas.
- Būtent. - mirkteli Aro Mentui. Tada kreipiasi į kareivius lotyniškai - Gerai, mes eisime su jumis. Nesame nusiteikę prieš jūsų valdovą.
Kareiviai pasitraukia iš praėjimo ir parodo, kad gaujiečiai turėtų eiti tarp jų. Vito nuleidžia lanką, persineria jį per petį, nušoka nuo stogo ir užsideda rankas ant kardų. Mentalitetas ir Aro žengia gana atsainiai. Du apdegę kareiviai pasilieka, kiti šeši nuveda Mentalitetą, Vito ir Aro į rūmus. Pakeliui mieste matyti viena kita kova, bet niekas neužpuola. Būrelis pasiekia rūmus, prieš juos guli kokie penkiasdešimt lavonų - tiek dzervatininkų, tiek „beženklių“. Dzervatininkų pakeliui matyti, jie kovoja prieš tokius pat beženklius, bet visur tie kovotojai per toli ir per daug įsijautę, kad į einančią kompaniją kreiptų daug dėmesio.
Rūmuose įeina pro paradines duris. Einant per laukiamąją salę (nemažą, nors ir ne grandiozinę) Mentas ir Aro pastebi, kaip į šoninį koridorių šmurkšteli ir prie sienos prisiglaudžia Naga ir Marinas. Naga tyliai išsitraukia kalaviją. Mentalitetą, Vito ir Aro vendantys kareiviai labiau stebi trijulę, negu aplinką, taigi jie, atrodo pasislėpusių Nagos ir Marino nepastebi.
Aro kaire ranka pasikaso dešinį skruostą, gaujos slapta ženklų kalba tai reiškia „ne, palauk.“
Naga pasitraukia toliau į šešėlį, dar sykį parodo Marinui, kad tylėtų, ir stebi, kas vyks toliau. Vito nusižiovauja. Tuo tarpu sargybiniai gaujiečiams parodo lipti pagrindiniais laiptais viršun.
- Jei ten tikrai bus banas, vaidinsim spektaklį iki galo, nepamirškit nusilenkti. – tyliai itališkai pasako Aro kitiems.
- Hai hai. - atsiliepia Vito.
Tarnų ir tarnaičių matyti vienas kitas, taip pat ir sargybinių, bet jie kažkur laksto, dėmesio nekreipia, atrodo tarsi skubėtų atlikti kažkokius darbus.
- Vis gi, atrodo, einame pas magą. – po kiek laiko taip pat itališkai priduria Aro.
Kareiviai atveda gaujiečius prie niekuo neišsiskiriančių durų ir pabeldžia. Pasigirsta trumpas "Taip?", sargybinis duris atidaro ir juos įleidžia vidun. Trys sargybiniai įeina kartu ir sustoja prie durų, kiti lieka už jų. Mentas nužvelgia ornamentus palubėj. Aro ir Vito apžvelgia kambarį - kambarys nemažas, kairėje pusėje trys dideli langai, prie galinės sienos didelis pasagos formos stalas, kurio tolimajame gale sėdi keturi asmenys. Vienas iš dviejų vidury sėdinčių apsirengęs vienuolišką aprėdą. Kiti trys - ganėtinai prabangius, bet patogius rūbus, o drabužių stilius, atrodo, panašus į tokį, kokiu buvo mėgstama rengtis Bizantijoje.
Iš stalo šonų, arčiau kambario vidurio stovi du sargybiniai. Aro ir Vito žvilgsnis sustoja ties prie stalo sėdinčiomis žmogystomis. Mento ties freska. Vienuoliškai apsirengęs žmogus prabyla lotyniškai.
- Sveiki atvykę. Negražu yra svarbiais reikalais atvykti į mūsų miestą ir neprisistatyti valdovui arba jo patikėtiniams. Na bet tai niekis, galima susipažinti dabar. Esu Jurgenas Folšingas, Bosnijos bano patikėtinis ir reziduojantis Bosnijos magas. Gal malonėtumėte pasisakyti, kas esate?
- Negalime prisistatyti, kai nesame tikri ar tikrai valdovo patikėtiniams prisitatome. – ramiai ir gana mandagiu tonu atsako Aro.
- Hm... abejoju, ar Vienatinės Bažnyčios Magų Chartijos citavimas jus įtikins, tad tebūnie, kaip norite. Tegaliu pasakyti tik tiek, kad kol banas Kresimiras serga, valdžia yra mano rankose. Dabar prie reikalo. Suprantu, kad jūs dėl kažkokių priežasčių palaikote bano brolį, Dzervatą. Žinau, kad jo rėmėjams jūsų palaikymas pasirodė besąs labai svarbus. Nesu tikras, ko jums čia iš tikro reikia, bet siūlau gerai pagalvoti, prieš toliau kišantis. Vyksta dalykai, kuriuos tikrai ne jums pakeisti ir apie kuriuos geriau jums iš viso nežinoti. Jeigu išvyksite iš miesto lauk - pažadu, kad jums ir jūsų bendrams nieko blogo neatsitiks. – pasako magas.
Pasirodo Nagos sukurta istorija smuklėje, kalbantis su dzervatininkais, apie „Dzervato šalininkus iš Šventosios Romos imperijos“ pasiekė šitų ausis.
- Mes manėme, kad banas su savo broliu Dzervatu sutaria gerai ir deda pastangas jį surasti. – atsako Aro.
- Jūs nemažai žinote. Bet dabartiniai reikalai yra gerokai didesni už pavienes asmenybes. Dabar daug svarbiau ne naujojo ar senojo valdovo teisėtumas - ramybės išlaikyti čia nepavyks. Svarbu tai, ką įtrauks permainų vėjai ir konfliktai. Jūs tikrai nenorėtumėte, kad tie vėjai įtrauktų jus.
- Leiskite mums patiems spręsti ko mes norėtume. – šypteli Aro - Atvykome čia iš toli ir esame geranoriškai nusiteikę bano atžvilgiu, taip pat esame nusiteikę padėti.
- Norai norams nelygu. Kad ir kiek žinote apie esamą situaciją, abejoju, ar suvokiate nors menką dalelę viso reikalo. Patikėkite, mes žinome, ką darome ir galime susitvarkyti be pašaliečių pagalbos. – atsako magas.
Gaujiečiai pastebi kaip vienas iš tų kitų žmonių kažką pusbalsiu pasako magui, atrodo, graikiškai. Vito supranta frazės esmę "neverta su jais prasidėti, atsikratyk greičiau, ir viskas."
- Matau, kad tikrai nesuvokiu. – pasako Aro - Banas sunkiai suserga nepaaiškinama liga, kurios nesugeba išgydyti magas, daugiausiai laiko leidžiantis prie ligonio. Dzervatas, vienintelis teisėtas pretendentas į sostą po bano, dingsta, tačiau tuo pat metu pasidaro nebesvarbu valdovo teisėtumas, kurio tradicijos šiame krašte yra giliai įsišaknijusios. Visoje šioje situacijoje valdovo vietoje sėdi magas apsuptas diplomatų - pažvelgia į juos – iš, tikriausiai, Bizantijos? O valdovo kariauna be ženklų, herbo ar uniformų žudo sekančio į sostą asmens pasekėjus. Tai tikrai bjaurūs dalykai - įžūliai šypteli Aro.
- Gerbiamasis, ar esi girdėjęs posakį, kad tikslas pateisina priemones? Nejaučiu didelio malonumo leisdamas Bosnijos žmonėms vieniems kitus naikinti, bet dabar neturiu kito pasirinkimo... O jūsų buvimas čionai, tiesą sakant, man darbą gali dar palengvinti – pasako jis ir mosteli kareiviams, šie išsitraukia ginklus ir žengia prie gaujiečių stovinčių kambario viduryje. Vito stebėtinai greitai paleidžia strėlę į magą, strėlė lekia taikliai, bet jis išsilenkia ir strėlė susminga į kėdės atkaltę.
Vienas iš bizantų pašokęs žengia prie sienos už kėdžių ir paspaudžią kažkokį slaptą jungiklį; atsidaro slaptas išėjimas. Kiti du išsitraukia mažas mėtomas strėlytes ir meta į gaujiečius, vieną į Mentą, vieną į Aro. Ta, kur į Mentą, lekia taikliai, kita smarkokai pro šalį. Mentalitetas bando išsilenkti, bet strėlytė įsminga į kaklą. Mentalitetas staigiu judesiu čiumpa savo didįjį kalaviją ir per stalą ištiesta ranka kerta į jį metusiam bizantui. Dvirankis kalavijas žmogų pasiekia ir smūgio jėga beveik perkerta pusiau. Aro tuo tarpu mosteli ranka, ant stalo šalia mago nukrenta kažkas raudono ir staiga atsiranda kraujo dėmė, kuri didėja. Aro žvelgia į magą, šis susvyruoja.
Mentalitetas antru tokiu pačiu smūgiu patiesia vieną iš dviejų sargybinių buvusių prie stalo. Vito paleidžia antrą strėlę į arčiausiai jo esantį antrą sargybinį, kuris suspėja užsimoti kardu, tačiau išmeta jį ir sukniumba, kai strėlė susminga jam į akį. Vito meta lanką ir čiupęs abu savo trumpuosius kardus vos suspėja atsisukti į kitus tris kareivius, buvusius prie durų. Vienas jų puola Vito, kačiažmogis atremia smūgį. Kiti du šoka prie Aro. Šis į juos niekaip nesureaguoja ir vienas iš dviejų smeigia kardu į Aro šoną. Kardas perveria odinius šarvus ir susminga keistai lengvai iki pusės. Kareivis paleidžia kardo rankeną, kardas lieka stirksoti. Aro tebestovi, abu kareiviai sutrinka. Tuo tarpu magas viena ranka atsiremia į stalą, kitą ištiesia Aro link, bet, atrodo, jam nepavyksta nieko padaryti. Už durų pasigirsta sudrimbantys du kūnai ir trumpas driežiškas keiksmažodis. Aro nenuleisdamas akių nuo mago čiumpa savo kalaviją ir jį ištsiraukdamas tuo pačiu judesiu kerta parankiui stovinčiam kareiviui. Šis atšoka atgal ir Aro įkerta tik jo šarvus. Mentas apsisukdamas kerta arčiau jo esančiam kareiviui kuris buvo bepuoląs bėgti, o tada antram, kuris ką tik atšoko nuo Aro smūgio. Vargšas kareivėlis perkertamas įstrižai nuo dešinio peties iki kairio klubo. Vito puolęs kareivis taip pat iškeliauja pas protėvius. Du bizantai tuo tarpu jau pradingo slaptam išėjime.
- Nežudykit mago! – itališkai pasako Aro, suimdamas tebesmygsantį savo šone kardą ir ištraukęs numeta, matyti, kad kardas nekruvinas. Šarvuose lieka plyšelis. Aro tebežvelgia į magą.
Šis išsilaiko ant kojų, nors ir vos pastovėdamas, kažką sumosuoja rankomis ir tada labai labai greitai pabėga į slaptą išėjimą. Vito puola vytis.
- Palauk! – sulaiko jį Aro ištiesdamas ranką link tunelio, ten pasigirta bildėjimas. - Mente, su manim, Vito, už durų reikia pagalbos Nagašri. – pasako Aro ir pats šoka į tunelį.
Koridoriuje vėl kažkas šlumšteli. Mentas paskui Aro dingsta tunelyje, o Vito pribėga prie durų ir jas atidaro, ant žemės guli dejuodami du dar gyvi sargybiniai su giliomis žaizdomis. Nagašri dar stovi, nors kairė ranka smarkiai kraujuoja, prieš ją stovi vienas sargybinis. Marinas sėdi palei sieną ir sunkiai kvėpuoja, drabužiai permirkę krauju. Vito šoka prie tebestovinčio sargybinio ir puola jį abiem savo trumpais kardais. Sargybinis netrukus krenta nebegyvas.
Vito nužvelgia abu sužeistuosius bendrakeleivius, Naga sužeista gana smarkiai, kraujuoja gausiai, bet driežai paprastai kraujuoja labiau, nei žmonės, nors gali ištverti didesnius kraujo netekimus.
- Užspausk jai žaizdą kuo nors, dar nukraujuos. – išstena Marinas
- Marinai gyvensi? – paklausia Vito.
- Gal... – sudejuoja šis. - Tu jai padėk, o aš jau kaip nors, nors atsistot nelabai galiu.
Vito prieina prie Nagašri ir išsitraukęs tvarsčių, kurių visada nešiojosi, pradeda teikti šiai pirmąją pagalbą, tačiau neatsargiai nagais nudrėskia kelis žvynus, Nagašri jį piktokai nustumia į šalį ir pati užsispaudžia žaizdą.
- Išgyvensiu, nelįsk.
Vito ištiesia jai gabalą tvarsčio. Ši paima ir pati apsivynioja ranką. Kačiažmogis pasilenkia prie Marino.
- Žmogau nenumirsiu, pažiūrėk gal dar kam reik padėt. – atsako tas. - Sakau, kad man dar ne laikas.
Marinas atrodo sužeistas dvejose vietose, bet storokas pilvas padėjo, vidiniai organai nepažeisti. Tebekraujuoja, tačiau kraujavimas mažėja, atrodo, kad išsikapstys. Vito paskubom prispaudžia prie žaizdų gabalą audeklo ir apriša aplink juosmenį.

Nagašri tuo metu įeina į kambarį ir jį nužvelgia, šiek tiek susiraukia pamačiusi kruviną mūšio „lauką“. Tolimojoje sienoje už didelio pusapvalio stalo tamsuoja anga. Driežė prisėda ant nedidelio stalelio stovinčio kambario pasienyje. Vito aptvarstęs Mariną nubėga į tunelį. Marinas sunkiai įsvirduliuoja į kambarį, pasilaikydamas už sienų prieina iki Nagos ir išsidrėbia į kėdę sunkiai atsidusdamas. Atrodo, jog prarado sąmonę.

Tuo tarpu tunelyje Aro ir Mentalitetas pribėga prie gulinčio be sąmonės mago, iš tunelio gilumos atsklinda dulkės ir tylantis dundėjimas.
- Jis dar gyvas? – paklausia Mentalitetas
- Gyvas. – atsako Aro. - Kol kas palauk, į mirusio atmintį juk negalėsiu pažvelgti.
Bet Mentui magas jau, atrodo, nelabai įdomu, jis čiupinėjas kraujuojančią kaktą ir tik dabar išsitraukia iš kaklo bizanto strėlytę.
Aro atsitupia šalia mago ir kurį laiką žvelgia į jį. Šitie „gestai“ išties buvo visiškai nereikalingi, kad galėtų skaityti jo atmintį. Tačiau kiti to nežinojo.
Pasitelkęs psichinę magiją Aro mago atmintyje pirmiausia suranda tai, kas domina jį patį – mago turimos žinios apie artefaktą, ordiną/Mokyklą kuriai tas magas priklauso, Mokyklos vietovės apsaugą, informaciją apie kitus artefaktus, vykdomus magijos eksperimentus ir kitą informaciją, kuri gali būti naudinga jei prireiktų kovoti prieš žmones.
Baigęs atsistoja. Mentas pasisuka į Aro.
- Na tu iš šito - parodo į magą - ką nors sužinojai?
Tuneliu pribėga Vito.
- Kaip čia reikalai?
- Viskas tvarkoje. – atsiliepia Aro, po to atsako į Mentaliteto klausimą - Šitam magui artefaktas gerokai svarbiau už žemiškas problemas, taigi jam svarbu išlaikyti saugų Bizantijos šiaurinį pasienį. Todėl jis slapta palaiko Nerminą, o ne Dzervatą. Žino, kad Nerminas jau negyvas, bet tai jam neatrodė labai svarbu – „valdovas“ gali valdyti ir nesirodydamas viešumoje. Iš to ką jis žino, artefakto Bizantija kol kas neturi, bet atrodo, kad Konstantinopolyje žinoma, kur jis yra, todėl Bizantija planuoja karinę kampaniją į Mameliukus. Bizantijos pasiuntiniai jam tą papasakojo. Mūsų magas bėglys, Aizemondas, yra Konstantinopolyje ir su informacija apie artefaktą sugebėjo įsitvirtinti valdovo rūmuose. Šiaip bizantai šitą magą įtikino, kad dabar Bizantijai reikia saugaus šiaurinio pasienio, kad galėtų sukoncentruoti pajėgas pietuose, nes atrodo, kad artefaktas ten. Bet jam kai kas bizantų pasakojimuose kėlė įtarimų. Todėl jis nusprendė, kad geriau sukelti daug sumaišties Bosnijoje ir laiku ir vietoje pakišti bizantų agentus, kad Bizantijai kaip tik nebūtų saugaus pasienio. Kai pasirodėme mes, jis sugalvojo pakišti ir mus, kad užkurtų tokią kebeknę, jog niekas iš šitų kraštų prie artefakto tikrai nelįstų. O jis laiku ir vietoje praneštų viską, ką žino, Romai, kad šie galėtų atsiimti artefaktą.
- Taip sakant, Bosnijoj susirinko dirbantys visiems , tik ne Bosnijai... – padaro išvadą Mentalitetas.
- Iš to ką šis magas žino, panašu, jog Aizemonas atrodo visiškai įsitikinęs, kad artefaktas yra greičiausiai netoli Aleksandrijos, jei ne joje pačioje. Bet Konstantinopolyje ne visi juo pasitiki, nes kol kas jis vaizdavo labai arogantišką ir nedaug kuo padėjo. Yra ruošiamasi galbūt pulti Mameliukus, bet nelabai noriai. – priduria Aro. – Nieko nuostabaus, kai Aleksandrijoje didžiausia magų Mokykla.
- Šaunu, man kuo toliau tuo labiau šita pekla nepatinka... – sumurma Mentalitetas.
- Tave reikia apžiūrėti, Aro. – pasako Vito. Jis akylai nužiūrinėja elfą bandydamas pastebėti sužeidimus. Tačiau pro kardo paliktą plyšelį šarvuose kraujas nesisunkia.
- Ačiū, bet nereikia, aš sveikas. – atsako Aro.
- Renkiesi pats, tačiau jei apalpsi, tikrai apžiūrėsiu. – patraukia pečiais Vito.
- Na tai ką, bandom Aizemoną nutvert, ar taikom tiesiai Aleksandrijon? – paklausia Mentalitetas. - Nors ten aklai kažin ar ką rasim.
- Aizemonas Konstantinopolyje. – pasako Aro. - Aleksandrija žymiai toliau.
- Na, keliauti vienaip ar kitaip, Aro, reiks tavo paslaugų, nes jei Bizantija jau ruošiasi karui, tai laivais plaukioti laiko nebelabai turim... – pasvarsto Mentalitetas. – Ir ką darom su šituo? – parodo į gulintį prie Aro kojų magą.
- Aš nenoriu jo žudyti, bet jei jūs manot, kad reikia, elkitės kaip norite. - Aro peržengia magą ir pasuka link išėjimo. Išties jam dabar neberūpėjo mago gyvybė, netgi buvo geriau, jei magas mirtų, tačiau dėl to Aro visiškai pasitikėjo Mento ir Vito sprendimu. Pats kol kas stengėsi nepralieti žmonių magų kraujo, šiuo atžvilgiu „švarios rankos“ gali praversti netolimoje ateityje.
- Na, aš manau, kad jį gyvą palikti tiesiog per daug neatsargu būtų. – pasako Mentalitetas.
Vito išsitraukia kardą ir perpjauna mago gerklę, pasipila kraujas..
- Ateina pastiprinimas – staiga pasako Aro ir šoka iš tunelio, perbėgęs kambarį uždaro ir užrakina duris. Dabar jau visi, esantys kamabryje, išgirsta, kad laiptais į šį aukštą lipa grupelė žmonių. Mentalitetas taip pat išnyra iš tunelio. Aro atsisuka į kitus, Nagašri sėdinčią ant stalo su aptvarstyta ranka ir krauju aptaškyta tunika ir Mariną be sąmonės ant kėdės.
Tuo tarpu Vito susitvarkęs su magu pasuka gilyn į tunelį. Šis leidžiasi žemyn ir vingiuoja daugmaž kalno, į kurį atsirėmusi pilis, link, bet už kokių 50 metrų jis yra užverstas, šalia užverstos vietos guli tie du bėgę bizantai.
- Vito, ateik čia, išeinam. – garsiai pasako Aro.
Girdėti kaip už durų žmonės užlipę laiptais nutyla, tada artėja prie kambario, kuriame gaujiečiai, pabando atidaryti duris. Kai jos neatsidaro pradeda trankyti.
Vito atbėga iš tunelio pas kitus. Nagašri sėdėdama ant stalo pasislenka tolyn nuo durų.
- Kokio bieso tu trankais? Nenorėsiu ir nesikelsiu... – sumurma Marinas atsipeikėdamas.
- Nagašri, paeisi? – paklausia Aro.
- Tikiuos – atsako ši.
- Paimk Mariną – tarsteli Aro Mentui.
- Labas rytas, ką čia visi veikiat? Tunely lavonai prasmirdo? Negi taip ilgai miegojau... – sučiulba Marinas. Mentalitetas čiumpa Mariną už pečių ir pastatęs ant kojų užsimeta jo vieną ranką sau ant kaklo, kita ranka apkabina per pusiaują, Marinas garsiai sudejuoja.
Vito pribėgęs prie pat durų bando suprasti kiek ten žmonių.
- Tai pro duris ar visdėlto portalą suveiksi? – paklausia Mentalitetas. Tuo tarpu kariai už durų kažką šūkteli serbiškai. Vito ir Marinas supranta „Bano vardu atidarykit“.
- Na jie turbūt nepilno proto, jeigu mano, kad mes atidarysim – išstena Marinas.
- Jiems proto nereikia, jie kareiviai. – atsako Vito.
- Žinai aš irgi kareivis, bet nesu asilas, atleiskit aukštuomene jei kam nepatinka žodis "asilas".
- Šiuo metu, tavo kareiviškumas tikrai maža dalis tavo darbo. – atrėžia Vito.
Aro užsimerkia, atsiveria portalas vidury kambario.
- Greitai – tarsteli.
Nagašri tebelaikydama užspaudusi savo kruviną ranką pirma žengia pro portalą, pro kurį matyti kažkokie pastatai, bet žmonių nesimato. Mentas su Marinu paskui Nagašri, Vito taip pat. Aro išeina paskutinis ir portalas užsidaro.

[Aredhel]

Dešimtas skyrius - II dalis

Gauja atsiduria pietinėje miesto dalyje, netoli upės. Už kelių namų matyti miesto siena. Vartų nesimato, bet šalia upės yra viena iš pagrindinių gatvių, taigi ir vartai netoli. Čia kova jei ir vyko, tai jau baigėsi. Pro vieną langą nedrąsiai žvalgosi pora žmonių, kovos garsų negirdėti.
- Vito, mums reiktų surasti kelis arklius. – pasako Aro.
- Gerai.
- Atleiskit, kad neperkėliau jūsų į Persefonę, bet aš šiuo metu nebegaliu tokiu atstumu atverti portalo. – pasako Aro. Tai buvo netiesa. Nors jis nebuvo tinkamai pailsėjęs dar nuo vakar ir šiandienos kova jį dar labiau išvargino, bet jam būtų užtekę jėgų dar keliems stipriems burtams. Tačiau nebuvo reikalo jėgas toliau švaistyti. Taip pat jam reikėjo šiek tiek laiko tinkamai pasiruošti tolesniems veiksmams.
Apsidairiusi kompanija pastebi netoliese nedidelę apšiurusią užeigėlę ir pasuka link jos nenorėdami stovėti gatvėje. Truputį paėję šonine gatvele, kurioje yra, pamato, kaip pagrindine gatve pro šalį prajoja penketas raitelių. Joja greitai, lauk iš miesto, į gaujiečius dėmesio neatkreipia.
- Mano daiktai liko smuklėje kur nakvojome. – pasiskundžia Marinas.
- Dabar reiktų kuo greičiau iš miesto dingti, kol tie visi basipjovę kareiviai nepradėjo mūsų ieškot. – pasako Mentas, tebelaikydamas per pusiaują apkabinęs Mariną.
- Gal ir nebloga mintis. – atsiliepia šis.
- Joti Nagašri ir Marinas negalės. – pasako Aro - Dvikinkis vežimas būtų optimalu.
- Aš dar netokių da... – pradeda Marinas, tačiau susiraukia - O tai šūdas, gal tu ir teisus...
- Gerai, susitiksim šitoje užeigoj. - pasako Vito ir nubėga tarp namų į gretimą siaurą gatvelę.
- Mano sužeidimas nėra sunkus, manau, kad galėčiau joti. – atsiliepia Naga.
- Kur tu tokiu metu pavogsi vežimą? – sudejuoja Marinas.
- Tokiu metu kaip tik lengviau rasti paliktą vežimą. – atsako jam Naga.
Priėjus užeigėlę, kurios iškapa skelbia "Kopito na Glavi" (serbiškai „Kanopa į galvą“), matyti ir miesto vartai. Jie kaip tik uždarinėjami, prajojus tiems raiteliams.
- Bėgam? – paklausia Nagašri.
- Iš šito nieko gero nelauk... – vėl sumurma Marinas.
- Eiiii! Vartai užsidaro. – pakartoja Nagašri.
- Prireikus atsidarysim... dabar reik arklių gaut. – abejingai atsiliepia Mentalitetas.
- O pro juos išbėgus kaip toli nubėgsi pėsčia? – paklausia Aro - Vartus atsidarysim. – priduria.
Nagašri nusiramina, jie sueina į užeigą. Pagrindinė patalpa nedidukė, žemos lubos, keturi stalai, tuščia. Vienam kampe lyg ir baras. Įėję pastebi nedrąsiai į juos, iš už durų į virtuvę, žiūrintį žmogų.
- Ko spoksai? – sustena Marinas. Aro magiškuoju regėjimu kitoje patalpoje mato dar tris asmenis, jų talentų „žiburėlius“. Žiūrėjęs žmogelis atsitraukia toliau ir užtrenkia virtuvės duris.
Aro paima ant baro gutintį skudurą ir nusivalo sargybinių kraują, kuriuo buvo aptaškyti jo šarvai po to, kai Mentas vieną iš sargybinių perriekė pusiau visai šalia. Nuvalęs numeta skudurą atgal ant baro.
Vito įeiną į smuklę.
- Arkliai ir vėžimas yra, šokie tokie, trumpam užteks. – pasako priėjęs.
- Trumpam - kiek? – paklausia Naga.
- Kas yr trumpai, nuvažiuosim iki vartų ir sulūšim? – pasipiktina Marinas.
- Aš su arkliais įprastai neprasidedu, jei norit pažiūrėkit, tai geriausia, ką per tokį trumpą laiką radau. – atsako Vito.
Aro išeina laukan.
- Norim. Kur? – atsako Nagašri irgi eidama prie durų.
- Na, tikiuosi ne asilus įkinkei. – atsiliepia Marinas.
Lauke, pririšti prie atsikišusio balkio, stovi du arkliai, įkinkyti į vežimą. Vežimas apšiuręs, bet nelūžtantis. Ant vežimo kažkada buvo tvarkinga medžiaginė uždanga, bet dabar ji nubrizgusi ir šiek tiek purvina. Paties vežimo lentos truputį pažaliavusios nuo drėgmės, bet dabar sausos.
- Na neblogi, jei tik nebus išlepinti ir nepadus vidury laukymės. – įvertina Marinas.
- Nematau prasmės laukti, keliaujam. – pasako Aro.
- Puiku. Važiuojam. – atsiliepia Naga.
- Tik varyk švelniai, man šonus skauda. – sudejuoja Marinas sunkiai ropšdamasis vežiman.
Aro atsisėda į vadeliotojo vietą. Mentas niekada nevadeliodavo, joti jis mokėjo puikiai, tačiau vadelioti, kažkodėl, visada išdidžiai atsisakydavo. Marinas ir Naga atsisėda dengtoje vežimo dalyje, kad būtų mažiau matyti kruvini drabužiai ir tvarsčiai, ant Marino Mentas užmeta dar kažkokį vežime buvusį maišą. Sulipus visiems vežimas kiek sugirgžda.
- Tikrai prie vartų sulūšim. – nusprendžia Marinas.
Aro suragina arklius ir pasuka link vartų lengva ristele.
- Naga, tebeturi tą popierių, kurį gavai iš dzervatininkų?
- Manai, kad padės?
Aro ištiesia ranką, Nagašri išsitrauka iš kapšelio popiergalį ir paduoda. Privažiavus prie vartų sargybiniai juos sustabdo, Aro nepratardamas nė žodžio parodo tą popierėlį. Sargybiniai raštą patyrinėja, juos praleidžia ir palinki geros kelionės.
- Stebuklas, praleido, kažkas ne taip, bloga nuojauta sukilo kaip liepsna sausom malkom. – pasiskundžia Marinas
Už vartų Aro vėl pavaro arklius lengva risčia. Keli kilometrai nuo miesto grįsti akmenimis (kaip ir mieste), toliau tiesiog gerai suplūkta žemė. Pravažiavus grindinį pavaro arklius lengva zovada. Nuo pagrindinio kelio kartkartėmis atsišakoja vienas kitas šunkeliukas, turbūt vedantis į kaimelius.
- Ar mes turime tikslą, kur važiuoti? – paklausia Nagašri.
- Reiktų nuspręsti ką mes darom toliau. – atsako Mentalitetas.
- Keliaujam į laivą ir pasitraukiam nuo šitų krantų kol galim. Tada susitvarkom žaizdas ir sprendžiam kur toliau. – atsako Aro. - Teleportuoti jūsų kol kas negaliu, man reikia pailsėti.
- Na, dalis 'susitvarkom žaizdas' man patinka, o toliau tai jūs spręskit, aš pamiegosiu. – sustena Marinas.
- Pala. – tarsteli Nagašri. - Pas Dzervatą, radom vieną užrakintą darbo kabinetą. Jame aptikom laiškų tarp Bizantijos pasiuntinių ar gal tiksliau agentų, šiuo metu viešinčių Sarajeve, ir Konstantinopolio, taip pat tarp jų ir to paties Iliaus Kapečio, kuris buvo užsakovas toje nelemtoje misijoje, kai žuvo Lapinas.
- O kas tuose laiškuose įdomaus? – paklausia Mentalitetas.
- Na, Kapetis kažkaip toks veikėjas visur kur. Tarp kitko. – pasako Naga. - Įdomumas laiškuose - jų turinys daugmaž toks: "Dabar palaukite, kol prasidės konfliktai, ir galite sukilti." Taip pat galima spręsti, kad panašūs sukilimai organizuojami ir kitur, bent jau aplinkinėse žemėse. Ta prasme, rašoma "prie jūsų prisijungs ir serbai, albanai, kroatai bei kiti Bizantijos ir Vengrijos gyventojai." – pasakoja Nagašri. – A, ir dar minima ta Alžyre ir Prancūzijoje renkama armija kovoti prieš elfus, sakoma, kad sukilti bus pats tas, nes didžioji dalis visų šalių karių bus toli ir negalės sukilėlių sustabdyti.
- Na, bet kuriuo atveju, reikia sugalvoti Aleksandrija ar Konstantinopolis. – ištaria Vito.
- Až siūlau Konstantinopolį. Kol kas nesinori, bent jau man, rodytis Wilfredo aplinkoj. – pasako Nagašri.
- Tebeturi laiškus? – paklausia Aro Nagašri.
- Taip.
- Parodyk. – atsisuka Aro, jį sudomino dalis apie Iberijos puolimą iš Prancūzijos. Naga išsitraukia laiškus ir paduoda.
- Kas dėl Aleksandrijos ir Konstantinopolio. – pasako Aro žiūrinėdamas laiškus - Asmeniškai norėčiau Aleksandriją išvis aplenkti. Be to, aklai nežinome kur tiksliau Aleksandrijoje taikyti. Bizantioje galime daugiau sužinoti.
Aro netrukus grąžina laiškus atgal.
- Tiesa, užvakar baigiau šifruoti laišką iš Rofono. – pasako – Tie du šifruoti laiškai, kuriuos radote Alžyre Rofono namuose, yra korespondencija tarp Iliaus Kapečio ir kažkokio nežinomo adresato, nurodyto tik kaip "F", apie tai, kad reikia suorganizuoti Lapino mirtį ir kad Kapetis galėtų būti puiki priedanga.
- „F“... – pakartoja Nagašri.
- Jums tai ką nors primena? – paklausia Aro.
Mentalitetas mąstydamas susiraukia.
- Mes pažįstame tik vieną asmenį kuris galėtų būti vadinamas „F“ ir kuris galėtų tai suorganizuoti. – pasako Aro.
- Donas Fernandesas? – paklausia Naga. – Tai būtų tikrai „gražu“. – susiraukusi priduria.
- Negali būti. – atsiliepia Mentalitetas – Turime tai išsiaškinti ir jei paaiškės, kad tai tiesa, pats plikomis rankomis jį pribaigsiu.
- Išsiaškinsime... – tyliai grasinančia intonacija atsako Naga lyg pati sau.
- O kodėl jūs nenorite su tuo Kapečiu pirmiau išsiaškinti? – paklausia Vito.
- Kapetis nebegyvas. Žuvo neaiškiomis aplinkybėmis netrukus po to kai gyvi grįžome iš tos nelemtos misijos. – paaiškina jam Nagašri. – Kad ir kas mus pakišinėjo labai stengėsi paslėpti pėdsakus...
Kompanijos pokalbį nutraukia iš Sarajevo pusės atjojantis dar vienas raitelių būrys. Gaujiečiai juos pastebi dar gana iš toli. Raiteliai joja lengva risčia, nepanašu, kad kažkur labai skubėtų. Vito pabando įžiūrėti konkrečiau.
- Kareiviai, - pasako - tokie patys beženkliai, atrodo venuolika.
Netoliese nuo pagrindinio kelio veda siauras šalutinis keliukas į rytus, kalnų link. Tolumoje matyti kaimelis. Aplink visur lygumos, tik kur ne kur miškeliai. Nespartindamas arklių Aro pasuka vežimą į tą keliuką, tarsi ir būtų važiavę į tą kaimą. Netrukus raiteliai prajoja pro šalį toliau pagrindiniu keliu.
Kai raiteliai pranyksta, Aro sustabdo vežimą. Jie beveik pusiaukelėje nuo pagrindinio kelio link kaimelio. Kaime matyti šešios ar septynios sodybos ir daug dirbamų laukų.
- Gerai būtų rasti aplinkelį. – pasako Aro.
- Gerai būtų tiesiog dingti. – atsiliepia Vito.
- O gal tiesiog susikuriam kokiam miškelį stovyklą, pailsim, o ryt tu mus tiesiog į laivą nuteleportuosi? – pasako Mentalitetas.
- Na nakvoti kažkur čia teks vienaip ar kitaip, raiti keliavom tris dienas. – atsako Aro. - Iki kol nakvosim būtų gerai kuo toliau nuo miesto ir pagrindinio kelio pasitraukti. Į laivą ir Bizantiją jus teleportuosiu, bet jei teks keliauti į Mameliukus ar pačią Aleksandriją, magijos naudosiu kaip įmanoma mažiau. Aleksandrijos magai Wilfredo dėka apie mane žino ir galbūt tikisi, kad ateisim artefakto, jei jis tikrai ten. Nenoriu išsiduoti anksčiau nei reikia ir palikti ten galvos ar kitų svarbių organų.
- Taigi ten mūsų laukia. – padaro išvadą Vito.
Kompanija nutaria šiuo keliuku pavažiuoti kiek galima toliau, arčiau kalnų ir apsistoti miške. Vežimui artėjant prie kaimo kažkas iš kaimo gyventojų kompaniją pastebi, šūkteli kažką kažkam kitam. Privažiavus kaimelį, keliu nuo kaimelio atvažiuojančios kompanijos link atbėga keletas vaikų, kažką nešdamiesi. Vaikai pribėga prie keleivių vežimo. Jie basi, apsirengę paprastais truputį didokais marškiniais ir kelnėmis. Trys berniukai ir mergaitė. Nusilenkia ir kažką pasako keliauninkams nesuprantama kalba. Tada keleiviams atkiša bandelių, ąsotį kažkokio gėrimo ir keletą obuolių.
- Atsargiai! – įspėja Marinas tebegulėdamas dengtoje vežimo dalyje - Geriau neimkit, vaikus dažnai pasamdo nunešt nuodus.
Vito pauosto bandydamas pajusti ką nors neįprasto maiste, nieko pavojingo nesuuodžia, tačiau neliečia. Mentas nekreipdamas dėmesio į Marino šnekas paima obuolį ir atsikanda. Obuolys labai skanus ir šviežias. Aro nužvelgia vaikus, šiek tiek šypteli, paima siūloma maistą ir vėl suragina arklius. Vaikučiai į kitus žiūri kaip į keistuolius.
- Na, jei geri tai duok man atsigert, gerklė kai sena pelkė. – pasako Marinas.
Vaikai pasileidžia bėgti paskui vežimą, krykštaudami ir kažką šnekėdami keliauninkams nesuprantamai. Nesupranta net ir Marinas - turbūt kažkoks vietinis dialektas. Kaimo trobos sustatytos aplink nedidelę centrinę aikštę, nuo jos veda kelias, kylantis į kalną. Į keliauninkus pasižiūrėti išlenda keletas senių ir moterų. Matyti, kad kiek pavažiavus į kalnus, prasideda miškas. Aro pasuka ten link, vaikai vežimą seka maždaug iki aikštės vidurio, netrukus jiems atvykėliai tampa nebeįdomūs, kitiems irgi, nuseka žvilgsniais, bet niekas iš paskos nebėga ir kalbinti nebando.
Kelias kyla į kalnus, prasideda miškas. Jis iš pradžių netankus, mišrus, vyrauja lapuočiai, kylant aukštyn, ima daugėti spygliuočių, o pomiškis gana tankus. Maždaug po pusvalandžio keliauninkai išgirsta, o gana greitai ir pamato, akmenskaldžių stovyklavietę, po truputį vakarėja. Stovyklavietėje dirba penki vyrai ir jaunuoliai - apdirbinėja akmenis ir krauna į vežimus.
Už stovyklavietės kelias eina toliau, bet jau gerokai prastesnis, matyti, kad rečiau naudotas. Aro pasuka vežimą ten. Šis keletą kartų piktokai girgžteli važiuojant prastesniu keliu, bet atlaiko. Kelias toliau kyla ir vingiuoja, bet nepavojingai. Galų gale per valandą privažiuoja kažką panašaus į seniai nebenaudojamą kitą akmenskaldžių stovyklą - matyti kažkada buvusios ėdžios, stalai ir suolai, taip pat nudaužytas, bet jau samanomis apaugęs kalno gabalas, aikštelė. Čia Aro sustabdo arklius. Aikštelė nedidelė, kelias toliau jau baigiasi, tęsiasi miškas ir statėjantis kalno šlaitas. Atrodo, kad čia jau labai seniai niekas nesilankė.
- Manau čia bus gerai. – nutaria Mentalitetas.
- Aš mieliau pasitraukčiau visai į mišką. – atsako Aro įdėmiai apsižvalgydamas.
- Eisiu apžvelgsiu apylinkes – tarsteli Vito.
- Na gal miškan nevažiuojam, nes vežimo ašis tikrai neišlaikys, o po to pėsčiom grūstis nesinori. – pasiskundžia Marinas.
Aro išlipa iš vežimo, pririša arklius ir pasuka į mišką, į kitą pusę negu nuėjo Vito. Mentas apžiūri artimiausią aplinką ir imasi kurti laužą.
- Jūs dirbkit, aš pamiegosiu. – skausmingai atsidūsta Marinas.

Aro nueina tolyn į mišką žvalgydamasis magiškuoju regėjimu. Įsitikinęs vietos saugumu pasitelkia psichinę magiją komunikacijai.
Artefakto pėdsakai vedė link Aleksandrijos ir jis ketino jais sekti, tačiau prieš tai reikėjo tinkamai pasiruošti. Aleksandrijoje šansai patekti žmonėms į rankas būtų jo nenaudai, tačiau jis jokiais būdais negalėjo leisti žmonių magams į rankas patekti savo atminčiai. Tuomet jiems patektų žinios apie Thalid‘Quenną (elf. Britaniją) ir Lannta‘Edhrosą (elf. Iberiją).
Netrukus Aro savo sąmone pajunta pažįstamą atsaką. Pasisveikinęs su Nithaaru trumpai apibūdina esamą situaciją bei perduoda informaciją gautą iš Sarajevo mago atminties.
- Kol kas artefakto pėdsakai veda į Tannasin Ber‘Karuthą (elf. Mameliukai), galbūt pačią Kevir Ilisikaandhrą (elf. Aleksandriją). Blogiausia būtų, jei man nepasisektų ir gyvas patekčiau jiems, nes tuomet, tai kas yra mano atmintyje taptų jiems prieinama. – pasako Aro - Per daug rizikuočiau keliaudamas ten taip kaip dabar, todėl noriu paprašyti pagalbos. Man reikia visiškai apsaugoti dalį savo prisiminimų.
- Mes pasistengsim, kad taip nebūtų. Nuolat tave seksim magiškai. Jei kas bus blogai - ištrauksim.
- To gali nepakakti. – atsako Aro.
- Jei tikrai esi įsitikinęs, kad kitaip geriau nepavyks, tai galima pabandyti. Sutvarkyti prisiminimus galėtume, bet ne per tokį atstumą... Tau tektų grįžti. – pasako Nithaaras.
Aro linkteli.
- Rasiu būdą kaip tai padaryti neišsiduodant. Rytoj vakare atkeliausiu į Seri‘Sequethaar.
- Gerai, pasiruošime.
- Taip pat dar šis tas dėl Lannta‘Edhroso (elf. Iberijos). Dar kartą iškilo informacija apie Lannta‘Edhroso puolimą iš šiaurės, iš to kiek pažįstu žmones, Lannta‘Edhrosas turėtų stebėti šiaurinę savo dalį ir už jos, nepaisant to kas nutiko Relin Velinkore (elf. Alžyre).
- Tannethneną (elf. terminas, kuriuo elfai vadina teritoriją apimančią Prancūziją, Belgiją ir dalį Vokietijos.) stebime ir mes... - atsako Nithaaras. Jis dar trumpai papasakoja, jog Iberijoje buvo šiek tiek šurmulio dėl to, kad Melnirai užpuolė Alžyrą, Melnirai šiek tiek užsitraukė kitų giminių nemalonę, kad rodė agresiją prieš žmones, kai to visiškai nereikia (ne dėl pačios agresijos, bet dėl to, kad tai gali išvirsti į nemažą konfliktą). Alžyras taip pat stebimas, kol kas ten tylu, naujos žmonių armijos renkantis nematyti...

Po pusvalandžio Aro grįžta. Kompanija įkūrė stovyklavietę, iškinkę arklius pririšo juos, kad pasiektų žolę. Vežimas virto laikina Marino, kuris atsisakė iš jo išlipti skųsdamasis skausmais, lova. Mentas kažką tvarkosi, Nagašri prie laužo skaitinėja tuos laiškus. Vito dar nėra.
- Aplink ramu. Aukščiau kalne yra šaltinis, galima pasipildyti gertuves. – pasako Aro.
- Kur? – paklausia Mentalitetas. Aro trumpai nupasakoja ir Mentas pasiėmęs tuščias gertuves išeina.
- Kaip žaizdos? – paklausia Aro likusių dviejų. Jis ne kartą gaujiečius gydė savo pagamintais eliksyrais. Nagašri visada buvo įdomu iš kur jis juos išmoko tokius efektyvius gaminti, tačiau dabar buvo aišku. Magas buvo arčiausiai alchemiko ir jų paruošti skystimėliai kartais turėdavo neįtikėtinų gydymo savybių.
- Tebeskauda. – sudejuoja Marinas pusiau sėdomis drybsodamas vežime. Jo drabužiai tebebuvo kruvini, bet kraujas jau išdžiūvo. Atsarginiai drabužiai liko smuklėje, kartu su kita jo ir Nagos manta. Tačiau grįžę į laivą galės persirengti ir apsirūpinti manta iš naujo.
Aro prieina prie jo ir patraukęs Vito uždėtą tvarstį apžiūri žaizdas.
- Kraujas nebėga, gyvensiu. Nebūtina man priežiūra kaip kokiai mergiotei. – kiek pasipučia Marinas.
- Man nerūpi ar tu gyvensi, tačiau, kad jau esi gyvas, gali pasitarnauti tolesniuose mūsų žygiuose. O tam tau reikia galėti vaikščioti rytoj ar bent poryt. – atsako Aro. Jis išsiima iš kapšo nedidelį, į odinę druskinę panašų, „buteliuką“ ir skysčiu iš jo suvilgo Marino tvarsčius. Šis tylėdamas stebi Aro.
- Tau reikėtų valgyti daugiau žalių dalykų. – staiga pasako Marinas.
Aro klausiamai pažvelgia jam į akis.
- Žinau, kad šiauriečiai šviesios odos, bet tu visas tiesiog perblyškęs, net saulėje neįdengi. Taip nesveika, žmogau. – paaiškina Marinas. Nagašri sutramdo šypseną. Marinas nežinojo, kad Aro yra elfas ir tai natūrali jo odos spalva.
Aro nieko nesakydamas toliau užrišinėja Marino žaizdas eliksyru suvilgytais tvarsčiais.
- Kokios įdomios spalvos tavo akys. – po pauzės prataria Marinas – Iš toliau atrodo žalsvos, bet iš arti...
- Dėkingumas už sutvarstytas žaizdas suprantamas, bet nebūtina manęs įsimylėti. – atsako Aro užrišdamas paskutinį tvarstį. Tada prieina prie Nagos ir taip pačiai perriša jos sužeistą ranką. Marinas pasirauko ir patogiau įsitaiso vežime.
- Ačiū. – padėkoja Naga. – Tu gal tikrai valgyk daugiau žalėsių... – tyliai pasišaipo.
- Tau irgi nepakenktų. – atsako Aro. Driežai buvo vegetarai, tačiau Naga negalėdavo tverti be pusžalės mėsos.
Nagašri nusivaipo.
Netrukus grįžta Mentalitetas, kompanija užkanda maisto, kurio kelionkrepšiuose šiek tiek turėjo Mentalitetas ir Aro, bei buvo gavę iš kaimo vaikų.
- Pabudėsiu pirmas. – pasiūlo Aro. Niekas neprieštarauja.
Visiškai sutemsta, ūbauja pelėda, naktis eina ramiai, po kelių valandų Aro pažadina Mentalitetą.
Šiam bebudint grįžta Vito, atneša dvi stirnos kojas ir pradeda jas kepti.
- Mentai, gali miegoti. – pasako kačiažmogis. Tačiau Mentalitetui stirniena rūpi labiau. Dar kartą pasistiprinęs ir besiruošdamas miegoti, Mentalitetas išgirsta kaip kažkas juda keliu stovyklos link. Atrodo, kad žmogus ir ne vienas. Mentas grįžteli į kitus gaujiečius, Nagašri ir Aro miega. Marinas knarkia. Šiek tiek priartėję garsai nutyla. Tos vietos nuo laužo nesimato, nes ją užstoja tankūs krūmokšniai, be to tamsu.
- Girdi? - Mentalitetas tyliai šnipšteli Vito.
- Taip. – atsako šis. - Žadink tyliai kitus.- priduria ir nusėlina ten link.
Mentalitetas atsistoja ir prieina prie miegančio Aro. Šis neretai pabunda vos prie jo prisiartinus, tačiau dabar, atrodo, tebemiega, matyt kojos skausmas ir nuovargis naudojant magiją priveikė. Mentalitetas atsargiai paliečia Aro petį, pasigirsta tylus iš dėklo ištraukiamo ginklo garsas, tačiau tuo pat metu Aro atsimerkia ir jo ranka sustoja. Mentalitetas duoda tylos ženklą. Aro nejudėdamas klausiamai pažvelgia į žmogų.
- Ramiai, kažkas netoli stovyklos trainiojas, Vito nuėjo patikrint, neišbaidyt reiktų. – pašnibždom pasako Mentalitetas. Aro apsižvalgo.
- Du asmenys, už dvidešimties metrų, maždauk už tavęs – taip pat tyliai pasako elfas, lėtai be garso sustumdamas beveik ištrauktą kardą atgal į dėklą.

Nusėlinęs Vito pamato stovinčius du jaunuolius, jie mindžikuoja bei kažką labai labai tyliai šnabždasi. Vito pradeda sliūkinti, kad atsidurtų vienam jų už nugaros. Atrodo, kad jie kažką pajunta, nes staiga visiškai nutyla ir bando stebeilytis į tamsą, daugmaž į Vito pusę. Kačiažmogis sustingsta, gebėjimas slėptis ir juodas kailis jį gelbsti. Po kokios minutės bandymo įžiūrėti kačiažmogį jaunuoliai kiek atsipalaiduoja, kažką vėl sušnabžda, apsisuka ir eina į laužo šviesą bei kažką sako garsiai. Visi išgirsta ir pamato.
- Koks velnias... – suburba prabusdamas Marinas. Nagašri taip pat pabunda.
Laužo vos apšviesti pasirodo du vaikinai, gal kokių dvidešimties metų, apsirengę paprastais rūbais. Eina rankas laikydami taip, kad visi matytų. Aro atsistoja. Marinas atsisėda. Vito pasislėpęs tebesėlina už jų. Jie eina atsargiai, į gauiečius žiūri šiek tiek išsigandę ir kažką užsikirsdami sako.
- Vito, manau nėra prasmės sėlinti. – pasako Aro, tada kreipiasi į Mariną - Ar supranti ką jie nori pasakyti?
- Atsarga gėdos nedaro, pastovėsiu dar čia. – atsiliepia kačiažmogis ir išsitraukia kardus. Išgirdę balsą už nugaros, jie krūpteli, apsidairo, vienas kitam pasako kažką greitakalbe.
- Ramiai žmonės, jie atėjo mus įspėti. – pasako Marinas.
Abu vaikinai žiūri į stovyklautojus klausiamais žvilgsniais.
-Apie ką ir iš kur jie? – Aro paklausia Marino. Aro galėtų panaudojęs magiją sužinoti viską apie juos per kelias minutes, tačiau neatrodo, kad tai reikalinga, o „žvalgytis“ po žmonių mintis nebuvo labai malonus užsiėmimas.
- Mūsų ieškojo kaimelyje. – pasako Marinas. – Jie iš kaimelio manau. – atsako į Aro klausimą.
- Nemanyk, o paklausk. – pasako šis.
Marinas klausimą perduoda, jaunuoliai pradeda aiškinti.
- Mes iš Miljevinos... to kaimo papėdėje. Vakare buvo atjoję raiteliai, klausinėjo apie jus, klausė, ar neprajojot. Mūsų seniūnas pasakė, kad išjojot atgal į kelią, ir raiteliai patikėjo.
Marinas pažodžiui išverčia gaujiečiams.
- Ir kaimiečiai nieko nepasakė? – nustemba Aro.
- Tada seniūnas mums pasakė, kad nueitumėm ir jus perspėtumėm. Mes nežinom, kas jūs tokie, bet neatrodote blogi. O tie kareiviai atrodė blogi. – paaiškina jaunuoliai. Marinas vėl išverčia.
- Myliu kaimiečius. – tarsteli Aro. – Paklausk kaip atrodė raiteliai.
- Raiteliai visi buvo aukštaūgiai, vienas barzdotas... – netrukus išverčia Marinas. – Šitie pirmą sykį juos matė ir šiaip neatsimena, kad kareiviai būtų pas juos kada užsukę.
Vito grąžina kardus į makštis.
- Na, iš Sarajevo mūsų ieško, ko ir tikėjomės. – pasako Mentalitetas.
- Kitais žodžiais, mums reikia greitai iš čia dingti. – atsiliepia Vito išlįsdamas iš šešėlių. Jaunuoliai vėl krūpteli ir atsitraukia nuo kačiažmogio į šalį.
- Manau nebūtina. – atsako Aro - Tegul pasilieka čia, paryčiais kai iškeliausime kitu būdu, galės pasiimti arklius. – priduria žvilgteldamas į jaunuolius.
- O, mes galime su jumis pasilikti? – tuo metu paklausia šie Marino. Baimę jie jau pamiršo, dabar atsirado didžiulis susidomėjimas.
- Jei turit ko išgert...
- O... o galima paklausti? Kas tokie va jūs du? - linkteli Vito ir Nagašri pusėn. Vito tuo tarpu pasuka atgal į mišką. Aro atsisėda ir atsiremia į medį.
- O jūs panašių, atleiskit žmones, nematę? – paklausia jaunuolių Marinas.
- Nematėm niekada... Tik pasakų girdėjom apie keistus žmones, gyvenančius tolimuose kraštuose. Bet nemanėm, kad jie tokie keisti būtų.
Marinas garsiai nusikvatoja ir tuo pačiu sudejuoja.
- Man tuoj iš juoko žaizdos atsivers!
Išgirdę Marino juoką, jie kiek sutrinka ir susigūžia.
- Pralinksminot vyrai, nors mano reakcija turbūt buvo panaši kai pirmą nežmogų sutikau, tik buvau kiek už tave, jaunuoli, vyresnis...
Vito gana greitai grįžta su dar dviem stirnos kojom.
- Mėsos?
Pamatę stirnos kojas vaikinai nevalingai apsilaižo.
- Kepti galite patys. – pasako Vito.
Marinas jiems tai išverčia ir jie džiaugsmingai imasi kepti ant laužo stirnieną.
Marinas išsikrapšto iš savo numylėto vežimo ir priėjęs prie laužo lėtai atsiseda.
- Užsimaniau ir aš pavalgyt.
Jaunuoliai pradeda kažką tyliai kalbėtis. Paskui paklausia Marino:
- O gal galima sužinoti, jei nepasirodysim labai įžūlūs, kur keliaujate?
- O žmones, kad aš žinočiau...
Galiausiai kiti vėl sumiega, Marinas dar kurį laiką plepasi su jaunuoliais pasakodamas jiems visokias savo išgalvotas ir neišgalvotas istorijas, bet galiausiai ir jie užmiega. Paskutinė budi Nagašri, pradeda švisti. Anksti ryte atsikėlę gaujiečiai susirenka daiktus, galutinai nutaria, jog nukeliaus į laivą, ten iki kito ryto pasilaižys žaizdas, o tada keliaus į Konstantinopolį. Laivas turės atplaukti įkandin, nes jei reiks iš Konstantinopolio keliauti į Aleksandriją, Aro portalo neatvėrinės.
Jaunuolius, atėjusius vakare iš kaimo, kompanija palieka miegančius. Aro atveria portalą į laivą – Persefonę, kuri laukė jų prie Splito.
Vienas iš jaunuolių prabunda ir pamato juos išeinančius pro portalą. Dabar jis iki gyvenimo galo turės ką pasakoti aplinkiniams, bet po poros mėnesių nuolatinio šitos istorijos kartojimo jis bus paskelbtas kaimo durneliu ir pasmerktas negauti jokio rimto darbo ir šiaip būti pajuokos objektu, ko pasekoje jam išsivystys ne viena ir ne dvi psichikos problemos. Nė vienas iš gaujiečių net nenutuokia kaip sužalojo jauną sielą...

[Gedeonas]

Atspausdinta, įrišta, skaitoma . Laukiu pratesimo .

[Aredhel]

Smagu, kad patinka. O štai ir pratęsimas

Kad jau netgi spausdiniesi, tai paspoilinsiu... Kai visą istoriją sutvarkysiu iki galo, peržiūrėsiu, kad neliktų smulkių klaidelių, kurių netyčia pasitaiko, ir sudėsiu ją į vieną "metraštį". Žaidimo metu ir jo pabaigoje buvo papaišyti ir veikėjai pagal aprašymus, kad būtų įdomiau, bei šiaip keli dalykai, taigi į tą galutinį apipavidalintą "metraštį" juos irgi įdėsiu, kaip iliustracijas, kartu su žemėlapiais.
Čia tam, kad negadintum be reikalo popieriaus ir jei nori turėti tą istoriją atspausdintą, tai geriau tą būtų daryti kai viską sutvarkysiu iki galo.




Dešimtas skyrius - III dalis


Kompanija sėkmingai persikelia į laivą. Jis prisišvartavęs toje pačioje įlankoje už Splito uosto. Mentalitetas dar bevažiuojant vežimu vakar Nagai ir Marinui buvo papasakojęs ką jie trise su Vito ir Aro nuveikė, kol Naga ir Marinas buvo rūmuose. Taigi neramumai tarp Bizantijos ir kitų šalių turėtų prasidėti kai banas Kresimiras, kurio požiūrį „pataisė“ Aro, galės prakalbėti. Nesant mago, kuris ir sargdino baną, jo sveikata turėtų pasitaisyti. Kiti tarnai ir kariai buvę rūmuose, atrodo, buvo įsitikinę, jog vykdo valdovo nurodymus per jo patikėtinį magą – Jurgeną Folšingą. Taigi liesti Kresimiro jie neturėtų, greičiau atvirkščiai, stengtis apginti, ypač kai jų akimis žvelgiant, čia pat rūmuose buvo nužudytas valdovo patikėtinis Jurgenas.
Nagašri vėliau papasakojo jiems, kad jie su Marinu po niekuo neišsiskiriančio priėmimo, o tiksliau gan eilinio rūmininkų pasilinksminimo rūmuose, buvo priverstinai apnakvydinti ir nestodami į atvirą kovą negalėjo išeiti iš rūmų, tačiau ryte sugebėjo pasprukti, kaip tik tada ir susidūrė su kitais gaujiečiais koridoriuje, kai šie buvo vedami pas „valdovo patikėtinį“.

Na, o laive jūreiviai jau pakirdę, gaujiečius pamatę nustemba, bet nuostabą greitai pakeičia dalykiškas žvilgsnis.
- Sveiki sugrįžę. Kaip sekėsi? – pasisveikina kapitonas. Pamato, kad Marinas sunkiai pastovi ant kojų. - Vyrai! Greit žmogų į kajutę nutempkit ir paguldykit patogiai!
Jūreiviai suskumba tą daryti.
- Neblogai, dalį reikalo atlikom. – atsako Aro. - Dabar būtų gerai pasukti link Konstantinopolio. Turim sužeistų, bet iki kito ryto susitvarkysim ir vėl iškeliausim savu būdu. Jūs turėtumėt patys vieni atplaukti ties Konstantinopoliu ir mūsų laukti.
- Supratau. – pasako kapitonas - Kaip tik žinau pietiniame miesto pakraštyje nuošalią prieplauką, ten ir lauksiu. Jei reikės nuorodų, suraskit kokį įtartinos reputacijos asmenį ir paklauskit Greitukų Užulankos - parodys. Mes plaukdami užtruksim kokias keturias – penkias dienas, jei viskas bus gerai. Išplaukti jau dabar?
- Taip, kuo greičiau. – linkteli Aro.
- Gerai. Vyrai, keliam inkarą! – paskalebia kapitonas.
Aro kitiems iš naujo sutvarko žaizdas pabaigdamas visą eliksyrą.
- Dabar iškeliausiu atsargų eliksyrams, nes nieko nebeliko, o prieš keliaujant Konstantinopolin reikia kur kas geriau apsirūpinti. Tikiuosi pavyks gauti ko nors ir šarvams susitaisyti. Iki vakaro galbūt grįšiu, iki ryto grįšiu tikrai. Prašvitus, kaip ir sutarėm, kelsimės į Konstantinopolį.
- Manau taip geriausia. – pritaria Naga. – Beje, kaip manai, kiek ilgai veiks tas tavo „proto pataisymas“ banui Kresimirui? – paklausia Nagašri Aro, kai laivo įgula negirdi.
- Visam laikui. – atsako šis.
- O kitas magas negalės nustatyti, kad su jo atmintimi kažkas buvo padaryta? – paklausia Nagašri.
- Gal ir galėtų – atsako Aro – tačiau tam, visų pirma, turėtų nuodugniai patikrinti, o po paskutinių įvykių labai abejoju ar Kresimiras kada nors iš viso pasitikės bent kokiu magu. Kresimiras žino, ką jo magas jam padarė, tik fiziškai nebegalėjo to niekam papasakoti, mačiau tai jo atmintyje. Požiūrio pasikeitimas į Bizantiją taip pat neatrodys įtartinas nei aplinkiniams, nei jam pačiam. Kresimiras nežino ką jo magas Jurgenas planavo su slaptais Bizantijos pasiuntiniais, niekas kitas to nežino. Ką banas Kresimiras žino – tai, kad jis pats buvo kone marinamas, o atsipeikėjęs sužinos, kad Jurgenas jo vardu susitvarkė su jo broliu ir sukėlė kovą tarp jo brolio ir pavainikio sūnaus pasekėjų, ko pasekoje Nerminas taip pat nebegyvas. Taigi požiūrio pasikeitimas į tokį, kokį palaikė brolis, jam atrodys mažiausiai ką jis gali padaryti.
- O jei Dzervatas vis gi kur nors gyvas ir atsiras?
- Tai taip pat situacijos keisti neturėtų. Po tokių sukrečiančių įvykių, pasikėsinimų ir per plauką vos neprarastų bei prarastų artimųjų, žmonės kartais požiūrius keičia. Juo labiau, kad pakaks tik to, jog Kresimiras įskels kibirkštį savo pirmą kartą po ligos viešai išsakyta nuomone apie Bizantiją ir Vengriją, ir Dožas Mariletis su kitais į tai iškart sureaguos. Gaisras įsiplieks ir šiuose kraštuose išplis akimirksniu. Tada niekas nebegalvos ar jo priežastis buvo logiška.
- Aha, o jeigu Bizantija supyks dėl savo slaptų pasiuntinių žūties, konfliktas irgi neišvengiamas. – priduria Naga.
- Teisingai.
- Kartais man atrodo, kad tu žmones pažinai daug geriau per trejus metus, negu aš per dvylika. – atsako Nagašri žvelgdama į Aro.
- Tenka, kai kasdien turi galvoti kaip čia išsivertus, kad tavęs nenudėtų jei atpažins. – šypteli Aro išsivyniodamas aplinkinių kraštų žemėlapį ir pradėdamas jį tyrinėti.

Netrukus jis iškeliauja. Portalu Aro persikelia į tuščią miškingą kalvotą vietovę, esančią tarp Bosnijos ir Vengrijos, kur stiprų magijos blyksnį galėtų užstoti kalvos ir kalnai. Įsitikinęs, jog saugu, susikaupia ir ištuština sąmonę nuo nereikalingų pašalinių minčių. Portalas iš čia į Britaniją nebuvo lengva, įveikiant tokį atstumą reikėjo kur kas daugiau pastangų suvaldyti magijai ir pataikyti į tikslią vietą, juo labiau, kai dimensinė magija nebuvo jo pirmoji. Aro susikoncentravęs į tikslą pasitelkia magiją ir pajunta kaip atsiveriant erdvei iš jo traukiamos jėgos. Burtas pavyksta gerai, nepaisant didžiulio atstumo portalas atsiveria numatytoje vietoje. Aro žengia pro jį ir iškart užveria.
Miškelis kuriame atsiduria tuščias, pro medžius šmėžuoja laukymė, kurioje prasideda Seri‘Sequethaar* (elf. „magų/-ijos mokyklos“ teritorija; Žvaigždės miškas). Kaip visada, įžengęs į kitą vietą, iš išsiugdyto, gyvenant tarp žmonių, įpročio, pajunta būtinybę patikrinti aplinką. Tačiau čia to nereikia, čia saugu, kaip ir kitur Thalid‘Quennoje (elf. Britanijoje). Tiesiai į Seri‘Sequethaar portalo atverti neįmanoma, taip pat ten ir aplink neįmanoma pažvelgti magišku žvilgsniu, tai dalis Ki‘Leren** (elf. „magų/-ijos mokykla“) apsaugos.
Kurį laiką Aro tiesiog stovi žvelgdamas į laukymę. Beveik trejus metus, nuo išvykimo į žmonių žemes, jis čia nebuvo įkėlęs kojos, nei čia, nei kitur Thalid‘Quennoje (elf. Britanijoje). Šitame miške jis praleido didžiąją dalį gyvenimo, čia buvo namai. Kita vieta, kur jis troško šiuo metu atsidurti tai tikrieji, jo giminės namai. Bet kol kas negalėjo to padaryti, nebuvo laiko.
Neskubėdamas pradeda eiti link Ki‘Leren, žinojo, kad jo Mokytojas turėtų laukti prie įėjimo. Pastebi, kad prie vartų paaugo akacijos nuo tada kai paskutinį kartą čia buvo. Ties įėjimu stovi Nithaaras. Pamatęs Aro jis santūriai nusišypso, ištiesia rankas delnais aukštyn ir, Aro priėjus, paima jo rankas į savąsias (tai didelio draugiškumo išraiška tarp elfų, kaip žmonėms apsikabinimas).
- Sveikas sugrįžęs, Dravidhaan. Pasikeitei šiek tiek nuo tada, kai matėmės paskutinį sykį. Ir kas čia per rūbai? - nužvelgia apsimestinai kritiškai.
Aro taip pat nusišypso.
- Sveiki, Mokytojau. Gera vėl čia būti. Patikėkit šitų drabužių mielai nebevilkėčiau.
Nithaaras pastebi, kad Aro žvilgsnis nors ir atrodo linksmas, bet pavargęs.
- Galiu įsivaizduoti. Na, bet svarbu, tai, jog dabar esi namie. Spėju, kad geriau būtų negaišti laiko, ar ne? Ritualui pasiruošime per porą valandų, tad kol kas gali pailsėti.
- Taip, geriau greičiau, ryte turiu grįžti atgal. – linkteli Aro.
- Tikiuosi, kad jau greitai galėsi grįžti namo visam laikui. Vis dar manau, kad galėtume tave ištraukti net ir iš Kevir Ilisikaandhros (elf. Aleksandrijos), jei reikėtų. Bet tu žmones ir jų magus geriau pažįsti, todėl nusileisiu. Tavo prisiminimus perkelsime, Othrielis sukūrė dėklą, kuris juos išlaikytų, kol tavęs nebus.
- Nuostabu. Nenoriu be reikalo rizikuoti, tai, kas yra mano atmintyje, mums galėtų pernelyg pakenkti, ypač dabar, kai jie sujudę į žygius prieš mus. – atsako Aro.
- Gerai. Greičiausiai tavo tiesa. Daugelis tau būtų tikrai dėkingi už tokį pasiaukojimą. – pasako Mokytojas.
- Tą, manau, padarytų bet kuris iš mūsų būdamas mano vietoje. Negalime dabar lengva ranka žaisti su jais.
- Toli gražu ne kiekvienas sutiktų trejus metus gyventi su jais. – atsako Mokytojas.
Jie pradeda eiti Ki‘Leren pastatų link.
- Ką Lannta‘Edhrosas (elf. Iberija) žino apie artefaktą? – paklausia Aro.
– Lannta‘Edhrosas apie Artefaktą žino labai mažai. Užtat jie sužinojo kai ką kita, kas gali būti labai svarbu. Bet apie tai vėliau - po ritualo. Nenoriu, kad dabar daug svarstytum apie kitas naujienas. Kaip sakiau - pailsėk.
- Relin Velinkore (elf. Alžyre) ir Tannethnene (elf. Prancūzija ir dalis žemių už jos) vis dar jokių pokyčių?
- Jokių, kol kas ramu. Relin Velinkore (elf. Alžyre) taip pat daugiau žmonių karių iki šiol nepastebėjome. Jie greičiausiai suprato, kad geriau su mumis nesipykti. Bet, kad tu žinotum, kiek dabar Lannta‘Edhrose (elf. Iberijoje) vyksta ginčų ir draugiško pliekimosi - bene kiekvienas jų magas bando kitus įtikinti, kad tai jis sunaikino visą žmonių armiją.
- Yra nesunkus būdas patikrinti kuris tą padarė. – nusijuokia Aro. Po to šiek tiek surimtėja. – Kartais man atrodo, kad pradedame panašėti į žmones.
- Na, mes kol kas ginklų prieš savus nekeliam. O tokie ginčai gal paskatins juos truputį pasitempti - per keletą šimtmečių taikos jie gerokai apkiauto. (Britanijos ir Iberijos magai dažnai juokais patraukia vieni kitus per dantį.)
Aro keistai pasižiūri į Mokytoją, kai šis ištaria „kol kas ginklų prieš savus nekeliam“.
- Tai jau būtų paskutinis degradavimo laipsnis. – atsako.
Nithaaras surimtėja.
- Tavo tiesa. Spėjau užsimiršti, kad praleidai nemažai laiko ten, kur tokie pasakymai toli gražu nejuokingi ir yra kasdienybės dalis...
Priėjus Ki‘Leren teritorijos vidų Mokytojas atsisveikina ir nuskuba ruoštis ritualui. Aro pamato pora draugų. Juos pastebėjęs kelias sekundes padvejoja, tačiau nusigręžia ir pasuka į savo kambarius neatkreipęs į save dėmesio.
Po poros valandų Aro nueina į Ilgają alėją. Ten susirinkę jo Mokytojas, Othrielis ir dar trys magai - Nitriolis, Leathiras ir Tillimondas. Aro su visais pasisveikina.
Pasibaigus trumpam pokalbiui, Mokytojas paskelbia:
- Siūlau nelaukti ir pradėti. Jei viskas eisis gerai, rytoj paryčiais jau būsim baigę. Ritualą vesiu aš. Visi pasiruošę pradėti?
Kai visi susėda, pradeda medituoti. Aplinkiniai lėtai dainuoja tam tikrus skiemenis, kurie padeda atsipalaiduoti ir išvalyti mintis. Medituodamas Aro junta, kaip kvėpavimas ir širdies ritmas sulėtėja, smegenys praskaidrėja, nustoja lakstyti pavienės mintys. Nelabai aišku, kiek laiko praeina, bet galų gale pasigirsta Mokytojo balsas:
-Dabar pradėk aiškiai galvoti apie tuos prisiminimus, kuriuos nori paslėpti.
Aro pradeda galvoti apie Thalid‘Quennos ir Lannta‘ Edhroso sienų apsaugą, apie Ki‘Leren ir Seri‘Sequataar buvimo vietą ir jų apsaugą, apie svarbesnius elfų miestus, jų išsidėstymą, apie Lannta‘Edhroso ir Thalid‘Quennos laivynų ir karines pajėgas, magiškus ir ne tik atradimus ir burtus, kurie svetimi ir nežinomi žmonėms. Taip pat apie armijos Alžyre sunaikinimą, apie dalį savo jau beveik įvykdyto tikslo žmonių žemėse – išsiaiškinimą apie žmonių magiją ir jos institucijas...
Pradėjęs galvoti apie kiekvieną iš tų dalykų, junta, tarsi lengvas vėjelis pakeltų plaukų sruogą ir ją taip palaikytų. Tada suvokia, jog ta "sruoga" nuplevena kažkur tolyn. Ima jausti, kad dalis jo atsiminimų susikaupė į vieną tašką už jo. Kai prisiminimai baigiasi, vėl pasigirsta Mokytojo balsas:
- Dabar vėl atsipalaiduok ir atverk savo mintis, man reikės į jas pažvelgti, kad geriau suprasčiau, kaip jas pridengti.
Atverti mintis užtrunka kiek ilgiau, ypač po to, kai kelis metus ištisai stengėsi jas kuo labiau užverti. Pajunta, kad jo mintis kažkas ima „peržiūrinėti“ ir "rūšiuoti", visas anksčiau galvotus prisiminimus, rinkti į "vieną krūvą". Jausmas šiek tiek keistas, bet nėra nemalonus. Po kiek laiko rūšiavimas baigtas. Pajunta, kad ant tos atskirtos prisiminimų dalies dengiasi "šydas". Aro įlieja į jį savo magiją ir pajunta kaip traukiama jos energija, o šydas tampa tarsi savas susijungęs su jo paties magija. Tie prisiminimai blanksta, bet nepranyksta. Kai šydas tvarkingai nusileidžia, po kiek laiko vėl pasigirsta Mokytojo balsas:
- Dabar gali atsimerkti, viskas baigta.
Kai atsimerkia, aplink tamsu, tik dega keletas žibintų. Nithaaras prieina prie Aro, pasižiūri susirūpinęs:
- Kaip jautiesi, Dravidhaan? Viskas gerai? Tavo prisiminimai yra apsaugoti - siūlau apie tuos dalykus dabar galvoti kuo mažiau, nes kuo dažniau bandysi pasiekti tuos atsiminimus, tuo silpnesnis liks skydas.
Aro linkteli į Mokytojo pasakymą.
- Jaučiuosi gerai. – atsako, tada atsistoja, pakilus šiek tiek pasijunta silpnumas. - Labai jums visiems dėkoju.
Kiti irgi atsistoja, vienas iš jaunesnių magų susvyruoja, bet išsilaiko ant kojų. Aro susirūpinęs pažvelgia į jį, šis pastebi žvilgsnį.
- Nieko baisaus, tik kiek pavargau - linkteli.
Othrielis prieina prie Aro, ištiesia kažką panašaus į nedidelę odinę gertuvę.
- Štai čia yra tavo atminties kopija. Mes ją saugosime Ki‘Lerene (elf. „magų/-ijos mokykloje“), jei prireiktų, galėsi pasiimti.
- Dar kartą ačiū. Tikiuosi, kad neprireiks. – šypteli Aro.
- Aš irgi to tikiuosi. – atsako Othrielis.
Galiausiai Ilgojoje Alėjoje lieka tik Aro ir Nithaaras. Neskubėdami pradeda žingsniuoti ja, link pagrindinės Ki‘Leren dalies.
- Minėjote apie naujienas iš Lannta‘Edhroso (elf. Iberijos)? – pasako Aro.
- Taip, kaip tik apie tai norėjau pasikalbėti. Po to, kai žmonių grupelė įsibrovė į Lannta‘Edhrosą, į šviesą išlindo keletas paslaptyje laikytų labai... neįprastų dalykų. Pasirodo, jog ta Lannta‘Edhroso giminė, Melnirai, prieš dešimtmetį susidomėjo žmonių reikalais ir tuo, kokį pavojų jie galėtų kelti mums. – tęsia Mokytojas - Kažkiek panašiai, kaip ir tu susidomėjai jų magais. Bet jie, priešingai nei tu, nenorėjo patys pagyventi tarp žmonių ir pabandyti kažką išsiaiškinti. Vietoj to jie įtikino vieną žmogų, kad taptų šių agentu.
Aro laukia tęsinio, atrodo nustebęs.
- Tas žmogus jau dešimt metų naudojosi mūsų giminės parama ir vykdė jų valią. Šiaip tai tas nebūtų nieko blogo - jis kaip tik kėlė tam tikrą sumaištį tarp žmonių valdovų, taigi mažino galimą pavojų mums. Bet atrodo, kad dabar jis nusprendė atsikratyti tos paramos... ir taip dar padidinti savo galią. Būtent jis suorganizavo tą įsivogimą į Lannta‘Edhrosą, taip aiškiai bandydamas išprovokuoti mūsiškius pradėti karą. Ir atrodo, kad organizuoto karo atveju, jei žmonių kariai susirinktų veik iš visų jų gyvenamų teritorijų, mūsų jėgos būtų panašios kaip ir žmonių, tad didelę žemyno dalį nusėtų mirtis. Kas leistų tam vienam žmogui išlįsti iš šešėlių ir tapti kažkokiu valdovu.
- Suprantu, kad tas žmogus neturi magiškų gebėjimų? – paklausia Aro.
- Neturi.
- Nežinot konkrečiau kuriame regione jis veikė, koks jo vardas ar slapyvardis? Galbūt esu apie jį girdėjęs...
- To sužinoti nepavyko. Jau ir šitą informaciją jie atskleidė labai nenoromis, kaip turbūt pats gali suprasti. – pasako Nithaaras.
- Tikiuosi Melnirams bent užteko proto saugoti svarbią informaciją ir jos jam neatskleisti.
- Labai svarbios informacijos jis neturi, bet turėjo jos pakankamai, kad suorganizuotų įsibrovimą kaip tik tokiu metu, kai buvo daugiausia šansų, kad jis pavyks. – atsako Mokytojas.
- Ta giminė veikė pati sau, be Ke‘Nellesano (elf. valdovo, "mėnuliu šviečiančio") žinios? – paklausia Aro.
- Jie veikė patys sau. Lannta‘Edhroso Ke‘Nellesanas dėl to yra tikrai nepatenkintas, ir tai giminei atsirūgs. Jie daug kuo rizikavo.
- Tikrai... Man atrodo kvailas sprendimas, tokiu būdu bandyti gauti informacijos. – atsako Aro.
- Jie bandė ne tik informacijos gauti, bet ir sumenkinti galimą žmonių pavojų, keliamą mums.
- Na, bent norai buvo geri. – šiek tiek pašaipiai tarsteli Aro.
Mokytojas irgi šypteli.
- Tai jau taip. Bet kuriuo atveju nemanau, kad kažką daug gali padaryti. Tik norėjau pasidalinti žinomis.
- Turėsiu šitai omenyje, ačiū. – atsako Aro. - Jei kartais netyčia išsiaškinčiau kas jis yra, galėčiau pabandyti sutvarkyti Lannta‘Edhroso (elf. Iberijos) kebeknę.
- Nėra už ką. – atsako Mokytojas.
- Man reikėtų dar kelių paprastų gydomųjų eliksyrų ir šiek tiek žolelių atsargoms, kad galėčiau pateisinti savo ilgą pradingimą. Būtų neblogai gauti ir kelias premones šarvams susitaisyti.
- Žinoma.
- Tai pat norėjau dar pasikalbėti dėl artefakto... – priduria Aro - Vis dar neaišku kas tai per daiktas, kiek jis gali būti pavojingas. Iš to ką pavyko sužinoti, atrodo, jog tai gali būti kalavijas. Kai kurie žmonių magai įsitikinę, jog jis gali daryti poveikį visomis magijos rūšimis. Jis neabejotinai yra labai galingas. Tuose urvuose, kur jis buvo laikomas magiškasis laukas buvo gana stiprus net tada, kai artefaktas jau buvo paimtas, tiesa neilgai. Jis darė stiprų poveikį dimensinei magijai. Jei man pavyktų jį surasti, nežinau kokį poveikį jis darytų mano dimensinei magijai būdamas visai šalia ir kiek pavojinga būtų jį iškart perkelti į Thalid‘Quenną (elf. Britaniją). Jeigu pavyktų reiktų susitarti vietą, ne Thalid‘Quennoje, į kurią reikalui esant galėčiau atkeliauti su juo.
- Hm... Pamėgink pasitraukti į dykumą Berothkaari (elf. Afrikos) šiaurėje, šalia Lannta‘Edhroso (elf. Iberijos). Ten gyventojų nėra, tave pamatysim iš labai toli – galėsim iškart atvykti į pagalbą, jei reikės. O ir tau keliauti arčiau, nei iki Thalid‘Quennos.
Aro linkteli.
- Kitas dalykas... Jei atsitiktų taip, kad nuspręsite mane iš kur nors gelbėti, noriu paprašyti, kad nė vienas tai darydamas nerizikuotumėte savo gyvybėmis. Mūsų pernelyg mažai, kad galėtume elgtis neatsargiai, geriau prarastas vienas, nei du ar trys.
Mokytojas kelias sekundes žvelgia į Aro.
- Kiekvieno Kevelli (elf. elfo; elfai taip vadina save) gyvybė priklauso tik jam pačiam, ir tik tas asmuo gali pasirinkti ką su ja daryti. – pacituoja vieną iš pagrindinių elfų gyvenimo tiesų – Nejaugi gyvenimas su žmonėmis tave privertė šitai pamiršti? – priduria Mokytojas apsimestinai nustebęs. Aro šypteli.
- Tavo pasirinkimas buvo daryti tai ką darai, ir iš tavo žodžių matau, kad pasirinkai eiti iki galo, jei reiks. – surimtėjęs pasako Nithaaras žvelgdamas Aro į akis. - Nuo tada kai išvykai prieš trejus metus, daug kas pasikeitė, vyksta svarbūs dalykai, apie kuriuos net nežinotume, jei ne tu. Visa tolesnė situacija priklauso nuo to, kuria linkme tie įvykiai pasuks. Tuomet kiekvienas iš mūsų turės pasirinkti, o mūsų nuostatas žinai...

Taip jie nueina iki pagrindinio pastato, ten Aro gauna ko buvo prašęs – atsargų – ir pasukla link vartų. Už vartų laukia Leathiras. Aro nusilenkia atsisveikindamas su Mokytoju.
- Sėkmingos kelionės, tikiuosi, kad kai kitą kartą čia lankysiesi, sugrįši visam laikui. – pasako Nithaaras.
- Aš taip pat to tikiuosi. – atsako Aro.
- Leathiras tave palydės ir atvers portalą, atstumas didžiulis, o tavo visų jėgų tau šiandien dar gali prireikti. – pasako Nithaaras. Jis pasilieka prie vartų, o Aro su Leathiru pasuka link laukymės už kurios baigiasi Seri‘Sequethaar. Pradeda švisti.
- Gražūs drabužiai. – beeidamas tarsteli Leathiras.
- Nori, kad parvežčiau dovanų? – paklausia Aro.
Abu nusišypso. Leathiras buvo jo draugas ir jie mėgdavo juokais pasišaipyti iš vienas kito. Leathiro pagrindinė magija buvo dimensinė.
- Artefaktas man labiau patiktų. – atsako Leathiras.
- Visada gali keliauti kartu.
- Ačiū, bet bijau, kad tarp tų barbarų neišlaikys mano nervai... dar nusiaubsiu kokią jų šalį, karą sukelsiu...
Aro nieko neatsako.
- Girdėjau paleidai vieną jų magą... – priduria Leathiras.
- Jo irgi norėjai dovanų?
- Skaitai mano mintis? Negražu savo magiją naudoti prieš draugus... – neva pasiskundžia Leathiras. Aro šypteli.
- Dar girdėjau, kad Lannta‘Edhrosas (elf. Iberija) tau skolingas už pietinę savo sieną. – po pauzės pasako - Gerą pasirodymą surengei Relin-Velinkore (elf. Alžyre). Tik aš tavo vietoje miesto stovėti, greičiausiai, nebūčiau palikęs. Vienaip ar kitaip esi vienintelis Kevelli (elf. elfas) kuriam vienam pavyko nugalabyti per tris tūkstančius laukinių. Beveik dvigubai daugiau negu kam nors pavyko karo su jais metu.
- Galabyti to nesitikinčius ir nepasirengusius priešininkus nėra nieko įspūdingo.
- Na, jie tikrai neketino leisti Lannta Edhrosui (elf. Iberijai) pasirengti... – atsako Leathiras.
Toliau jie eina tylėdami. Perėję miškelį išeina iš Seri‘Sequethaar į laukymę, kur baigiasi magiška apsauga ir galima atverti portalą. Leathiras žvilgteli į draugą.
- Pasikeitei nuo savo išvykimo, Dravidhaan... – pasako – Kai grįši surengsime ką nors smagaus, tarkim Devintojoje kalvoje. Pakviesim Kayanadri Taan‘Rion... – nutęsia.
Ištarus tą vardą Aro žvilgteli į jį.
- Aaah, pagaliau... - išsišiepia Leathiras - Matau dar nepraradai noro gyventi, nepaisant to, kad esi pasirengęs guldyti galvą. Tai geras ženklas.
Aro nusišypso.
- O dabar nustok plepėt ir suveik man portalą – pasako ir mintyse parodo Leathirui vietą į kurią reikia portalo.
- Pasisaugok, mano drauge, nenoriu, kad man vėl tektų tave traukti iš kokio laukinių urvo... – atsako Leathiras.
- Tau dar neteko manęs iš niekur traukti. – šypteli Aro.
- Tikrai? Na..., visada būna pirmas kartas. – nusišypso Leathiras. Aro pajunta stiprų dimensinės magijos blyksnį ir netrukus priešais jį susiformuoja portalas. Leathiras pakelia kairę ranką delnu į priekį, Aro pakartoja gestą (elfiškas atsisveikinimas tolygus žmonių rankos paspaudimui) ir žengia pro portalą, praėjus portalas akimirksniu užsiveria. Aro atsiduria į rytus už Ragusos, atokiam nedideliam kalvotam miške, kurį buvo numatęs grįžimui. Apsižvalgęs magiškuoju regėjimu pasitelkia dimensinę magiją - Persefonė dabar turėtų būti į pietus nuo Ragusos.



* Seri‘Sequethaar. Terminas apibūdinantis vietovę, kurioje buvo Ki‘Leren** (Britanijos elfų „magų/-ijos mokykla“); Seri‘Sequethaar pažodžiui reiškia Žvaigždės Šviesos Miškas.

** Ki‘Leren. Elfai neturi tokio termino kaip magų/-ijos mokykla. Ki‘Leren reiškia konkrečią vietą, kur elfų magai nuo ankstyvos vaikystės didžiąją laiko dalį gyvena ir mokosi valdyti savo galią, bei daugybės kitų dalykų susijusių su magija ir ne tik, įskaitant meditaciją, kovos įgūdžius, fundamentaliųjų ir taikomųjų mokslų ir kt. Ki‘Leren neturi atitikmens žmonių kalboje, todėl pritaikomas artimiausias terminas „magų/-ijos mokykla“.

[Aredhel]

Venuoliktas skyrius - I dalis


Ryte Aro laukia kitų ant denio Persefonėje. Su naujais eliksyrais, atsargoms, susitaisęs šarvus ir gana patenkintas, nors ir kiek pavargęs. Nagašri ir Mentalitetui žaizdos beveik išgijo, Marinui judėti dar truputį skauda, nes randai švieži, bet šiaip jaučiasi gana gerai.
Ryte Persefonė praplaukia pro Duresą ir daugmaž tuo metu Gauja pro portalą išeina į Konstantinopolio apylinkes, pamato esą vidury laukymės. Palypėjus ant kalvos tiesiai priešais dunkso pats Miestų Miestas, dešinėje plyti Marmuro jūra, kairėje matyti kažkoks kaimelis, už nugarų - laukai, nedidelės kalvelės. Pro tą kaimelį matosi kelias, vedantis į Konstantinopolį. Kompanija išeina į kelią ir patraukia juo link miesto. Konstantinopolyje buvo kalbama daugiausiai graikiškai, bet turėtų pavykti ir lotyniškai. Taip pat buvo gausu visokių smulkių kalbelių - arabų, persų, bulgarų, serbų ir kitų.
- Bandau prisiminti, ar žinau įėjimą, slaptesnį nei pagrindiniai vartai... – sumurma Vito.
- Įeisim ir be jokių slaptų įėjimų, tokiam mieste tiek visokios publikos praeina, kad į mus nieks nė dėmesio nekreips... – atsiliepia Mentalitetas.
Po valandos pėdinimo keliu, jie pasiekia miestą. Priartėję per pora kilometrų pradeda miestą ne tik matyti, bet ir girdėti bei užuosti. Priėjus priemiesčius matosi, kad jie keistokai ištuštėję. Pasiekus miesto vartus, gaujiečius labai nustebina tai, kai jie pilnai atlapoti ir netgi nesaugomi. Vietoj sargybinių juos pasitinka šokanti ir dainuojanti minia, mugės alasas ir visokiausių valgių, gėrimų ir rūkalų kvapai.
- Matomai pataikėm į kažkokią šventę... Na ką gi, tokiam šurmulyje likti nepastebėtiems bus tik paprasčiau. – pasako Mentas.
Vito suglaudžia ausis, jo akys išsiplečia ir jis pradeda kramtyti valerijoną. Akivaizdu, kad dideli miestai jam daro priešingą įspūdį nei daugumai. Nagašri tą pastebi, prieina prie jo, padrąsinamai uždeda rankas ant pečių.
- Nesijaudink. Jie tau nieko nepadarys. Be to, tu visada gali išnykti, kai tik norėsi.
Vito apsidairo ieškodamas kelio ant stogų. Aro eina smalsiai žvalgydamasis. Toliau šurmulys, rodos, apėmęs visą miestą. Namai, stulpai ir žmonės nukarstyti girliandomis. Gaujiečius irgi apiberia džiovintomis gėlytėmis, siūlo valgyti, gerti ir šokti.
- Aro, tu greitų būdų tam magui aptikti turi? – paklausia Mentas.
- Kol kas nieko nematau. – atsako Aro kažkuo nepatenkintas.
Didelė minia aplink „akino“ jo magiškąjį regėjimą. Daugybė gyvybinių žiburėlių, kuriuos jis galėjo matyti magiškuoju žvilgsniu užstojo visa kita, taigi esant minioje iš magiškojo regėjimo nebuvo naudos. Kita vertus minia užstojo ir jį patį, todėl jis galėjo pasinaudoti burtais ir likti nepastebėtas kito mago, kuris turėtų būti mieste.
O Nagašri, atrodo, jaučiasi savo stichijoje. Nusitvėrusi didelę avies kulšį, pradeda šokti vos ne su visais iš eilės, bet sugeba tą daryti taip, kad neatsiliktų nuo kitų gaujiečių.
- Bandau prisiminti, ką jie galėtų švęsti. Bet kol kas nieko gero. – pasako susimąstęs Marinas.
- Aš jų papročių nežinau. – atsiliepia Vito.
- Naga, pabandyk išsiaiškint kokia šito šurmulio priežastis. – paliepia Mentalitetas.
- Čia švenčiamas valdovo gimtadienis. – atsako Aro. - Tikrai laiku pataikėm.
Paėjus toliau Aro pastebi magiją dvejose vietose.
- Matau du magijos šaltinius, vienas jų magas, kitas ne, ten magija stiprenė... – ištaria Aro negarsiai itališkai – Vis dar per daug žmonių, negaliu konkrečiau išskirti, nebent prieičiau arčiau.
Nagašri, eilinį sykį prasisukdama pro kitus šūkteli:
- Imperatoriaus gimtadienis, savaitė linksmybių! Ir dar kažkam galvas kirs, tai dar didesnė linksmybė!
Gaujiečiai toliau eina pagrindine gatve, vedančia nuo vartų. Išeina į didžiulę aikštę. Aikštėje taip pat pilna žmonių, bet jos viduryje iškilusi nemaža scena, ant kurios dabar šoka ir dainuoja bardų kolektyvas.
Vito dar labiau pradeda kramsnoti valerijoną. Aro pasižiūri į kačiažmogį.
- Išmok atrajot, bus dvigubas poveikis – tarsteli.
Vito kažką sumurma.
- Aš keliauju ant stogų, gal ten bus ramiau. – priduria garsiai ir nubėga tarp prekystalių. Per vieną iš jų lengvai užlipa ant stogų, keli žmonės jį pastebi ir ima rodyti pirštais bei kažką šaukti, bet greitai pamiršta ir toliau švenčia. Vito nuo stogo pradeda stebėti Gaują stengdamasis nepamesti iš akių.
Išėjus į aikštę Aro stabteli ir kurį laiką žvelgia į vieną pusę. Tuo tarpu į sceną išėjęs šauklys pradeda skaityti kažkokį tekstą graikiškai. Minia kiek aptyla. Pabaigęs jis pradeda skaityti lyg ir tą patį, bet lotyniškai:
"Mūsų brangiojo imperatoriaus Manuelio Ketvirtojo įsakymu šiandien įvyks du labai svarbūs ir kvapą gniaužiantys dalykai. Viena - iš mirties žabangų bus išvaduoti aštuoni kaliniai, kurie visą likusį gyvenimą dėkos imperatoriui už jo malonę! Ir antra - parodydama, kad net dangūs klauso jo Didenybės valios, pati Saulė trumpam pasislėps, kad nebandytų nustelbti Manuelio Ketvirtojo didybės. Šlovė mūsų imperatoriui!“
- Saulė pasislėps, kurgi ne, greičiau jo šikna ją uždengs. – pakomentuoja Marinas.
- Magas į pietryčius nuo mūsų, rūmuose. Į šiaurę krūva užkerėtų objektų vienoje vietoje. Ten magija netgi stiprenė negu mago. Greičiausiai tai apsauginiai kerai. – pasako Aro Mentui ir Nagai.
- Na, tai pabandom paskubėt mago link. Jei pasitaikys proga nutverti jį be apsaugos bus tik geriau. – pasako Mentalitetas.
- Tie kerai saugo ne magą, o kažką ar ką nors kita. – atsako Aro. - Su šituo magu kol kas greitai nesusitvarkysim, į rūmus juk neįsiveršim. Reikia palaukti kol jis kur nors bus vienas ir neapsaugotas. Nenoriu stoti su juo į atvirą kovą. Mano ir jo magijos panašios, kaip pasakytų kai kurie jūsų... „mokslininkai“ – metafizinės, o tai reiškia, kad mūsų dvikovos fejerverkai būtų kitiems magams matomi iš toli.
- Būtų įdomu pasižiūrėt. – išsišiepia Marinas.
- Be to, galima sužinoti kiek daugiau nebūtinai iš jo paties minčių... – priduria Aro.
- Na, tai tuo tarpu galim rūmus ir panašias vietas išžvalgyt iš kur jį gali tekt išvilkinėt. – pasako Mentalitetas.
- Ką? Nesupratau ką norėjai pasakyt. – atsiliepia Marinas, užsižiūrėjęs į šokėjas.
Nagašri vėl atsiranda prie gaujiečių ir visiems duoda po iešmą šašlykų.
- Tuščiu skrandžiu nedaug prigalvosit. O dabar papasakokit, ką nusprendėt. – paklausia.
- O skanumėlis! Ačiū. – apsidžiaugia Marinas. - Kol kas nieko, apie fejerverkus šnekam. – priduria.
Aro paima iešmą, pavarto ir ištiesia Mentalitetui.
Vito tuo tarpu dairosi nuo stogo toliau, matyti, kad į pietryčius, jūros ir Anatolijos link, yra geresni rajonai - didesni ir ištaigingesni namai. Šventė, atrodo, vyksta visur mieste, bent jau kiek matyti nuo šito stogo. Kol Gauja apačioje aikštėje tariasi, Vito prisikemša pypkę ir užsirūko valerijono.
- Galime išsiskirti. – pasako elfas – Jūs, jei norite, apžiūrėkite "kitas vietas", o aš pasidomėsiu burtų šaltiniu.
- Nelabai man patinka tokia mintis... – pasako Nagašri.
- Man irgi, tokioj mėsmalėj nei išsiskirsi, nei vėl susitiksi. – pritaria Marinas.
- Būtent. Nerasim vieni kitų. O jei kas nors į bėdą papulsim, – priduria Naga - o tą, tavo žiniai – kreipiasi į Aro - žmonių kraštuose per šventes lengva padaryti, tai kitų neprisikviesim.
- Tikrai? Iki šiol nepastebėjau. – pašaipiai tarsteli Aro.
- Kartais atrodo, kad nepastebėjai. - Naga vypteli ir papurto galvą ("traukimo per dantį" gestas).
Marinas šypteli, bet nenori Aro erzinti, visgi sėdi vienoj valty.
- Jūs kaip norite, aš einu išsiaškinti kas ten taip saugoma. Tiek kerų vienoje vietoje ir visi vieno mago - šito. Saugomas daiktas turėtų būti arti užkerėtų objektų. Pagal jų išsidėstymą galima spręsti, jog viskas yra name. Ten magas galbūt ir gyvena. – pasako Aro - O šių rūmų neišžvalgysi, net ir tokios šventės metu. – tarsteli Mentalitetui.
- Na, tai einam ten kur sakai. Geriau, nei skirstytis. – ištaria Nagašri. - Be to, dėl žvalgybos, manau, Aro teisus. – priduria.
Aro, nebekreipdamas dėmesio į kitus, pasuka šiaurėn. Iš pradžių Gauja dar ilgokai braunasi pro minią, paskui ji ima retėti. Galiausiai visiškai išeina iš karnavalo zonos į ramesnes gatveles. Jos gana siauros ir tikrai ne iš gražiųjų.
- Žiūrėk, kad kas pro langą myžalais neapvarytų. – burbteli Marinas.
Vito seka kompaniją stogais.
Žmonių aplinkui šiose gatvelėse nematyti. Kai priartėja prie vietos, kurią nurodė Aro, išgirsta, kaip kažkas piktokai šnekasi daugmaž ten, kur turėtų būti tas namas. Šnekasi gatvėje, graikiškai, trys balsai. Kompanija užsiglaudžia už siauros gatvelės kampo.
Marinas pavertėjauja. "Vadas pasakė eiti, tai einam, ko stovit?" - "Bet ten juk [ ] gyvena!" - "Na tai kas? Peršikai?" - "N-n-nee..." - "Tai pirmyn."" Ir panašiai dar kurį laiką ginčijasi, bet paskui pasigirsta smūgiai koja į duris. Pro gatvelės kampą matyti trys sargybiniai, jie išlaužę duris sueina vidun.
- Na, gal susitartume, iš kalbos aišku, kad sukčiai. – sušnabžda Marinas.
Tačiau įėję į namo vidų jie gana greitai išeina, kažką šnekėdamiesi (Marinas persako: "Pala, o mums nereikėjo?.." - "Taip, žinoma!" - "O mes čia dar laiką gaištam! - "Vadas mus nuskalpuos! Greičiau!") ir kiek susinervinę greitai nužingsniuoja gatvele tolyn, bei pradingsta už posūkio.
- Įdomu... – šypteli Aro.
- Netgi labai. – priduria Marinas nesuprasdamas kas iš tikro įdomaus.
- Kai jie įėjo, juos paveikė vieno iš kerų, esančių name, magija. – atsako Aro. – Iš rezultato sprendžiant, atitraukė jų mintis, jie prisiminė kažką kita svarbaus ir išsinešdino.
Namas, kuriame ką tik apsilankė kareiviai, ir kuriame, pasak Aro, daug apsauginių kerų, buvo dviaukštis, truputį apkiužęs, bet dar pusėtinai tvirtai atrodantis. Iš kitų šalia stovinčių namų neišsiskiriantis, namo "nugara" rėmėsi į miesto sieną. Žmonių aplink nematyti.
Vito nusileidžia nuo stogų.
- Palaukit čia, pabandysiu pasižiūrėti iš arčiau. – pasako Aro.
- Tu tuo tikras? – paklausia Nagašri.
Apsidairęs, Aro nueina prie išlauštų durų ir įeina į vidų pranykdamas kambario prieblandoje.
Nagašri atsiremia į gretimo namo sieną ir įsistebeilija į duris.
- Na, jis pats žudytis nori. Kas aš, kad trukdyčiau? – garsiai paskelbia.
- Bet juk norėtum sutrukdyt. – pasako Marinas, kad tik įkištų savo trigrašį.
- Norėčiau. Bet jei jis kažką nusprendė, geriau pernelyg nesiginčyti.

Įėjęs vidun Aro atsiduria kambaryje, kuris užima didžiąją dalį pirmojo aukšto. Dešinėje, kampe matyti laiptai į antrą aukštą, prie lango kairėje stovi stalas ir pora kėdžių, tolimojoje sienoje durys, tikriausiai į virtuvę. Viduje gana tamsu, langinės uždarytos. Vos įėjęs į vidų Aro pajunta, kaip į jo psichinį skydą atsimuša vieno iš enčantmentų poveikis. Taip pat pajunta, kad jo dimensinė magija tarsi "prigęsta", pasijunta tarsi tą jo esybės dalį kažkas slegia. Bandant panaudoti dimensinį burtą čia, name, reikėtų daugiau pastangų magijai pasitelkti ir burtui suvaldyti. Tačiau šitas poveikis kitoks nei buvo Umazelio vienuolyno urvuose, Maltoje. Taip pat magiškuoju regėjimu nesimato šaltinio, kuris galėtų kelti tokį poveikį. „Grafitas“ pagalvoja Aro. Tokį ryškų efektą sukelti gali didelis jo kiekis. Kiekviena magijos rūšis neigiamai reaguodavo į tam tikrą konkrečią medžiagą, t.y. kiekviena magijos rūšis „nemėgo“ tam tikros medžiagos ir ši medžiaga slopindavo tos magijos rūšies energiją. Dimensinė magija „nemėgo“ grafito. Tai greičiausiai buvo viena iš namo apsaugų - namo sienose tikriausiai buvo medžiagų, kurios neigiamai veikė visas magijos rūšis, išskyrus psichinę ir temporinę – Aizemondo valdomas magijas.
Aro magiškuoju regėjimu mato, jog prie laiptų į viršų yra du kerai, psichinis ir temporinis. Kiti enčantmentai yra viršuje, antrame aukšte. Apžvelgęs kambarį atidžiau, pastebi, jog viena grindų lenta šiek tiek atkilusi ir mažiau numindžiota. Priėjęs Aro atsargiai spusteli jos kraštą, ji įsispaudžia ir pasigirsta trakštelėjimas, Aro šoka į šalį, o iš lubose atsivėrusio, gerai paslėpto liuko iškrenta krūva nemažų akmenų, pakankamai užmušti žmogui. Akmenys su garsiu trenksmu nukrenta ant medinių grindų.

Lauke gaujiečiai išgirsta dundesį sklindantį iš namo.
- Aro! Tu gyvas? – sušunka Nagašri.
- Taip, viskas gerai. – pasigirsta iš namo.
- Kas ten per velniava viduj? – garsiai paklausia Mentalitetas.
- Tik po jūsų, ponas Mentalitetai. – linkteli Vito namo link.
- O ko ten, sakė, kad viskas gerai... - Mentas atsiremia į artimiausią sieną.
Tačiau kompanija esanti lauke išgirsta, kad viena iš gatvelių artėja keletas šarvuotų žmonių, greičiausiai vėl sargybiniai. Vito pritupia ir nuskuodžia už artimiausio pastato.
Nagašri ir Mentalitetas bei Marinas taip pat pasitraukia į gretimą gatvelę, pro kurios kampą matyti mago namas.
Pasirodo trys sargybiniai, atrodo, tie patys, jie piktai šnekasi. Marinas vėl pavertėjauja "Po galais, sakiau, kad čia bloga idėja." - "Tylėk tiktai, pasakyti vadui, kad apsikiaulinom - dar blogesnė idėja" ir panašiai. Sargybiniai vėl prieina prie durų, kurias patys prieš keliolika minučių išlaužė, pasižiūri į vidų.
- O, čia dabar! Tos šlamšto krūvos vidury kambario anąsyk nebuvo. – pasako vienas.
- Nebuvo ar neatsimenam? Nepamiršk kieno namas čia. – atitaria antras
- Gerai, tylėkit ir einam į vidų. – pasako vadas.
Jie sueina į vidų. Vienas, atrodo, jau sukasi eiti atgal, bet kiti du nusitempia jį su savim.

Aro viduje magiškuoju regėjimu pastebi prie namo prieinančius tris asmenis. Jis pasitraukia už durų į virtuvę.
Mentas atsargiai prisiartina prie namo bandydamas įžiūrėti ką jie ten veikia. Sargybiniai žvalgosi kambaryje, atsargiai tyrinėja kiekvieną daiktą, ypač akmenų krūvą kambario vidury, Aro nematyti.
Po kiek laiko jie prieina prie laiptų, vėl pasitaria ir pradeda lipti viršun. Du iš jų, palipę porą žingsnių, labai sulėtėja.
Trečias tą pastebi ir bando kažką kitiems pasakyti, bet susikalbėti jiems nepavyksta. Staiga jis susiima už burnos, apsisuka, pabėgėja keletą žingsnių ir atsikrato pietumis per burną. Kiti du sulėtėję sargybiniai ant laiptų irgi po truputį kelia rankas prie burnų, sukasi atgal ir lipa žemyn laiptais. Tas atrodo gana komiškai.
Vito išlindęs iš savo slėptuvės pribėga prie durų, žvilgteli vidun pro kraštą, tada nutaikęs progą šmurkšteli į vidų. Tačiau žengęs per slenkstį sustoja, apsisuka, smunka laukan ir nuskuodžia kažkur gatve. Mentalitetas nori šūktelti jam pavymui, bet susilaiko nenorėdamas išsiduoti sargybiniams.
Nulipę nuo laiptų sargybiniai pradeda vėl judėti normaliu greičiu ir taip pat išsivemia. Du sargybiniai kiek galėdami greičiau puola pro duris iš namo ir deda į kojas, nekreipdami dėmesio į Mentalitetą lauke. Vadas lyg ir sudvejoja, tačiau sumurma kažką panašaus į "Geriau tremtis, negu šitai" ir taip pat skubiai išsinešdina.
Mentas prieina prie pat durų, tačiau per slenkstį nežengia, pamato viduje, iš už durų į kitą patalpą, išeinantį Aro.
- Gražu. – pasako šis.
Sargybiniams pradingus prie Mento prieina ir Nagašri su Marinu.
- Neturiu ką pasakyt... – tarsteli Marinas.
Nagašri, smalsumo vedama, atsargiai pabando peržengti slenkstį, sustoja lyg žaibu trenkta. Prasižioja, veidas persimaino į labai labai persigandusį ir nieko nesakiusi šoka į gatvę, tačiau čia jai kelią pastoja Mentalitetas.
- Tau kas atsitiko?! – nusikeikęs, sučiumpa Nagą už pečių.
Nagašri kažką nelabai rišliai šneka apie neseniai mirusį brolį, kurio laidotuves visiškai pamiršo. Ji atrodo labiau sugniuždyta, nei pikta. Bet tai, ką ji šneka, su realybe nedaug turi ką bendro, ypač turint omeny, kad ji apie savo šeimą anksčiau nieko nėra sakiusi.
- Raminkis, čia tik mago išmonės! – griežtai pasako Mentalitetas, šiek tiek ją kresteldamas.
- T-tikrai?..
- Nematei kaip tie sargybiniai iš ten spruko... Atrodė ne ką geriau nei tu dabar. Palauk kol Aro grįš. Gal jis išsiaiškino kas čia per pekla. – kiek švelniau priduria Mentalitetas.
Ji šiek tiek nusipurto, tada pasižiūri į Mentą jau nuskaidrėjusiomis akimis.
- Po galais. Nemaniau, kad mane taip žiauriai galėtų paveikti. Ačiū.
- Magai dar netokių bjaurasčių gali prisigalvoti... – atsako Mentalitetas, paleisdamas jos pečius, atsisuka namo pusėn ir šūkteli - Aro, ką tu ten tiek veiki?!

Aro tuo tarpu apėjęs akmenų krūvą ir vėmalų balą pradeda lipti laiptais. Pajunta kaip į jo skydą atsimuša psichinio enčantmento poveikis, tuo tarpu temporinio enčantmento magija apgaubia visus laiptus. Aro pasitelkia psichinę magiją ir išplečia savo antimagišką psichinį skydą už temporinio burto ribų, susidūrus ir „grumiantis“ dviems energijoms, pasigirsta tylutėlis spragsėjimas. Aro normaliu greičiu pasiekia laiptų viršų. Ten neilgas koridorius, prieblandoje matyti dvejos durys abipus koridoriaus į kambarius, o koridoriaus gale langas į gatvę, langinės uždarytos. Kambaryje, esančiame kairėje pusėje, magiškuoju regėjimu matyti keturi enčantmentai, dešinėje - trys. Mago „žiburys“ tebėra toje pat vietoje, rūmuose. Aro atsargiai pereina koridorių, laikydamasis vidurio, priėjęs prie lango, atidaro langinę kad būtų šviesiau.

Dar kartą nužvelgęs Nagą ir įsitikinęs kad ji atsigavo, Mentalitetas grįžta prie durų. Gatvele iš kažkur pareina Vito.
- Kur buvai? – paklausia Mentas.
- Tas magas.... – iškošia kačiažmogis. – ...sumokės.
Vito prieina prie lango pirmame aukšte ir su peiliu atsidaręs sklendę įšoka vidun. Apsidairęs pasuka prie laiptų kur neseniai nuėjo Aro ir, Mentui nespėjus jo perspėti, ant jų užlipęs, kaip ir sargybiniai, sulėtėja. Nagašri, Mentalitetas ir Marinas pamato kaip prasiveria langinė antrame aukšte, ties jais, ir pro langą kyšteli Aro veidas.
- Na, tai kas ten vyksta, po galais? – vėl paklausia Mentalitetas.
- Visur pilna magijos ir spąstų – pasako Aro. – Kantrybės. Arba galit bandyt užeit. – kreivai šypteli.
Šviesoje, sklindančioje pro atvirą langinę, Aro nužvelgia koridorių, jo sienas, lubas ir grindis. Prie vienų durų, už kurių yra keturi enčantmentai, pastebi, kad kelios lentos yra įpjautos. Aro prieina prie tų durų, nužvelgia sieną šalimais ir atsistojęs nugarą į ją, per ištiestos rankos atstumą nuo durų, paspaudžia rankeną. Durys prasiveria ir tuo pat metu ties durimis atsidaro dangtis apačion. Pro atsivėrusią skylę matosi primo aukšto grindys. O kambaryje matyti lova prie tolimosios sienos, šalia jos kažkokia nemaža dėžė, keletas lentynų ir spintų. Magiškuoju regėjimu matosi vienas enčantmentas ant grindų, ties durimis, psichinis. Antras - taip pat psichinis ir trečias - temporinis enčantmentai dėžėje netoli lovos. Šitie abu magijos šaltiniai atrodo keistai. Jie atrodo šiek tiek stipresni nei enčantmentas. Galbūt tai stiprus enčantmentas iš dviejų dalių, galbūt dar kažkas. Ketvirtas enčantmentas, irgi temporinis, spintoje.
Aro peržengia skylę prie slenksčio įeidamas į kambarį, vėl pajunta, kaip žybteli ir jo skydu „nuvarva“ prie durų buvę psichiniai kerai.

Tuo tarpu Mentalitetas lauke apsižvalgo, žmonių nė vieno nematyti, visi švenčia, nors iš šito rajono greičiausiai visi šventėje vagiliauja. Mentas užlipa ant pirmo aukšto palangės ir nuo jos pasišokėjęs pasiekia antro aukšto palangę, tada prisitraukia ir vikriai, nepaisant jo kūno sudėjimo, įlipa per langą į vidų. Pamato kaip Aro įeina į kambarį. Mentalitetas priėjęs nužvelgia kambarį pro atviras duris.
- Čia keturi kerai, vienas ties slenksčiu. – perspėja Aro. Jis prieina prie dėžės ir pažvelgia į vidų, išvysta tai, ko nesitikėjo ir supranta kodėl enčantmentas atrodė keistas.
- Kas ten? – paklausia Mentalitetas stovėdamas koridoriuje.
- Žmonių kūdikis. – atsako Aro tarsi netikėdamas.

[Aredhel]

Venuoliktas skyrius - II dalis

Dėžė, kurioje buvo kūdikis, paversta lopšiu. Vaikas miega, keista, kad nepabudo nuo trenksmų name, galbūt jam sugirdyta migdančio eliksyro. Kūdikis buvo jau atkutęs, tačiau metų dar, greičiausiai, neturėjo. Jis turėjo savyje magiškos energijos ir tai nebuvo enčantmentas, ji buvo įgimta. Magija jame dar iki galo neišsivysčiusi, nenusistovėjusi ir nestabili. Kūdikyje magijos buvo dvi - psichinė ir temporinė. Jų žiburiai gana ryškūs, bet dar toli gražu ne tokie, kaip suaugusio mago ir dar nesusilieję į vieną, o atskirai "plaukioja" po visą kūną. (Elfų kūdikių, gimusių su magijos dovana, magija taip pat vystydavosi palaipsniui, bet nuo pat pradžios būdavo stabili ir susijungusi į vieną šaltinį; nejudėdavo kūne.) Aro, iš savo paties surinktos informacijos, žinojo, kad žmonių kūdikiams, turintiems magijos, tokia padėtis buvo normali. Nė vienas žmonių kūdikis - būsimasis magas - nebuvo aptiktas turintis stabilią magiją. Tačiau nesitikėdamas čia rasti vaiką, Aro palaikė jo magijas, silpnas ir vis dar atskiras vieną nuo kitos, enčantmentais.

Laiptų viršų pagaliau sulėtėjusiais judesiais pasiekia ir Vito. Nužengęs nuo paskutinės laiptų pakopos jis vėl pradeda judėti normaliu greičiu.
- Ką man papjauti už šituos laiptus? – uždusęs pasako Vito savo šaižiu balsu, atrodo, jog jį dar ir pykina. Matydamas, kad Mentalitetas stovi koridoriuje, Vito sustoja prie jo.
- Ką nors radot?
- Atrodo, kad vaiką toje dėžėje. – pasako Mentas.
- Aišku, ką saugojo. – tarsteli Vito. - Jei aš šituos namus vėliau padegsiu, niekas neprieštaraus? – retoriškai paklausia.
Aro nusisuka nuo dėžės ir prieina prie spintos, kurioje buvo vienas enčantmentas. Atidarius ją pradeda veržtis visokie bjaurūs vaizdai - mirštančių žmonių, mirusių žmonių, ir ne tik žmonių, perkreipti skausmo, pykčio, baimės veidai... Visi kaip iliuzijos išsisklaido. Nieko kito, išskyrus pora senų apsiaustų, spintoje nėra. Temporine magija užkerėta tiesiog viena iš spintos galinės sienos lentų.
Vito tuo tarpu atidaro duris į kitą kambarį. Tai darbo kambarys - prie lango stovi stalas, nukrautas popieriais. Taip pat pora lentynų su knygomis. Aro išeina iš pirmojo kambario, vėl peržengdamas liuką prie durų, ir prieina prie Vito su Mentalitetu, stovinčių ties atviromis antrojo kambario durimis.
- Kam norisi popierių? – paklausia Vito.
- Prie slenksčio iš vidaus taip pat yra kerų. – pasako Aro – Neatsilikit. – tarsteli ir žengia per slenkstį.
Mentalitetas ir Vito seka iškart įkandin, poveikio nepajunta. Įėjus į kambarį Aro prieina prie stalo.
– Čia yra du enčantmentai. – pasako – Šita kėdė... – parodo į šalia stalo stovinčia kėdę – ...ir šita knyga. – parodo į ant stalo tarp popiergalių gulinčią, raudona oda apmuštą nedidelę knygelę. Aro ją paliečia. Iš knygelės iškyla vaizdelis, labai primenantis tą, kurį Mentas, Wilfredas ir Aro matė Umazelio vienuolyno požemiuose, išsinešę netikrą artefaktą. Vaizdelis susiformuoja į jau matytą Aizemondo figūrą, nedidelę, daugmaž sprindžio dydžio. Pasigirsta balsas:
- Jei iki čia priėjai, esi arba labai protingas, arba labai galingas, arba tau labai sekasi. Tikiuosi, kad šios savybės leis tau teisingai nuspręsti, ką daryti su čia rastais dalykais.
Tada vaizdelis išnyksta.
- Pamiršai „gražus“. – pašaipiai pasako Aro paimdamas tą knygelę ir ją atversdamas. Mentalitetas nusijuokia.
- Šitas... – sušnypščia Vito.
- Tave pakepino Maltoje? – paklausia Mentalitetas.
- Taip. – Vito greitai sustumia kitus popierius ant stalo į krūvą ir pradeda spragsėti pirštais bandydamas, savo elementalinio talento pagalba, įskelti žiežirbą.
- Palauk šiek tiek – tarsteli Aro. Mentalitetas pradeda peržiūrinėti tuos popierius.
Knygelė Aro rankose, pasirodo besąs Aizemondo dienoraštis, rašytas maždaug pastaruosius metus. Aro atverčia puslapius, kurių datos atitinka to laikotarpio, kai pasklido gandai apie Ketvirtąjį artefaktą, taip pat kai Gauja iškeliavo į Maltą jo ieškoti. Keletas įrašų, kuriuose apie tai kažkas yra, skamba taip:


„Balandžio 7-a: Dar vienas laiškas iš Kapečio. Viskas suplanuota: vasaros pabaigoje vyksime į Maltą, atgausime Sielomis Nukaltąjį, o tada jau ne aš Romai, o Roma man lenksis.

<...>

Liepos 20-a: Taigi, viskas suderinta. Kapetis mums daugiau nebereikalingas, garbe ir ypač galia su juo dalintis nebūtina. Paėmę Artefaktą, pasitrauksime ten, kur mūsų nepasieks nei viena Mokykla, o paskui grįšime, kai jau suvoksime, kokią galią valdome.

<...>

Rugsėjo 3-a: Jaunasis Basilijus užaugs tikrai galingas magas. Ir aš būsiu jo mokytojas! Žinau, kad taip susireikšminti nėra protinga, bet negaliu neatsiminti Aleksandro Makedoniečio ir jo mokytojo Aristotelio.

<...>

Spalio 12-a: Magiškas laukas labai svyruoja. Mano šnipas (jo dar nerado – šaunu) sako, kad Artefaktas buvo perkeltas kažkur toli į vakarus. Lygtai į Ištremtąją Kastiliją. Tiksliau dabar dar nežinau. Reikia informuoti imperatorių.“

Mentalitetas žiūrinėja kitus popierius, kuriuos Vito norėjo padegti, tačiau juose nieko įdomaus, tiesiog apskaitos dokumentai, kuriuose nurodoma maisto kiekiai teikiami sargybos postams. Keliuose lapuose kažkokios poemos.
- Kas gero knygoje? – paklausia Mentas.
- Aizemondo dienoraštis. – atsako Aro skaitinėdamas užrašus. – Jis jau ilgokai planavo pačiupti artefaktą. Paskutinis įrašas spalio dvyliktą, pagal jūsų krikščioniškąjį kalendorių.
- Šiandien. – ištaria Mentas.
- Taip. Jis nuėjo informuoti imperatoriaus dėl artefakto perkėlimo, neva, į Kastiliją. Jis turi kažkokį šnipą, galbūt tarp kitų magų. – pasako Aro.
Jei ankstesnė, jo gauta informacija iš Bosnijos mago Jurgeno galvos, buvo teisinga, tai būtų labai keista, jog artefaktas iš Mameliukų, praktiškai Aleksandrijos kiemo, nukeliavo į Kastiliją. Žinoma, šita informacija irgi gali būti klaidinga. Dienoraštis, tikėtina, nebuvo suklastotas, tačiau klysti galėjo Aizemondo „šnipas“. Klaidinga galėjo būti visa jų turima informacija, tačiau Aro ketino tai patikrinti, nepaisant nelogiškų sąsajų.
Jis atkreipia dėmesį ir į įrašą apie „jaunąjį Basilijų“. Tai greičiausiai kūdikio kitame kambaryje vardas. Iš informacijos, kurią Aro buvo surinkęs apie žmonių magus ir magiją, šis kūdikis niekuo neišsiskyrė iš kitų tokio amžiaus kūdikių, kuriems buvo įgimta magija ir kurie užaugę tapo eiliniais magais. Paprastai žmonių vaikuose magija tapdavo stabili ir susijungdavo apie trečiuosius ar ketvirtuosius gyvenimo metus. Iki tol, nustatyti kiek stipri magija bus galutinai susiformavusi, ar kaip gerai vaikas ją išmoks valdyti, buvo neįmanoma.

- Na, kaip ten jūs? Kas įdomaus?! – šūkteli Nagašri iš apačios, su Marinu stovėdama ties atvertu koridoriaus langu. Vito prieina prie kambario lango (čia langinių nėra, bet yra stiklas) ir taip pat jį atidaro, šis langas irgi į gatvės pusę.
- Jei vaikai ir popieriai tau įdomu, kviečiu papietauti. – atsako Vito išmesdamas lauk virvę. Nagašri užsikabaroja ir įlipa vidun.
- Galim jam čia pasalą surengti. – pasako Mentalitetas.
- Name to daryti nenoriu, šitas namas jo pasirinktas tikslingai, čia silpsta dalis mano magijos. - atsako Aro.
- Na, tai galim jo palaukt lauke už kampo... – pasvarsto Mentalitetas
- Bet kuriuo atveju, tarp priešo spąstų gal ir netikėta daryti savo spąstus, tačiau tikrai ne protingiausia. – pasako Vito. - Už kampo gali būti per toli. Reiktų kažkaip padaryti įspūdį, kad vaikas viduj miręs. Tačiau reikia jį tada kažkur padėt ir tuo pačiu paslėpti nuo mago akių. – priduria Vito. - Kitaip, net ir mūsų rankose, jis bus tik paskata mus užpult ir sunaikint.
- Tu magas, tai tu ir turėtum žinot kaip su juo susitvarkyt... – pasako Mentas elfui - Nors geras smūgis galvon turėtų pradžioj padėti. – priduria - O iš vis, kieno tas vaikas ir ką jis čia veikia, va kur klausimas.
- Kieno vaikas tikriausiai paaiškėtų tik iš paties mago. – atsako Aro.
- Klausykit, o kodėl jūs taip staiga nusprendėt kažką su tuo vaiku veikt? Iš viso, ar mums taip jau reikalingas šitas magas? Juk mūsų užduotis buvo rasti artefaktą, apie kurio buvimo vietą magas, atrodo, žino panašiai kiek ir mes dabar. – pasako Naga skaitinėdama paskutinius Aizemondo dienoraščio įrašus.
Aro staiga apsidairo ir pažvelgia kažkur „pro sieną“.
- Magas ką tik pasinaudojo temporine magija ir paliko Konstantinopolį. Link... Anatolijos. – pasako Aro.
Visi išgirsta, kad staiga aplink tapo lyg šiek tiek tyliau. Nors ir prieš tai jokio garso negirdėjo.
- Kerai nustojo veikimo, magas per toli. Galite laisvai vaikštinėti. – tarsteli Aro. – Nagašri teisi, apie artefakto buvimo vietą iš Aizemondo, greičiausiai, daugiau nesužinotume, nei žinome iš šito. – dirsteli į dienoraštį.
Marinas, iki tol stovėjęs po langu ir klausęsis gaujiečių pokalbio nuotrupų, pradeda taip pat kabarotis virve sunkiai pūkšdamas ir dejuodamas. Pusiaukelėj išgirdęs Aro žodžius apie nebeveikiančius kerus garsiai nusikeikia, bet iš principo pasiekia viršų ir įlipa pro langą.
- Na, panašu, kad jis arba mūsų nepastebėjo, arba nusprendė, kad savas kailis svarbesnis už šitą kūdikį. – nutaria Mentalitetas.
- Arba mes jam išvis nerūpim, o pasišalino dėl kokių kitų priežasčių. Kad vaikas būtų jaukas irgi nepanašu, per daug apsaugos. – priduria Nagašri.
- Manęs jis neturėjo pastebėti, jūsų, iš tokio atstumo, taip pat. Taigi pritarčiau Nagai. – pasako Aro.
Iš gatvės pasigirsta daug artėjančių žingsnių ir keletas riktelėjimų, lyg ir graikiškai. Marinas supranta: "Gerai, dabar magija turėtų nebeveikti. Nurodymus atsimenat? Paimkit vaiką gyvą ir sveiką. Jei kas nors pasipainios pakeliui - pribaikit. Liudininkų nereikia!"
- Na va, gražu. To tik ir betrūko... – sudejuoja Marinas.
- Kas vyksta? – paklausia Mentalitetas, Marinas išverčia. Vito prišoka prie kambario lango ir įtraukia savo virvę, kuria užlipo Naga su Marinu.
Nagašri pripuola prie koridoriaus lango, užsiglaudžia šone ir tyliai suskaičiuoja.
- Bent dešimt šarvuotų žmonių, bet neatrodo imperatoriaus sargybiniai. Eina pas mus, nepanašu, kad draugiškai nusiteikę.
- Kažkas labai nori to jūsų vaiko ir jie atėjo jo pasiimti. – pareiškia Marinas.
Vito tuo tarpu nubėga laiptais žemyn norėdamas nepastebėtas išbėgt iš namo lauk, tačiau nespėja. Atėję žmones, visi iki vieno šarvuoti ir ginkluoti, jį pamatę išsitraukia kardus, Vito neria atgal ir nubėga į virtuvę. Septyni iš dešimties subėga į vidų, trise pasilieka lauke.

- Jų tik tiek? Niekis, laiptais į viršų jie neužlips. – atsainiai pasako Mentalitetas išeidamas iš kambario. Išsitraukia kardą ir atsistoja koridoriuje laiptų viršuje. Marinas taip pat nenoromis išsitraukia kardą tebestovėdamas viduryje kambario.
Aro įsimeta Aizemondo dienoraštį į kelionkrepšį ir greitai nueina į kitą kambarį. Ten su apklotais paima vaiką.
- Akivaizdu, kad jis ne tik vienam magui svarbus, taigi nepralaimėsim. – pasako išėjęs į koridorių, susikaupia ir ištiesia ranką, prieš jį susiformuoja portalas.
- Einat?
- Su malonumu. – atsiliepia Marinas ir greitai žengia pro portalą, Nagašri jam iš paskos.

Atėjusieji žmones sulėkę vidun dairosi, kažkas išgirsta gaujiečių balsus ir mosteli ranka, trise šoka lipti laiptais. Pamatę Mentalitetą nesudvejoja ir pirmasis lipęs jį puola, Mentalitetas nesunkiai atremia jo smūgį savo jėga numušdamas žmogaus rankas, laikančias kardą, į šalį ir spiria į krūtinę, žmogus praktiškai nuskrieja atbulas ir nustumia kitus du, buvusius ant laiptų.
Aro šūkteli itališkai, kad išgirstų Vito apačioje.
- Po dviejų valandų aikštėje!
- Nemanyk, kad aš į tą pragarišką vietą noriu eit! – suspinga Vito, išlėkdamas iš virtuvės, kur ką tik išsisuko nuo dviejų užpuolikų, ir kaip strėlė šauna pro atvirą langą, kurį pirmame aukšte anksčiau pats buvo atidaręs, kad įliptų vidun.
Aro greitai pastumia portalą ant Mento, po to atgal ant savęs. Naga, Mentas ir Marinas pamato, jog randasi miške, Aro su jais, jo rankose kūdikis. Netoliese matyti sena apleista akmeninė bažnyčia.
- Kur mes? – paklausia Naga.
- Dalmatijos kalnai. – atsako Aro.
Kūdikis pabunda, smalsiai pažiūri į šitą keistą kompaniją, keletą kartų mirkteli ir įsistebeilija į Aro. Elfas apsidairo aplink magiškuoju regėjimu, tada paliečia vaikui smilkinį ir jis vėl užmiega. Aro nusisega apsiaustą ir suvynioja kūdikį, su šio apklotais, į jį, tada kilsteli ranką ir prieš jį vėl atsiveria portalas.
- Palaukit čia. – tarsteli ir žengia pro tamsų portalą. Netrukus grįžta vienas, portalas užsidaro. - Paslėpiau jį šitos bažnyčios rūsyje, čia jo neras joks magas. Tiesa, kol buvom tame name...
- Tu šituose griuvėsiuose palikai vaiką??? – pasibaisi Naga.
Aro pasižiūri į ją.
- Jis saugesnis negu tu dabar.
- Na, tu Aro, tikrai galėtum ten palikt vaiką. O gal dar pats ir nudėjai? – pareiškia Marinas.
- Sakai, saugesnis? Gal ir saugesnis, bet tai vaikas. Jis neišgyvens pats vienas! – pasipiktina Nagašri.
- Būtent, ką vaikų nematęs? Jie rėkia, valgo, vėl rėkia, šika, ir vėl valgo ir vėl šika ir taip be sustojimo, o ką jis čia pavalgys? Akmenų? – priduria Marinas.
- Jei nori galiu ir tave ten palikt. – Aro pasisuka į Mariną. Šis nori kažką atsikirsti, bet tik žiopteli ir nutyla.
- Geriau duok man tą vaiką ir aš jį pasaugosiu. – pareikalauja Nagašri.
- Gerai būtų grįžti atgal ir pasižiūrėti atidžiau į tuos užpuolikus. – pasako Mentalitetas, bet Naga ir Marinas nekreipia į jį dėmesio.
- Aš išgyvenčiau, bet mažas vaikas ne, net jei ir turi kažkokių galių. – pagaliau sugalvoja kaip atsikirsti Marinas.
- Jei negrįšit per dvi dienas, keliausiu su vaiku į tą kaimelį, kur mus maloniai priėmė, ir nugyvensiu ten likusį gyvenimą. – priduria Nagašri.
Aro žiūri į juos kaip į idiotus.
- Jam ir taip šokas po visų šitų dalykų kuriuos matė, o dar pamatęs auklę driežę jis išvis išdurnės, ypač kai tu nusišypsosi, neįsižeisk. – pareiškia Marinas Nagai.
- Tu aklas? Nieko jis nematė, miegoj.... – piktai pradeda Nagašri
- Gana! – pakelia balsą Aro. Naga ir Marinas nutyla. – Vaikas turi magijos energijos, tai įgimta visiems magams, ir tai reiškia, kad bet kuris magas, jei ieškos, gali pastebėti jį iš toli. Čia jis bus nematomas magui, nes rūsys po žeme, ir niekas kitas čia taip pat nelįs. Vaikas miega ir neprabus, grįšim daugiausiai po paros arba greičiau, taigi jam nieko nenutiks. O tu, Naga, daug labiau pasitarnausi eidama kartu su mumis ir prilaikydama savo nevaldomą motinišką instinktą.
Nagašri sugriežia dantimis.
- Na gerai, tarkim patikėjau. Bet kai susitvarkysim su tais... "kareiviais", grįšim čia. – griežtai pasako driežė.
- Bent paliktume jam šiek tiek maisto. – sumurma Marinas.
- Marinai, o tu tai matosi, kad vaikystėje trenktas buvai. Tau gal irgi lopšyje palikdavo maisto ir nepamaitindavo? – atkerta Nagašri.
- Kas taip sakė? Be to, ne tą aš norėjau pasakyti, mus juk gali užlaikyti, nieks nežino, kad vaikis čia. – pradeda iš naujo Marinas.
- Marinai, tu Aro nepažįsti. Aš nesu tikra, ar jis nori, kad vaikas išgyventų; bet jei pažadėjo kažką padaryti, tai ir padarys. – pasako Naga.
- Dabar, kaip jau sakiau, kol buvom tame name ir mus puolė, pasižiūrėjau į tų žmonių vado mintis. – tęsia Aro, nekreipdamas dėmesio į Nagą - Jie dirba kažkokiam asmeniui, kurio nėra matę ir kuris jiems daug moka, jei jie gaus tą vaiką. Kieno tas vaikas ir kodėl jo nori jų „darbdavys“, jie nežino. Jie yra matę tik savo "darbdavio" atstovą, kuris prisistato, kaip atstovaujantis „F“. - Aro apžvelgia gaujiečius.
- Kažkaip labai jau visur tas paslaptingasis „F“ išlenda. Nereikėjo mūsų tau iš ten išgabenti, per kareivius būtume suradę tą atstovą, per jį ir patį „F“. – pasako Mentalitetas.
- Todėl ir grįžtam. – atsako Aro pakeldamas ranką.

[Aredhel]

Venuoliktas skyrius - III dalis.

Susiformuoja portalas, pro jį išėję gaujiečiai ir Marinas atsiduria gatvelėje, už kampo matyti Aizemondo namas. Per vieno iš šalimais esančių namų langą žiūri kažkoks žmogelis, pamatęs, kad jį pastebėjo, tučtuojau pradingsta.
Prie Aizemondo namo lauke stovi trise, kitų balsai girdėti viduje. Virš tų trijų nuo stogo laikydamasis už virvės leidžiasi Vito, trijulė jo nemato.
Mentalitetas vertindamas nužvelgia reginį, bandydamas nustatyti, kuris iš tų žmonių yra vadas. Vadovaujantis, atrodo, namo viduje, girdėti kaip vienas balsas lyg ir davinėja nurodymus.
- O tu negali kaip nors išgauti, kas tas atstovas ir kur jį rasti? – tyliai paklausia Mentas
- Su „F“ atstovu jie susitiks Greitukų užulankoje, šianakt vidurnaktį. – atsako Aro žvelgdamas į namą ir žmones lauke. - Kas jis, jie nežino.
Vito pakimba ant virvės žemyn galva ir greitai išsitraukęs abu savo kardus perpjauna vienam iš žmonių gerklę, kiti du atšoka ir po to puola kačiažmogį, nuo vieno smūgio Vito apsigina, tačiau antrasis tenka jam į šoną, kačiažmogio lengvus odinius šarvus perkerta. Tačiau Vito nenukrenta ir vėl kerta vienam iš dviejų žmonių taikydamas į galvą, šį kartą jam pasiseka labiau, žmogus nespėja apsiginti ir sukniumba, tuo tarpu antrasis nelaukia ir Vito vėl gauna antrą smūgį, nukrenta nuo virvės.
- Būtų buvę gerai juos pasekti, bet, kad cirko katinas jau pradėjo darbuotis, tai teks kitaip... – pasako Mentalitetas ir išsitraukęs kardą pasuka link namo. Nagašri taip pat išsitraukia kardą ir žengia paskui Mentalitetą. Marinas žingteli paskui juos, tačiau pastebi, kad Aro tebestovi vietoje stebėdamas sceną, tada stabteli akimirką pagalvoja ir gįžta prie Aro.
- Kažkaip nėra noro kapotis... – numykia Marinas.
Aro pasitelkęs psichinę magiją vėl pažvelgia į vado, esančio viduje, mintis, ieškodamas ko nespėjo pastebėti pirmąjį kartą. Šitų vadas nežino „F“ atstovo, su kuriuo ketina susitikti, vardo, jis paprastai būna užsidengęs apatinę veido pusę, taigi ir veido pamatyti jo mintyse nepavyksta. Aro sužino tikslią susitikimo vietą. Susitikę jie buvo kol kas tik vieną kartą, slaptažodžių jokių neturi. „F“ atstovas pats juos suranda. Aro taip pat patikrina kaip Aizemondas buvo išvytas iš Konstantinopolio. Tačiau apie Aizemondą šie nieko konkretesnio nežino, tiesiog gavo pranešimą (spalvota strėlė), kad magas "pašalintas". Strėlė buvo paleista kažkur iš rūmų zonos. „F“ atstovas jiems sakė, kad rūmuose turi "savų", kurie informuos, kai magu bus "pasirūpinta"...
Tuo metu Mentalitetas ir Nagašri pasiekia namą, vienas likęs iš trijų žmonių šūkteli ir iš namo išbėga dar keturi. Mentalitetas sustoja ir žvelgia į juos laukdamas, Nagašri šypsosi. Žmonės puola ir Mentalitetas jau antru smūgiu vieną iš jų patiesia. Vito kraujuodamas, šlubuodamas ir atremdinėdamas vieno iš žmonių smūgius pasitraukia į Mentaliteto ir Nagos pusę. Nagašri vieną iš žmonių sužeidžia į ranką. Staiga name pradeda bildėti, iš sienų iškrenta keli akmenys. Iš namo išbėga kiti trys likę žmones. Žemė palei namą pradeda eižėti ir atsiveria plyšys, jis prasideda nuo namo ir eina skersai gatvelės, Mentalitetas trukteli Vito atgal. Žmones irgi atšoka, plyšys dabar tarp jų ir gaujiečių. Jis greitai platėja į abi puses, nuo jo pradeda atsiskirdinėti smulkesni įtrūkimai į šalis. Žmonės traukiasi atbuli, tada keli apsisuka ir nubėga gatvele tolyn, kiti netrukus pasuka paskui juos. Jiems dingus už posūkio plyšys staiga pranyksta, lyg nieko nebūtų atsitikę. Prieina šypsodamasis Aro.
- Tavo darbas? – paklausia Naga.
- Tai dabar pats ir gaudyk vėją laukuose. – nusispjauna Mentalitetas.
Ant žemės guli trys žmonių lavonai, Nagašri juos greitai apieško, tačiau nieko įdomaus neranda. Vito atsisėda ant žemės, atsiremia į sieną, išsiima iš kelionkrepšio audeklo gabalą ir ima užveržinėti smarkiai kraujuojančią koją.
- Man reiks daktaro. – negarsiai pasako. Aro ištiesia jam eliksyro. Vito paima ir išgeria, linkteli.
- Būtume per juos suradę tą atstovą. – piktai pasako Mentalitetas.
- Būtent todėl jus ir sustabdžiau. Jie nežino kur tas asmuo yra, patys jie nieko tau neparodys. „F“ atstovas juos susiras, taigi geriausia juos paleisti ir pasižiūrėti iš toliau. Eime. – Aro pasuka gatvele, kur nubėgo žmones.
- Aš geriau liksiu su Vito. – pasako Marinas – Nuvesiu jį iki kokio daktaro.
- Kur susitinkam? – paklausia Naga.
- Tarp šitos vietos ir centrinės aikštės... toj gatvėj – Vito mosteli į toliau esančią agtvelę – žinau užeigą „Auksinis žaltys“, surasit nesunkiai ir mums ji tiks. – pasako Vito.
- „Auksinis žaltys“ - linkteli Naga ir nusiveja Mentalitetą su Aro. Šie eina sparčiu žingsniu.
- Su „F“ atstovu jie buvo susitikę vieną kartą. Galbūt jis magas, galbūt ne. Todėl geriausia šitiems leisti galvoti, kad mūsų atsikratė. Tegul jaučiasi saugūs. – papasakoja Aro.
Po kiek laiko jie vėl pasieka miesto dalį, kurioje vyksta šventė. Prasibrovę paskui Aro pro dalį minios, vėl išeina į nuošalesnes vietas, dar ilgokai paėję pasiekia pakrantę, prasideda visokie sandėliai.
- Ten. – mosteli Aro į keletą pastatų tolėliau.
Šiek tiek prisiartinę ir užsiglaudę už aplūžusios būdelės gaujiečiai pamato tuos žmones. Jie sueina į vieną iš sandėlių. Jis yra daugmaž dviaukščio pastato dydžio, trys įėjimai iš gatvės pusės. Iš priešingos pastato pusės prasideda kiti namai. Sandėlys galu remiasi į platesnę gatvę ir paskui į prieplauką.
Aro magiškuoju regėjimu mato, kaip jie nusileidžia po žeme.
- Ten yra rūsys, tai jų slaptavietė. – pasako elfas. - Nematau tikslo mums ten lįsti, susisiekimas skubiu atveju su tuo paslaptinguoju atstovu nenumatytas, jie turės laukti šios nakties pasimatymo, taigi geriau be reikalo nebaidyti.
- Sakei Greitukų užulankoje, gal žinai kur tiksliau? Reikia išsiaškinti kur ji yra ir apsižvalgyti. – pasako Mentalitetas.
- Taip, žinau ir tiksliau. O pati užulanka yra į šiaurės rytus nuo pagringinio uosto, už genujiečių kvartalo, rytinėje pusėje. Aš dabar keliausiu pasižiūrėti į rūmus, kiek galima iš arčiau, galbūt pavyktų pažvelgti į imperatoriaus atmintį. Aizemondas gal dar grįš, nežinia. Jei taip, iki tol noriu išsiaškinti tiksliau kas čia vyksta. – pasako Aro. – Naga, tavo pagalba man visai praverstų.
- Žinoma, keliaujam. – atsako driežė.
- Gerai, aš einu smuklėn, susitiksim vakare ten ir tada keliausim užulankon. – mosteli Mentas ir pasuka atgal, stabteli – Kokia ten sakei, „Auksinis drakonas“?
- Žaltys. – atsako Naga.
- A, žaltys. Originalu.


Marinas nulydi Vito pas artimiausiai esantį gydytoją, tiksliau pas pirmą, kurį jiems pavyksta surasti (Vito uoslė čia šiek tiek padeda). Tai ką jie suranda, yra higienos paslaugų teikimo vieta: barzdaskutys, pirtis, gydytojas...
- Yra daktaras čia? – graikiškai paklausia Vito įėjęs į niekuo neišsiskiriantį namą su iškaba skelbiančia apie teikiamas paslaugas. Jiems nurodo eiti pro gretimas duris. Ten jie randa pusamžį žmogų, baltais, visiškai pražilusiais plaukais, nors dar neatrodo senas, gana malonaus veido.
- Daktare... – kreipiasi Vito.
- Oo, niekada neteko susidurti su pagalbos prašančiu lioandru (graik. kačiažmogis, liūtėnas). – pasako gydytojas nužvelgęs kruvinus tvarsčius ant Vito kojos ir šono. - Bet tikiuosi, kad galėsiu pagelbėti. Atsigulk štai čia. - parodo į gultą.
- Žiūrėk, kad tavęs neišmėsinėtų. – tylomis perspėja Marinas.
- Kaip ir tau reikės žiūrėt, ne man. – atsako Vito.
- Gerbiamasis, Hipokrato priesaika galioja visiems gyviems padarams, ne tik žmonėms. - šiek tiek piktokai pasako gydytojas nugirdęs pokalbį.
- Pfff, kiekvienas taip sako, net ir papirkti žudikai. – dar tyliau pasako Marinas kačiažmogiui.
Gydytojas į Mariną daugiau nelabai reaguoja. Nusiplauna rankas, pasiima keletą kažkokių įrankių, pasideda juos šalia ir imasi apžiūrinėti Vito.
- Hm... matau, sutvarstyta neblogai. Bet bijau, kad kraujo daug liejasi ir po oda.
Gydytojas nuima tvarsčius nuo kojos, paspaudinėja keliose vietose palei žaizdą, tada pavalo ją kažkokiu skysčiu, užtepa balzamo ir vėl užtvarsto. Taip pat sutvarko ir žaizdą šone, ši žymiai lengvesnė – odiniai šarvai pagelbėjo. Balzamas iš pradžių degina, bet neilgai.
- Na štai, dabar jau gerai. Kraujavimas beveik sustojo. Kojos raiščiai nepažeisti, per kelias dienas jau ir vaikščioti galėsi beveik nešlubuodamas, tačiau dar paskaudės. Gali išgerti šitų žolelių nuoviro skausmui sumažinti – atsistojęs paima iš spintelės ir paduoda kuokštelį kažkokių žolelių.
- Kiek aš skolingas?
Gydytojas pasižiūri į kainoraštį.
- Viso būtų 10 auksinių, bet kaip tau - septyni.
- Aš sumokėsiu, vis dėl to įžeidžiau jus. – pasako Marinas.
Gydytojas linkteli, paima pinigus.
- Siūlau daug nevaikščioti kurį laiką. – priduria.
Netrukus Marinas su Vito išeina į gatvę ir lėtai pasuka link smuklės, kurioje susitarė susitikti su kitais.
- Tikiuosi jie ją ras. – suabejoja Marinas. – Ne kas būtų dabar taip visiems pasimesti.


Aro ir Nagašri išeina prabangiame Konstantinopolio rajone, į tuščią gatvelę tarp dviejų triaukščių marmurinių namų. Niūriai žvelgia įgilinti nedideli langai, gatvelės galuose matyti didesnės gatvės.
Aro norėjo išsiaškinti ką Aizemondas buvo pasakęs imperatoriui apie artefaktą ir kokie bus tolesni Bizantijos valdovo planai, ypač planai liečiantys karines kampanijas, taip pat kitus dalykus, kurie čia įvyko. Asmenys, kurie buvo atėję į Aizemondo namus ir bandė paimti vaiką, buvo gavę ženklą iš rūmų, jog magas „pašalintas“. Aro taip pat norėjo išsiaškinti daugiau ir apie vaiką, jį sudomino Aizemondo dienoraštyje įrašas apie „stiprų būsimą magą“. Jam nereikėjo Nagos pagalbos, tačiau, kaip ir seniau, jis stengėsi turėti “alibi“, jei nutiktų kas nors netikėto.
Nagašri panaudoja savo „magiją“ ir pasikalba su keliais sargybiniais gretimoje gatvėje, bandydama šio bei to išsiklausinėti. Taip pat „užkalba dantį“ porai patruliuojančių sargybinių, kad Aro galėtų arčiau prieiti.
Tikrindamas rūmus psichinės magijos pagalba, Aro iškart pastebi, kad dalis jų yra apsaugota. Imperatoriaus pasiekti nepavyksta, nes jis yra rūmų dalyje, kuri pilnai magiškai "ekranuota" - padengta sluoksniais visų medžiagų, kurios stabdo magijas – grafitas, kvarcas, rubinai... Tai labai reta ir labai brangu, tačiau Bizantijos imperatorius, be abejonės, gali sau tai leisti. Likusioje rūmų dalyje, kurioje šiuo metu buvo pora valdovo patarėjų ir kitų artimų dvariškių, tokios apsaugos nėra. „Pasiklausęs“ jų minčių Aro sužino, jog Aizemondas pasišalino, nes prarado valdovo prielankumą. Atrodo, kad imperatorius magą norėjo pribaigti, bet nesugebėjo ir magas pabėgo, į Bizantiją turbūt nebegrįš. Aizemondas prielankumą prarado greičiausiai dėl to, kad dažnai kaitaliojo savo sprendimus ir tiesiog gadino nervus; iš pradžių aiškino, kad artefaktas ranka pasiekiamas ir tuoj tuoj bus jų rankose, bet paskui tas užsitęsė, prasidėjo pasiruošimai karui prieš Mameliukus... imperatoriui visa tai ėmė nepatikti.
Rūmuose asmuo, kuris paleido spalvotą strėlę, kol kas nebuvo žinomas, bet rūmininkai supranta, kad tai pranešimas, susijęs su mago pabėgimu. Sargyba bando surasti, kuris tą padarė, nes mačiusių strėlę buvo, bet kas konkrečiai – nežinia. Aro taip pat sužino, jog tas vaikas yra imperatoriaus antrasis sūnus, magas jį buvo pasiėmęs į savo namus tam, kad atliktų kažkokį svarbų ritualą. Tačiau, atrodo, neatliko - Aro nepastebėjo jokio ritualo pėdsakų name. Apskritai Aizemondas buvo paskirtas to vaiko globėju ir mokytoju, nes imperatorius savo vaiko leisti į kurią nors magų mokyklą nenorėjo. Apie vaiko magiškumą rūmuose buvo žinoma.
Imperatorius kūdikio ieško - tie sargybiniai, kurie atėjo prie Aizemondo namo pirmi ir vėliau pabėgo, buvo imperatoriaus siųsti. Rūmuose kol kas nežinoma, kaip jiems sekėsi, sargybos vadas, matyt, po nepavykusios užduoties jau ruošia planus emigracijai.
Pasidomėjęs labiau apie Aizemondo imperatoriui minėtą ritualą, imperatoriaus patarėjo atmintyje Aro sužino, kad magas aiškino imperatoriui, jog jo sūnus taps bene galingiausiu magu pasaulyje.
Tai buvo akivaizdžiai kvailas akių dūmimas žmogui, kuris nelabai išmano apie magiją. Vieno mago atliktas ritualas, apie kokį Aizemondas jiems kalbėjo, galėtų nebent sustiprinti paprastą burtą, ne daugiau. Mago magijos, ar tiksliau „galios“ nebuvo galima niekaip kitaip įtakoti, padidinti ar sumažinti. Magija galėjo trumpam „išsiderinti“, būti prislopinta dėl tam tikrų medžiagų poveikio, magui galėjo būti sunku ar beveik neįmanoma ją dėl to pasitelkti. Panašų poveikį galėjo daryti ir labai stiprus kitas magiškas šaltinis (tokį poveikį, atrodo, darė jų ieškomas artefaktas), tačiau pačios magijos glūdinčios gyvoje būtybėje, jos stiprumo, „kiekio“, ar to, kaip gerai išmokstama ją pasitelkti ir valdyti, nebuvo įmanoma niekaip kitaip pakeisti. Taip kaip negalima įtakoti ir gyvybės, padaryti ko nors labiau gyvo, nei yra. Magija taip pat buvo neatskiriamai susijusi su mago gyvybe ir užgesdavo kartu su ja. To vaiko Aizemondas norėjo, tačiau veik viskas, ką jis buvo sakęs imperatoriui, buvo melas. Galbūt jis norėjo gavęs artefaktą išmėginti kokį nors eksperimentą su juo ir vaiku, ar dar ką nors...
Aro norėjo daugiau išsiaškinti ir apie paslaptingąjį „F“, žinoma, ne dėl to, kad jis galėjo būti susijęs su Gaujos pakišimu ir Lapino žūtimi. Tačiau „F“, atrodo, turėjo talkininkų svarbiose žmonėms vietose. Pirmą kartą informacijos apie jį išlindo laiškuose, gautuose iš Rofono namų, Alžyre. Dabar jis, panašu, turi savų ir Konstantinopolio rūmuose. Intuicija sakė, jog tai dar ne viskas, ir Aro norėjo sužinoti daugiau apie tą asmenį ir jo tikslus. Tai galbūt pavyks padaryti šį vakarą.


Na, o įvairiose miesto vietose tebesitęsia šventė. Į pavakarę įvyksta žadėtasis saulės užtemimas, sukeldamas daug aikčiojimų iš susirinkusios minios.
Nagašri ir Aro įeina į „Auksinio žalčio“ smuklę, pamato ten kitus sėdinčius prie staliuko tolimesniame smuklės kampe. Susirinkimams ir pasitarimams smuklės būdavo geriausias variantas. Jos buvo pakankamai triukšmingos, kad nebūtų nugirsti, ir daugumoje jų, miesteliuose prie pagrindinių kelių arba didesniuose miestuose, mirgėdavo įvairi publika, taigi į kompaniją mažai kas kreipdavo dėmesį. Ši smuklė taip pat pilna žmonių, pora kačiažmogių. Dauguma tebetęsia šventės maratoną. Garsiai aptarinėja rytdienai pažadėtą egzekuciją, kiti ginčijasi dėl nuteistųjų ir kalinių, kurie bus maloningai išlaisvinti, taip pat kažkokių šokėjų centrinėje aikštėje, dėl brangaus vyno pas kažkokį vynininką kaimynystėje ir panašiomis temomis.
Nagašri nieko nelaukdama užsisako didelį kepsnį ir prisėda prie kitų.
- Na kaip jūs? Kaip kojos, šonkauliai ir kitos kūno dalys?
Aro taip pat užsisako valgyti. Mentalitetas gurkšnoja vyną ir užkandžiauja, Vito snaudžia. Marinas parsineša nuo baro pintą alaus.
- Ką gi, nepavyko taip kaip tikėjausi, bet šį tą sužinojome... Tas vaikas yra valdovo antrasis sūnus. – tyliai itališkai pasako Aro prisėsdamas.
Marinas užspringsta.
- Ir mes jį palikom griuvėsiuose??? Mus gi ketvirčiuos!!!
- Nespygauk taip - niekas nežino, kas mes tokie ir ką su juo padarėme. – sušnypščia Naga.
- Mūsų magas, Aizemondas, atrodo, prarado pasitikėjimą ir pabėgo. Negaliu už šitas žinias garantuoti, bet apie tai žinojo rūmų gyventojai. – tęsia Aro.
- Argi aš spygauju? – pasipiktina Marinas.
- Kaip isterikuojanti moteris, Marinai. – pramerkęs akį sumurma Vito.
- Spygauji, springsti - man nedidelis skirtumas. Bet balsą pritildyk šiek tiek. – atsako Nagašri.
- Gerai, jau gerai, bet iš pradžių žinojau, kad negalima to vaiko ten palikt... – beveik pašnibždomis tvirtai pareiškia Marinas.
- Gandai apie mūsų žygius Sarajeve rūmų dar, žinoma, nepasiekė. – pasako Aro. - Dėl būsimo karo prieš Mameliukus dar nežinia, labai gali būti, jog jis neįvyks.
- Man kiek keistai atrodo, kad valdovas leido magui be apsaugos išsinešti iš rūmų jo sūnų, juo labiau, jei pasitikėjimas juo buvo pradėjęs svyruoti... – ištaria Naga.
- Gal vaikas pagrobtas? – pasvarsto Marinas.
- Nepagrobtas. – atsako Naga - Bent jau taip neatrodo. Nors sargybiniams tai irgi keista atrodė.
- Aro gi kažkada sakė, kad Aizemondas Psichas, tai taip ir įtikino. - paprastai atsako Mentalitetas.
- Taip, bet imperatorius, kiek pavyko sužinoti, nebuvo vakar palikęs savo kambarių, o jie, kaip mes šiandien išsiaškinome, apsaugoti nuo magijos.
- Matyt buvo išėjęs. – patraukia pečiais Mentas.
- O gal vaikas paimtas mokytis? – bando vėl spėti Marinas.
- Na, tokie planai jam buvo. Tik neprilygstamasis mokytojas pasipustė padus. – šypteli Aro.
- Įdomu kur jis dėsis dabar? – garsiai pagalvoja Naga.
- Kas? Aizemondas? Per artimiausius pora mėnesių gaus galą... Bažnyčios atstovai tuo pasirūpins. – atsainiai ištaria Mentalitetas.
- Na, jis, kaip pats rašė, turi šnipą, tai greičiausiai vis dar turi ir vieną kitą sąjungininką. Tačiau dabartinėmis aplinkybėmis, jo vietoje pasislėpčiau kuo toliau. Bažnyčia neabejotinai jo ieško, jis ne tik jai nepakluso, bet ir nusispjovė į veidą, be to yra Psichas. Neabejoju, kad pakliuvęs Bažnyčiai į rankas, jis degs ant laužo, nepaisant kas jo tėvas. Šitoje jūsų pasaulio dalyje, geras Psichas – negyvas Psichas arba dirbantis Bažnyčiai. – pasako Aro. - O dėl geresnės informacijos: rytoj valdovas dalyvaus savo šventėje, galbūt tada pavyks sužinoti konkrečiau. – tyliai priduria.
- Gal vaikas apsėstas? – staiga pateikia naują versiją Marinas. Nieks į šį jo teiginį nekreipia dėmesio.
Mentas tuo metu baigia valgyti.
- O ko jūs iš viso tuo kūdikiu taip domitės? Mums ne jis rūpi. Einam išsiaiškinam, kas ten per atstovas ir kam jis dirba, ir keliaujam iš čia.
- Taigi, planas yra išsiaiškinti apie „F“, ką įmamona. Tada spręsti, ką toliau veikiam? – pasvarsto Vito.
- Vidurnaktis jau greitu laiku bus. Reikėtų apsižvalgyti, kur ten kas toje užulankoje. – pasako Naga.
- Aš nelabai pasislapstinėsiu, bet mano juslė vis dar gera. – atsako Vito.
- Į patį užulankos uostą, manau, pradžioje nelįsime, apsižvalgysime iš tolo ir stebėsime. – pasiūlo Aro.
- Aš irgi einu. – pareiškia Marinas.
Aro kritiškai nužvelgia Mariną, bet nieko nepasako.
Visiškai sutemsta, tačiau šventė, mirgant įvairiaspalviams žibintams, net neketina aprimti. Gaujiečiai nueina iki Greitukų užulankos. Čia nameliai mažiukai, suklypę, kone lūšnynas. Tolumoje matyti pagrindinė miesto dalis, kur girdėti šventės aidai. Švenčiama ir gana arti šitų vietų, tik publika arčiau taip pat atitinkama.
Pati prieplauka yra gana atvira erdvė.
- Kaip čia lengva mus nušaut... – nutęsia Marinas.
- Iš ko? Naktį? – kritiškai paklausia Vito.
- Pažįstu keletą vyrukų kurie tokius darbelius atlieka, jie ir pelę tamsoje nušautų iš 100 metrų atstumo. – kiek išdidžiai atsako Marinas.
Aro atsisuka.
- Jei neužsičiaupsi, šaut tavęs niekam nereikės. – tada priduria - Išsisklaidykim, kad nebūtume visi vienoje vietoje.
- Pritariu. – tarsteli Mentalitetas. Jis pirmas patraukia tolyn ir padaręs lankstą atsiduria beveik iš priešingos pusės, nei kiti. Nagašri pasuka į kitą pusę, Vito užsikabaroja ant, už poros pastatų esančio, stogo.
Marinas taip pat žengia į šalį.
- Tu liksi su manim. – tarteli Aro nepažvelgdamas į jį.
- Nepasitiki manim? – pasipiktina Marinas - Manai susimausiu kaip boba ir per klaidą išduosiu jus?
Aro jam nieko nebeatsako. Marinas šnypšteli, paeina keliolika žingsnių ir atsistoja šalia vieno iš pastatų sienos.
Maždaug po pusvalandžio pirmiausia pasigirsta pora balsų, o paskui ir pasimato trys žmonės. Šarvuoti, bet odiniais "tyliais" šarvais, ginkluoti. Ateina į prieplauką ir laukia.
Vito netrukus pastebi kažką sujudant už pastato galo, prie kurio buvo Aro, ta figūra išlenda iš už pastato ir labai vikriai užsikabaroja ant stogo. Vito greitai įsideda strėlę į lanką ir nusitaiko. Tamsioji figūra greitai perbėga stogą ir arsiduria virš Aro. Vito iššauna, strėlė lekia taikliai, tačiau figūra stebėtinai vikriai išsilenkia strėlės ir meta kažką ant elfo. Aro jo, atrodo, nemato, bet greičiausiai pajunta, nes šoka į šalį, ore išsiskleidžia didelis audeklo gabalas krisdamas ant elfo, figūra taip pat šoka ant Aro, tačiau šis pradingsta, audeklas nukrenta ant žemės. Vito taip pat šoka nuo stogo žemėn beveik tuo pat metu, skausmas perveria koją, tačiau nepaisydamas Vito paleidžia antrą strėlę į figūrą. Šį kartą pataiko, tačiau figūra pašoka ir neria į šalia stovėjusią lūšną kažką šūkteldama. Kiti žmonės, kurie jo laukė, puola bėgti, jiems kelią pastoja Mentas ir Nagašri, Marinas išsitraukęs kardą taip pat nubėga pas juos.
Vito tuo tarpu šoka prie to namelio, kur ką tik pradingo figūra, staiga pasigirsta garsus traškesys ir namelis išlaksto šipuliais, jam akimirksniu pradingus nuo žemės paviršiaus, kitoje likusios tuštumos pusėje, Vito pamato Aro. Figūros nematyti, tačiau kur ką tik buvo to namelio grindys, yra skylė žemyn, Vito junta klaujo kvapą. Kačiažmogis puola prie skylės, tačiau Aro ją pasiekia pirmas ir įšoka vidun, Vito nedelsdamas seka paskui jį. Apačioje tamsu, tačiau vieta gana erdvi, tai tunelis besitęsiantis į dvi puses, toliau tunelyje matyti lyg ir ugnies pašvaistė.
- Nematau jo. – tarsteli Aro.
- Kvapas sklinda iš čia. – mosteli Vito į priešingą pusę, nei ugnies pašvaistė, ten tunelis visiškai tamsus. – Ar jis magas? – paklausia.
- Ne. – atsako Aro – Išsiskiriam. - ir elfas nedelsdamas pasuka ten, iš kur sklinda silpnas šviesos pluoštas. Vito greitai išsitraukia iš kelionkrepšio nedidelį žibintą pripildytą alyvos, uždega jį savo elementalinio talento pagalba. Tada pasuka į tamsiąją tunelio dalį.
Aro gana greitai pasiekia šviesos tunelyje šaltinį - fakelą sienoje, ties ta vieta ant žemės guli du plokšti medžiaginiai maišai, kažko pripildyti. Aro čiumpa fakelą ir nubėga toliau, stebėdamas tunelio sienas ir grindis. Tunelio sienos buvo iš žemės, sutvirtintos mediniais rėmais. Grindys buvo suplūktas ir sumindžiotas molis, matyti, kad tunelis dažnai naudojamas. Po žeme jo magiškasis regėjimas negalėjo matyti toliau nei paprastas žvilgsnis. Žemė užstojo gyvybės energiją, magiją, tačiau psichinės magijos pagalba, kuri galėjo „keliauti“ tunelio tuštuma, priekyje Aro juto apie šimtą asmenų, greitai pradėjo juos ir girdėti, įvairiomis kalbomis, tarsi būtų prekyvietėje. Tunelis pasisuka į dešinę ir išveda į nemažą gana erdvią patalpą. Tai išties nedidelė požeminė prekyvietė. Pasieniais stovi prekystaliai, ant prekystalių visokiausių prekių - maistas, audiniai, rūbai, ginklai, žolės, nuodai... Pirkėjai ir pardavėjai žmonės, vienas kitas driežažmogis. Įėjimų į „turgavietę“ penki, įskaitant tą, kuriuo atėjo Aro. Keli žmones žvilgteli į jį, tačiau didelio dėmesio nekreipia.
Vito tuo tarpu sekdamas kvapu, su žibintu rankoje eidamas tamsiąja tunelio dalimi, greitai prieina akligatvį. Tunelis užverstas žemėmis, užversta jau seniai, čia kvapas kur kas stipresnis, ant žemės guli kažkoks rutuliukas, kaip vidutinio dydžio obuolys. Vito atsargiai jį paima, iš jo kyšo medžiagos gabaliukas. Kačiažmogis pauosto rutuliuką, iš jo sklinda tas pats kūno ir kraujo kvapas. Vito nusikeikia ir pasuka atgal, bėgdamas kiek galima greičiau su sužeista koja. Rutuliuką įsimeta į savo žolelių krepšelį, kad netrukdytų uoslei ir neklaidintų, ir tada į kelionkrepšį.
Aro, psichinės magijos pagalba patikrina kitus keturis tunelius, atsiveriančius prekyvietėn. Jie visi už kelių dešimčių metrų (vienas galbūt ir už daugiau nei šimto metrų) veda į paviršių, visi į skirtingas vietas, patys tuneliai šiuo metu tušti. Paviršiuje netoli išėjimų taip pat tuščia, netoli ilgiausio tunelio išėjimo „girdisi“ daugybė minčių – šventės įkarštis. Aro sustiprina psichinį burtą, „turgavietėje“ ieškodamas sąmonės, minčių, emocijų, kurios išduotų persekiojamą asmenį. Pats, numetęs fakelą tunelio pasienyje, žengia į prekyvietę žvalgydamasis. Neilgai trukus tunelio angoje pasirodo ir Vito dairydamasis ir bandydamas ką nors suuosti. Turgavietė jam nepatinka, tačiau žengia į ją ir eina bandydamas sugauti kvapą. Įvairiausių žolių, skysčių ir maisto kvapai užgožia viską. Vito patikrina ir kitus keturis tunelius, tačiau ten taip pat nieko nesuuodžia. Po kiek laiko prie jo prieina Aro.
- Nieko? – paklausia Vito.
- Ne. – elfas akivaizdžiai piktas.
Vito ištiesia rastą rutulį.
- Ar jame nėra magijos? – paklausia.
- Nėra. – atsako Aro. Jis paima rutulį, pavarto rankoje. Rutulys lengvas, atrodo išdrožtas iš kažkokio medžio, matyti nedidelė įranta ties viduriu, atrodo, kad jis iš dviejų sukabinamų dalių. Aro jį perskiria, viduje skudurėlis su keliais kraujo lašais.
- Ta tunelio dalis buvo užversta, nenaudojama jau seniai. Šitas rutulys ir skleidė tą jo kvapą, kuriuo sekiau. – piktai pasako kačiažmogis. – Kitur tunelyje jo kvapo neaptikau, čia taip pat nesijaučia.
Aro grąžina Vito rutulį. Tunelio, kuriuo jie atėjo, angoje pasirodo ir Mentalitetas. Vito su Aro prieina prie jo.
- Kas per velniava čia vyksta?
- Dingo jo pėdsakai. – atsako Vito.
Aro vėl pasiėmęs fakelą pasuka atgal į tunelį ir prieina prie tų dviejų maišų, kuriuos rado eidamas pirmyn. Maišai kažko prikimšti, poros centimetrų storio, persiūti eilėmis, kad tai, kas jų viduje nesubyrėtų į vieną pusę, o liktų pasiskirstę po visą maišo plotą. Patys maišai daugiauiai pusės metro pločio ir tiek pat ilgio. Mentalitetas ir Vito taip pat ateina. Aro išsitraukia peilį ir perrėžia vieną iš maišų, išbyra žemės. Elfas kreivai šypteli.
- Kas juokingo? – paklausia Vito.
- Gan primityvus būdas, bet veiksmingas. – pasako Aro. – Tai yra dėl ko negalėjau jo gerai matyti viršuje. – parodo į tuos maišus su žemėmis. – Jis tikrai ne magas, bet žino pakankamai.
Bėglys tais maišais buvo užsidengęs pagrindinę kūno dalį, dėl ko Aro magiškuoju regėjimu negalėjo tinkamai matyti jo gyvybinės energijos.
- Manai jis apie mus žinojo? – paklausia Vito.
- Nemanau, jis tiesiog labai atsargus ir gerai pasiruošęs. – atsako Aro - Tokia „maskuotė“ labai nepatogi ir sunki, tačiau vis gi apsaugo nuo mago akių.
- Kiek mačiau jis buvo labai greitas, tačiau tikrai ne mano padermės. – priduria Vito.
- Ne, tai žmogus, ir tokiam pasiruošimui reikia ne mėnesio ar dviejų. – ištaria Aro.
- Nu tai ką, turim magą; turim ekspertą, galintį surasti bet ką, bet kur, o tas žmogelis ėmė ir paspruko. – konstatuoja Mentalitetas. Vito piktai bėbteli į jį.
- Mes paėmėm kitus penkis. – priduria Mentalitetas. Naga ir Marinas liko viršuje, juos saugo.
Aro pasuka tuneliu atgal link išėjimo. Vito prisigretina prie jo.
- Klausyk, Aro, ar sugebėtum padaryti taip, kad nebejausčiau baimės miestams ir dideliems susibūrimams?
Elfas žvilgteli į kačiažmogį.
- Galėčiau padaryti, kad laikytum save maža mergaite ir nešiotum kepuraitę su kaspinu. – atsako Aro vis dar akivaizdžiai susierzinęs. Vito prisimerkęs pasižiūri į jį.
- Tas bėglys primena Hašašinus. – po pauzės pasako Aro eidamas tuneliu.
- Ką? – paklausia Mentalitetas.
- Visos šios priemonės - rutulys, kvapo nuslopinimas, žemės maišai – labai primena vieno žudikų klano naudojamas priemones pėdsakams mėtyti. – pakartoja Aro. – Sprendžiant iš pasakojimų apie jų veiklą, šio klano nariai taip pat būdavo neįprastai gerai pasiruošę fiziškai. Jie daugiausia veikė pietinėje ir rytinėje Viduržemio jūros pakrantėse. Taip pat bet kokia kaina stengėsi išlaikyti savo buveinės slaptumą, atrodo niekas nežino kur ji yra, ir ar iš viso yra. Paskutinį penkiasdešimtmetį jie buvo pritilę. Dauguma manė, kad jie nustojo egzistuoti.
Trijulė pasiekia skylę, pro kurią nusileido, ir išlipa į paviršių.

[Aredhel]

Dvyliktas skyrius - I dalis.

Išlipę iš požemio pamato tolėliau sėdinčius surištus penkis belaisvius, trys iš jų sužeisti. Naga ir Marinas su paruoštais kardais stovi prie jų.
- Du pabėgo. – tarsi apgailestaudamas pasako Mentalitetas.
- Ką darom su jais? – paklausia Vito.
- Jie nežino nieko, kas būtų mums naudinga ir jei tas „F“ atstovas bent per pusę tiek protingas, kiek atsargus, jis nebris į tą pačią balą antrą kartą, taigi jauko iš šitų irgi nebus. – pasako Aro.
- Gyvų jų nepaliksiu. – piktai pareiškia Vito.
- Tai Mento ir Nagos belaisviai, jiems ir spręsti, ką su jais veikt. – atsainiai ištaria Aro.
- Dėl manęs daryk su jais ką nori, naudos vis tiek jokios. – pasako Mentas mosteldamas Nagai, kad ateitų. Vito išsitraukia kardą ir pasuka link belaisvių. Nagašri ir Marinas prieina prie Mento ir Aro.
- Kokie reikalai? – paklausia Naga.
- „F“ atstovas pabėgo. – atsako Mentalitetas.
- Nuo Aro ir Vito? – nesusivaldo nenusistebėjusi Naga.
- Deja, stebuklai nesiliauja. – kandžiai tarsteli Aro. – Laikas keliauti iš čia, kol nesulaukėm kompanijos. – priduria pasukdamas link pagrindinės miesto dalies.
Bandyti psichinės magijos pagalba ieškoti bėglio minioje, kur jis greičiausiai ir pradingo išėjęs vienu iš tunelių, vedančių iš požeminės turgavietės, buvo beprasmiška. Daugybės susibūrusių žmonių šventinės nuotaikos, stiprios emocijos, „garsios“ mintys užgožia visa kita ir surasti vieną žmogų tokioje maišalynėje buvo neįmanoma.
- Mums derėtų nešdintis iš čia kuo greičiau. – nuspręndžia Marinas.
- Pirmiausia, manau, reikėtų kūdikį grąžinti ten, kur jis bus saugus. – pasako Naga.
- Galėtumėm tą vaiką panaudoti kaip jauką „F“ atstovui, o gal ir kitiems jo šalininkams. – pasūlo Mentalitetas.
- Sprendžiant iš to, koks atsargus tas asmuo stengiasi būti, jis greitai vėl to nedarys, jis lauks kol viskas iki galo nurims. Juo labiau, kad imperatorius įtaria savo rūmuose esant kažkokių šnipų ir jų ieško. O mes neturime tiek laiko laukti, kol jis vėl apsireikš. Ypač, jei norime surasti artefaktą, už kurio užmokestį galėtume nugyventi gyvenimus be rūpesčių. – pasako Aro.
- Manau Aro čia teisus. – pritaria Naga. Juos pasiveja Vito.
- Dabar belieka palaukti ryto, tuomet imperatorius pasirodys viešai. Galbūt iš jo pavyks sužinoti daugiau apie jo priešus ir visa šita. – ištaria Aro. – Po to, spręsim kur toliau.
- Na, tai pakolkas planų matyt tiek, dabar reiktų susirast kur pernakvot. – pasako Mentalitetas.
- Smulkių yra visur pilna. Einam ten, kur gėrėm - skanūs kepsniai buvo - ir išsimiegam. – atsiliepia Nagašri.
Kompanija sugrįžta į Auksinio žalčio smuklę. Ji jau apytuštė - kas nuėjo miegoti, kas išėjo švęsti į aikštes ir gatves. Smuklininkas pasiūlo tris kambarius, taigi Marinas ir Vito, Nagašri ir Mentalitetas pasiskirsto po du didesnius, o Aro pasiima vieną mažesnį. Iki ryto telikę kelios valandos, kompanija išsiskirsto į kambarius nevakarodami. Po ilgos dienos jautėsi pavargę, o nesėkmės tuomet netrukdo miegoti.
Užsidaręs savo kambaryje, Aro atsisėda ant lovos, kelis kartus giliai įkvepia nuramindamas mintis. Tada susikaupia ir pasitelkia psichinę magiją trumpai komunikacijai. Atstumas iki Thalid‘Quennos (elf. Britanijos) buvo labai didelis, tai kainuos daugiau pastangų nei įprastai, tačiau įveikiama. Taip pat būdamas Konstantinopolyje, Aro nenorėjo ilgai laikyti kontakto, bet susisiekti jis turėjo. Kad artefaktas iškeliavo iš Mameliukų, atrodė nelabai tikėtina. Informacija, apie artefakto perkėlimą galėjo būti tiesiog diversija, surengta prieš Aizemondą. Tačiau akivaizdu, jog šiame žaidime dalyvavo daugiau asmenų, nei atrodė, bei buvo daugiau „povandeninių srovių“, nei galima nuspėti, ir bene vienintelis būdas būti tikram, buvo patikrinti visas galimybes. Pats efektyviai patikrinti Kastilijos dabar jis negalėjo, tačiau Kastilija buvo sąlyginai arti elfų žemių.
- Sveiki Mokytojau. – netrukus pasisveikina mintimis su Nithaaru. – Yra tikimybė, jog artefaktas perkeltas arba bus greitai perkeltas į pietinį Seruyeną (elf. Ištremtoji Kastilija ir kitos salelės aplink). Manau verta jį patikrinti ir stebėti.
- Tuojau to imsimės. – atsako Nithaaras trumpai, suprasdamas, jog ilgas kontaktas nereikalingas tiek saugumo, tiek jėgų švaistymo atžvilgiu. – Dar noriu tave perspėti, jog Lannta‘Edhrosas (elf. Iberija) jau pastebėjo žmonių armijas Tannethnene (elf. Prancūzija ir dalis žemių už jos), į tai žmonių magai, atrodo, taip pat įsitraukę. Mūšiai netrukus prasidės, todėl būk labiau atsargus žmonių žemėse.
Bendravimas mintimis vyksta greitai, „pokalbis“ tetrunka kelias sekundes. Nutraukus ryšį Aro atsiremia į lovos atkaltę ir užsimerkia. Taigi karas prasideda. Jam norėjosi grįžti, padėti saviems ten, kur vyks susirėmimai. Ironiška, tačiau daug labiau padėti savo tautiečiams galėjo toliau likdamas čia, surasdamas artefaktą. Žmonės šio karo nelaimėtų, tačiau jo metu būtų prarasta elfų gyvybių. Iš to, ką Aro žinojo apie artefakto veikimą, jį gavus, galėtų būti išsaugota daug daugiau gyvybių.
Be to, tai buvo objektas galintis padėti geriau perprasti, pažinti ir įvertinti magiją, palikti jį žmonių rankose būtų mažų mažiausiai kvaila. Kaip palikti laukiniams padarams knygą, tikintis, kad jie kada nors išmoks ją skaityti...
Pasigirsta beldimas į duris.
- Užeik. – pasako Aro.
- Iš kur žinai, kad čia aš? – paklausia įeidama Naga.
- Tu lengvai nuspėjama.
- Klausyk, norėjau dėl to vaiko pasikalbėt. Ką su juo darysime? Tikiuosi negalvoji ten jo palikt ar dar ko nors tokio, nes prisiekiu, nepaisant to, kad esi magas – turėsi reikalų su manimi. Ir išvis man dėl jo neramu...
Aro šiek tiek šypteli.
- Pažiūrėsime ką rytoj pavyks sužinoti iš imperatoriaus, tuomet matysime kaip geriau padarius su vaiku. Nebijok, viskas su juo gerai, ten nepaliksime. Blogiausiu atveju galėsi pasiimti, keliauti į tą kaimelį prie Sarajevo ir „nugyventi ten likusį gyvenimą“. Arba nugyventi kur nors Lorenso Marilečio žemėse, jei mums pavyks jam pristatyti artefaktą.
Nagašri irgi šypteli.
- Jei taip pasisektų su Marilečiu, tuomet tikrai išeičiau iš Gaujos. – pasako. – Vis tiek iš mūsų praktiškai nieko nebeliko. – priduria su kartėliu balse.
- Mhm, artėja permainų metas. – atsako Aro.
- Gerai. – po pauzės pasako driežė. – Tik norėjau pasitikslinti, na žinai.... – nutęsia, tarsi staiga pasijutusi nepatogiai ir pasuka prie durų. Uždarydama duris pastebi, kaip Aro dviem pirštais suspaudžia tarpą tarp akių, lyg bandydamas numalšinti galvos skausmą. Naga akimirką padvejoja.
- Viskas gerai? – vis dėl to paklausia vėl pravėrusi duris.
Elfas kilsteli galvą.
- Taip. Kiek su paskutinėmis mūsų nesėkmėmis gali būti „gerai“. – atsako.
Nagai prabėga įkyri mintis, kuri jau ilgokai nedavė ramybės ir ji ryžtasi paklausti.
- Kai dar gyvenau savo tautoje, – pasako žengdama vėl į vidų – buvau skaičiusi ir girdėjusi apie magiją ir jos poveikius magams. Neskaitant „pavagiamų“ jėgų burtų metu, ten buvo kalbama apie magijos nuolatinį poveikį, kuris priklauso nuo to, kokia magija yra mago pagrindinė. Ir tas poveikis, buvo sakoma, yra visiems magams. – pasako driežė įdėmiai žvelgdama į Aro. Duris ji jau uždarė iš vidaus.
- Nemažai žinai.
- Tavo pagridinė magija yra psichinė, taigi ir tas poveikis tau turėtų būti su tuo susijęs... O tu paskutines kelias dienas magija naudojaisi gana dažnai.
- Deliuzija, jei taip jau nori žinoti. – po pauzės atsako Aro - O dabar aš visai neprieštaraučiau pamiegoti likusią nakties dalį ir sumažinti visus poveikius. – Aro žvilgteli į duris. Tačiau Naga, atrodo, to neišgirsta.
- Deliuzija. – pakartoja ji. – Haliucinacijos? Reguliarios haliucinacijos?
Aro atsidūsta.
- Jei nori gali tai ir taip vadinti. Kaip pati, pasirodo, žinai, visi moka už magijos dovanas. Deliuzija yra dažniausia „kaina“ pasitaikanti tarp psichinę magiją, kaip pagrindinę, valdančių magų. Paprastai, dažniau tai pasireiškia, kai konkrečios magijos naudojama daugiau. Kiekvienas Pichas sugeba atskirti savo deliuziją nuo realybės. Kad magas pradėtų neskirti kas yra kas, reikia su psichine magija labai stipriai persistengti, praktiškai iki mirties. Taigi nesijaudink, netyčia tavęs ar ko kito neiškepsiu. Tačiau man jau kyla noras tai padaryti tyčia. Ypač tavo mėgstamų pokalbių naktimis metu.
Nagašri vypteli.
- Gerai, gerai einu. Man tik buvo įdomu, jau senokai, tiesa sakant. Kartais šiek tiek nerimauju dėl tavęs.
- Aš sužavėtas. O dabar labanakt.
- Klausyk, o ką tu matai deliuzijos metu?
- Naga...
- Gerai jau. Labos.

Kitą rytą, dienojant kompanija patraukia link centrinės aikštės. Tik Vito pasilieka smuklėje nenorėdamas be reikalo varginti savo žaizdų, ypač po vakar. Marinas atsikėlęs anksti ilgą laiką sėdi prie smuklės, ant laiptelių, pamatęs kitus kažkur einant apatiškai nueina iš paskos.
Šventė prasideda iš naujo - atrodo, kad paryčiais daugelis žmonių visgi nuėjo šiek tiek pamiegoti. Aikštė pildosi... Aro abejingai stebi šitą sumaištį, kuri žmonėms teikė tiek daug linksmybės.
Po kokios valandos prasideda veiksmas scenoje - šiek tiek muzikos ir šokių. Dar po valandos vykdomos egzekucijos. Marinas akmenine veido išraiška nueina į aikštės kampą, toliau nuo „scenos“.
- Ką žudo? – pasiteirauja Mentalitetas, lyg klausdamas ar šiandien lis.
Trys žmonės ir vienas driežažmogis nuteisiami mirčiai - žmonėms už visokius didelius nusikaltimus, nukertamos galvos, driežažmogis už valstybės paslapčių šnipinėjimą sulaužomas ant rato. Nagašri kažkuriuo metu pasitraukia ir jos nematyti iki egzekucijų pabaigos.
Kertant galvas, vienam galva nukertama tik iš trečio karto. Su kiekvienu kirčiu minia kažką šūkteli, panašu į kažkokį "jė!", žmonės džiūgauja. Aro nugara nubėga šiurpas.
- Mealenisin‘chen.* – tyliai sumurma pats sau.
Mentalitetas pakomentuoja, kad budelis nevykėlis.
Driežažmogis, kai ridenamas ratas pradeda traiškyti kojas, ima spiegti labai aukštu balsu. Spiegti nustoja daugmaž kai sutraiškomas pilvas. Pasibaigus egzekucijai, kūnai ir galvos numetami ant scenos, kad minia galėtų pasigrožėti. Nežinia iš kur atsiradusi Nagašri prieina pakankamai arti, kad galėtų paliesti driežažmogio kūną, uždeda ant jo ranką, kažką sumurma ir pasišalina.
Kai miniai begalviai kūnai nusibosta (tai atsitinka gana greitai), jie surenkami ir kažkur išvežami. Tada šauklys paskelbia:
"Dabar bus šlovingiausia visos šventės akimirka. Jo Imperatoriškoji didenybė Manuelis Ketvirtasis, dangiškosios galios atstovas šioje žemėje, parodys malonę to nevertiems nusikaltėliams ir nusipelniusiems valdiniams!"
Neilgai trukus nuo rūmų pusės į aikštę įžengia procesija mirganti gėlėmis, spalvotomis plunksnomis, sidabru, auksu ir brangakmeniais, blizganti sargybinių šalmais. Jos viduryje - imperatorius, keturių tarnų nešamas dengtame krėsle, už kurį labiau puošnus daiktas, greičiausiai, tėra jo paties sostas.
Aro seka procesiją akimis. Imperatoriaus krėslas nusagstytas rubinais, kas šiek tiek trukdo psichinei magijai, tačiau ne tiek, kad Aro negalėtų tinkamai surasti ko ieško.
Nagašri atsiranda prie kitų, žvilgteli į Aro.
- O gal dingstam iš čia? Nenoriu nė akimirkos daugiau šitam mieste – nusispjauna - praleisti. - tyliai pasako.
Aro nusuka žvilgsnį nuo procesijos į gaujiečius. Mentas klausiamai žiūri į Aro.
- Pasakoti jums čia pat, ar susirandam patogesnę vietą?
- Einam kur nors. – tarsteli Nagašri.
- Jei nieko ypatingai skubaus, paieškokim, kur mažiau pašalinių ausų. – pritaria Mentalitetas.
Kompanija patraukia atgal į smuklę. Grįžę nueina į vieną iš kambarių, kuriuos nuomojo.
- Na, tai ką sužinojai? – paklausia Mentalitetas.
- Ne ką daugiau. Imperatorius turi krūvas priešų ir nežino kas konkrečiai gali norėti pagrobti jo vaiką. Aizemondas imperatoriui smarkiai pudrino smegenis apie neva dideles vaiko galias, kurios gali būti dar atrakintos atlikus kažkokį ritualą - imperatorius išsiaškino, kad toks ritualas neegzistuoja ir bandė Aizemondą nužudyti, tas pabėgo. Imperatorius neketina pradėti karo su Mameliukais. Artefakto jis nori, bet ne tiek, kad gadintų geopolitinę šalies padėtį. – pasakoja Aro. - Beje artefaktas, pasak to ką Aizemondas pliurpė imperatoriui, yra kardas, kuris kerta netgi geležį ir gali atverti portalus. Taip pat Aizemondas vakar imperatoriui kalbėjo tą patį, kas buvo ir jo dienoraštyje, kad artefaktas neva perkeltas į Kastiliją.
Aro Gaujai pasakė ne viską, ką imperatoriaus mintyse matė apie Aizemondo žodžius dėl artefakto. Pasak Aizemondo pasakojimo imperatoriui, tai yra kardas kertantis bet ką ir galintis ne tik atvėrinėti portalus, bet ir naikinti magiją, leidžiantis valdyti pragaro armijas ir dangiškas armadas... Tie pasakojimai buvo akivaizdžiai pagrąžinti keisto žmonių pasaulio suvokimo dėka. Tačiau iš šio pasakojimo, taip pat kitų šaltinių ir bendro išmanymo apie magiją Aro galėjo spręsti, jog artefaktas sukuria efektus per, greičiausiai, visas magijos rūšis. Dimensinės magijos efektas būtų portalai, ir tai galėtų iš dalies paaiškinti staigius pėdsakų dingimus.
- Geras kardas tada... – tarsteli Vito.
- O kas dėl paties vaiko? Jis jo ieško? Paskyrė kokią premiją? – paklausia Marinas.
- Ieško... žada kelias galvas nurident. – atsainiai atsako Aro. – Taigi, kokie pasiūlymai ką toliau veikti?
- Na, be Kastilijos perkasinėjimo kaip ir daugiau variantų nelabai turim. – pasako Mnetalitetas.
- O aš šiaip galvoju, kad dabar vertėtų paklausti Dožo Marilečio, ar jis tikrai dar nori šito artefakto, ar gal jau duotų pakankamai pinigų ir apsaugos už tai, ką kol kas padarėm. – pasvarsto Nagašri. - Ir bendrai man įdomu išsiaiškinti, koks grahhad sugalvojo mus nudaigoti.
- Nemanau, mano ponas nori, kad bet koks darbas būtų atliktas, o ne numestas tik įpusėjus. – išdidžiai pareiškia Marinas.
- Dėl Marilečio... galime ir taip daryti, bet už patį artefaktą, reikia pripažinti, gautume daugiau. – ištaria Aro.
- Na, man irgi įdomiau būtų tą "F" surasti, bet kad pakolkas prie jo prisikasti niekaip nepavyksta. – pasako Mentalitetas Nagai.
- Išskyrus tą Kapetį, apie kurį žinome šiek tiek daugiau. – atitaria jam Nagašri.
- Taip, bet tai mums niekuo nepadeda, Kapetis po žeme. – atsiliepia Mentalitetas.
- Jei jis su kažkuo planavo mus pribaigti, tai abejoju, ar nebus likę jokių siūlo galų jo namuose. Galima pabandyti pašniukštinėti... vis tiek dabar nieko geresnio daryti nelabai galime. – pasako Naga.
- Na, galime pabandyti pažaisti detektyvus. - linkteli Aro.
Jam buvo smalsu išsiaškinti apie „F“ daugiau. Skubėti Kastilijon nebuvo reikalo, jei artefaktas tikrai nukeliavo ten, Nithaaras su kitais, patikrinę tą salą, jį suras.
- O dėl artefakto... Negalime būti tikri, kad Aizemondo užrašuose parašyta tiesa. Labai nenustebčiau, jei jis ir pas elfus būtų. – pasako Naga.
- Tuo abejočiau. - atsiliepia Aro. - Artefaktas iš Maltos beveik neabejotinai nukeliavo į rytus. Elfams tokiu atveju būtų reikėję užpulti Mameliukus ar kurias kitas žemes tame regione. Apie tokią atrakciją būtume tikrai išgirdę. Tačiau, vienaip ar kitaip, kol nežinome kaip yra išties, ką renkamės iš „Dožas, Kastilija, Kapetis“? Gal paeiliui?
- Dožas, paskui Kapetis, taip labiau pakeliui. Nebent kas nors daugiau apie Kastiliją paaiškėtų. – pasvarsto Nagašri. - Mente?
Mentalitetas linkteli.
- Ir su kūdikiu kažką padaryti būtų neblogai. – vėl primena driežė.
- Aš už Dožą, man reik atlyginimą atsiimt. – sumurma Marinas.
- Iš Dožo gal gautumėt informacijos apie tą Kapetį. – pasako Vito. Jis su Gauja pasiliko po Alžyro tam, kad užbaigtų savo darbą Dožui. Tai buvo garbės reikalas. Jam pats „F“ nerūpėjo, tačiau jam labai rūpėjo surasti tą vakarykščią bėglį - kačiažmogis lengvai neužmiršdavo savo nesėkmių. O jį surasti buvo galima per „F“ ir šis buvo susijęs su Kapečiu. Taigi nors tai ir buvo vaiduoklio vaikymasis, bet tai geriausias „pėdsakas“, kurį jis turėjo.
- Tiesa, kitas dalykas... – pasako Aro - Imperatorius žino šį tą apie Hašašinus, tačiau gana nedaug. O aš manau, kad vakarykščias mūsų bėglys jiems priklauso. Daugiau informacijos apie juos būtų galima gauti rūmuose, tačiau tokia forma, kur magija, norint negaišti laiko, nelabai padės. – pasako Aro.
Visi klausiamai sužiūra į jį.
- Raštai. – pasako elfas.
- Tu nori gauti raštus apie mieste ar valstybėje įvykdytus nusikaltimus, siejamus su Hašašinais. – mąsliai pasako Naga.
Aro šypteli.
- Iš proto išsikraustei? – paklausia Marinas. – Įsiverši į rūmus ir bandysi tuos raštus surasti tarp krūvos pergamentų kanceliarijoje, ar kur čia jie juos laiko? Mirsi koridoriaus neperėjęs!
Mentalitetas atrodo susimąstęs, Aro nekreipia dėmesio į Mariną.
- Tu ketini jų paprašyti. – vėl ištaria Naga žvelgdama į Aro. – Tokie raštai mums tikrai galėtų praversti... – nutęsia driežė.
- Kanceliarija įeina į labiausiai apsaugotą rūmų dalį ir nebūtina ten veržtis jėga. Taigi taip, tu Naga teisi. Kas nori į pasimatymą su imperatorium?
- Tau rimtai gyvent atsibodo, nueisi pas jį ir pareikalausi? Vienas žodis ne toks ir tave ketvirčiuos!..
- Nustok klykaut. – Mentalitetas piktokai meta Marinui. Tada kreipiasi į Aro. – Kaip ketini tai padaryti? Nebūtų lengviau kaip nors tavo būdais įtikinti vieną iš kanceliarijos raštininkų, nei bandyti kalbėti su pačiu imperatoriumi?
- Galima būtų ir taip, tačiau sugaištume daugiau laiko, be to, turime tai, ko imperatorius labiausiai ieško.
- Na, aš, žinoma, už kūdikio grąžinimą. – pasako Naga. – Noriu eiti kartu.
- Kad, jau jis mums niekaip kitaip nepasitarnaus, tai man nelabai rūpi kur jį padėsite. – patraukia pečiais Mentas – O rūmuose gal ir pasisektų.
- Galima aš pasiliksiu čia? – paklausia Vito. Jis nenorėjo lįsti ten, kur buvo daug žmonių, o Gaujos nariais pasitikėjo.
- Aš irgi. – burbteli Marinas.
- Noriu suspėti, kol imperatorius vėl neužsidarė savo tvirtovėje. – pasako Aro atsistodamas. – Jei labai nori, gali keliauti. – tarsteli Nagai.
- Aš irgi pasiliksiu, manau nėra reikalo visiems rodytis ten. – pasako Mentalitetas - Tu, Naga, irgi galėtum likti, Aro ir vienas susitvarkys.
- Niekur aš neliksiu, kol neįsitikinsiu, kad vaikas sveikas ir saugus. – atsikerta Nagašri.
- Puiku, eime.


* Mealenisin‘chen - (elf.) šlykšti rūšis/padermė

[Aredhel]

Dvyliktas skyrius - II dalis

Išėję pro portalą Naga ir Aro vėl atsiduria Dalmatijos kalnuose, šalia apleistos bažnyčios griuvėsių. Aro paima vaiką iš ten, kur vakar paliko – bažnyčios rūsio. Nagašri pripuola, apžiūri, įsitikina, kad jis gyvas ir sveikas. Vaikas tebemiega, šiek tiek muistosi, bet nepabunda.
- Keliausim tiesiai prie rūmų? Eidami per miestą su kūdikiu atrodytume įtartinai. – pasako driežė.
Aro linkteli. Pakelia ranką, priešais susiformuoja nedidelis portalėlis, matyti kita pusė, tiksliau viena gatvė šalia rūmų, iš viršaus. Ja praeina pora sargybinių, taip pat kažkokia moteris, akivaizdžiai aukšto kilimo. Vaizdas portale pajuda ir pasirodo dalis rūmų.
- Imperatorius jau grįžo į rūmus. – pasako Aro. – Todėl paskubėsim kol nepasiekė apsaugotos rūmų dalies, kelsimės tiesiai į rūmus. Ten leisk kalbėti man ir, kad ir kas vyks, neliesk savo kardo, jei nepasakysiu kitaip.
Nagašri linkteli.
- Gerai. Tu Psichas, neabejoju, kad žinai ką darai. Nors man tai ir šiek tiek nepatinka.
- Atsistok šalia manęs.
Nagašri žengia prie elfo, Aro kilsteli ranką ir Naga pajunta lengvą kritimo jausmą viduriuose, pamato, jog jie abu stovi prabangioje salėje. Suklinka kelios moterys - imperatorius su savo palyda taip pat šioje menėje. Sargybiniai iškart išsitraukia ginklus ir puola prie atvykėlių, bet imperatorius, pamatęs Aro rankose savo vaiką, juos sulaiko. Ginklų sargyba nenuleidžia, bet atvykėlių neliečia.
- Atėjau taikiai, turiu tai, ko ieškote. – pasako Aro.
- Aš klausau. Kalbėk. – ištaria imperatorius lotyniškai, žengdamas šiek tiek į priekį.
- Atleiskit už netikėtą įsibrovimą, bet šiomis aplinkybėmis, bijau, jis buvo būtinas. Rodos dingo viena jūsų didenybės atžala. Mes jį suradome labai netikėtoje vietoje, neapsaugotą... – pasako Aro, tada apžvelgia sargybinius apstojusius ratu, atkištais ginklais - Tai nebūtina, nelinkiu jums pikta ir išeisiu iš čia taip, kaip atėjau.
Imperatorius mosteli ranka ir kareiviai ginklus nuleidžia, tačiau nepasitraukia.
- Persekiojome magą, kurį jūs buvote priglaudę. – tęsia Aro - Jis yra padaręs įvairių nusikaltimų, kadangi jo čia nebėra tai ir mes iškeliausime. Tačiau ieškodami jo aptikome šį kūdikį ir sužinoję, kas yra šitas vaikas, grąžiname gimdytojams. – tada pažvelgia į patalpoje esančias moteris - Paimkite jį.
Tuo metu Aro nutraukia vaikui magišką miegą. Jis pabunda, apsižvalgo ir pradeda verkšlenti. Dvariškiai nelabai žino kaip elgtis. Imperatorius linkteli galva, pamoja ranka vienai moteriškei, ta baimingai pribėga ir paima vaiką, tada pasitraukia toliau nuo kitų dvariškių ir pradeda žindyti.
Kareiviai šiek tiek atsitraukia nuo Nagos ir Aro, bet matyti, kad vis dar nemaloniai jaučiasi.
- Jūs užsitarnavote mūsų padėką ir malonę. – pasako imperatorius po pauzės - Ar turite kokių nors pageidavimų?
- Jei jūsų didenybė leis, norėčiau užduoti pora klausimų, kurie, galbūt, padės mums surasti ko ieškome ir tuo pačiu jus perspėti dėl galimo pavojaus.
Imperatorius linkteli.
- Kai apieškojome minėto mago, Aizemondo, būstą, ten įsiveržė būrys žmonių, kurių tikslas buvo pagrobti šį vaiką. – tęsia Aro - Vėliau išsiaškinome, kad jie gavo įsakymus iš kažkokio slapto asmens, pasivadinusio "F", per pasiuntinį. Tas paslaptingasis asmuo galbūt bandys ir toliau siekti šio vaiko. Tas pats asmuo susijęs su daugeliu blogybių, padarytų man ir mano draugams. O šis, minėtas, pasiuntinys yra vienintelis ryšys su juo. Pasiuntinys labai panašus į garsiuosius Hašašinus. Taigi pirmasis klausimas būtų - ar įtariate ką nors, kas galėtų būti pasivadinęs "F" ir siektų jums pakenkti? Taip pat būtume labai dėkingi, jei galėtumėte suteikti informacijos apie Hašašinų veiklą šiuose kraštuose. Tai galėtų mums labai pagelbėti.
Imperatorius šiek tiek pamąsto, tada kažką sušnabžda vienam tarnui. Tas kažkur nubėga.
- Apie jokį "F" pasivadinusį asmenį nežinome, o priešų turime ne vieną, taigi šiuo atžvilgiu padėti negalėsime. Tačiau su Hašašinais anksčiau yra tekę susidurti. Mūsų šalyje jie neegzistuoja, bet mūsų tarnas tuojau turėtų atnešti šiek tiek dokumentų, kurie jums galbūt padės.
Aro linkteli.
- Norėtume sužinoti kuriai Mokyklai priklausote. – pasako imperatorius po pauzės.
- Nebepriklausau nė vienai iš jų. – atsako Aro. – Tačiau negalėjau nepastebėti, jog jūsų atžala turi magijos dovaną, po poros metų, kai magija pasireikš akivaizdžiai, jis anksčiau ar vėliau bus pastebėtas. Tada sulauksite pasiūlymų paimti jį į vieną iš Mokyklų. Rinkitės atsargiai, nes viena iš jūsų atžalos magijų yra psichinė. Patekus į Manheimą* kelio atgal iš jo nebebus, nepaisant, kad jis jūsų didenybės sūnus.
Imperatorius linkteli, atrodo, kad jam apskritai nepatinka ta mintis. Po keleto akimirkų, kažką pamąstęs, prabyla.
- Dalis mūsų rūmų yra apsaugota nuo magijos poveikio. Ši salė, yra visai šalia apsaugotų kambarių. Ankstesnis magas, Aizemondas, būdamas šiame kambaryje jautėsi nekaip. Ketinome jį nubausti už melus, kuriais manė galįs mus maitinti, deja jis sugebėjo pabėgti. Tačiau jam tik iš trečio karto pavyko tinkamai pasinaudoti magija, kad paspruktų. Tuo tarpu jūs atkeliavote į šitą kambarį magiškai ir neatrodo, kad jūsų savijauta būtų nemaloni.
- Tai priklauso ir nuo mago, tačiau tuose, apsaugotuose, kambriuose negalėčiau jūsų pasiekti. Todėl skubėjau atkeliauti kol po pasirodymo savo tautai nespėjote grįžti į apsaugotus kambarius. Nemanau, kad kitu atveju man būtų pavykę pasikalbėti su jūsų didenybe. – atsako Aro.
Tai nebuvo visiška tiesa. „Antimagiška“ apsauga veikė, tačiau ji nebuvo tokia, kokią imperatorius ją įsivaizdavo, bent jau ne šiuo atveju. Aro negalėjo psichinės magijos pagalba pasiekti imperatoriaus minčių, kol jis būdavo apsaugotoje rūmų dalyje, nes beveik vientisas rubinų sluoksnis sienose „atspindėjo“ tą magiją. Tačiau patekęs į tuos apsaugotus kambarius, jis galėtų pasitelkti magiją, nors tai būtų ir sunku, bei reikalautų nemažai jėgų. Tokią apsaugą buvo galima sunaikinti, užtektų vieno stipraus burto, kurį būtų įmanoma atlikti net ir esant tų patalpų viduje. Žinoma, būtų rizikinga, bet įmanoma.
Iš to, ką imperatorius pasakė apie Aizemondą, panašu, jog žmonių magams tas „antimagiškų“ medžiagų poveikis buvo stipresnis ir jie, galbūt, būtų visiškai bejėgiai atsidūrę tokių, apsaugotų „antimagiškomis“ medžiagomis, patalpų viduje. Elfui tai buvo dar viena įdomi detalė apie žmonių gebėjimus pasitelkti magiją.
Imperatorius linkteli į Aro atsakymą.
- Mes norėtume sužinoti daugiau apie įvairius dalykus susijusius su magija, mainais galėtume dosniai jums atsilyginti. Jūs jau mums pasitarnavote išvaduodamas mus iš didžiulio nerimo dėl mūsų sūnaus.
- Esu dėkingas už jūsų didenybės dosnų pasiūlymą, deja, šiomis aplinkybėmis negaliu jums iškart atsakyti. – atsiliepia Aro.
Grįžta tarnas ir paduoda Aro į ritinį suvyniotus keletą pergamento lapų.
- Ar galime sužinoti jūsų vardus, kad kai kitą sykį atvyksite į mūsų valdomas žemes, galėtumėm jus svetingai priimti? – paklausia imperatorius.
Aro šypteli.
- Dėkoju už jūsų didenybės supratingumą ir pagalbą.
Tuomet pasitelkia dimensinę magiją ir jie abu su Naga atsiranda smuklėje, Aro kambaryje.
- Nenorėjai jam prisistatyti? – paklausia Nagašri.
- Nebuvo reikalo.

Nagašri pakviečia Mentalitetą, Vito bei Mariną. Pergamentuose, kuriuos jie gavo iš imperatoriaus, surašyta šiek tiek informacijos apie porą pastebėtų Hašašinų, prieš maždaug dešimtmetį veikusių rytiniuose Bizantijos regionuose. Jie beveik sukėlė karą su Persija, bet laiku viską išsiaiškinus, buvo apsiribota tik tų Hašašinų mirtimis.
Taip pat įrašai apie įtariamas jų veiklas rytuose ir pietuose - Mameliukuose, taip pat Alžyre. Paskutiniai įvykiai raštuose priskiriami Hašašinams buvo penkmečio senumo.
- Na, nieko konkretaus, bet ateičiai tikrai pravers. Bent jau žinosime, ko iš jų tikėtis ir kur su jais galima susidurti. – pasako Nagašri.
- Mhm, jei jie išties užsiima veikla Mameliukuose, tai artefakto perkėlimas į Kastiliją atrodo mažiau stebėtinas. – pasako Aro.
- Manot imperatorius jums davė visą informaciją apie juos, kurią turėjo savo kenceliarijoje? – paklausia Mentalitetas.
- Visą. – atsako Aro.
Mentalitetas jau žiojasi klausti kodėl jis toks tikras, tačiau laiku susipranta kokiu būdu Aro tą žino.
- Nu tai ką, keliaujam toliau. – pasiūlo Mentas – Čia reikalai kaip ir baigti.
- Mhm, dabar dožas, Kapetis, Kastilija. - pasako Nagašri.
Vito užsirūko valerijono.
- Reikia pas alchemiką dar apsilankyti. – išpučia dūmų debesėlį.
- Rasi Venecijoj arba Tarante. – tarsteli Aro - Susirinkit daiktus.
- Pagaliau. – atsidūsta Marinas.
- O ką darom su Persefone? – paklausia Nagašri.
- Kapitonas, sakė, kad pasieks Konstantinopolį per keturias dienas, jei viskas bus gerai, tai dabar jie kažkur pusiaukelėje, nes mes čia per dvi dienas apsisukom. – pasvarsto Mentalitetas.
- Galėčiau juos surasti ir perspėti, tačiau nematau reikalo tam švaistyti jėgas. Kuo toliau, tuo mažiau lieka laiko keliauti laivu. Perkelsiu mus portalu tiek į Veneciją, tiek į Kastiliją ar Tarantą. Jei prireiktų vis gi į Aleksandriją, rasim kitą laivą – pasako Aro.
- Man tinka. – linkteli Nagašri. Mentalitetas patraukia pečiais.
Nagašri baigia doroti eilinį pusžalį kepsnį, kurį atsinešė iš smuklės ir nueina į savo kambarį susirinkti daiktų.
Marinas apsidairo, apsičiupinėja tarsi ieškodamasis ko, tada nusišypso.
- Aš pasiruošęs.
Netrukus jie išeina iš "Auksinio žalčio" smuklės ir patraukia į miesto pakraštį. Mieste vis dar tebevyksta imperatoriaus gimtadienio šventė. Nuėjus į nuošalų, prastos reputacijos kvartalą, kur nėra žmonių, Aro atveria portalą ir jie visi išeina šiaurinėje Italijoje, šalia Mestrės miesto. Venecijoje buvo dožo Marilečio magas, todėl į Veneciją jie persikelia be magijos pagalbos, nedideliu buriniu laiveliu.
- Na, Marinai, ieškok savo darbdavio. – paliepia Vito, kai kompanija išsilaipina „Plūduriuojančiame mieste“.
- Pfff, numeta kažkur, o tada jau ieškok. Tuoj, leisk susigaudyt... – atkerta šis. - Va štai ten, po kaire...
Kompanija nukeliauja iki vieno pagrindinių kanalų, matyti Išdavikų tiltas. Galiausiai ateina iki rūmų, sargybiniai juos sustabdo.
- Kas jūs tokie ir kokiu reikalu į rūmus norite? – paklausia itališkai.
- Kiba manęs nepažysti, pirdžiau, nagi traukis iš kelio, čia savi. – atrėžia Marinas.
- O, Marinai! Atsiprašau, nepažinom tavęs, šitaip... apsirėdžiusio. Užeikit. Kas tavo bendrakeleiviai, jei ne paslaptis?
- Savi, dožo reikalai, jei bus leidimas, vėliau pašnekėsim.
- Aišku. - jie linkteli ir kompaniją praleidžia į vidų.
Praėję nugirsta, kaip sargybiniai kažką sumurma vienas kitam ir prapliumpa juokais. Vito išgirsta: „Tu matei, kaip jis apsirengęs? Ir su kokia kompanija valkiojasi? [imituoja Marino balsą] Dožo reikalai, mat.“
- Jaunikliai... – atlaidžiai tarsteli Marinas, akivaizdžiai neišgirdęs tos frazės.
Kompanija nueina iki Venecijos dožo Lorenso Marilečio rezidencijos. Dožas juos priima kaip gerus draugus.
- Sveiki parvykę. Kaip sekėsi? Girdėjau, kad Sarajeve tikrą peklą užkūrėte, bet norėčiau iš jūsų išgirsti detaliau. A, taip pat susipažinkite su mano vietininku - mosteli ranka į šalia sėdintį senyvą vyrą - Dominiku.
Šis apsirengęs vienuoliškais rūbais, labai asketiškais, kontrastuojančiais su kambario prabanga, tai buvo dožo magas.
- Sveiki, mano pone. – pasisveikina su dožu Marinas. Gaujiečiai linkteli.
Dominikas visus lėtai ir tiriamai nužvelgia, stabtelėdamas ties kiekvieno akimis, ir linktelėdamas taip pat kiekvienam atskirai. Nieko nepasako.
Mentas tuo metu dairosi į kambario sienas. Sosto menė - didelė, turbūt skirta ir pokyliams. Centrinis praėjimas nuo dviejų šoninių atskirtas kolonų eilėmis, sostas pakeltas aukščiau keliais laipteliais. Dožas sėdi soste, vietininkas šalia ant prabangios kėdės. Šalia dožo yra valdovės sostas, šiuo metu tuščias. Ant žemės centriniame praėjime minkštas kailinis kilimas per visą ilgį. Salėje šmirinėja vienas kitas dvariškis, matyti penki išėjimai - dvigubos aukštos durys, pro kurias jie įėjo, ir gerokai mažesnės keturios: dvi iš šonų toje pačioje sienoje, kur pagrindinis išėjimas, ir dvi įstrižai už sosto.
- Hm... sunku pradėti, mano pone, daug dalykų mum nutiko, o pats žinot, kad iš manęs kalbėtojas ne koks. – tęsia Marinas.
- Mums įdomu, ką jūs girdėjote. Paskalos gali sklisti įvairiausios. – ištaria Aro.
- Girdėjome, kad banas sunkiai serga, o du pagrindiniai pretendentai į įpėdinius pradingę. Taip pat girdėjome, kad dėl to prasidėjo kone pilietinis karas, ir didelė dalis Sarajevo jau sugriauta.
- Manau dar galite išgirsti, kad vienas iš sosto įpėdinių negyvas. O banas gali netrukus pasveikti. Tačiau tomis aplinkybėmis, kurias palikome, jo pažiūros, greičiausiai, pasikeis. – pasako Aro.
- Pasikeis? – nusišypso dožas. – Įdomu, kaip jums pavyko to pasiekti?
Aro šypteli.
- Sunkiai, tikrai sunkiai. – įsiterpia Marinas.
- Man tiesiog įdomu. – susidomėjęs pasako Mariletis.
- Be abejo, tačiau jei kitiems pasakotume kaip pasiekiame savo tikslus, nebūtume tuo, kuo esame ir už ką mums taip gerai mokama. – atsako Aro.
- Suprantama. Ir šįkart jūs tikrai puikiai pasitarnavote mano tikslams. – atsiliepia dožas.
- Taip pat gavome šiek tiek daugiau žinių apie artefaktą, tiksliau galimą jo perkėlimą. Tačiau jos nepatikimos. Galbūt jus čia pasiekė kokie nors gandai dėl jo?
- Apie artefaktą gandai manęs, deja, nepasiekė. Tačiau pasiekė informacija, kad daugelyje vietų dedasi panašūs dalykai, kaip Bosnijoje - nors niekur kitur jie neišplito taip smarkiai. Kroatijos valdovas atsisakė teikti pagalbą Vengrijos karaliui numalšinti problemas Bosnijoje; iš Dalmatijos valdų į mūsų iždą neatsiųstos šio mėnesio įplaukos, o tik pranešimas, kad Dalmatijai... nebereikia Venecijos valdymo - čia dožas sukikena - ir panašūs dalykai dedasi Italijoje bei, atrodo, Bizantijos rytinėse žemėse.
- Įdomu. Tačiau jei neturite daugiau informacijos apie artefaktą, manau, galime keliauti toliau, nebent mano kolegos turi klausimų ar prašymų. – pasako Aro.
- Pone, norėjau paklausti ar esu jums reikalingas su šiais žmonėmis, ar galiu atsiimti atlyginimą ir keliauti kur nors kitur? – pasiteirauja Marinas.
- Manau, kad dar galėtum būti jiems naudingas.
- Mums vertėjo dar gali prireikti. – pasako Nagašri.
- O atlyginimas? Juk nevaikščiosiu šitaip apsirengęs... – pasiskundžia Marinas.
- Taip, dabar apie atlyginimą. Pažadėjau jums apsaugą, pinigų ir žemių. Šių pažadų tikrai nepamiršau, bet turbūt suprantate, kad susiklosčius tokiai situacijai su kai kuriais vasalais, negaliu jų visų išpildyti. Jei jums prireiks užtarimo - galite kreiptis į mane, padėsiu. Jeigu reikia pinigų - ižde turiu tiek, kad jums turėtų pakakti. Žemes gausite, kai nurims dabartinės problemos. O apie tas problemas... iš kelių vietų, kur prasidėjo sukilimai, atsklido gandai apie Ilia Kapetį. Kiek girdėjau, jūs kažkada lyg ir turėjote užsakymą iš jo.... Nežinau, kaip jis su tais sukilimais susijęs, bet jei išsiaiškintumėte tą - skolingas vėlgi nelikčiau.
Marinas susiraukia, bet nieko neatsako.
- Turėjome užsakymą, po kurio šiek tiek nepasisekė. Apie Ilja Kapetį išsiaškinsime. Kas dėl pinigų - avansas kelionės išlaidoms būtų neprošal. – pasako Aro.
- Sakykit, kokio avanso pageidaujate.
- 4000 auksinių kiekvienam. Manau iš dabartinių rezultatų suprantate, kad negalim sau leisti pigiai dirbti. – atsako Nagašri.
- Gerai. - dožas mosteli kažkuriam iš dvariškių, tas prieina, išklauso nurodymą ir pasišalina pro vienas iš šoninių durų.
- Pone, gal galėčiau paprašyti dar vieno dalyko? – paklausia Marinas.
- Paprašyti tikrai galėtum.
- Man reikia laisvadienio, vienos dienos, vienam.
- Aš tavęs tikrai nelaikau. Bet, kaip sakiau, būtų gerai, jei galėtum keliauti kartu su šia Gauja toliau.
- Šiuo metu laiko eikvot nepatartina. – tarsteli Vito.
- Na taip, tikrai neturime ko čia delsti. – pritaria Mentalitetas.
- Taip, kuo greičiau tuo geriau. – priduria Nagašri.
- Man reikia laisvadienio, žmonės, atleiskit, bet nieko nebus, teks jum tada ieškotis kito vertėjo. Mano pone, prašau, vienai dienai, kitos saulėtekį aš būsiu kur reikia. - Marinas priklaupia ant vieno kelio.
- Kaip jau sakiau - aš tavęs nelaikau ir nereikalauju keliauti kartu su jais. Jei su jais nekeliauji, gali kad ir savaitę laisvą pasiimti, o paskui tęsk savo darbą man. Jei nori toliau su jais keliauti - čia jau jums susitarti, kaip darysite. – pasako dožas Marinui.
Marinas atsisuka į kitus.
- Viena diena, tai viskas ko aš prašau...
- Galbūt ir galime palaukti, atliksime kelis vietinius reikalus. – pasako Aro pažvelgdamas į Nagašri su Mentalitetu ir pasitaisydamas kelionkrepšį. Tylia Gaujos kalba tas gestas reiškė "sutik" arba "pritark".
- Na... ypatingai neskubame, nėra jokių karštų pėdsakų, kuriais reikia sekti, tačiau viena diena, ne daugiau. Gaišti irgi negalime. – pasako Nagašri Marinui.
- Mhm, Italijoj vertėjo mums nereikės... – atsainiai atsiliepia Mentas žvelgdamas į didelį sietyną virš galvų.
- Tada aš ta proga susitvarkysiu įrangą ir aplankysiu alchemiką. – nusprendžia Vito.
Marinas sunkiai atsidūsta, pažvelgia į Aro.
- Ačiū.
Tada pasisuka į dožą.
- Pone, jums leidus. - nusilenkia ir išeina iš salės.
Tuo metu grįžta dvariškis, kurį dožas buvo išsiuntęs.
- Viskas sutvarkyta - pinigus galėsite pasiimti apačioje, jūsų ten lauks sargyba. – pasako dožas.
- Kas dėl Kapečio, ar neturite konkretesnės informacijos? – paklausia Aro. - Kaip sužinojote, kad jis figūruoja maištaujančiuose kraštuose?
- Nieko tokio, ką dabar atsiminčiau. Bet mano pavaldiniai jau rūšiuoja turimą informaciją ir, tikiuosi, iki rytojaus ryto turės kažką tokio, kas jums galėtų praversti. – pasako dožas. - Aš irgi turiu savo priemonių. - šypteli.
- Dėkojam jums. – pasako Aro. Jie linkteli ir pasuka link išėjimo. Nagašri pakeliui baksteli Mentui per petį. Mentas atplėšia žvilgsnį nuo palubės ir pasuka paskui kitus.
- Geros dienos. – kaip visada mandagiai atsisveikina Vito, nusekdamas kitiems įkandin.
Išėjus iš salės juos pasitinka dožo tarnas su pora sargybinių ir atiduoda avansą. Galiausiai kompanija išeina laukan.
- Na ką, kol kas skirstomės savo reikalais? Kur susitiksim? – paklausia Nagašri.
- Susitarkime rytoj susirinkti kurioje nors iš smuklių, kur tuo pačiu galėtume ir apsistoti. – pasako Aro.
- Žinau vieną neblogą netoliese. – atsiliepia Vito. - Smuklė, mėgstama prekeivių ir panašių vertelgų. Gera vieta. Einam, parodysiu.
Jie išeina prie vieno iš platesnių kanalų, persikėlę netrukus pasiekia Vito minėtą smuklę. Ji prie pat kanalo, vedančio į pagrindinį. Smuklė tvarkinga ir gana jauki. Jie užsisako vietas nakvynei. Vito pareiškęs, jog dabar keliaus susirasti alchemiką ir sugrįš kažkada į pavakarę, išeina.
- Ką sugalvojai? – paklausia Nagašri elfo jiems likus trise. – Juk ne iš geros dūšios sutikai palaukti Marino iki rytojaus.
- Pamaniau, kad būtų neblogai nukeliauti apžiūrėti Kapečio namų vieniems, be priedų. - atsako Aro.
- Tikrai galim. – pritaria Mentalitetas.
- Aš už. – tarsteli Naga.
- Tuomet nėra ko delsti, grįžtam atgal į žemyną, tada persikelsim į Tarantą.

Jie atsiduria laukymėje netoli kelio Taranto link, portalas užsiveria. Tarantas yra nedidelis, bet gausiai apgyvendintas uostas Italijos pietuose. Gauja patraukia link Kapečio vilos, ji buvo šalia miesto, ant jūros kranto.
- O mieste pasiklausinėti nenorit? – pasiteirauja Nagašri.
- Gal pirma pažiūrim ką toje sodyboje rasim – nenusileidžia Mentalitetas.
Atėję į vietą, kur buvo vila, gaujiečiai pamato, kad jos ten nebėr. Matyti tik jau senokai išdegęs plotas ir kai kur pastato liekanos - kaminas, kelios karkaso lentos. Mentalitetas pradeda žvalgytis tarsi ieškodamas pamestos adatos. Gaujiečiai randa keletą nereikšmingų papuošalų, monetų, kurių nesurado ankstesni "lankytojai". Taip pat randa nulipimą į rūsį - jis užverstas lentomis, bet atkrapštyti įmanoma. Atkrapštę pamato, kad rūsys taip pat aiškiai „apžiūrėtas“, bet niekas nesudegę. Rūsyje tvyro silpnas dvėsenos dvokas. Trijulė randa keletą sudužusių vyno butelių ir sulaužytą vyno statinę, patalpą, kur kažkada buvo pirtis, kitokių sandėlių. Mentalitetas braukdamas ranka per sieną, pastebi, kad vienoje vietoje matyti gerai paslėpta vertikali įskilimo linija. Įskilimas tęsiasi vertikaliai nuo lubų iki grindų; už kokio metro į kairę suranda ir kitą panašų tarpelį. Prie Mentaliteto prieina Nagašri ir Aro. Mentas pabando atstumti tą sienos dalį. Slaptos durys, tiksliau akmens gabalas, sunkokai atsistumia į patalpos vidų, tačiau tuomet suveikia iš vidaus esantis vyrių mechanizmas ir toliau luitas atsistumia lengviau. Durims prasivėrus pasklinda stiprus dvokas, Nagašri ranka užsidengia burną.
Atsivėrusi patalpta yra nelabai didelis kambarys, kokių trijų metrų pločio ir tiek pat ilgio. Ant sienų matyti įvairūs kankinimo įtaisai, antrankiai... Taip pat guli šiek tiek aptrūnijęs lavonas, susmukęs šalia durų.
- Linksmybių kambarys. – tarsteli Aro.
- Barbarai... – šnypšteli Nagašri nužvelgdama visas tas priemones. Aro pritariamai žvilgteli į ją.
Mentalitetas stovi ir žiūri į kambarį paklaikusiu žvilgsniu. Aro tai pastebi ir, prisiminęs legendas apie Mentaliteto nevaldomus berserko priepuolius, atsargumo dėlei atsitraukia žingsnį į šalį.
- Mente?
Nagašri atsisuka, pamato Mentaliteto reakciją.
- Mente... Nesinervink. Tu visiškai saugus, priešų čia nėra. - driežė šneka raminančiu tonu. Tačiau Mento išraiška nesikeičia.
Naga priėjusi atsargiai pamojuoja Mentalitetui prieš akis. Mentas staiga kažką surinka, žaibiškai čiumpa Nagašri už rankos ir kita ranka trenkia jai į galvą. Nagašri krenta nuo smūgio, tačiau Mentalitetas jos rankos nepaleidžia. Aro šūkteli Mentalitetui žinomą, dažnai Popiežiaus ir Bažnyčios tarnų kartojamą, frazę apie Dievo bausmes tokiems kaip jis, norėdamas atkreipti šio dėmesį į save. Mentalitetas atsisuka kaip laukinis žvėris. Aro priduria, jog pats paženklins Mentalitetą kryžiumi. Mentas greitai apsižvalgo aplink, matyt, nesuradęs jokio kito tinkamo daikto, įgudusiu, greitu judesiu išsitraukia iš už diržo durklą ir sviedžia jį į Aro. Šis išsilenkia, durklas įsminga į moliu tinkuotą sieną. Aro vėl pakartoja frazę traukdamasis atgal ankštoje patalpoje. Mentalitetas šoka link Aro paleisdamas ir dar paspirdamas Nagašri. Tačiau elfo jis nepasiekia, vietoje to atsiduria tuščiame paplūdimyje, portalas akimirksniu užsidaro.
Mentaliteto nebelikus Aro pasilenkia prie Nagašri, ši guli susiėmusi ranka už galvos ir tyliai dejuoja.
- Naga, girdi mane? – Aro patraukia jos ranką nuo galvos. Lūžių galvoje nesimato, ji guli, pajudėti nebando. Aro užpila iš gertuvės šiek tiek vandens ant sumuštos vietos, po to suvilgo drobės skiautelę kažkokiu skysčiu iš nedidelio buteliuko. Tuo tvarsčiu apriša labiausiai nukentėjusią vietą – galvą. Spyris pataikė į šonkaulius, bet nebuvo labai stiprus.
- Išgerk šito. – sugirdo kito eliksyro. - Gali atsisėsti?
Nagašri nuryja sunkiai, labai silpnai linkteli. Aro patikrina šonkaulius, atrodo sveiki, tačiau Nagašri susiraukia.
- Rodos nieko nesulaužė. Naga, pažiūrėk į mane.
Driežė pakelia galvą ir susidūrusi su elfo žvilgsniu, pajunta kaip pojūčiai akimirksniu atbunka. Šalta akmeninė siena liečianti nugarą tarsi atsitraukia, šalčio vietoje lieka švelni vėsa. Pranyksta erdvės, aplinkos pojūtis. Tačiau staiga visi pojūčiai sugrįžta, išskyrus skausmą, jo nebelieka. Nagašri pamuisto galvą. Aro tebežiūri į ją, tačiau žvilgsnis „nebeveikia“. Driežė supranta, kad jis ką tik panaudojo psichinę magiją pašalindamas skausmo pojūtį, tas tetruko kelias sekundes, nors jai atrodė, kad žymiai ilgiau.
- Ačiū. – silpnokai prataria atsargiai liesdama savo šonkaulius.
- Atsistosi?
- Turėčiau.
Skausmo nebelikus, vis tiek išlieka silpnumo ir besisukančios galvos jausmas.
- Pabaikim ko čia atėjom – pasako elfas.
- Gerai.
- Mentą vėliau turėtume rasti už keleto kilometrų nuo čia, vieta tuščia, neturėtų nieko nusiaubti.
Nagašri linkteli.
Aro peržengia lavoną įeidamas į slaptąjį „linksmybių“ kambarį. Tada stabteli ir atidžiau įsižiūri į aptrūnijusį kūną. Šiek tiek šviesos sklinda pro atvirą liuką į rūsį, tačiau šio kambario viduje tik blausi prieblanda. Apsidairęs ant sienos pamato fakelą, jį paėmęs iš kelionkrepšio išsiima alyvos ir suvilgo, tada uždega, kambaryje nušvinta. Aro rankove užsidengia veidą ir pasilenkia prie lavono atidžiau apžiūrinėdamas. Negyvėlio veido bruožų išskirti jau beveik neįmanoma, tačiau plaukų spalva ir ilgis, žiedas ant prišto, drabužiai šį tą primena.
- Naga? – pakviečia driežę.
Ši stovi šalia durų atsirėmusi į sieną. Pakviesta pažvelgia į vidų.
- Žvilgtelk iš arčiau. – pasako elfas nuleisdamas fakelą prie lavono.
Naga susiraukia ir žengia arčiau, kelias akimirkas žvelgia į kūną.
- Kapetis?
- Atrodo jis vis gi žuvo ne nuskendus vienam iš jo laivų. – pasako Aro ironiškai. – Ir sprendžiant iš išdžiūvusio kraujo kiekio ant žemės, mirtis nebuvo labai ilga.
Jis nuleidžia fakelą visai prie žemės ir Naga pastebi, kad stovi ant didžiulės rudos dėmės. Ji pasitraukia į šalį.
- Taigi kažkas Kapetį pribaigė ir uždarė čia. Arba jis bandė čia nuo ko nors pasislėpti, bet buvo surastas. – pasvarsto Nagašri.
Aro pradeda apžiūrinėti kambarį, Naga pasilieka prie durų, vėl atsiremdama į vėsią sieną.
Atrodo, kad patalpoje nieko nėra, bet patampius visas grandines, viena iš jų pasitraukia, pasigirsta per akmenį slystančio metalo garsas, tuo tarpu kita, toliau esanti grandinė pakyla, tačiau nieko daugiau nenutinka. Toje pusėje, iš kur sklido garsas, prie sienos stovi kankinimo įtaisas – sunkus medinis krėslas aukšta atkalte, su metaliniais dygliais ir geležiniais antrankiais. Aro, padėjęs fakelą, nustumia krėslą į šalį. Už krėslo atkaltės pasirodo atsivėrusi anga, tai gana gili sieninė spinta. Jos lentynose įvairios brangenybės ir popieriai, akivaizdu, jog šios slaptavietės niekas iki šiol nerado. Aro pradeda žiūrinėti jos turinį, ten yra keletas laiškų ir Kapečio užrašai. Laiškai - susirašinėjimas su kažkuo iš Sirakūzų, yra ir pora Kapečio laiškų adresuotų į Sirakūzus, bet neišsiųstų.
- Ką radai? – paklausia Naga teberymodama prie durų.
- Korespondencija. – atsako Aro. – Ir šiek tiek aukso.
Aro greitosiomis peržvelgia kelių laiškų turinį, tai susirašinėjimas tarp Fernandeso ir Kapečio. Viename laiške kalbama apie Gaują ir kaip būtų galima ją pašalinti. Tuos laiškus Aro įsimeta į kelionkrepšį, tada atverčia Kapečio užrašus. Pervertus keletą puslapių, akys užkliūva už žodžio „elfai“. Aro pradeda skaityti įrašą. Jame rašoma apie susitikimą su elfais Belearų salose ir apie informacijos perdavimą jiems. Aro, daugiau netyrinėdamas, įsideda Kapečio užrašus į kelionkrepšį, tačiau į kitą vietą nei įsidėjo laiškus. Nagašri to nepastebi, nes stovėdama prie durų, už Aro nugaros beveik nagali matyti spintos turinio ir ką elfas laiko rankose.
- Šita korespondencija tarp Kapečio ir dono Fernandeso. – pasako driežei neatsisukdamas. - Paimsiu viską, grįžę peržiūrėsime.
Lentynose yra ir keletas dramblio kaulo statulėlių, keletas tų dalykų, kuriuos Gauja pargabeno iš paskutinės misijos Kapečiui – žiedai, vėriniai, diadema – kolekcinės brangenybės. Jos Aro nedomina, tačiau įsimeta kelias dėl akių - sudomins kitus.
Tada patraukia grandinę, kuri pakilo atsivėrus angai. Spinta užsidaro slenkančia metaline plokšte, Aro užstumia atgal spygliuotąjį krėslą, patikrina ar ant žemės neliko krėslo atstūmimo žymės. Išėjęs iš kambario užstumia ir jo akmenines duris, nelaimingasis Kapetis vėl lieka savo rūsio slaptavietėje, tapusia jam kapaviete. Akmens luito durims užsitrenkus, sienoje vėl lieka tik nežymus griovelis.
Nagašri stebi Aro tylėdama.
- Keliaujam dar pasiklausinėti į miestą, gal netyčia pagausim gandų galinčių mums padėt. – pasako elfas.
Naga po truputį atsigauna, atrodo šiek tiek apdujusi, bet juda normaliai, nors ir lėtokai.
- Gerai, einam į miestą. – linkteli ji.
Aro ištraukia į sieną įsmigusį Mentaliteto durklą ir užsikiša už diržo, po apsiaustu. Išlipę iš rūsio pasuka link už poros kilometrų stovinčio Taranto, kad būtų greičiau eina ne keliu, o per laukus ir pora sodybų. Šios vietovės buvo jiems gana gerai žinomos. Nagašri gerėja veikiant eliksyrui. Priėjusi miestą nusiima tvarstį, kuris jau išdžiūvo.
Tarante į juos niekas nekreipia dėmesio, miestas atrodo tuštokas, bet prie jūros vyksta turgelis. Aro patikrinęs magiškuoju žvilgsniu mato, kad kito mago mieste nėra.
- Nagašri, tavo sugebėjimai bendrauti čia praverstų. Aš, matyt, dėl savo prigimties neturiu liežuvį atrišančio žavesio. - šypteli Aro.
- Cha. Gerai, einam, pasikalbėsim.
Ji pradeda žvalgytis po prekeivių siūlomus daiktus, klausinėja šio bei to apie kainas, derasi, kartais užmeta klausimų apie tai, kas įdomaus čia paskutiniu metu dėjosi.
Aro kiek atsilieka, tačiau taip, kad girdėtų. Jis pasitelkia psichinę magiją ir pradeda tikrinti miestelį ieškodamas minčių, kurios būtų nukreiptos į „F“ ar kitus juos dominančius dalykus.
Nagašri išklausinėjus vietinius po truputį pradeda ryškėti vaizdas ir apie Kapetį, ir apie miesto tuštumą. Kapetis buvo vietinis pirklys, praturtėjęs prieš maždaug penkmetį. Paskutinius porą metų daug keitėsi korespondencija su kažkokiu "verslo partneriu" Kastilijoje. Jam žuvus po kelių dienų supleškėjo ir vila, o liekanas sėkmingai išnešiojo paprasti žmonės. Miestas ištuštėjo, nes daug vyrų buvo pašaukti į armijas kovoti prieš elfus, bet grįžo labai mažai. Keletas grįžusiųjų, atrodo, išgyveno „pragaro“ siaubus Alžyre. Kiti gyventojai pradėjo keliauti ieškodami laimės didesniuose miestuose - Baryje ir Neapolyje.
- Ne per daugiausiai naujienų... – tarsteli Aro.
- Nieko įspūdingo. Iš esmės viską, kas įdomaus, mes jau žinojome. – pritaria Naga.
- Galbūt labiau pravers tai, ką aš radau. - pasako ir mosteli galva Nagai, kad sektų. Jie išeina iš turgaus link miesto pakraščio. Išėjus iš turgaus Aro ima pasakoti.
- Viename name yra du žmones daug galvojantys apie "F". Atrodo, jog mūsų įtarimas pasitvirtina, iš to ką jie galvoja, panašu, kad "F" yra "Fernandesas".
- Cha... Argi ne mielai čia viskas susisuko?
- Ar nuo Mento smūgio tau nebus smegenų sutrenkimo. - Aro žvilgteli į Nagą, erzindamas.
- Man atrodo, kad be ilgalaikio smegenų sutrenkimo aš nebūčiau likusi šitoj gaujoj tiek metų.
- Čia bendra diagnozė mums visiems. – šypteli Aro.
Netrukus jie prieina elfo minėtą namą. Jie abu sustoja kitoje gatvelės pusėje, šiek tiek į šalį, tarp dviejų kitų namų. Aro kurį laiką žvelgia į namą, kuriame pasak jo buvo tie du asmenys gatvojantys apie „F“. Nagašri įtaria, jog šiuo metu jis greičiausiai naudoja magiją.
- Jie samdiniai, pasamdyti Fernandeso. Stebi Kapečio vilos griuvėsius ir turi nužudyti kiekvieną, kas bandys ten šniukštinėti. – pasako Aro.
- Nenuostabu... Fernandeso vietoje elgčiausi taip pat.
- Mhm, ir jie perspėti, kad galime šniukštinėti mes. Jie, tiesa sakant, mus matė, tik, kad mes tada jau buvome iš ten iškeliavę, kadangi trumpindami kelią ėjome pro kitą pusę, tai prasilenkėme su jais. Jie paliko sargybą Kapečio rūsyje. – tęsia Aro. - Šitų vadas žino, jog yra stebimas ir Sirakūzų uostas, laukiama Persefonės. Šitiems taip pat įsakyta, jei ją pastebėtų, perspėti Persefonės kapitoną, kad mus pašalintų, o jei nepaklus, prireikus, imtis visų priemonių, jog Persefonė nepasiektų Italijos krantų. – pasako Aro.
- Bjaurybė, įtarė, kad galime išsiaškinti. Nusprendė užbaigt ką pradėjęs. – piktai pasako Naga. – Kiek jų yra?
- Du čia, trys griuvėsiuose.
- Tik penki? Keista, Fernandesas turėtų žinoti, kad tiek mūsų nesulaikys. Nors galbūt jie labai geri.
- Galbūt. Vienaip ar kitaip jie mus pastebėjo, turėsime tuo pasirūpinti.
- Juo blogiau jiems. – atsako driežė.
Vienas iš žmonių pasirodo lange, pasidairo į gatvę, tačiau nieko nepastebėjęs vėl pradingsta. Nagašri žmogų atpažįsta.
- Čia juk tie patys, kurie bandė mus iškept spąstuose, paskutinės Kapečio misijos metu. – iškošia driežė. Aro linkteli.
- Tada jie paspruko dviese. Abu čia ir yra. Vienas iš jų ketina tuoj pat iškeliauti į Kastiliją pranešti, kad mes jau šiose apylinkėse. – pasako elfas.
- Jie šiame name abu?
- Taip.
- Gerai, vienas mano. – atsako Naga šaltu balsu. Ji niekada neužmiršdavo skolų, nors paprastai būdavo draugiška ir šilta, bei linkusi paleisti savo belaisvius. Tačiau kai kalba pasisukdavo apie atsiskaitymus už skriaudas, Naga tapdavo šalta ir nesibodėdama naudodavosi savo kardu. O Lapino mirtis ir Gaujos byrėjimas, ją, atrodo, veikė labiausiai.
- Kaip nori. – atsako Aro ir staiga išlindęs iš jų „slėptuvės“ pribėga prie to namo durų. Šios atsidaro ir tarpduryje pasirodo vienas iš žmonių, jis beveik susiduria su Aro, žmogaus veide atsiranda išgąstis, jis lyg ir bando atšokti atgal, tačiau susmunka su Aro peiliu, įsmeigtu kairiame šone. Naga taip pat pribėga ir įpuola į vidų išsitraukdama kardą. Antras žmogus pasirodo iš gretimo kambario, jis taip pat išsitraukia kardą ir puola Nagašri, jie susiremia kambario viduryje. Aro paspiria nebegyvo žmogelio kojas į vidų ir uždaro duris. Pamatęs ir Aro, žmogus puola prie lango, tikriausiai norėdamas pro jį iššokti.
- Nė nebandyk! – surinka Naga puldama paskui jį. Šis staiga atsisuka mosteldamas kardu, Nagašri smūgį atremia, tačiau ašmenys praslydę vienas pro kitą šiek tiek užkliudo Nagos ranką, nudrėskia keletą žvynų. Atrodo Nagašri to net nepastebi, ji nuožmiai puola žmogų ir sužeidžia į koją, o šiam kluptelėjus nedelsdama tuo pasinaudoja. Jos kovos įgūdžiai buvo vidutiniai, tačiau kai ji kovodavo, jos pyktis jai gelbėdavo, priešingai nei daugeliui.
- Čia už Lapiną. – tyliai pasako giliai kvėpuodama ir žvelgdama į lavoną, didėjančioje kraujo baloje, ant gindų.
- Seniai nemačiau tavęs taip... nusiteikusios. – tarsteli Aro. – Palaikyk tą dvasią, liko dar trys Kapečio rūsyje. – pasako ištraukdamas savo peilį iš pirmojo žmogelio šono ir valydamas į šio drabužius.
- Bjaurybės, patys bijojo susitikt ir užbaigt ką pradėję, tai pasiuntė į rūsį mūsų iškrapštyti kitus. – pasako driežė paniekinamai žiūrėdama į abu lavonus.
Aro ir Nagašri išeina iš namo ir užrakina duris, tada pasuka atgal link vilos griuvėsių, saulė jau krypsta vakarop. Priėjus matyti blausi švieselė sklindanti pro rūsio dangčio kraštelį iš apačios. Jie sustoja už keleto metrų nuo rūsio durų. Aro paspiria nedidelį rąstigalį, šis subilda į grindis. Švieselė viduje užgęsta, tačiau rūsyje esantys nesirodo, matyt tikisi, jog atėjusieji nusileis pas juos. Nagašri šypteli.
- Nagi, lįskit lauk, ar dar ilgai čia mums reikės stovėti?! – garsiai pasako driežė.
Aro žvilgteli į ją.
- Kas tu ir ką padarei Nagai?
- Nagai šitie cirkai įgriso iki gyvo kaulo. – atsako Nagašri nekaltai šypteldama.
Atsidaro liukas ir iššoka trys žmonės. Dviems iš jų per trisdešimt metų, vienam galbūt per keturiasdešimt. Pastarasis vilki odiniais šarvais, kiti du, storos odos liemenėmis. Visi pasiruošę kardus.
Nagašri taip pat išsitraukia savo kardą.
- Ką gi... – pasako vyriausias – mums sakė, kad čia gali trintis keli iš garsiosios Lapino Gaujos, tikrai tikėjausi kažko... daugiau. – žmogus pašaipiai nužvelgia Nagašri ir Aro, tada mosteli kitiems dviems.
Vienas puola Nagašri. Naga atremia smūgį, po to kitą. Tuo tarpu antras šoka prie Aro, vadas irgi žengia prie jo. Aro išvengia jį puolusio žmogaus smūgio, šio kardo galiukas nežymiai brūkšteli Aro šarvus, ir išsitraukdamas savo kardą šoka prie vado. Tas, kiek nustebęs, atsako taip pat puolimu, Aro atremia jo smūgį ir tada staigiai atakuoja, žmogus nespėja apsiginti, Aro smogia jam į šoną, nukerta ranką ir suvaro kardą tarp šonkaulių. Nedelsdamas grįžteli į pirmąjį savo priešininką, šis buvo bepuoląs, bet, pamatęs vado likimą, atšoka ir pradeda bėgti. Aro išsitraukia peilį ir sviedžia į bėgantįjį. Peilis įsminga šiam į nugarą šalia dešinės mentės, žmogus suklumpa.
Nagos priešininkas sutrinka, driežė greitai pereina į puolimą, po kelių smūgių priešininką sužeidžia ir netrukus pribaigia.
Aro prieina prie suklupusio žmogaus, kuris bando atsistoti ir judėti toliau nepaisydamas peilio smygsančio nugaroje. Pamatęs Aro šalia, žmogus sustoja. Nagašri stebi juos nesiartindama. Elfas kilsteli kardą, o žmogus staiga suklumpa ant kelių priešais Aro.
- Pa... pasigailėkit, prašau. – vos girdimai ištaria dusdamas.
Nagašri pastebi, kaip Aro sudvejoja, atrodo jam vis gi nėra taip lengva pribaigti ant kelių klūpantį ir pasigailėjimo prašantį padarą.
- Aro? Klausyk, paleisk jį, paskleis žinią, kad su mumis geriau nesipykti. – švelniai pasako Naga.
- Tie, kas su mumis šiuo metu nori pyktis, puikiai žino kas esam ir ką galim, ir tai toli gražu jų nesustabdo. Kas nenori - neužsimanys ir be šitos žinios paskleidimo. – sausai atsako Aro.
Žmogaus maldavimo išpildymas reikštų žinių, kad jie sugrįžo į Italijos apylinkes, paskleidimą ir tai galėjo sutrukdyti jam siekti pagrindinio savo tikslo. Aro taikliu judesiu įremia kardo smaigalį į žmogaus kaklo duobutę ir staigiai stumteli į priekį. Žmogelis nukrenta nebegyvas. Kardas ne tik perdūrė gerklę, bet ir pataikė tarp kaklo slankstelių. Keli kiti Gaujos nariai ne kartą bandė išmokti šio triuko iš elfo, tačiau niekam deramai nepasisekė. O elfas pats kitų nemokė ir niekada neaiškino.
- Tai priežastis, kodėl visada pribaigiu juos kol nespėja atsiklaupti. – pasako Aro sustumdamas kardą į dėklą. Tada „atsiima“ savo peilį.
- Dabar supratau... – pasako Nagašri, po to priduria - Keista, tiesą sakant. Dešimt metų su Gauja trinuosi, ir kol kas panašioje situacijoje nebuvau atsidūrusi.
Lavonai pradingsta. Aro prieina prie rūsio ir užtrenkia duris.
- Kur juos padėjai? - paklausia Nagašri.
- Rūsyje.
- Gerai. O dabar gal keliaukim pažiūrėti Mentaliteto?
Aro pažvelgia į ją šaltai.
- Ne, pasilikim čia ir sušokim laimės šokį.
Tuo metu kilsteli ranką ir atsiveria portalas, Aro žengia pro jį, Nagašri prapliumpa juokais ir eina iš paskos. Jie atsiduria paplūdimyje ant smėlio. Tiesiai priešais - jūra, kiek akys užmato, tolumoje keli laivai. Už nugaros - švelniai kylanti lyguma, apaugusi žole. Žmonių nematyti, Mentaliteto taip pat.
- Per paskutinius du metus, kol esu su jumis, savų Mentas niekada neužpuldavo. Anksčiau yra taip nutikę, ar pirmas kartas? – paklausia Aro.
- Buvo pora kartų panašiai, tiesiog jau seniai. Buvau visai pamiršusi, kad tokiomis akimirkomis nuo jo reikia laikytis kuo atokiau. – pasako Nagašri.
Netoliese matyti švieži pėdsakai, be abejonės Mentaliteto. Kiek paėję jais randa kelias nudobtas ožkas. Kitos ožkos ir piemuo, matyt, suspėjo pasprukti.
Jie atseka Mentalitetą iki artimiausio kaimo. Kaimas sveikas gyvas, atrodo, nukentėjusių išvis nėra. Naga ir Aro pasuka į vienintelę ten esančią smuklę. Mentalitetas sėdi užsikniaubęs prie stalo kampe, priešais jį didelis bokalas. Praėjus berserko priepuoliams jis visada būdavo tylus ir atsitolindavo nuo kitų. Jis atsimindavo kas vyko priepuolio metu ir visada dėl to blogai jausdavosi, ypač jei nukentėdavo niekuo dėti asmenys.
Nagašri ir Aro prieina prie jo. Mentas žvilgteli į juodu ir vėl įsmeigia žvilgsnį į bokalą.
- Manėm rasim tave paplūdimyje... Viską Tarante patikrinome, laikas keliauti atgal. – švelniai pasako Nagašri.
Mentalitetas tebespoksodamas į savo bokalą niekaip nesureaguoja. Naga padvejojusi prisėda prie stalo priešais jį.
- Klausyk, Mente, tu dėl to nekaltas. Tai mano pačios kaltė, man reikėjo būti atsargesnei.
- Būčiau tave užmušęs, jei Aro nebūtų laiku įsikišęs. – tyliai atsako Mentalitetas bokalui.
- Bet neužmušei. Net nieko nesulaužei, jokios žalos nepadaryta. – atsako driežė.
Mentalitetas žvilgteli į ją, tada užsiverčia bokalą ir sumažina jo turinį per pusę.
- O mes Kapečio rūsyje ir Tarante radome šį tą įdomaus. – po pauzės tyliai, kad nenugirstų aplinkiniai, pasako Nagašri bandydama nukreipti Mento mintis – Taip pat Tarante sutikome du niekšus, kurie paspruko nuo mūsų tą dieną, kai žuvo Lapinas.
Mentalitetas pakelia galvą, jį tai akivaizdžiai sudomino.
- Atsiskaitėme su jais. – tęsia Naga. - Taip pat sužinojome daug įdomaus apie tų nelemtų įvykių užsakovą, bet daugiau apie tai ne čia.
Mentas vėl užsiverčia bokalą, pribaigdamas.
- Keliaujam atgal, kol visiškai nesutemo. Grįžę viską galėsime aptarti detaliau. – pasako Nagašri.
Aro stebi sceną nesikišdamas. Mentalitetas vėl nužvelgia juos abu, tada linkteli. Nagašri nusišypso. Atsistojęs numeta ant stalo monetą ir išeina pro duris paskui Nagą ir Aro.
- Nueisime toliau nuo pašalinių akių, tada perkelsiu mus. – pasako Aro pasukdamas link kaimo pakraščio.
Mentalitetas prisiartina prie jo.
- Ačiū... Kad sustabdei mane. – pasako elfui.
- Nėra už ką. – atsako Aro. Tada išsitraukia ir atkiša Mentalitetui jo durklą, kurį šis metė į elfą rūsyje. Mentas kaltai šypteli paimdamas ginklą.
Nuėjus už kalvelės, kur nesimato žmonių, Aro atveria portalą. Išėję pro jį visi vėl atsiduria netoli Mestrės, tik kitoje vietoje, nei ta iš kurios iškeliavo.
- Ar tu išvis kada nors esi atvėręs portalą į tą pačią vietą du kartus? – paerzina Nagašri.
Atsargumas buvo labai gerai, tačiau jai kartais patikdavo dėl elementarių dalykų juokais paerzinti elfą.
- Taip, į Dalmatijos kalnus, šiandien. Pasirodo tai, kad istarai pasižymi gera atmintim, tėra mitas. – atsainiai ištaria Aro.
Nagašri šnypšteli.
Jie pasuka link Mestrės uosto, antrą kartą šiandien. Iš ten vėl persikelia atgal į Veneciją. Saulė jau nusileido nudažydama kruvinai vakarinį dangų, atsispindintį ramiame vandenyje, lygiame lyg stiklas.


*Manheimas - vyrų magų vienuolynas Šv. Romos imperijoje, kitaip, magijos Mokykla. Antroji magijos Mokykla Šv. Romos imperijoje buvo Leonas - moterų magių vienuolynas. Bendrinėje kalboje jie kartais vadinami Manheimo ir Leono ordinais.

[Aredhel]

Na, štai... Ketvirtasis artefaktas artėja prie pabaigos. Teliko kelios sesijos (pusantro ar galbūt pora skyrių). Sekančią dalį pakabinsiu čia po poros dienų, sori už vėlavimą, kaltos aplinkybės.

Taigi, kas parašyta paslaptinguose Kapečio laiškuose ir jo užrašuose? Ar kompanija pagaliau prisikas iki nelemto savo tikslo? Ar visi jie išgyvens? O gal teks susidurti ne tik su paprastais priešais, bet ir vienu piktu Aleksandrijos magu, turinčiu asmeninių sąskaitų su Gauja? Visa tai netrukus, tik čia, tik Ketvirtajame artefakte!

[Aredhel]

Ok, "pora dienų" šiek tiek užsitęsė, bet pagaliau kitas skyrius jau čia.



Tryliktas skyrius

Venecijoje trijulė grįžtą į smuklę, kurią jiems buvo parodęs Vito, ir kurioje buvo užsisakę kambarius. Kačiažmogis, jau grįžęs iš alchemiko paieškų, sėdi prie vieno iš staliukų rūkydamas papildytas savo valerijono atsargas. Trijulė užsisako maisto ir paprašo jį atnešti į vieną iš išsinuomotų kambarių, tada visi nueina į Mentaliteto kambarį antrame smuklės aukšte. Vito taip pat prisijungia.
- Nusprendėme negaišti laiko ir aplankėme Kapečio namus. – pasako Nagašri kačiažmogiui, kai jie nueina į kambarį. – Kapečio namų nebėra, sudeginti iki pamatų. Tačiau rūsyje, slaptavietėje radome šį tą įdomaus, ir patį Kapetį, nebegyvą, žinoma. Radome laiškų, kuriuos dabar ir norime perskaityti, bei aptarti. Taip pat išsiaškinome, kad garsusis „F“ yra donas Fernandesas.
Vito linkteli. Jam „F“ rūpėjo tiek, kiek buvo susijęs su Konstantinopolyje nuo jų pabėgusiu asmeniu, apmulkinusiu neprilygstamą Vito gebėjimą sekti. Tai buvo antra didelė kačiažmogio nesėkmė ir jis troško pats atsiskaityti su paslaptinguoju bėgliu, net eigu jis ir buvo hašašinas. Po to Vito ketino keliauti savo keliais, nes daugiau su Gauja jo niekas nebelaikė. Magas Aizemondas paspruko ir galimybių jį surasti ar atsiteisti kol kas nenusimato.
Netrukus ateina, greičiausiai, smuklininko dukra su dar viena mergina, ir atneša kompanijos užsakytą maistą. Joms išėjus Nagašri suleidžia dantis į savo kepsnį.
- Tarante... – pradeda driežė kramtydama, tačiau Aro kilsteli ranką. Nagašri nutyla klausiamai žvelgdama į jį.
Aro atsistoja ir nuėjęs prie durų, paspaudžia rankeną. Už durų pasigirsta skubūs žingsniai, greitai nutolstantys koridoriumi.
- Mūsų norėjo pasiklausyti smalsi smuklininko dukra. – pasako elfas.
Sugrįžęs prie stalo Aro išima iš savo kelionkrepšio laiškus, rastus Kapečio rūsyje, taip pat kelias brangenybes, kurias buvo paėmęs. Jas Mentalitetas apžiūri pirmiausia, po to paima vieną iš laiškų. Jų iš viso venuolika.
- Perskaitykite, prašau, garsiai. – pasako Vito, kuriam raštas buvo svetimas.
Pradėjus skaityti laiškus paaiškėja, jog Fernandesas (tuose laiškuose jis kartais taip pat pasirašo „F“) ir Kaperis turėjo kur kas didesnių planų, nei pašalinti Gaują. Laiškuose tų planų tik dalys, matyt dažniausiai buvo tariamasi gyvai, akis į akį, tačiau bendrą vaizdą galima susidaryti. Pirmieji laiškai, sprendžiant iš datų, buvo septynerių metų senumo. Tai buvo planai papirkti rūmų tarnus, valdovų patarėjus, kurie vis užsimintų, kad elfai vis dar yra problema. Nors faktiškai nebekariaujama jau šimtus metų, bet niekad nežinai, kada smailiaausiai nuspręs užgrobti visas dar likusias žmonių žemes. Tarp tokios propagandos buvo ir paleisti gandai, kad elfai savo žemėse turbūt turi visokiausių turtų ir lobių, taip pat ir priplėštų iš žmonių. O kas, jei kur nors ten atsirastų Gralio taurė? Ar dar kokia šventa relikvija? Taip buvo planuojama pasiekti, kad daugelis valdovų imtų bent jau galvoti apie elfus. Viename iš vėlesnių laiškų Fernandesas rašo, jog iki noro kariauti taip pasisekė privesti tik Ištremtosios Kastilijos ir Ištremtojo Aragono karalius, o Armanjako kunigaikštis atnaujino įtvirtinimus Pirėnuose, bet tiek efekto – per mažai.
Taip pat panašu, jog Kapetis ir Fernandesas užsiėmė ir religinės propagandos kūrimu. Šios propagandos pagrindinė idėja: elfai – velnio išpera, kas kovos su jais, tam tikrai bus atleistos visos nuodėmės ir laukia amžinas gyvenimas. Šitai turėjo kalbėti įvairūs papirkti kunigai (kai kurių, atrodo, net papirkinėti nelabai reikėjo). Deja, jiems niekaip nepavyko pasiekti, kad Popiežius paskelbtų Kryžiaus žygį. Atrodo, jog pradinis šių idėjų autorius buvo Kapetis, o Fernandesas pradžioje buvo jo bendrininkas pasitarnaująs Kapečiui, kaip daug ryšių turintis asmuo, tiek kriminaliniam pasaulyje, tiek tarp kilmingų ir įtakingų žmonių. Tačiau iš laiškų panašu, jog vėliau Fernandesas pats pradėjo siūlyti daug savo idėjų ir imtis iniciatyvos.
Prieš dvejus metus adresuotame laiške Fernandesas siūlo, jog keletas prekybinių laivų galėtų būti nuskandinti plaukdami pro Belearų salas, esančias šalia Elfų jūros*. Žinios apie tai būtų paskleistos toli ir plačiai, primintų žmonėms, kad elfai visada netoliese. Kitame, dar vėlesniame laiške nurodoma, jog prie Elfų jūros* pakraščio nuskendo keli Genujos ir Venecijos prekybininkų laivai, prekybininkų gildijos pradėjo reikalauti vietinių valdovų, kad kažką darytų. Fernandesas taip pat viename iš savo laiškų mini, jog surado magiškų galių turintį šalininką ir galėtų, su šiek tiek psichinės magijos pagalbos, palenkti į savo pusę keletą smulkesnių valdovų, kurie neturi asmeninių magų, galinčių apginti.
Tuo pačiu metu Kapetis ir Fernandesas, atrodo, susitikinėjo su įvairių grupuočių (kai kurios iš jų buvo Fernandeso sukurtos arba apginkluotos) vadais: nepatenkintais valdovų artimaisiais, trokštančiais valdžios; pirklių ar kitokių miestelėnų atstovais, norinčiais daugiau teisių; plėšikais ir kontrabandininkais, norinčiais daugiau laisvės. Su jais buvo derinamas didelis planas, kad tuo metu, kai visos armijos bus išvykusios į karą su elfais, daugelyje kraštų įvyktų perversmai, kurių pasekoje į sostus būtų pasodinti „teisingi“ žmonės. Aišku, „teisingi“ čia reiškė „pavaldūs Kapečiui arba Fernandesui“. Taip buvo susitarta su Bosnijos, Albanijos, Achajos ir Pizos valdovų giminaičiais, Florencijos, Venecijos ir Marselio pirklių gildijomis bei visokiausiais plėšikais daugelyje vietų.
Pagaliau viename iš paskutinių laiškų Fernandesas siūlo pašalinti Gaują, kaip per daug kliūčių kelyje į šlovę, galinčią sukelti kompaniją. O paskutiniame laiške, adresuotame prieš keletą mėnesių, Fernandesas pritaria Kapečio minčiai tiesiogiai išprovokuoti elfus, kad šie užpultų kurias nors žmonių žemes.
Skaitant vieną laišką po kito ir po gabalėlį dėliojantis šiai dėlionei, Nagašri visai užmiršta savo kepsnį, Mentalitetas pasidalina tokiais keiksmažodžiais, kurių kompanija dar nebuvo girdėjusi. Vito, viso to klausydamasis, čiulpia seniai užgęsusią pypkę. Vienintelis Aro be jokios išraiškos veide baigia skaityti paskutinį laišką ir padeda jį ant stalo, kažką mąstydamas.
- Keliuose anksčiau mūsų paimtuose laiškuose iš Bosnijos bano brolio Dzervato buvo rašoma palaukti, kol prasidės konfliktai ir tada siūloma sukilti, ir kad prisijungs albanai, kroatai ir Vengrijos gyventojai... – prisimena Nagašri. Po pauzės priduria. - Taigi išeina, kad Fernandesas tapo galingesnis už Kapetį, ir nusprendė nesidalinti pasiekimais. Įsitvirtinęs, kaip rimtas kontrabandininkų ir panašių kriminalistų bosas Kastilijoje ir Aragone, jis matomai nusprendė, kad galima išplėsti įtaką ir įgyti nematomą realią valdžią kitose aplinkinėse šalyse. Žinoma, tam reikėjo susilpninti vietinius valdovus; o tą padaryti turbūt lengviausia sunaikinant jų karinę galią, bei žmonių pasitikėjimą jais.
- Aha, ir panašu, kad sukelti karą su elfais – puikus būdas tai įgyvendinti. Daug karių žus, likusiems namie nepatiks, kad vyrai, sūnūs ir broliai buvo išsiųsti mirti svetimuose kraštuose. – pasako Mentalitetas. - Deja, atrodo, kad kai kurie kolaborantai, ypač Bosnijos chebra, buvo pernelyg entuziastingi ir pradėjo kelti neramumus, kol dar armijos buvo tik renkamos.
Kelias akimirkas trunka tyla.
- Tai bent planas. – tyliai ištaria Nagašri. – Ir jis veikia. Iš dožo Marilečio žodžių, pasakytų šaindien apie sukilimus rytuose ir vasalinių valstybėlių priešgyniavimus valdančiosioms, galima spręsti, kad galutinis etapas jau prasidėjo. O tai reikštų, kad karas prieš elfus gali taip pat tuoj prasidėti... – pažvelgia į Aro.
Šis linkteli. Naga ir kiti nežinojo, ką jam buvo sakęs Nithaaras apie žmonių armijų pastebėjimą Prancūzijoje. Pirmieji mūšiai jau, tikriausiai, įvyko, taigi karas jau buvo prasidėjęs.
- Nagašri teisi. Karas gali netrukus prasidėti. Ta pavykusi provokacija prieš elfus Iberijoje, apie kurią jums minėjau Alžyre, kai Iberijos elfai jį užpuolė, be abejonės buvo surengta Fernandeso. Taip pat aišku, kodėl prie Fernandeso paskutiniu metu nuolatos buvo magas ir kodėl taip buvo apsaugota jo vila. - pasako Aro.
Tiesa sakant Sirakūzuose, bent jau kiek Gauja lankėsi pas Fernandesą, visada būdavo magas. Mago buvimas mieste nestebino, tačiau dabar galima spręsti, kad tas Sirakūzų magas ir buvo Fernandeso "pagalba" susitvarkant su aplinkiniais smulkiais "valdovėliais". Netoliese esantis magas buvo ir priežastis, kodėl Aro neturėjo progos nuodugniai patikrinti Fernandeso atminties, o tik "paviršines" mintis, dėl ko Fernandesas sugebėjo taip ilgai išlaikyti paslaptį.
- Atsargus. – įvertina Nagašri – Ir išeitų, kad jis gali turėti šalininkų ar bent jau šnipų Manheime** ar Aleksandrijoje.
- Panašu į tai. Taigi gana tikėtina, kad artefaktas tikrai atsidūrė Kastilijoj. Sirakūzuose konkrečiai. – pasako Aro.
- Pas Fernandesą... – užbaigia driežė.
- Iš pat ryto keliaujam ten ir pribaigsim tą niekšą. – piktai pareiškia Mentalitetas.
- Aš už. – pasako Nagašri. – Bet nemanot, kad geriau būtų prieš tai apie visa šitai pranešti dožui Marilečiui. Jis prašė mūsų išsiaškinti apie Kapetį, jis galėtų pabandyti šią informaciją atskleisti kitų šalių valdovams ir sustabdyti visa šitai.
- Galbūt. – atsako Aro. – Tačiau Mariletis nebedalyvauja tame kare, jis prarado armiją Alžyre. O gavęs visą tą informaciją galėtų ją panaudoti savo labui. Jam užtektų pašalinti Fernandesą ir užimti jo vietą, arba atskleisti šitas diversijas baigiantis karui ar po jo, tuomet jis smarkiai išplėstų savo įtaką į vakarus. Neabejoju, kad tai jam patiktų.
- Tas tiesa... – nutęsia Naga.
- Švintant iškeliaujam į Sirakūzus. Marino nebelauksim. – po pauzės pasako Aro.
- Pritariu tam. – tvirtai pareiškia Mentalitetas.
Nagašri linkteli. Vito iš naujo prisidega pypkę.
- Bet panašu, kad Fernandesas ir Aizemondas taip pat buvo „partneriai“ ir lygiai taip pat, kaip ir Kapečio, Fernandesas lyg ir bandė atsikratyti Aizemondo. – garsiai pamąsto Nagašri - Aizemondas savo dienoraštyje juk minėjo Kapetį kaip bendrininką, o vėliau rašė „Kapetis mums daugiau nebereikalingas“. Būtent „mums“, reiškia, jis veikė ne vienas. Tai galima spręsti, kad antras sąjungininkas buvo Fernendesas. Bet vėliau Aizemondas susikompromitavo prieš Bizantijos imperatorių, galbūt Fernandesas irgi prisidėjo prie to. Apskritai iš Aiziaus žinučių panašu, kad jis yra pasipūtęs, bet su smegenų trūkumu. Lieka tik neaišku, kaip Aizemondas prarado artefaktą, kurį tikrai buvo nutvėręs pirma mūsų Maltoje. Ir kodėl jam iš paskos Fernandesas siuntė dar ir mus? Juk norėdamas mumis tiesiog atsikratyt galėjo suregst ką... veiksmingesnio.
- Artefakto praradimas, greičiausiai, ir buvo priežastis, kodėl Fernandesas siekė pakenkti Aizemondui Konstantinopolyje. – pasako Aro - Prieš kelias savaites, tuo metu kai Aizemondas buvo paėmęs artefaktą, Kapetis buvo jau nebegyvas. Tuo pat metu pavyko provokacija prieš elfus Iberijoje. Taigi viskas ėjo pagal Fernandeso planą, tačiau Aizemondas artefaktą prarado. Bet, atrodo, žinojo kur jis nukeliavo – į Mameliukus.
- Aha, o tada pas Fernandesą grįžti Aizemondas arba bijojo, arba tiesiog nebenorėjo – galimybė būti „Konstantinopolio magu“ ar gal net galimybė pačiam pasilaikyti artefaktą, kur kas patrauklesnė. – pagalvojusi priduria Nagašri - Be to, po tokio „žygdarbio“ Aizemondo tuoj turėjo pradėti ieškoti Bažnyčia, taigi jam reikėjo dingti iš Romos žemių.
Mentalitetas linkteli, Vito įdėmiai klausosi.
- Bizantijos imperatorius nemėgsta ir nepasitiki magais ar magija, tačiau iš jo pasiūlymo duoto man, aišku, jog jis nori sužinoti apie magiją kiek galima daugiau ir turėti savo pusėje magą, kuris būtų laisvas nuo įsipareigojimų Mokykloms. – pasako Aro - Toks noras logiškas – jam gimė sūnus su magiškais gebėjimais. Tai paaiškintų kodėl Aizemondą jis priėmė ir buvo jam palankus, juolab, kad šis žadėjo artefaktą. Iš to, ką mums pavyko sužinoti, dėl įvairių dalykų, kurie galbūt nepriklausė nuo paties Aizemondo, jis palaipsniui prarado imperatoriaus malonę ir turėjo sprukti. Kas dėl mūsų – galbūt Fernandesas norėjo apsidrausti dėl Aizemondo. O galbūt tikėjosi, kad pakeliui gausim galą, juk buvome keturiese, be to jis nežinojo apie mano gebėjimus. Tik vėliau, kai prasidėjo rimtos komplikacijos dėl artefakto ir mes atsidūrėme rytuose, jis tikriausiai išsigando, kad galime atkapstyti nereikalingus dalykus. Todėl apstatė Italijos krantus „sargyba“. Taigi, vienintelis čia įdomesnis dalykas, jau minėtas Nagos, – kaip Aizemondas sugebėjo prarasti artefaktą.
- Gal jį užpuolė Aleksandrijos magai ir tiesiog atėmė, jei jau manom, kad artefaktas buvo atsidūręs Mameliukų emirate, gal ir Aleksandrijoj. – pasiūlo versiją Mentalitetas. – O gal ten ir tebėra. – priduria tarsi pats sau.
- Dėl užpuolimo gal ir tikėtina, nors būtų tikrai keista, jei Aleksandrijos magai atvirai pultų, jūsų vadinamosios, Šventosios Romos imperijos magą Romos imperijos žemėse, siekdami atimti svarbų objektą. – atsako Aro. – Mažiausiai kuo Aleksandrija rizikuotų tokiu atveju, būtų karas su Roma, pastarosios paskelbtas „Dievo vardu“.
Iš to, ką Aro anksčiau juto Umazelio urvuose, bei iš žinių, kurias buvo surinkęs apie artefaktą ir jo savybes, buvo galima spręsti, jog staigus artefakto dingimas galėjo būti nesusijęs su jokiu jo atėmimu iš Aizemondo, arba galėjo būti tiesiog nežinojimo kaip artefaktą naudoti, pasekmė. Tačiau tai Aro nutyli.
- Tas tiesa. – linkteli Nagašri, atsakydama į Aro žodžius, tada po pauzės ištaria. – Ir vis gi lieka neaišku, kurių galų Fernandesui reikėjo imperatoriaus vaiko? Tam, kad išprovokuoti karą prieš ką nors?
- Na, tikrai ne tam, kad pabūtų aukle. – pasako Mentalitetas, tada kreipiasi į Nagašri – Pamiršk tą vaiką, juk grąžinot atgal, kur priklauso. Dabar turim didesnių bėdų.
Naga jam nieko neatsako, patylėjusi paklausia.
- Kaip konkrečiau rytoj ketiname įsibrauti į Fernandeso vilą?
- Žiūrėsime vietoje, priklausomai nuo to, kokia bus apsauga. – atsako Mentalitetas.
- Aš turiu šiek tiek priemonių, kurios padės tai padaryti. – pasako Vito – Gavau iš alchemiko.
- Puiku. Aro taip pat ne pėsčias. – priduria Mentalitetas. – Susitvarkysim su apsaugom ir jei bus artefaktas – paimsim. O Fernandesą palikit man asmeniškai.
Mentalitetas dabar buvo piktas ir laikė asmenine prievole atsiteisti su tikruoju Lapino „žudiku“. Mentalitetas ir Lapinas buvo vieninteliai asmenys išlikę Gaujoje nuo pat jos susikūrimo, prieš dvidešimt metų. Lapinas buvo Mentaliteto draugas visus tuos metus, kalbama, kad jie kartu netgi pabėgo iš kalinius plukdžiusio laivo, dar prieš susikuriant Gaujai.
Taip pat Mentalitetui rūpėjo ir tai, kas galėjo nutikti daugeliui žmonių artėjančio karo su elfais metu. Nors paprastai į aplinkinių bėdas nesusijusias su juo, Mentalitetas nekreipdavo dėmesio, net jei tos bėdos būdavo gyvybės klausimas. Tačiau tokio mąsto įvykių nebegalėjo ignoruoti netgi jis. Juo labiau, kad tų įvykių priežastis buvo vienas, dabar jau nekenčiamas, asmuo ir jo užgaidos.
Kas dėl Nagašri – ji nejautė didelės meilės žmonių rasei ir laikė ją barbariška. Ji buvo žmonių žemėse, nes neturėjo kitos išeities. Tačiau žmonės vis gi buvo gyvos būtybės ir ne visi jie buvo blogi. Todėl ji buvo pasirengusi, jei tik galės, pabandyti užkirsti kelią tiems įvykiams, kurie buvo beprasidedą. Aišku, ne savo gyvybės kaina, bet apie šitą sąmokslą žinodama ir nepabandžiusi sutrukdyti, jaustųsi tarsi viso to sąmokslo sąjungininkė. O tai būtų šlykštu.
Vito buvo labiausiai nustebintas tokio Fernandeso ir Kapečio sąmokslo mąsto. Tai buvo geras sąmokslas, tačiau jis vis gi buvo išsiaškintas. Vito nerūpėjo žmonių likimas, elfų, kurių nebuvo matęs, išskyrus Aro, juo labiau. Jis tenorėjo per „F“ išsiaškinti kur surasti tą nelemtą, jį apmulkinusį hašašiną. Vito, tiesa sakant, tikėjosi tą hašašiną rasti pas Fernandesą. Jei Fernandesas išties jau turi tą artefaktą, kuris visiems taip rūpi, tai tas hašašinas turėtų padėti tą daiktą saugoti.
- Gerai. – pasako kačiažmogis ir atsistoja. – Atleiskit, bet eisiu pabandysiu pamiegoti tas kelias valandas. Labanaktis.
Galiausiai, susitarę susirinkti smuklės apatinėje patalpoje švintant, jie išsiskirsto po išsinuomotus savo kambarius.
Aro nuėjęs į savąjį užsklendžia duris ir išsiima iš kelionkrepšio Kapečio užrašus, kuriuos nuslėpė nuo kitų. Jis įtarė, jog rado žmogų apie kurį jam buvo minėjęs Nithaaras Thalid‘Quennoje (elf. Britanijoje), žmogų, kurį elfų giminė – Melnirai - buvo įtikinusi tapti šių agentu ir kuris nusprendė tos paramos atsikratyti ir sustiprinti savo įtaką. Kuris, per pačių Melnirų kvailumą, turėjo informacijos ir galėjo suorganizuoti įsivogimą Lannta‘Edhrosą (elf. Iberiją). Dabar perskaitęs visus Kapečio užrašus, Aro įsitikina, jog Kapetis tikrai buvo tas žmogus ir jis žinojo apie nedidelę įlanką pietinėje Lannta‘Edhroso dalyje, kur elfų gyvenviečių netoliese nebuvo, tačiau buvo kartais susirenkama keliomis neįpatingomis progomis. Plaukiant vienu nedideliu laivu ten buvo galima išlikti kurį laiką nepastebėtiems ir priplaukti prie kranto. Keliaujant šiek tiek giliau į sausumą įsivogėliai būtų pastebėti vienaip ar kitaip. Taip ir nutiko, tačiau žmonės, greičiausiai, suspėjo sušokti į laivą, o Melnirai užtruko, kol buvo pranešta vyresniesiems ir išplukdyti jų laivai, todėl nebesuspėjo pasivyti, ir vagys sėkmingai pasiekė Alžyrą, iš kurio, jei protingi, iškart spruko kuo toliau, ir kuriame jau buvo žmonių armija besiruošianti pulti Lannta'Edhrosą (elf. Iberiją).
Tačiau Kapetis tuo metu jau buvo miręs, taigi šį sumanymą vykdė Frnandesas. Neaišku ar Kapetis buvo su Fernandesu pasidalinęs tik žiniomis apie tai, kaip pasiekti Lannta‘Edhroso krantą, ar ir apie visus savo „įsipareigojimus“ elfams.
Melnirų giminės vyresniųjų poelgiai šioje situacijoje buvo karštakošiški bei labai neapdairūs ir, nepaisant gerų ketinimų, jie to nežinodami prisidėjo prie Kapečio ir Fernandeso plano. Aro, žinoma, nerūpėjo žmonių likimas tokio karo metu, tačiau labai rūpėjo elfų. Šio karo priežastis neegzistavo – tai tebuvo kelių žmonių sąmokslas ne tiek prieš elfus, kiek prieš savo pačių rasės kitas, jų vadinamąsias, šalis. Elfais buvo bandoma pasinaudoti siekiant įgyvendinti savo valdžios troškimus. Aro tai kėlė pyktį, tiksliau – įsiūtį, bei norą sunaikinti šitą padermę, tačiau tokio noro įgyvendinimas kainuotų. Kainuotų Kevelli (elf. elfų, elfai taip vadina save) gyvybių ir tai buvo nesvarstytina, apskritai sužinojus tikrąsias karo priežastis, mintis visa šitai tęsti buvo nepriimtina, nepaisant to, kad to karo žmonės nelaimėtų.
Žinoma, visa šita situacija rodė, kad žmonės gali bent iš dalies susivienyti ir būti realia grėsme, ateityje gali kilti realus panašus pavojus ir be diversijos. Bet tos grėsmės problema turi būti sprendžiama ne dabar, ne čia. Kol kas reikėjo visa šitai sustabdyti. Apie žmones buvo sužinota daug naujo ir galimą grėsmę, kylančią iš žmonių, jei prireiks, bus galima pašalinti vėliau, geriau tam pasiruošus, su kur kas mažiau praradimų, arba apskritai kitokiais būdais. Dėl tų pačių priežasčių būtų geriau, jei tarp žmonių nepasklistų žinia, jog Kapetis ilgą laiką „dirbo“ elfams.
Aro nusileidžia laiptais iš antro aukšto, kur buvo nuomojami kambariai, į apačią. Po to kai jie išsiskirstė miegoti praėjo gera valanda. Smuklės patalpoje prie stalo sėdi du žmonės, panašu, jog pirkliai. Greičiausiai patys savom kojom jau neišeis, bet kol gėrė, tikriausiai, neblogą vyną, tol smuklininkas šypsodamas pildė taures.
Aro prieina prie židinio, užsisukęs nugara į patalpą atsitupia tarsi šildydamasis rankas, taip savimi užstodamas židinio angą nuo lankytojų ir smuklininko akių, išsitraukia iš užančio Kapečio užrašus ir įmeta į ugnį. Ši greitai pasigauna seną popierių ir jis užsiliepsnoja. Dar kiek „pasišildęs“, kai užrašai visiškai sudega, užsisako vyno, kurio išties nemėgo, ir grįžta į kambarį. Jei Fernandesas žinojo apie Kapečio „darbą“ elfams, geriau būtų tai taip pat sutvarkyti... Vienaip ar kitaip viskas spręsis ryte, Sirakūzuose.
Aro kol kas nebuvo tikras kaip geriau visa šitai sustabdyti, nepabloginant situacijos. Jis nebegalėjo rizikuoti susisiekti su Nithaaru ir jį dabar informuoti, nes pastarasis galėjo būti mūšio lauke arba žmonių žemėse, Kastilijoje, ir tokia komunikacija Nithaarą pastatytų į pavojų, nes išduotų jo buvimo vietą, net jeigu jis ir neatsakytų į kvietimą. Dėl tos pačios priežasties Nithaaras pats niekada nesusisiekinėdavo su Aro, šiam būnant žmonių žemėse.
Iki aušros buvo likę kelios valandos. Elfas atsisėda ant grindų, viduryje savo kambario meditacijai, norėdamas nusiraminti ir išvalyti mintis, atstatyti sąmonės discipliną. Meditacijos metu Aro savo mintyse, po „šydu“, paslepia žinias apie tai, jog perdavė informaciją saviškiams apie galimą artefakto buvimo vietą Kastilijoje, taip pat apie tai, kad elfų giminė buvo „įdarbinusi“ Kapetį. Šie prisiminimai, kaip ir kiti paslėptieji, šiek tiek išblunka, tačiau nepranyksta.

Rytą, auštant, kaip ir buvo susitarę, jie susitinka bendrojoje smuklės patalpoje.
- Kaip miegojote? Aš beveik nė bluosto nesudėjau.... – pasako žiovaudama Nagašri.
Mentalitetas patraukia pečiais. Jis galėdavo miegoti bet kur ir bet kada, kai ateidavo laikas miegoti.
Jie nusiperka iš smuklininko šiek tiek maisto ir iškeliauja į žemyną. Iš ten persikelia į Kastiliją, į Sirakūzus, per tą laiką visiškai išaušta. Pro portalą kompanija išeina miškelyje, netoli Fernandeso vilos. Aro iškart pajunta gana stiprų magišką lauką vilos pusėje. Atėję iki jos visi pastebi, jog vilos apsauga tikrai pasikeitusi. Magiškasis skydas, kurį seniau Aro buvo minėjęs, dabar matomas beveik plika akimi. Tarsi švaraus lygaus stiklo gaubtas, kuris matomas tik ten, kur baigiasi išgaubimas. Sargybos už vilos kiemo sienų nėra. Jie prieina ir sustoja už keleto metrų nuo aukštos mūrinės tvoros. Mentalitetas paima nuo žemės akmenį ir paleidžia vilos pusėn. Akmeniui pasiekus skydą, šis susidūrimo vietoje baltai žybteli, nuo tos vietos pasklinda raibuliai panašūs į oro virpėjimą karštą dieną. Aiškiau pasimato kur baigiasi skydo riba, ji sutampa su tvoros siena, juosiančia visą vilos kiemą. Akmuo nukrenta ant žemės taip ir neperkirtęs skydo. Visi klausiamai pažvelgia į Aro.
- Elementalinė, Psichinė ir Temporinė magijos. – atsako šis.
- Neišmanau magijos, bet ar tas skydas turi taip matytis standartiniu atveju? – paklausia Nagašri.
- Ne, standartiniu neturi, tačiau jį palaiko labai stipraus magiško šaltinio, esančio viloje, energija. – atsako elfas.
- Artefaktas? – pasitikslina Nagašri.
- Panašu.
- Naga, turi mėsos? – staiga paklausia Mentalitetas.
- Ką?
- Ar turi mėsos? – pakartoja šis – Duok. – ištiesia ranką.
Nagašri išsiima iš kelionkrepšio žalios mėsos gabaliuką, kurį buvo pasiėmusi užkąsti, suvyniotą į kažkokio augalo lapus, kad ilgiau išliktų šviežias. Mentas paima, nupurto lapus ir sviedžia mėsą į skydą. Mėsa, kaip ir akmuo „atsitrenkia“ į skydą, tačiau priešingai nei akmuo – prilimpa, pasigirsta tylus šnypštimas, mėsa pradeda juoduoti bei rūkti, pasijunta degėsių kvapas. Greitai virtęs angliuku mėsos gabaliukas nukrenta ant žemės.
- Nu ką, variantas lipti per tvorą atkrenta. – pareiškia Mentas. – Aro, o tu negalėtum to skydo kaip nors sunaikinti?
- Greitai, ne. – atsako šis.
- Jie, vienaip ar kitaip, turi galėti išeiti iš vilos ir patekti į ją. – pasako Nagašri. – Siūlau pabandyti išvilioti lauk kokį sargybinį. Tada matysime kaip tai daroma, jei reiks Aro galės pažvelgti į jo atmintį. Ir dėmesio mažiau atkreipsime nei bandydami taip šturmuoti.
- Variantas. – pritaria Mentalitetas. Vito iki šiol tylėjęs linkteli.
- Galėčiau pabandyti prasibrauti pro skydą nenaikindamas jo, tačiau prieš tai noriu tinkamai jį įvertinti. Apeisiu aplink vilą, jūs bandykite laimę prie vartų. – pasako Aro.
- Puiku, man tinka. – tarsteli Mentalitetas. Nagašri linkteli.
Jie išsiskiria, Nagašri, Mentalitetas ir Vito nueina link vilos vartų, saugodamiesi, kad nebūtų pastebėti, o Aro pasuka į priešingą pusę. Jis juto stiprią „aurą”, panašiai, kaip ir seniau Umazelio vienuolyno požemiuose, Maltoje. Magiškuoju regėjimu, nors ir iškreipiamu stipraus skydo, viduje galėjo išskirti stiprų magijos šaltinį, turintį savyje visų šešių magijų energijos, bei mago žiburį, kuris buvo silpnai matomas, palyginus su tuo šaltiniu. Tačiau šio to trūko. Aro juto kaip „virpa“ jo dimensinė magija, tačiau poveikis buvo šiek tiek kitoks, nei tas kurį jautė Umazelio vienuolyno urvuose, kur buvo laikomas artefaktas. Žinoma tai galėjo būti dėl psichinio skydo aplink Vilą, tačiau toks skydas nesugebėtų artefakto magijos „užstoti“ geriau nei žemė. Umazelio urvuose artefaktas buvo laikomas giliai po žeme, tačiau vos įėjus į urvus Aro juto jo poveikį savo dimensinei magijai, pradžioje silpną, vėliau, kuo arčiau tuo stiprenį, kai pačio artefakto urvuose jau nebuvo, o tik jo magijos „liekanos“. Dabar tas poveikis buvo truputėlį kitoks, nors artefaktas, panašu, kad tai buvo jis, visai netoliese. Taigi Aro kilo įtarimas, tačiau jis kol kas nebuvo dėl to tikras, todėl laukė.
Tuo tarpu Nagašri, Mentalitetas ir Vito nusėlina link vartų. Slapstydamiesi už apvalių tujų krūmų, aplenkę atliekų duobę, jie prieina arčiau. Vito išsiima iš savo krepšio dūmus leidžiančių žolių, kurių buvo gavęs iš alchemiko. Susuka iš jų gniutulą, padega jį savo elementalinio talento pagalba ir meta prie vartų. Žolės neužsiliepsnoja, tačiau iš gumulėlio gana smarkiai pradeda rūkti tiršti pilkšvi dūmai. Vito nusišypso „geros žolelės, reikės ir kitą kartą vėl apsilankyti pas tą alchemiką“.
Dūmams pradėjus kilti virš vartų, pasigirsta keli šūksniai viduje, matyt sargybinių budinčių prie įėjimo. Atsidaro varteliai esantys vienoje vartų pusėje ir išlenda sargybinio galva. Sargybinis dėvi keistą šalmą, panašų į apvalų narvelį. Dūmai bebaigia išsisklaidyti. Kačiažmogis ir Nagašri išlenda iš savo slėptuvių išsitraukdami kardus. Mentalitetas lieka pasislėpęs, jį matydamas sargybinis tikrai neužsigeis peržengti vartų slenksčio.
Sargybinis atsistoja vartelių angoje ir įsideda į lanką strėlę, kai lanką kilsteli prie akies, paskutinę akimirką Nagašri ir Vito puola į šalis, jis nepataiko. Strėlė pralėkdama pro vartelių angą nesukelia jokio matomo efekto skydui.
- Gal ties vartais skydo nėra. – tyliai pasako Vito.
- Kodėl jis tada su tuo keistu gaubtu ant galvos? – atsako Nagašri. Ji čiumpa akmenį ir sviedžia į vartelių angą. Rezultatas toks pats kaip ir seniau, akmuo atsitrenkia į perregimą skydą, šis blyksteli ir akmuo nukrenta ant žemės. Sargybinis garsiai nusikvatoja, kažką pasako tikriausiai kitam sargybiniui, esančiam viduje, ir įsideda į lanką antrą strėlę. Nagašri ir Vito pasislepia už krūmų. Sargybinis iššauna į juos, tačiau strėlė įstringa krūmų šakose.
- Žiurkius tyčiojasi... – pasipiktina Vito.
Staiga jie išgirsta žingsnius už nugaros, atsisukę pamato prie jų atbėgantį dvilinką Mentalitetą, rodantį tylos ženklą. Pribėgęs Mentas čiumpa juos abu ir priverčia prisispausti prie žemės.
- Kas darosi? – pašnibždomis paklausia Nagašri.
Sargybinis tuo tarpu užtrenkia vartelius. Mentalitetas akimis parodo į kairę, pro krūmus pažvelgę ten, jie pamato už penkiasdešimties metrų būrelį žmonių, tiksliau šešis. Keli jų apsirengę vienuoliškai, pora arabišku stiliumi ir vienas gana įprastai. Pastarąjį kompanija atpažįsta.
- Wilfredas... – tyliai ištaria Naga.
- Mačiau kaip jie ką tik atėjo pro portalą. – sušnibžda Mentalitetas. – Kiti, spėju, ne šiaip vienuoliai.
- Tai magai, jie visi magai, neabejoju. Mums galas. – kvepteli Naga.
- Ramiai. – tylutėliai atsako Mentalitetas. – Atsimenat ką Aro sakė apie žemę ir magiją?
Vito linkteli.
- Ar tu čia matai kur nors urvų? – sušnypščia Nagašri.
Mentalitetas mosteli galva sekti ir nušliaužia tolyn, į tą pusę iš kurios jie atėjo. Naga ir Vito taip pat šliaužte pasuka paskui Mentalitetą. Šis pasiekia atliekų duobę ir įvirsta į ją, kiti du paseka iš paskos.
- Euch... – žiaukteli Naga. – Dabar tikrai galim sakyt, kad esam dugne.
Šiukšles sujudinus, pūvančių atliekų smarvė dar labiau sustiprėja.
- Mums pasisekė, kad šita duobė gana nauja. – susiraukęs atsako Vito.
Mentalitetas atsargiai pažvelgia pro kraštelį.
- Manai mūsų tikrai nepastebėjo? – paklausia Naga
- Jei ir pastebėjo, jiems pašaliniai, spėju, nelabai rūpi, kol nesipainioja po kojom. Jie čia tikrai ne mūsų atėjo.
- Jie tikriausiai atėjo artefakto - dėl manęs tegul turisi, dožas mums ir taip jau skolingas, daug ir taip jam padarėme. Neturiu noro rizikuoti painiotis šešiems magams kelyje, juo labiau kai su jais Wilfredas. – atsako Nagašri.
- Jie sustojo prie vartų, kažką daro... – pasako Mentalitetas.
- Tikiuosi Aro juos pastebėjo ir taip pat atsitraukė... – ištaria Nagašri.
Mentalitetas nieko neatsako.
Tuo tarpu magai pasiekia vartus, sustoja pusračiu, tada visi ištiesia į priekį rankas. Kurį laiką nieko pastebimo neįvyksta, tačiau netrukus skydas, gaubiantis vilą, pradeda virpėti, kaip ir anksčiau, tarsi oras virš grįsto kelio karštą vidurdienį. Virpėjimas vis stiprėja, tada skydas pradeda balti tarsi virsdamas rūku, kuris sklaidosi vėjyje. Mentalitetas šiek tiek nusimena, jis tikėjosi gražaus reginio.
Vilos kieme kyla šurmulys, kažkas šūkčioja įsakymus, pasigirsta bėgančių šarvuotų žmonių žingsniai. Vienas iš magų vėl ištiesia rankas į priekį, pasigirsta lūžtančio medžio traškėjimas, greičiausiai virsta vartai, ir tada šešetas sueina į vidų, pasigirsta sargybinių riksmai. Kai kurie trumpi, kai kurie tokie, lyg kas degintų juos gyvus.
Aro, būdamas kitoje vilos pusėje nei visi kiti, magams atkeliavus portalu pajunta dimensinės magijos iškrovą netoliese, silpną, prislopintą kitos magijos esančios aplink vilą ir joje. Jis apsidairo magiškuoju regėjimu, aplink nieko nematyti, o likusį vaizdą užstoja vila su skydu. Netrukus pajunta stiprią energijos iškrovą kitoje vilos pusėje. Pajunta kaip skydas pradeda silpnėti ir po truputį irti. Skydui pranykus Aro pajunta sustiprėjusį dimensinės magijos disbalansą, keliamą stipraus magiško objekto esančio viloje, tačiau ta trūkstama, ankstesnio pojūčio Umazelio urvuose dalis, neatsiranda. Ir Aro įtarimas pasitvirtina.
Nithaaras žinojo iki smulkmenų apie pojūčius, kuriuos Aro tada sukėlė artefakto laukas, Aro jam tai buvo „parodęs“ bendraujant mintimis. Jis įspėjo Nithaarą apie artefakto galimą buvimą Kastilijoje ir pasiūlė ją patikrinti prieš pusantros paros. Padaryti tam, ką Aro įtarė čia esant padaryta, reikėtų laiko, mažiausiai vienos paros. O paskutines keletą valandų Aro praleido vieno iš žmonių magų akiratyje, Venecijoje. Todėl sėkmės atveju Nithaaras negalėjo rizikuoti pats su juo susisiekti ir pranešti. Tačiau jis paliko mažytę užuominą, jei Aro pats čia ateitų, ir Aro tai suprato. Šią mintį, jis tučtuojau paslėpė tolimiausiam sąmonės kampe.
Nebelikus skydo aplink vilą, magiškuoju regėjimu Aro dabar aiškiai matė šešis žmonių magų „žiburius“ vilos kieme, taip pat vieną mago žiburį Fernandeso viloje, antrame aukšte, šalia stipraus magijos šaltinio – neva artefakto. Su tuo magu buvo ir vienas žmogus, sprendžiant iš talento - Fernandesas. Aro matė gęstančius sargybinių gyvybės žiburėlius vilos kieme, kai šešetas atvykėlių magų artėjo prie savo tikslo. Visus šešis siejo psichinė magija sklindanti iš vieno jų. Tai greičiausiai artima komunikacija, „avilio sąmonė“, kai grupė magų Psicho pagalba sujungia į vieną savo mintis. Tuomet bendravimas tarpusavyje vyksta labai greitai, o vienam ką nors pastebėjus, tą pastebi visi kiti.
Magai greitai pasiekia patį vilos pastatą ir patenka į vidų. Aro dabar galėjo tiesiog pasitraukti, grįžti namo – viskas ko siekė buvo atlikta. Tačiau šio karo tęsimas buvo nepriimtinas. Elfai laimėtų, tačiau viso to metu būtų prarasta šimtai jo tautiečių gyvybių. Jokios derybos kol kas nebuvo pradėtos, Aro tai žinojo, nes derybų atveju jis būtų vienaip ar kitaip perspėtas. Norint visa šitai sustabdyti, reikėjo atskleisti žmonėms tai, ką buvo sužinojęs apie Fernandeso ir Kapečio sąmokslą, parodyti tikrąją karo priežastį, tiksliau – priežasties nebuvimą. Tačiau žmonės buvo labai savotiški ir netgi matydami prieš save juoda, gali tvirtinti, jog tai balta. Ypač tie, kurie vadino save krikščionimis, o pastarieji ir buvo pagrindas šiame kare. Nukeliavus pas juos ar siunčiant pasiuntinį ir bandant paaiškinti, parodyti, įrodyti, jie greičiausiai nepatikėtų, palaikytų melu. Žmonėms reikia leisti „atrasti“, išsiaškinti patiems. Jiems reikėjo leisti turėti pranašumą. O po to jiems reikėjo turėti su kuo derėtis arba ką iškeisti į galimybę derėtis. Tą padaryti reikėjo kuo greičiau, kol viskas nepasiekė tos ribos, kai sukti atgal bus neįmanoma, taigi Aro tvirtai apsisprendė dėl tolimesnių savo veiksmų.
Jis nusiima nuo galvos savo jūreivišką skarelę, ištikimai slėpusią labiausiai matomą jo rasės bruožą ir įsikiša ją į kelionkrepšį, kuriame buvo ir Fernandeso laiškai Kapečiui, rasti Kapečio rūsio slaptavietėje. Aro neabejojo, jog šiuo metu yra stebimas kurio nors iš savų Ki‘Lerene*** ir tikėjo, jog Nithaaras dabar taip pat supras jo užuominą.
Žmonių magai, esantys Fernandeso viloje, jo kol kas nepastebėjo. Kaip ir seniau, Aro slėpė jo psichinis skydas, įlietas į jo lengvus odinius šarvus. Tačiau jie pastebės, kai tik jis panaudos stipresnį burtą.
Aro buvo įsitikinęs, jog jo nesėkmės atveju, situacija tarp abiejų kariaujančių pusių nepablogės - tikroji priežastis, kodėl jis čia atvyko, buvo paslėpta jo atmintyje po ritualo, atlikto Thalid‘Quennoje (elf. Britanijoje), kartu su kitais svarbiais prisiminimais, kurie galėtų pakenkti jo tautai patekę į priešų rankas. Tie prisiminimai buvo visiškai apsaugoti, „šydas“ susietas su jo paties magija, taigi ir su gyvybe. Net netekus sąmonės tie prisiminimai liktų saugūs. Aro buvo įsitikinęs, jog kai kuriuos kitus nelabai palankius prisiminimus, įgytus per žygius Sarajeve, Konstantinopolyje bei Tarante, galėtų apsaugoti pats, kol pavyktų pradėti dialiogą; arba, kritiniu atveju, galėtų juos iš savo atminties pašalinti. Be to Aleksandrija žinojo apie Aro buvimą čia, taigi „žaidimas“ pusiau atviromis kortomis bus labiau įtikinamas, nepriklausomai nuo to, ar apie jo buvimą žmonių žemėse jau žinojo ir Manheimo magai. Žinoma, žmonės, negavę ko nori, galėtų jį nužudyti, arba galėtų nužudyti iškart - tai buvo loterija, tačiau ją laimėjus būtų išsaugota šimtai Kevelli (elf. elfų) gyvybių, o pralaimėjus – prarasta vieno Li‘Sequethir**** gyvybė. Nėra abejonės ar verta žaisti.
Aro dar šiek tiek palaukia, kol žmonių magų kompanija pasiekia antrą vilos aukštą, tada jis pasitelkia dimensinę magiją ir nukreipia ją link „artefakto“. Viloje taip pat blyksteli stipri dimensinė magija ir mago su Fernandesu, bei „artefakto“ nebelieka. Tarp žmonių magų Aro pastebi vienu metu blykstelint tris skirtingas magijas, pajunta, kaip jį apgaubia psichinis, temporinis ir fizinis „skydai“. Tada blyksteli dimensinė magija, taip pat vieno iš žmonių magų, ir Aro pajunta virš jo atsiveriant portalą, šis akimirką kybo viršuje, greičiausiai pro jį žvelgiama į įsibrovėlį, tada sustiprėja, kitam porto „galui“ persikėlus į kitą vietą, ir nusileidžia ant elfo.
Aro atsiduria didelės stovyklos pakraštyje, trys magai, kurie laikė ant jo skydus, persikelia kartu, magas atvėręs portalą taip pat. Aro, nenorėdamas sukelti įtarimų, pasitelkia psichinės magijos ir paleidžia energijos iškrovą į skydus, iškrova sunaikina psichinį skydą (jį laikęs magas suklumpa) ir pasiekia temporinį - šis šiaip ne taip atlaiko. Ketvirtasis magas, dimensikas, kurio antroji magija buvo psichinė, iškart ištiesia abi rankas ir sukuria antrą psichinį skydą. Šis žmogus atrodo jauniausias iš visų ir išsigandęs. Pirmasis magas, dar iki galo neatsigavęs, iš naujo pasitelkia psichinį burtą ir sulieja jį su pastarojo mago, taip sustiprindamas šio burtą, visi atrodo susijaudinę. Tuo metu šalia atsiveria du portalai ir pro juos išeina dar trys magai, vienas prisijungia prie psichinio skydo palaikymo, kiti du kol kas nieko nedaro, tik atsistoja patogiose pozicijose papildydami ratą aplink Aro. Per temporinį skydą, iškraipantį garsą, Aro nugirsta ispaniškai.
- Turim jį...
- Pakviesk Onorą, pasakyk, kad paėmėm elfą.
- O kaip artefaktas?
- Šitas – vienas iš magų mosteli į Aro – vos nenukosėjo mums jo iš panosės, bet Fernandesas su artefaktu paspruko. Rasim vėl, ne problema, svarbu, kad ne pas elfus.
- Kur Wilfredas ir Vaiglefas?
- Pasiliko patikrinti. Wilfredas pamatęs šitą įsakė mums iškart grįžti.



* Elfų jūra – Viduržemio jūros dalis esanti tarp Belearų salų ir Iberijos pietrytinio kranto, besitęsianti į pietvakarius link Afrikos krantų, Maroko. Belearų salos kartais priskiriamos Elfų jūrai (salos, kaip ir Maroko šiaurrytinė dalis, negyvenamos).
** Manheimas – viena iš dviejų Šventosios Romos imperijos magijos Mokyklų/ordinų, vyrų vienuolynas.
*** Ki‘Leren - elfų atitikmuo magijos Mokyklai.
**** Li‘Sequethir – elfų magas. Tiesiogiai reiškia „žvaigždės šviesa apdovanotasis“. Elfų rasėje Li‘Sequethirai yra laikomi vedliais, saugotojais, gynėjais. Jų Quedruin-nuesuaan (magų tarybos) žodis yra svarbiausias šalia valdovo (Ke‘Nellesano – „mėnuliu šviečiančio“) žodžio. Elfų kalboje Li'Sequethir vadinami tik elfų magai, visų kitų rasių magams pavadinti naudojamas kitas žodis - druthur.

[Aredhel]

Keturioliktas skyrius - I dalis


Fernandeso vilos kieme triukšmas ir šūksniai nutyla. Dar kurį laiką patūnoję atliekų duobėje Mentalitetas, Vito ir Nagašri išlenda iš jos. Jie atsargiai prisiartina prie vartų. Šie išvirtę ant žemės, netoli vartų guli sargybinių lavonai. Keli iš jų be jokių žymių, keli apanglėję, vienas, atrodo, buvo tiesiog padalintas gabaliukais. Trijulė įsliūkina pro vartus ir nubėga prie poros dekoratyvių eglaičių, augančių kieme.
- Be reikalo tu taip užsimanei to Fernandeso, gaus arba jau gavo galą jis ir taip. Galvą po kirviu čia kišam. – sušnibžda Nagašri Mentalitetui.
Tas nieko nesakydamas apsidairo, įsiklauso ir pribėga prie vilos durų, jos atviros, viduje, hole nieko nematyti, tik ant marmurinių grindų guli dar keli sargybiniai. Mentalitetas šmurkšteli į vidų, Vito paseka iš paskos. Nagašri atsidūsta ir taip pat nutipena paskui tuodu.
Viršuje, antrame aukšte pasigirsta keli balsai, tačiau neįmanoma išskirti žodžių, kažkas sudūžta. Kompanija užsiglaudžia už laiptų, tačiau viskas netrukus nutyla, girdisi tik kažkieno dejonė. Atsargiai po truputį apžiūrėję vilą kompanija randa dar daugiau sargybinių lavonų, kelis gyvus, bet sužeistus, leisgyvį tarną Fernandeso kabinete. Vienas žmogelis gyvas sveikas iššoka iš spintos koridoriuje ir pasipusto padus. Virtuvėje prie židinio susispietusios keturios moteriškės – tarnaitės ir virėja - ginkluotos virtuviniais peiliais ir verdančio vandens katilu.
Fernandeso, artefakto ir magų nebėra. Vito nusimena, nes neranda savo ieškomo hašašino. Fernandeso darbo kambaryje gaujiečiai pastebi, jog nėra dalies kolekcinių daiktų, relikvijų, kurios kabojo ant kabineto sienų, taip pat paimta dalis brangių daiktų, kuriuos anksčiau gaujiečiai buvo pastebėję jo namuose, arba patys jam tuos daiktus ir gavę.
Mentalitetas, žinoma, nepamiršta pasisavinti kelių likusių brangių smulkmenų.
- Kažkaip nemanau, kad magai atėję artefakto imtų visa tai. – pasako Naga – Gal Fernandesas ruošėsi persikelti kur kitur. Juk nesaugu būtų taip ilgai laikyti artefaktą tiesiog viloje.
Tačiau apieškoję visur, kur galėjo sugalvoti, nesuranda jokių užuominų kur Fernandesas galėjo planuoti pasitraukti, jokių dokumentų.
- Man neramu dėl Aro. – pasako Nagašri. - Jis būtų jau mus susiradęs.
- Būtų... – linkteli Mentalitetas.
Jie išeina iš vilos ir pasuka atgal, ten kur išsiskyrė su elfu, už vilos. Vito suranda elfo pėdsakus uoslės pagalba, tačiau jie nutrūksta ir kitų aplink nėra.
- Greičiausiai portalas. – pasako Nagašri.
- Įdomu tik ar jo paties ar kažkieno kito. – burbteli Mentalitetas.
- Šito nustatyti uosle negaliu. – savo spigiu balsu pareiškia Vito.
- Na, kol kas belieka grįžti į pačius Sirakūzus ir palaukti. – pasako Nagašri. – Galbūt jis atsiras.
- Jei dar gyvas... – sumurma Mentalitetas.
- Taip, Mente, tu visada sugebi pradžiuginti savo optimizmu. – apsimestinai linksma intonacija atsako Nagašri.
- Geriau kurį laiką pabūti ir stebėti aplinką čia. – pasiūlo Mentalitetas nekreipdamas dėmesio į jos komentarą.
Grįžę ir išklausinėję dar gyvą tarną sužino, kad magai lengvai priėjo iki Fernandeso darbo kambario, kuriame šis buvo su savo padėjėju. Tačiau dar neįėję į kambarį keturi iš atvykėlių pradingo, o du pasiliko ir įėjo į darbo kambarį, tada ten kilo šiek tiek šurmulio – panašu, kad tai ir girdėjo gaujiečiai įsėlinę į vilą - ir tie du taip pat pradingo.
- Panašu, kad reikalai gali būti tikrai ne kokie. Ir jokios konkrečios naudos iš šito skiedalo. – supyksta Nagašri.
- Palauksim. – pasako Mentalitetas.
Jie pasiskirsto aplink vilą ir taip prabūna iki vakaro ją stebėdami. Tačiau nieko neįvyksta, niekas kitas nepasirodo. Sutemus kompanija patraukia atgal į Sirakūzus.
- Aš Aro skolinga už savo gyvybę... du kartus – tyliai pasako Nagašri, kai jie eina į miestą.
Mentalitetas nieko neatsako, tik graužia smilgos stiebelį.


Aro stovykloje nuveda į vieną iš palapinių, žinoma prieš tai iš jo paima ginklus – kardą ir peilį, taip pat kelionkrepšį. Prie palapinės durų stovi du sargybiniai; pamatę elfą, pastebimai išsigąsta, bet nieko nesako ir nesujuda. Palapinė gana erdvi, joje yra lova, kėdė ir kažkokia spintelė. Aplink palapinę magiškuoju regėjimu matyti keletas magų, tiksliau penki, jie stovi apsupę palapinę, vienodais atstumais. Ant palapinės juntasi magiškas laukas - keli psichinės magijos skydai, taip pat fizinės ir elementalinės magijos – visi jie enčantmentai. Aro rankas surakina psichine ir fizine magija užkerėtais antrankiais, kitus kerus aplink jį pašalina, išskyrus vieną psichinį skydą – nuolatos laikomą burtą, vieno iš magų saugančių palapinę. Tada visi iš palapinės pasišalina, palikdami Aro vieną. Atrodo jie patys dar nežinojo kaip su juo elgtis, Aro tikėjosi daugiau agresijos.
Skydai trukdo magiškajam regėjimui, tačiau ne tiek, kad jis negalėtų išskirti magijos šaltinių. Elfas apsidairo tyrinėdamas aplinką, nustatydamas magijas, kurias valdo jį saugantys magai, vertindamas magiškų skydų, eančių ant palapinės, stiprumą. Jis neketino bėgti, jam reikėjo su jais kalbėtis, įtikinamai pateikti informaciją, kuria jie remdamiesi galėtų kalbėti su juo.
Po kokių dešimties minučių pasikeičia skydo aplink Aro laikytojas. Nuolat palaikant burtą jis sekina mago jėgas, taigi jie turės nuolatos keistis norėdami išlaikyti skydą visada veikiantį.
Dar po keliolikos minučių elfas išgirsta artėjančius žingsnius. Palapinėn įeina trise. Iš jų Aro atpažįsta Aleksandrijos Magistrą Botrosą, kurio veidą buvo matęs Wilfredo atmintyje. Tai smarkiai pagyvenęs arabas, visiškai nubalusiais plaukais ir žila vešlia barzda. Apsirengęs gana patogiai, tačiau be šarvų. Ant drabužio krūtinės išsiuvinėtas Aleksandrijos Mokyklos ženklas.
Kitas iš trijų atėjusių žmonių taip pat magas, turintis savyje psichinės ir elementalinės magijos. Jis greičiausiai turi per penkias dešimtis metų, žemo ūgio, tvirto sudėjimo, tamsiais plaukais. Apsitaisęs raudonos spalvos mantija po kuria nublizginti, įvairiais ornamentais išraižyti, odiniai šarvai. Ant jų Aro pastebi fizinės magijos enčantmentą. Enčantmentas paprastas, greičiausiai padaro šarvus plieno tvirtumo, bet palieka lanksčius ir lengvus. Iš paauksuoto kryžiaus ant kaklo galima spręsti, jog tai neabejotinai Bažnyčios atstovas, o raudonos spalvos mantija išduoda jį esant vienu iš žmonių vadinamųjų kardinolų.
Trečiasis asmuo, ūgiu aukščiausias iš visos trijulės. Jis tiesaus stoto, šarvuotas metaliniais plokštiniais šarvais ant kurių krūtinės puikuojasi Prancūzijos herbas. Po šarvais, ant kaklo turi kažkokį magišką amuletą (nestiprus, tad pro psichinį skydą sunku įžiūrėti magijos rūšį), vieną ranką laiko ant diržo, šalia puošnių kardo makštų prie šono. Veidą „puošia“ randas per skruostą, nuo ausies iki nosies. Šis žmogus nėra magas.
Įėję jie sustoja tik už poros žingsnių nuo palapinės durų.
- Kalbi lotyniškai? - pirmasis prabyla kardinolas.
Elfo žvilgsnis prabėgęs jais visais grįžta ties kardinolu, akimirką žvelgia tarsi vertindamas.
- Taip.
- Kokie tavo padermės planai šiame kare? Ko jūs siekiate? – griežtu tonu, tiesiai paklausia kardinolas.
- Atsakysiu į klausimą, tačiau pirma pasakykite man, ką jūsų manymu, aš tarp jūsų veikiu? – pasako elfas švaria lotynų kalba.
- Šiuo metu esi belaisvis. Tikiuosi, kad ta situacija netrukus pasikeis abiems pusėms naudinga linkme. - kardinolo veidu šmėkštėli lyg pykčio, lyg paniekos šėšėlis.
Magistras Botrosas į Aro žiūri su neslepiamu susidomėjimu veide, o trečiasis asmuo stebi elfą akmeniniu veidu.
- Aš irgi to tikiuosi. - atsako Aro - Matau, ne viską žinote apie mane. Daugiau galėtų pasakyti Aleksandrijos Magistras. – elfas nukreipia žvilgsnį į Botrosą.
Vadinasi Manheimas apie jį patį dar nežinojo, tačiau slapukauti apie savo buvimo čia trukmę nebuvo prasmės, nes žinojo Aleksandrija ir matyti, kad ji su Manheimu kartu, todėl Aro nusprendė pats „atversti kortas“.
Kardinolas klausiamai žvilgteli į Botrosą. Tas linkteli, ne tai elfui, ne tai kardinolui.
- Taip, apie šį elfą esu girdėjęs, tačiau nepažinau iš išvaizdos. Vienam iš mano mokinių teko su juo kurį laiką... bendradarbiauti. Jis mūsų žemėse gyvena, atrodo, jau daugiau nei metai, sakosi esąs tremtinys. Kaip yra iš tikro, težino turbūt tik jis pats. – atsako Magistras Botrosas.
- Ačiū, kol kas užteks, vėliau papasakosite daugiau. – pasako kardinolas, atsisuka į Aro. - Taigi, sakaisi esąs tremtinys. Ar tikrai?
Aro, nedarydamas staigių judesių, žengia arčiau jų. Jam pajudėjus šarvuotasis žmogus uždeda ranką ant kalavijo rankenos pasiruošdamas išsitraukti; kardinolo magija žybteli, bet nieko nedaro, tiesiog paruošia burtą. Per tris žingsnius nuo jų sustojus, truputį aprimsta.
- Pirmas klausimas buvo, koks mano padermės tikslas šiame kare. Atsakymas yra - apsiginti. Ir ne, aš nesu tremtinys. – atsako Aro žvelgdamas į kardinolą iš aukšto, dėl didelio ūgio skirtumo.
- Na, tuomet turėtum suprasti, kad mes apsiginti taip pat norime. O jei nesi tremtinys, tuomet greičiausiai vertingas saviškiams. Ne taip ir blogai... - nutęsia kardinolas.
- Galbūt – tarsteli Aro.
- Kol nuspręsime, ką su tavimi daryti, pirmiausia noriu atsakymų į keletą klausimų. – tęsia kardinolas - Žodžiais užtruksime per ilgai, taigi pasižiūrėsiu į tavo mintis. Jei priešinsies - tau bus blogai.
- Priklauso nuo klausimų. – neutraliai atsako Aro. - Prieš tai būtų gerai žinoti, ką turiu garbės įsileisti į savo mintis.
Išties, vien pagalvojus apie tai, kad žmogaus sąmonė prisilies prie jo paties minčių, kėlė pasišlykštėjimą, tačiau dabar tas buvo nesvarbu.
Aro pajunta, kaip psichinis barjeras laikomas aplink jį atsileidžia. Kardinolas, įdėmiai žvelgdamas jam į akis, blyksteli psichine magija, Aro pajunta svetimos sąmonės prisilietimą. "Onoras Borbonietis, Prancūzijos kardinolas" išgirsta mintimis. "Jums aš Aro." atsako tokiu pačiu būdu. Aro įsileidžia kardinolą į savo mintis, tačiau atveria tik dalį atminties, tarp kitų prisiminimų pastatydamas valios „sieną“ ir už jos slėpdamas dalį neseniai įgytų prisiminimų ir žinių, dalį savo ketinimų ir planų. Jei atmintį ar sąmonę palyginti su namu, tai ten kur kardinolas patenka, būtų prieškambaris, kurio durys į kitas patalpas užremtos ir kuriame padėti tik tie daiktai iš šeiminimko namo, kuriuos šeimininkas nori, kad atėjusysis matytų. Kardinolas pirmiausia ieško Aro misijos tikslų ir detalių, informacijos apie Artefaktą. Aro jam atskleidžia tuos prisiminimus, kuriuose artefaktas yra jo tikslas, tačiau nuslepia prisiminimus apie pranešimą Nithaarui dėl artefakto Kastilijoje ir Kastilijos patikrinimo, nuslepia ką nuveikė Sarajeve ir iš dalies Konstantinopolyje. Atskleidžia prisiminimus, kuriuose išsiaiškinama Kapečio ir Fernandeso sąmokslas, bei didžiąją dalį susijusių detalių, tačiau nuslepia prisiminimus apie sudegintus Kapečio užrašus ir jų turinį. Atskleidžia dalį informacijos apie pavykusį Fernandeso bandymą išprovokuoti Iberijos elfus.
Išvydus dalykus apie Fernandeso ir Kapečio diversiją, kardinolo veide šmėsteli nustebimas, tačiau greitai vėl atsiranda neįskaitoma išraiška. „Peržiūrėjęs“ tuos prisiminimus kardinolas pradeda ieškoti kitos informacijos, apie elfų kariuomenę. Aro pajunta svetimos psichinės magijos spaudimą, bandymą pasiekti giliau esančius prisiminimus, prasibrauti pro „užrakintas duris“ toliau, įveikti valios "užtvarą". Nepavykus to padaryti kardinolas pradeda tiesiog uždavinėti klausimus, bendravimas mintimis vyksta greitai, kardinolas „klausinėja“ daug ko. Elfų kariuomenės išsidėstymo, strategijos, taktikos, ketinimų, elfų magų galimybių, bendrai elfų požiūrio į žmones. Bando užberti klausimais taip sparčiai, kaip įmanoma, tokiu būdu stengdamasis „iškelti“ į paviršių mintis ir prisiminimus apie tai. Tikėdamasis, jog jie atsiskleis nevalingai. Ši taktika taip pat nepasiteisina ir kardinolas nutraukia burtą.
Psichinis skydas greitai sugrįžta.
- Ką gi, matau, kad labai daug taip iš tavęs neišgausiu. Kol kas užteks tiek. – kardinolas pasisuka eiti iš palapinės, šarvuotasis žmogus taip pat.
Kardinolui patekus į Aro mintis, elfas galėjo apčiuopti ir paties Onoro „emocinį foną“, dalį paviršinių minčių. Mintys generavo emocijas, taigi neskaitydamas kardinolo sąmonės, o tik ją įsileisdamas Aro juto nerįžtingumą ir abejones, kurias kardinolui kėlė mintys dėl tolimemsnės karo eigos. Aro taip pat juto kardinolo nerimą dėl galimo Prancūzijos praradimo, baimę pralaimėti ir prarasti tai, ką turi.
- Tikiuosi tai, ką pamatėte, padės išspręsti visą šitą problemą abiems pusėms priimtinu keliu, nes realios priežasties situacijai, kurioje visi dabar esame, nėra. – pasako Aro. Kardinolas stabteli, tačiau nieko nesakydamas išeina iš palapinės.
- Kardinole, aš norėčiau persimesti keletu žodžių su elfu. Prie jūsų prisijungsiu vėliau. – pasako Aleksandrijos Magistras.
- Gerai. – tarsteli kardinolas jau beveik lauke.
Aro pažvelgia į Magistrą. Jo magijos buvo temporinė ir elementalinė. Botrosas palaukia, kol kitų dviejų žingsniai nutols, tada kilsteli ranką delnu į priekį, blyksteli temporinė magija. Aro pajunta, kad ja apsigaubia palapinės plotas aplink juos abu. Psichinis skydas, laikomas kito mago, smarkiai susilpnėja. Aro stebi Magistrą smalsiu žvilgsniu. Jis supranta, kad temporinės magijos rato viduje viskas vyks daug greičiau likusio pasaulio atžvilgiu. Dešimties minučių pokalbis dabar, likusios aplinkos atžvilgiu gali trukti keliolika akimirkų.
- Gaila, kad tenka susitikti tokiomis aplinkybėmis. Daug atiduočiau, kad galėčiau su jumis pasikalbėti nevaržomas politinių susitarimų ir karo grėsmės. – pasako Magistras.
- Jūs manęs nebijote. – ištaria Aro, tai ne klausimas, o teiginys.
- Neabejoju, kad jūs pajėgus mane nugalabyti. Tačiau dabar tai jums neišeitų į gera; be to, jūs turite būti smalsus - kitaip nebūtumėte žmonių žemėse. Taigi ne, nebijau; bent jau ne dabar. – atsako Magistras.
Aro melancholiškai šypteli laukdamas tolesnių žmogaus veiksmų.
- Gal prisėskime? - Botrosas mosteli kėdės ir lovos link, pirmas žengdamas ten ir atsisėsdamas ant kėdės.
Botrosas aiškiai šiek tiek nervinasi, jis palinkęs į priekį, rankas šiek tiek gniaužo.
- Ar būčiau teisus teigdamas, jog jūsų misija mūsų žemėse yra... buvo susijusi su magija?
- Na, aš magas, artefaktas yra netgi labai magiškas. Taigi taip. – atsako Aro atsisėsdamas ant lovos. Tuomet priduria - Dėl šios stovyklos - sprendžiant iš šiek tiek aplinkos, kurią mačiau, ji yra karinė. Mes esame prie Pirėnų.
Botrosas šiek tiek pamąsto prieš atsakydamas.
- Deja taip.
- Iš jūsų pozicijos ir užduodamų klausimų galiu spręsti, jog Aleksandrija prie karo veiksmų neprisideda? – paklausia žvelgdamas žmogui į akis. - Nėra noro „atsiimti savo rasės žemių“?
- Mūsų žemės ir Romos žemės - ne vienas ir tas pats. Mes padėsime ginti žmones, tačiau pulti ten, kur Roma nurodys, neketinu. Manau, jog kardinolas nori išspręsti visą situaciją taikiai ir esu pasiryžęs tam padėti. Tačiau noriu žinoti ir jūsų poziciją. - Botrosas nežinojo, ką kardinolas pamatė elfo mintyse ir jį tai be galo domino.
- Žinau, kaip dalinatės savo žemes. – ramiai atsako Aro - Liejate vieni kitų ir savo giminių kraują dėl jų. Žinau kaip aukojate vieni kitus ir siunčiate savo tautiečius mirti už save ir idėjas, kuriomis patys netikite. Per apgaulę siunčiate savo paties mokinius į savižudiškas misijas. Ir po to jūs pasiryžęs „ginti žmones“, ir netgi padėti siekti taikaus susitarimo? Jūsų rasė tikrai... įdomi.
- Jūsų rasė atvyko į šitas žemes ir atėmė jas iš žmonių, nestabtelėdami žudė ne tik ginkluotus vyrus. Ne pirmą šimtą metų puldinėjate žmonių laivus, atsisakote bendrauti ir renkatės užsidarymą, užuot bandę šnekėtis. Jūsų padermė taip pat įdomi. Bet aš ne apie tai. Jeigu jūs nenorite mano pagalbos - ką gi, nesipiršiu. Bet visgi manau, kad galėčiau padėti.
- Matau, kad tada vykusių įvykių interpretacijos jūsų tautoje taip pat skiriasi, priklausomai nuo to, kas laikė rankoje plunksną. - šypteli Aro. – Jūs labai savotiškai užrašinėjate savo istoriją. Taip pat mėgstate savaip interpretuoti esamus įvykius. Juk puikiai žinote teritorijas, kur žmonių laivai nepageidaujami ir savo valia ten plaukiate. Bet kurios rasės noras apsiginti nuo galimų užpuolikų, ar sumažinti jų grėsmę sau, suprantamas. Tačiau man sunkiai suprantama kai priešais laikoma savo paties padermė, savo rasės atstovų, netgi savo kraujo giminių žudymas, ir ne tik. Mano nuomonės apie jūsų rasę, nuomonės kurią turėjau iki čia atvykdamas ir kuri sustiprėjo, po nemažo laiko tarpo praleisto čia, nepakeistų jokie žodžiai ar dabartiniai veiksmai. Jūsų nuomonės apie mano tautą, kurios nepažįstate, net neketinu bandyti pakeisti. Man tik įdomu... kiek toli jūs galite eiti. - smalsiai žvelgdamas Botrosui į akis pasako Aro. Po trumpos pauzės priduria - Vienok, kad ir kaip nemėgtume vieni kitų, atrodo, jog mūsų tikslas, bent jau dabar, tas pats.
Botrosas pajunta psichinės magijos blykstelėjimą ir išgirsta mintyse "Matau jus domina informacija, kurią gavo kardinolas." Tai nėra bandymas įsibrauti į pačią sąmonę, tiesiog elementarus mentalinis kontaktas, taigi Magistras nesipriešina, jo sąmonę užlieja vaizdiniai ir svetimos mintys. Aro jam „parodo“ tiek, kiek buvo atskleidęs ir kardinolui.
Botrosas, gavęs informaciją, kurį laiką susimąsto. Jį labai visa tai nustebina, tačiau jam asmeniškai labiau rūpėjo kiti dalykai. Po keleto tylos akimirkų Botrosas paklausia:
- Jūsų mintyse įžvelgiu daug gyvenimo patirties, gerokai daugiau, nei savo mokiniuose, nors atrodote panašaus amžiaus. Gal galima sužinoti, kiek jums metų?
- Dvigubai daugiau, nei manytumėte, laikydamas mane žmogumi. – atsako elfas.
Tai nebuvo tiesa, tačiau Aro nenorėjo atskleisti dalykų apie save ir tuo pačiu savo tautą, kurie nebūtini susitarimui pasiekti.
- Bet esate dar jaunas, pagal savo padermę? – vėl paklausia Magistras.
Aro šypteli nieko nesakydamas.
- Taip pat pastebėjau pasibjaurėjimą mūsų miestais. Spėju, kad jūs ne miestuose gyvenate, tiesa? Ar bent jau ne tokiuose kaip mūsiškiai.
- Jaučiu pasibjaurėjimą daugeliu dalykų jūsų rasėje, tačiau leisdamiesi į tai, galime per daug nukrypti į asmeniškumus.
- Ar yra kas nors mūsų padermėje, kas jums atrodo gražu arba bent jau nebjauru? – paklausia Botrosas, atrodo jo nestebino elfo požiūris į žmones.
- Šiek tiek. Tačiau tai, kas galėtų būti "nebjauru" ar "gražu" su kaupu yra atsveriama kitų dalykų. – atsako Aro, tada priduria - Bandote pažinti mane, tai gana reta tarp jūsų padermės.
- Na, ne kasdien pavyksta pasikalbėti su elfu. – nusišypso Botrosas.
- Jus labiausiai domina vienas klausimas, kurio neužduodat tiesiai, nes esat tikras, kad neatsakysiu. – šypteli Aro - Jei magiją būtų įmanoma paimti rankomis, jūs su manimi nesikalbėtumėt, o pribaigtumėt ir pats išmėsinėtumėt. Išplėštumėt manosios magijos "žiburį" iš mano krūtinės, jei būtų bent menkiausia galimybė, kad mano gyvybei užgęsus jis neužges. – ta pačia neutralia intonacija, pasako Aro.
- Turint omeny, jog tai neįsivaizduojamai išplėstų mūsų supratimą apie magiją - greičiausiai taip ir pasielgčiau. Bet kadangi, kaip teisingai pastebėjote, magija užgęsta kartu su gyvybe, tokios veiksmų eigos negaliu įsivaizduoti.
- Na, šiuo atžvilgiu man tikriausiai pasisekė.
- Gali būti, kad pasisekė visiems magams. Ką gi, manau, kad pokalbio užteks. – pasako Botrosas - Einu pasitarti.
Botrosas nutraukia temporinį lauką, linkteli ir išeina. Jį išties be galo domino elfo magija, ypač kaip jis sugeba ją paslėpti, tačiau puikiai žinojo, kad elfas tomis žiniomis nesidalins. Elfas pasidalino savo požiūriu į žmonių rasę ne iš noro išsipasakoti, jis taip šiek tiek atskleisdė savo rasės požiūrius, leisdamas suprasti, jog susitarimo siekimas šioje situacijoje jiems būtų priimtinas. Tačiau tai darydamas jis neišdavė nieko, ko nebūtų galima ir taip atspėti ar numatyti. Botrosą tai žavėjo, kaip ir žavėjo pati galimybė iš arti pažvelgti į elfą ir likti gyvam. Taip pat iš kardinolo Onoro žodžių pasakytų palapinėje buvo aišku, kad elfas kardinolui „parodė“ tikrai ne viską, ko kardinolas siekė, o kardinolas Onoras buvo stipriausias magas Prancūzijoje. Botrosui buvo be galo smalsu kokios yra elfo gebėjimų ribos. Jis tikėjo, kad apsauga skirta saugoti elfui buvo pakankama, taip pat aplink buvo per daug magų, kad jis vienas galėtų juos įveikti kovoje – tokiu atveju jo vieną veiksmą sektų keliolika atsakomųjų veiksmų. Be to Magistras nemanė, kad elfas bandytų pulti ar bėgti, nes tada jam tektų žudyti. Botrosas buvo įsitikinęs, jog šiomis aplinkybėmis jis taip nesielgs, nes elfas nesivadovavo emocijom, jis vadovavosi logika. Tačiau, Botrosas nebuvo tikras ar tokia pačia logika, o ne emocijomis, vadovausis krikščionių Bažnyčia. Šis karas galėjo juos visus pražudyti, bet jie galėjo tam užkirsti kelią. Magistras nežinojo šito elfo padėties jo tautoje politiniu atžvilgiu, tačiau iš to, ką elfas jam atskleidė, galima spręsti, jog kiti jo padermės atstovai, šiomis aplinkybėmis greičiausiai sutiktų su taikiu sprendimu. Tam sutrukdyti galėjo Bažnyčia, ji praktiškai specializavosi tokioje srityje.
Botrosas įžengia į pasitarimų palapinę, ten ką tik atėję kardinolas Onoras ir jo paskirtasis Prancūzijos kariuomenės vadas - Pikardijos kunigaikštis, kuris kartu su Onoru buvo pas elfą – Ševalje Filipas Lerojus. Taip pat Overnės magas Oliveris Depaulas.
Pats kardinolas Onoras buvo Prancūzijos regentas (būsimasis karalius buvo dar vaikas) ir Manheimo ordino atstovas.
- Sparčiai apsisukote, gerbiamasis. - šypteli kardinolas įėjusiam Magistrui.
Paskui Botrosą į palapinę įžengia ir vienas iš Onoro magų.
- A, Renė... – kreipiasi kardinolas į atėjusįjį savo patikėtinį - Kiti du dar negrįžo?
- Ne, kardinole, negrįžo. – atsako tas.
- Vaiglefas ir... Wilfredas, jūsų mokinys, Magistre, tiesa?
- Taip. – atsiliepia Botrosas.
Pavadintasis Renė vardu linkteli.
- Tiek užtrukti jie negalėjo, patikrinkit ar jie vis dar ten. – paliepia Onoras.
- Tą jau padarėme, dono Fernandeso viloje jų nebėra. Matyti kelių portalų liekanos. – atsako Renė.
Kardinolas tumpam susimąsto.
- Jie turėjo su savimi švyturius - atlikite paiešką, suraskite juos.
Renė linkteli ir išeina.
- Taigi, kaip jau sakiau, atrodo, kad situacija kiek kitokia, nei manėme iš pradžių. – kreipiasi Onoras į kitus.
- Esate įsitikinę, kad tie laiškai, kuriuos radote pas elfą, nesuklastoti? – paklausia Ševalje Lerojus tęsdamas, matyt, prieš tai nutrauktą pokalbį.
- Jie tikri ir patvirtina tą truputį informacijos apie Fernandesą, kurią buvome išsiaškinę iki šiol. – atsako Onoras. – Bei suteikia daug naujos, kuri daug ką ir keičia.
- O kaip dėl kitos informacijos iš elfo: kiek jų, kokie jų įtvirtinimai, planai, ko galime laukti iš elfų atviruose mūšiuose? – paklausia Overnės magas.
- Nieko šito iš elfo nepavyko sužinoti. Nesitikėjau, kad bus viskas paprasta, tačiau turiu prisipažinti, jog per visus savo metus Manheime nebuvau susidūręs su tokia valia.
- Na... valia, kad ir kokia stipri bebūtų, gali būti palaužta, turime tam daugybę priemonių. Nebūtinai susijusių su magija, bet labai veiksmingų tardant. – pasako Ševalje Lerojus.
- Nemanau, kad tai būtų gera išeitis šiuo atveju. – atsiliepia kardinolas.
- Pritarčiau kardinolui Onorui – įsiterpia Botrosas. – Po tokio... „pokalbio“ su elfu, gali žlugti bet kokia galimybė išspręsti konfliktą.
- Na, tuomet siūlau tiesiog geru smūgiu į galvą užmigdyti. Jei ir tai jums atrodo pernelyg drastiška – galima stipriais migdomaisiais. Tuomet galėsite surasti jo atmintyje ko reikia. – patraukia pečiais Ševalje Lerojus.
- Bandyti, žinoma, galima viską, tačiau siūlyčiau pirma geriau apgalvoti savo tolimesnius veiksmus, o tada nuspręsti ką geriau daryti ir ar išvis verta taip elgtis. Taip pat neaišku ar ir toks būdas, išgauti ko mums reikia, padėtų. Jo pagrindinė magija – psichinė, jis gali dalį savo prisiminimų apskritai pašalinti.
- Bandyti pašalinti savo paties prisiminimus labai rizikinga, tikrai toli gražu ne bet kas tam rįžtųsi. Neabejoju, jog kiekvienas, net ir elfas, bijotų dėl savo gyvybės. – pasako Overnės magas.
- Kol kardinolas Onoras su elfu kalbėjosi ir bandė išgauti rūpimus atsakymus, aš elfą stebėjau. – pasako Magistras Botrosas. – Taip pat po to kalbėjausi su juo. Šis elfas pirmas, su kuriuo mums nusišypsojo laimė pabendrauti. Sakau laimė, nes tai yra būtent galimybė juos suprasti, galbūt šiek tiek pažinti, netgi kažko išmokti. Neabejoju, kad tai jums nepatinka, tačiau viskas, ką mes apie juos iki šiol žinome, rodo, kad jie yra aukščiau už mus visa galva - jų laivai, ginklai, netgi magija. Be abejo, taip pat viskas, ką žinome, rodo, jog jie nelinkę tomis žiniomis su mumis dalintis, tačiau bandymas su jais kalbėti galėtų išspręsti daug daugiau, negu noras kariauti ir tai būtų žingsnis į priekį, net jeigu jie mūsų ir nekenčia, ar laiko mus kažkuo žemesniu. Beje šiems jausmams taip pat turi būti priežastis, kurią mums būtų galbūt neprošal suprasti. Tai būtų pirmas žingsnis link galimybės šiuo tuo dalintis ateityje, tegul ir po šimto metų, dviejų ar trijų šimtų. Tačiau tai būtų žingsnis link gyvenimo, o ne link mirties, kur jūs visi taip norite pastaruoju metu.
- Visa tai labai gražu, tačiau dabar mes turime dvi armijas stovinčias vieną prieš kitą ir pirmą elfą belaisvį per visą istoriją. Neabejoju, kad karinėje padėtyje su jais dar atsidursime, o tas belaisvis yra žinių šaltinis. Vienintelis žinių šaltinis, kuris mums pateko per puspenkto šimtmečio. Dabar, čia, o ne kažkada neapibrėžtoje ateityje. Sakyčiau būtent tai yra didelis žingsnis ir tuo būtų kvaila nepasinaudoti. – pasako Overnės magas.
- Jūs sutinkate su tuo, kad prieš imantis veiksmų reikia įvertinti priešininką. – atsako Magistras – Taigi taip ir padarykit, nueikit į tą palapinę, pažvelkit jam į akis ir įvertinkit ką ten pamatysit. Tada įvertinkit jo poelgį, dėl kurio jis čia atsidūrė - jis siekė paimti artefaktą šešių mūsų magų akivaizdoje, suvokdamas, jog nepasisekus gali palydėti galvą. Visa šitai pridėkit prie to, ką žinojot apie juos iki šiol, ir atsakykit sau, ar tikrai norit tokio priešo. Ar tikrai norit juos provokuot, dabar ir čia, kaip pats sakote.
Overnės magas žvelgdamas į Magistrą nieko neatsako, kardinolas Onoras šypteli tarsi pats sau, mąstydamas.
Tuo metu į pasitarimų palapinę įeina nuncijus – popiežiaus diplomatinis pasiuntinys. Jis buvo gana jaunas, šiek tiek per trisdešimt. Nuncijais paprastai būdavo skiriami asmenys, turintys arkivyskupo titulą, bet šis akivaizdžiai buvo paskirtas dėl kitų priežasčių. Vos jam atvykus čia, Botrosas pastebėjo kardinolo Onoro nepasitenkinimą, bei, nors ir atvirai nedemonstruojamą, tačiau apčiuopiamą abejingumą popiežiaus patikėtiniui.
Netrukus susirenka ir kiti: Ištremtosios Kastilijos karaliaus magas ir atstovas, keletas didikų – Achajos kunigaikštis, Vengrijos karaliaus patikėtinis, Ištremtojo Aragono kunigaikštis, bei pora kitų. Taip pat Onoro raštininkas su padėjėju.
- Galime pradėti pasitarimą. – visiems susirinkus paskelbia kardinolas Onoras. - Turime nuspręsti, ką darysime su elfu belaisviu ir su visa šita karine kampanija. Taip pat negalime pamiršti Vaiglefo ir Wilfredo, kurie keliavo į Kastiliją, bet negrįžo ir artefakto neatgabeno. O elfai apie artefaktą žino ir nori jį nugvelbti mums iš po nosies. Bet pradėkime nuo pradžių. Botrosai, sakėte, kad pažįstate tą elfą. Ką galite daugiau mums apie jį papasakoti?
Susirinkusiųjų akys nukrypsta į Magistrą.
- Gerbiamasis kardinole, nesakiau, kad elfą pažįstu. Tik šį bei tą apie jį žinau. Mano mokinys - Wilfredas - apie jį man pasakojo. Jis vadina save Aro. Atrodo, kad atvykęs į žmonių žemes prieš porą metų Aro slėpė savo magiškas galias ir klajojo su plėšikų gauja po Viduržemio jūros regioną. Gauja buvo gana pagarsėjusi, tačiau sugebėdavo išvengti tvarkos saugotojų pinklių. Taip pat atrodo, kad ta Gauja ilgą laiką dirbo donui Fernandesui, kuris ieškojo artefakto.
- Įdomu kaip jie skirsto save. Ar Iberijos ir Britanijos elfai bendrauja, ar gali vieni kitiems ateit į pagalbą. - garsiai pamąsto Ištremtojo Aragono kunigaikštis.
Nuncijus klausosi žvelgdamas čia į Onorą, čia į Botrosą.
- Kiek man žinoma, laivybos tarp Britanijos ir Iberijos vyksta nedaug. Tačiau jie gali bendrauti magiškai. Taigi sunku pasakyti, ar bendrauja tarpusavyje. Reikėtų planuoti darant prielaidą, kad bendrauja ir vieni kitiems padės. – pasako Onoras.
- Pritariu kardinolui. Tačiau manau, kad mūsų tikslas turėtų būti ne karo veiksmai, bet taika. – atsiliepia Magistras Botrosas.
- Taika? Jūs juokaujate? Jūs net nežinote kas nutiko dviems jūsų magams. Pabandykite su elfais taikiai pasikalbėti ir jie nušluos jus nuo žemės paviršiaus! – pasipiktina nuncijus.
Ševalje Lerojus šnypšteli, pasimuisto, bet kol kas nieko nesako.
- Pabandykime šnekėtis ginklais, ir jie nušluos mus dar greičiau. – atsiliepia Botrosas.
- Kodėl jūs dėl to toks tikras? Prieš keturis šimtus metų mes juos juk sustabdėme. – primena nuncijus. - Dabar turime daugiau magų nei turėjome tada, geresnius ginklus... mes galime juos įveikti ir atsiimti tai, ką jie savavališkai pasiėmė ir kas jiems nepriklauso. Šventasis tėvas mus laimins ir mums šypsosis sėkmė.
- Garbusis nuncijau, - kreipiasi į jį kardinolas Onoras - aš tikiu, kad Dievas ir Šventasis tėvas mus laimins ir mums šypsosis sėkmė. Tačiau kas atsitiks, jeigu ji nuo mūsų nusigręš? Nemanau, kad tada elfai sustos ties Pirėnais. Romai gal tiesioginis pavojus ir negresia, tačiau man reikia išsaugoti ir savo Prancūziją.
- Prancūzija. Taip. Tačiau dauguma mano riterių susirinko čia tikėdamiesi apčiupiamo rezultato - žemių, kurios kažkada priklausė jų protėviams, arba žemių kurias jie gautų kaip atlygį, jei pasisektų šis karas. Tai yra priežastis kodėl pusė jų čia. Ką man jiems pasakyti? Kad lemiamu momentu išsigandome? – pasako Ševalje Lerojus.
- Žinoma, žemes atgauti norime visi. Bet dar labiau norime neprarasti to, ką jau turime, ar ne? Be to, už šitų kalnų juk yra Aragonas ir Kastilija, Navara ir Leonas, o ne Overnė, Borbonė ar Šampanė. – atsako Onoras.
- Taip pat nepamirškime, kas nutiko armijai, susirinkusiai Alžyre. Taip, jie neturėjo magų užnugario. Tačiau ar tikrai manote, kad čia nebus nieko panašaus? Elfų magija yra galinga, turbūt galingesnė nei mūsų. Tikrų jų sugebėjimų nežinome ir sužinotume turbūt tik tada, kai jau būtų per vėlu. – priduria Botrosas.
- Juk turite vieną toje palapinėje - mosteli nuncijus - Išsiaškinkite.
- Tai ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti. O gal jūs norėtumėte nueiti su juo pasikalbėti? Visgi jums padeda Dievas, tad negali nepasisekti. – atsako Botrosas. Kardinolas Onoras šypteli.
- Aš nesu magas, tačiau jūs esate. Kaip ir jūs – nuncijus žvilgteli į Onorą - Ėjote išsiaškinti apie jį, turėjote įžvelgti jo atmintį, sužinoti viską kas ten yra. Na? Ką sužinojote? Vis gi esate vienas galingesnių magų Manheime? Ar teks kviesti Leoną*? - pašaipiai šypteli nuncijus.
- Sužinojome tai, kad vos tik pradėsime karą, mūsų žemėse - nuo Marselio iki Sarajevo, nuo Bengazio iki Milano - prasidės perversmai. – atsako Onoras - dono Fernandeso intrigų tinklas yra gerokai platesnis ir gilesnis, nei galvojome iki šiol. Tai jo žmonės prikėlė miegančias keršto liepsnas daugelio didikų širdyse. Tai jo žmonės, kartais klasta, kartais atvirai, surinko mūsų armijas čia ir Alžyre. Nenustebčiau, jeigu jo žmonės būtų atsakingi ir už Alžyro armijos žūtį. Taip pat jo žmonės sukiršino elfus. Ir dar jis planavo perversmus prieš teisėtus valdovus daugybėje šalių. Gerai, kad Bosnijoje perversmas prasidėjo šiek tiek per anksti, kitaip galbūt ir nebūtume apie tuos planus sužinoję.
- Tegaliu tik patvirtinti gerbiamojo kardinolo žodžius. Tikroji priežastis, kodėl mes čia esame - tai ne elfai už kalnų, kuriuos jau beveik ir pamiršę buvome, išskyrus gal pasienio gyventojus ir laivininkus. Tikroji priežastis - tai vienas niekšas, sėdintis Sirakūzuose ir galvojantis, kad gali už nosies vedžioti Prancūziją, Romą, Aleksandriją ir Kartaginą. Tai juo mes turėtume būti susirūpinę. – priduria Magistras Botrosas.
- Jūs sakote, kad vienas mūsiškis, žmogus, visus privedė iki šito. Ir šitai jūs sužinojote iš to elfo? - paklausia Achajos kunigaikštis tarsi norėdamas pasitikslinti. - Jūs esate įsitikinę, kad tai tiesa?
- Ne tik iš elfo. Kai ką jau žinojome seniau. Elfas patvirtino tai ir gerokai papildė ko nežinojome. Susirišo nemažai „laisvų galų“. Tiesiog negalvojome, kad Fernandeso tinklas galėjo būti toks platus. – atsako kardinolas Onoras – Ir taip, aš įsitikinęs. – priduria atsakydamas kunigaikščiui. Botrosas taip pat linkteli.
- Na, jei elfai apie šitai žino, tai jų vietoje aš jau seniai būčiau mus nušlavęs... - sumurma Achajos kunigaikštis.
- Įtariu, kad elfams labiau nepatinka tai, jog Fernandeso žmonės įsibrovė į jų žemes. Fernandeso galvos jie tikriausiai nori labiau. – ištaria Onoras.
- O gal yra kitaip? Gal elfams nerūpi mus nušluoti ir jie to nedarytų, net ir turėdami progą? Juk jie keturis šimtmečius nebandė niekaip veržtis toliau į mūsų žemes, net ir tada, kai Prancūzija buvo silpna arba Magrebe buvo sumaištis. – pasako Botrosas.
- Įdomiai mąstote... - ištaria Ševalje Lerojus.
Tuo metu lauke, netoliese, pasigirsta sujudimas ir šurmulys, šūksniai. Kažkas pro šalį prabėga.
Ševalje Lerojus iškiša galvą pro palapinės angą.
- Kas darosi!?
- Elfai! – šūkteli sargybinis.



*Leonas – moterų magių vienuolynas, viena iš dviejų Mokyklų šv. Romos imperijos žemėse.

[ernestasgr]

pratesimo