Ok, "pora dienų" šiek tiek užsitęsė, bet pagaliau kitas skyrius jau čia.
Tryliktas skyrius
Venecijoje trijulė grįžtą į smuklę, kurią jiems buvo parodęs Vito, ir kurioje buvo užsisakę kambarius. Kačiažmogis, jau grįžęs iš alchemiko paieškų, sėdi prie vieno iš staliukų rūkydamas papildytas savo valerijono atsargas. Trijulė užsisako maisto ir paprašo jį atnešti į vieną iš išsinuomotų kambarių, tada visi nueina į Mentaliteto kambarį antrame smuklės aukšte. Vito taip pat prisijungia.
- Nusprendėme negaišti laiko ir aplankėme Kapečio namus. – pasako Nagašri kačiažmogiui, kai jie nueina į kambarį. – Kapečio namų nebėra, sudeginti iki pamatų. Tačiau rūsyje, slaptavietėje radome šį tą įdomaus, ir patį Kapetį, nebegyvą, žinoma. Radome laiškų, kuriuos dabar ir norime perskaityti, bei aptarti. Taip pat išsiaškinome, kad garsusis „F“ yra donas Fernandesas.
Vito linkteli. Jam „F“ rūpėjo tiek, kiek buvo susijęs su Konstantinopolyje nuo jų pabėgusiu asmeniu, apmulkinusiu neprilygstamą Vito gebėjimą sekti. Tai buvo antra didelė kačiažmogio nesėkmė ir jis troško pats atsiskaityti su paslaptinguoju bėgliu, net eigu jis ir buvo hašašinas. Po to Vito ketino keliauti savo keliais, nes daugiau su Gauja jo niekas nebelaikė. Magas Aizemondas paspruko ir galimybių jį surasti ar atsiteisti kol kas nenusimato.
Netrukus ateina, greičiausiai, smuklininko dukra su dar viena mergina, ir atneša kompanijos užsakytą maistą. Joms išėjus Nagašri suleidžia dantis į savo kepsnį.
- Tarante... – pradeda driežė kramtydama, tačiau Aro kilsteli ranką. Nagašri nutyla klausiamai žvelgdama į jį.
Aro atsistoja ir nuėjęs prie durų, paspaudžia rankeną. Už durų pasigirsta skubūs žingsniai, greitai nutolstantys koridoriumi.
- Mūsų norėjo pasiklausyti smalsi smuklininko dukra. – pasako elfas.
Sugrįžęs prie stalo Aro išima iš savo kelionkrepšio laiškus, rastus Kapečio rūsyje, taip pat kelias brangenybes, kurias buvo paėmęs. Jas Mentalitetas apžiūri pirmiausia, po to paima vieną iš laiškų. Jų iš viso venuolika.
- Perskaitykite, prašau, garsiai. – pasako Vito, kuriam raštas buvo svetimas.
Pradėjus skaityti laiškus paaiškėja, jog Fernandesas (tuose laiškuose jis kartais taip pat pasirašo „F“) ir Kaperis turėjo kur kas didesnių planų, nei pašalinti Gaują. Laiškuose tų planų tik dalys, matyt dažniausiai buvo tariamasi gyvai, akis į akį, tačiau bendrą vaizdą galima susidaryti. Pirmieji laiškai, sprendžiant iš datų, buvo septynerių metų senumo. Tai buvo planai papirkti rūmų tarnus, valdovų patarėjus, kurie vis užsimintų, kad elfai vis dar yra problema. Nors faktiškai nebekariaujama jau šimtus metų, bet niekad nežinai, kada smailiaausiai nuspręs užgrobti visas dar likusias žmonių žemes. Tarp tokios propagandos buvo ir paleisti gandai, kad elfai savo žemėse turbūt turi visokiausių turtų ir lobių, taip pat ir priplėštų iš žmonių. O kas, jei kur nors ten atsirastų Gralio taurė? Ar dar kokia šventa relikvija? Taip buvo planuojama pasiekti, kad daugelis valdovų imtų bent jau galvoti apie elfus. Viename iš vėlesnių laiškų Fernandesas rašo, jog iki noro kariauti taip pasisekė privesti tik Ištremtosios Kastilijos ir Ištremtojo Aragono karalius, o Armanjako kunigaikštis atnaujino įtvirtinimus Pirėnuose, bet tiek efekto – per mažai.
Taip pat panašu, jog Kapetis ir Fernandesas užsiėmė ir religinės propagandos kūrimu. Šios propagandos pagrindinė idėja: elfai – velnio išpera, kas kovos su jais, tam tikrai bus atleistos visos nuodėmės ir laukia amžinas gyvenimas. Šitai turėjo kalbėti įvairūs papirkti kunigai (kai kurių, atrodo, net papirkinėti nelabai reikėjo). Deja, jiems niekaip nepavyko pasiekti, kad Popiežius paskelbtų Kryžiaus žygį. Atrodo, jog pradinis šių idėjų autorius buvo Kapetis, o Fernandesas pradžioje buvo jo bendrininkas pasitarnaująs Kapečiui, kaip daug ryšių turintis asmuo, tiek kriminaliniam pasaulyje, tiek tarp kilmingų ir įtakingų žmonių. Tačiau iš laiškų panašu, jog vėliau Fernandesas pats pradėjo siūlyti daug savo idėjų ir imtis iniciatyvos.
Prieš dvejus metus adresuotame laiške Fernandesas siūlo, jog keletas prekybinių laivų galėtų būti nuskandinti plaukdami pro Belearų salas, esančias šalia Elfų jūros*. Žinios apie tai būtų paskleistos toli ir plačiai, primintų žmonėms, kad elfai visada netoliese. Kitame, dar vėlesniame laiške nurodoma, jog prie Elfų jūros* pakraščio nuskendo keli Genujos ir Venecijos prekybininkų laivai, prekybininkų gildijos pradėjo reikalauti vietinių valdovų, kad kažką darytų. Fernandesas taip pat viename iš savo laiškų mini, jog surado magiškų galių turintį šalininką ir galėtų, su šiek tiek psichinės magijos pagalbos, palenkti į savo pusę keletą smulkesnių valdovų, kurie neturi asmeninių magų, galinčių apginti.
Tuo pačiu metu Kapetis ir Fernandesas, atrodo, susitikinėjo su įvairių grupuočių (kai kurios iš jų buvo Fernandeso sukurtos arba apginkluotos) vadais: nepatenkintais valdovų artimaisiais, trokštančiais valdžios; pirklių ar kitokių miestelėnų atstovais, norinčiais daugiau teisių; plėšikais ir kontrabandininkais, norinčiais daugiau laisvės. Su jais buvo derinamas didelis planas, kad tuo metu, kai visos armijos bus išvykusios į karą su elfais, daugelyje kraštų įvyktų perversmai, kurių pasekoje į sostus būtų pasodinti „teisingi“ žmonės. Aišku, „teisingi“ čia reiškė „pavaldūs Kapečiui arba Fernandesui“. Taip buvo susitarta su Bosnijos, Albanijos, Achajos ir Pizos valdovų giminaičiais, Florencijos, Venecijos ir Marselio pirklių gildijomis bei visokiausiais plėšikais daugelyje vietų.
Pagaliau viename iš paskutinių laiškų Fernandesas siūlo pašalinti Gaują, kaip per daug kliūčių kelyje į šlovę, galinčią sukelti kompaniją. O paskutiniame laiške, adresuotame prieš keletą mėnesių, Fernandesas pritaria Kapečio minčiai tiesiogiai išprovokuoti elfus, kad šie užpultų kurias nors žmonių žemes.
Skaitant vieną laišką po kito ir po gabalėlį dėliojantis šiai dėlionei, Nagašri visai užmiršta savo kepsnį, Mentalitetas pasidalina tokiais keiksmažodžiais, kurių kompanija dar nebuvo girdėjusi. Vito, viso to klausydamasis, čiulpia seniai užgęsusią pypkę. Vienintelis Aro be jokios išraiškos veide baigia skaityti paskutinį laišką ir padeda jį ant stalo, kažką mąstydamas.
- Keliuose anksčiau mūsų paimtuose laiškuose iš Bosnijos bano brolio Dzervato buvo rašoma palaukti, kol prasidės konfliktai ir tada siūloma sukilti, ir kad prisijungs albanai, kroatai ir Vengrijos gyventojai... – prisimena Nagašri. Po pauzės priduria. - Taigi išeina, kad Fernandesas tapo galingesnis už Kapetį, ir nusprendė nesidalinti pasiekimais. Įsitvirtinęs, kaip rimtas kontrabandininkų ir panašių kriminalistų bosas Kastilijoje ir Aragone, jis matomai nusprendė, kad galima išplėsti įtaką ir įgyti nematomą realią valdžią kitose aplinkinėse šalyse. Žinoma, tam reikėjo susilpninti vietinius valdovus; o tą padaryti turbūt lengviausia sunaikinant jų karinę galią, bei žmonių pasitikėjimą jais.
- Aha, ir panašu, kad sukelti karą su elfais – puikus būdas tai įgyvendinti. Daug karių žus, likusiems namie nepatiks, kad vyrai, sūnūs ir broliai buvo išsiųsti mirti svetimuose kraštuose. – pasako Mentalitetas. - Deja, atrodo, kad kai kurie kolaborantai, ypač Bosnijos chebra, buvo pernelyg entuziastingi ir pradėjo kelti neramumus, kol dar armijos buvo tik renkamos.
Kelias akimirkas trunka tyla.
- Tai bent planas. – tyliai ištaria Nagašri. – Ir jis veikia. Iš dožo Marilečio žodžių, pasakytų šaindien apie sukilimus rytuose ir vasalinių valstybėlių priešgyniavimus valdančiosioms, galima spręsti, kad galutinis etapas jau prasidėjo. O tai reikštų, kad karas prieš elfus gali taip pat tuoj prasidėti... – pažvelgia į Aro.
Šis linkteli. Naga ir kiti nežinojo, ką jam buvo sakęs Nithaaras apie žmonių armijų pastebėjimą Prancūzijoje. Pirmieji mūšiai jau, tikriausiai, įvyko, taigi karas jau buvo prasidėjęs.
- Nagašri teisi. Karas gali netrukus prasidėti. Ta pavykusi provokacija prieš elfus Iberijoje, apie kurią jums minėjau Alžyre, kai Iberijos elfai jį užpuolė, be abejonės buvo surengta Fernandeso. Taip pat aišku, kodėl prie Fernandeso paskutiniu metu nuolatos buvo magas ir kodėl taip buvo apsaugota jo vila. - pasako Aro.
Tiesa sakant Sirakūzuose, bent jau kiek Gauja lankėsi pas Fernandesą, visada būdavo magas. Mago buvimas mieste nestebino, tačiau dabar galima spręsti, kad tas Sirakūzų magas ir buvo Fernandeso "pagalba" susitvarkant su aplinkiniais smulkiais "valdovėliais". Netoliese esantis magas buvo ir priežastis, kodėl Aro neturėjo progos nuodugniai patikrinti Fernandeso atminties, o tik "paviršines" mintis, dėl ko Fernandesas sugebėjo taip ilgai išlaikyti paslaptį.
- Atsargus. – įvertina Nagašri – Ir išeitų, kad jis gali turėti šalininkų ar bent jau šnipų Manheime** ar Aleksandrijoje.
- Panašu į tai. Taigi gana tikėtina, kad artefaktas tikrai atsidūrė Kastilijoj. Sirakūzuose konkrečiai. – pasako Aro.
- Pas Fernandesą... – užbaigia driežė.
- Iš pat ryto keliaujam ten ir pribaigsim tą niekšą. – piktai pareiškia Mentalitetas.
- Aš už. – pasako Nagašri. – Bet nemanot, kad geriau būtų prieš tai apie visa šitai pranešti dožui Marilečiui. Jis prašė mūsų išsiaškinti apie Kapetį, jis galėtų pabandyti šią informaciją atskleisti kitų šalių valdovams ir sustabdyti visa šitai.
- Galbūt. – atsako Aro. – Tačiau Mariletis nebedalyvauja tame kare, jis prarado armiją Alžyre. O gavęs visą tą informaciją galėtų ją panaudoti savo labui. Jam užtektų pašalinti Fernandesą ir užimti jo vietą, arba atskleisti šitas diversijas baigiantis karui ar po jo, tuomet jis smarkiai išplėstų savo įtaką į vakarus. Neabejoju, kad tai jam patiktų.
- Tas tiesa... – nutęsia Naga.
- Švintant iškeliaujam į Sirakūzus. Marino nebelauksim. – po pauzės pasako Aro.
- Pritariu tam. – tvirtai pareiškia Mentalitetas.
Nagašri linkteli. Vito iš naujo prisidega pypkę.
- Bet panašu, kad Fernandesas ir Aizemondas taip pat buvo „partneriai“ ir lygiai taip pat, kaip ir Kapečio, Fernandesas lyg ir bandė atsikratyti Aizemondo. – garsiai pamąsto Nagašri - Aizemondas savo dienoraštyje juk minėjo Kapetį kaip bendrininką, o vėliau rašė „Kapetis mums daugiau nebereikalingas“. Būtent „mums“, reiškia, jis veikė ne vienas. Tai galima spręsti, kad antras sąjungininkas buvo Fernendesas. Bet vėliau Aizemondas susikompromitavo prieš Bizantijos imperatorių, galbūt Fernandesas irgi prisidėjo prie to. Apskritai iš Aiziaus žinučių panašu, kad jis yra pasipūtęs, bet su smegenų trūkumu. Lieka tik neaišku, kaip Aizemondas prarado artefaktą, kurį tikrai buvo nutvėręs pirma mūsų Maltoje. Ir kodėl jam iš paskos Fernandesas siuntė dar ir mus? Juk norėdamas mumis tiesiog atsikratyt galėjo suregst ką... veiksmingesnio.
- Artefakto praradimas, greičiausiai, ir buvo priežastis, kodėl Fernandesas siekė pakenkti Aizemondui Konstantinopolyje. – pasako Aro - Prieš kelias savaites, tuo metu kai Aizemondas buvo paėmęs artefaktą, Kapetis buvo jau nebegyvas. Tuo pat metu pavyko provokacija prieš elfus Iberijoje. Taigi viskas ėjo pagal Fernandeso planą, tačiau Aizemondas artefaktą prarado. Bet, atrodo, žinojo kur jis nukeliavo – į Mameliukus.
- Aha, o tada pas Fernandesą grįžti Aizemondas arba bijojo, arba tiesiog nebenorėjo – galimybė būti „Konstantinopolio magu“ ar gal net galimybė pačiam pasilaikyti artefaktą, kur kas patrauklesnė. – pagalvojusi priduria Nagašri - Be to, po tokio „žygdarbio“ Aizemondo tuoj turėjo pradėti ieškoti Bažnyčia, taigi jam reikėjo dingti iš Romos žemių.
Mentalitetas linkteli, Vito įdėmiai klausosi.
- Bizantijos imperatorius nemėgsta ir nepasitiki magais ar magija, tačiau iš jo pasiūlymo duoto man, aišku, jog jis nori sužinoti apie magiją kiek galima daugiau ir turėti savo pusėje magą, kuris būtų laisvas nuo įsipareigojimų Mokykloms. – pasako Aro - Toks noras logiškas – jam gimė sūnus su magiškais gebėjimais. Tai paaiškintų kodėl Aizemondą jis priėmė ir buvo jam palankus, juolab, kad šis žadėjo artefaktą. Iš to, ką mums pavyko sužinoti, dėl įvairių dalykų, kurie galbūt nepriklausė nuo paties Aizemondo, jis palaipsniui prarado imperatoriaus malonę ir turėjo sprukti. Kas dėl mūsų – galbūt Fernandesas norėjo apsidrausti dėl Aizemondo. O galbūt tikėjosi, kad pakeliui gausim galą, juk buvome keturiese, be to jis nežinojo apie mano gebėjimus. Tik vėliau, kai prasidėjo rimtos komplikacijos dėl artefakto ir mes atsidūrėme rytuose, jis tikriausiai išsigando, kad galime atkapstyti nereikalingus dalykus. Todėl apstatė Italijos krantus „sargyba“. Taigi, vienintelis čia įdomesnis dalykas, jau minėtas Nagos, – kaip Aizemondas sugebėjo prarasti artefaktą.
- Gal jį užpuolė Aleksandrijos magai ir tiesiog atėmė, jei jau manom, kad artefaktas buvo atsidūręs Mameliukų emirate, gal ir Aleksandrijoj. – pasiūlo versiją Mentalitetas. – O gal ten ir tebėra. – priduria tarsi pats sau.
- Dėl užpuolimo gal ir tikėtina, nors būtų tikrai keista, jei Aleksandrijos magai atvirai pultų, jūsų vadinamosios, Šventosios Romos imperijos magą Romos imperijos žemėse, siekdami atimti svarbų objektą. – atsako Aro. – Mažiausiai kuo Aleksandrija rizikuotų tokiu atveju, būtų karas su Roma, pastarosios paskelbtas „Dievo vardu“.
Iš to, ką Aro anksčiau juto Umazelio urvuose, bei iš žinių, kurias buvo surinkęs apie artefaktą ir jo savybes, buvo galima spręsti, jog staigus artefakto dingimas galėjo būti nesusijęs su jokiu jo atėmimu iš Aizemondo, arba galėjo būti tiesiog nežinojimo kaip artefaktą naudoti, pasekmė. Tačiau tai Aro nutyli.
- Tas tiesa. – linkteli Nagašri, atsakydama į Aro žodžius, tada po pauzės ištaria. – Ir vis gi lieka neaišku, kurių galų Fernandesui reikėjo imperatoriaus vaiko? Tam, kad išprovokuoti karą prieš ką nors?
- Na, tikrai ne tam, kad pabūtų aukle. – pasako Mentalitetas, tada kreipiasi į Nagašri – Pamiršk tą vaiką, juk grąžinot atgal, kur priklauso. Dabar turim didesnių bėdų.
Naga jam nieko neatsako, patylėjusi paklausia.
- Kaip konkrečiau rytoj ketiname įsibrauti į Fernandeso vilą?
- Žiūrėsime vietoje, priklausomai nuo to, kokia bus apsauga. – atsako Mentalitetas.
- Aš turiu šiek tiek priemonių, kurios padės tai padaryti. – pasako Vito – Gavau iš alchemiko.
- Puiku. Aro taip pat ne pėsčias. – priduria Mentalitetas. – Susitvarkysim su apsaugom ir jei bus artefaktas – paimsim. O Fernandesą palikit man asmeniškai.
Mentalitetas dabar buvo piktas ir laikė asmenine prievole atsiteisti su tikruoju Lapino „žudiku“. Mentalitetas ir Lapinas buvo vieninteliai asmenys išlikę Gaujoje nuo pat jos susikūrimo, prieš dvidešimt metų. Lapinas buvo Mentaliteto draugas visus tuos metus, kalbama, kad jie kartu netgi pabėgo iš kalinius plukdžiusio laivo, dar prieš susikuriant Gaujai.
Taip pat Mentalitetui rūpėjo ir tai, kas galėjo nutikti daugeliui žmonių artėjančio karo su elfais metu. Nors paprastai į aplinkinių bėdas nesusijusias su juo, Mentalitetas nekreipdavo dėmesio, net jei tos bėdos būdavo gyvybės klausimas. Tačiau tokio mąsto įvykių nebegalėjo ignoruoti netgi jis. Juo labiau, kad tų įvykių priežastis buvo vienas, dabar jau nekenčiamas, asmuo ir jo užgaidos.
Kas dėl Nagašri – ji nejautė didelės meilės žmonių rasei ir laikė ją barbariška. Ji buvo žmonių žemėse, nes neturėjo kitos išeities. Tačiau žmonės vis gi buvo gyvos būtybės ir ne visi jie buvo blogi. Todėl ji buvo pasirengusi, jei tik galės, pabandyti užkirsti kelią tiems įvykiams, kurie buvo beprasidedą. Aišku, ne savo gyvybės kaina, bet apie šitą sąmokslą žinodama ir nepabandžiusi sutrukdyti, jaustųsi tarsi viso to sąmokslo sąjungininkė. O tai būtų šlykštu.
Vito buvo labiausiai nustebintas tokio Fernandeso ir Kapečio sąmokslo mąsto. Tai buvo geras sąmokslas, tačiau jis vis gi buvo išsiaškintas. Vito nerūpėjo žmonių likimas, elfų, kurių nebuvo matęs, išskyrus Aro, juo labiau. Jis tenorėjo per „F“ išsiaškinti kur surasti tą nelemtą, jį apmulkinusį hašašiną. Vito, tiesa sakant, tikėjosi tą hašašiną rasti pas Fernandesą. Jei Fernandesas išties jau turi tą artefaktą, kuris visiems taip rūpi, tai tas hašašinas turėtų padėti tą daiktą saugoti.
- Gerai. – pasako kačiažmogis ir atsistoja. – Atleiskit, bet eisiu pabandysiu pamiegoti tas kelias valandas. Labanaktis.
Galiausiai, susitarę susirinkti smuklės apatinėje patalpoje švintant, jie išsiskirsto po išsinuomotus savo kambarius.
Aro nuėjęs į savąjį užsklendžia duris ir išsiima iš kelionkrepšio Kapečio užrašus, kuriuos nuslėpė nuo kitų. Jis įtarė, jog rado žmogų apie kurį jam buvo minėjęs Nithaaras Thalid‘Quennoje (
elf. Britanijoje), žmogų, kurį elfų giminė – Melnirai - buvo įtikinusi tapti šių agentu ir kuris nusprendė tos paramos atsikratyti ir sustiprinti savo įtaką. Kuris, per pačių Melnirų kvailumą, turėjo informacijos ir galėjo suorganizuoti įsivogimą Lannta‘Edhrosą (
elf. Iberiją). Dabar perskaitęs visus Kapečio užrašus, Aro įsitikina, jog Kapetis tikrai buvo tas žmogus ir jis žinojo apie nedidelę įlanką pietinėje Lannta‘Edhroso dalyje, kur elfų gyvenviečių netoliese nebuvo, tačiau buvo kartais susirenkama keliomis neįpatingomis progomis. Plaukiant vienu nedideliu laivu ten buvo galima išlikti kurį laiką nepastebėtiems ir priplaukti prie kranto. Keliaujant šiek tiek giliau į sausumą įsivogėliai būtų pastebėti vienaip ar kitaip. Taip ir nutiko, tačiau žmonės, greičiausiai, suspėjo sušokti į laivą, o Melnirai užtruko, kol buvo pranešta vyresniesiems ir išplukdyti jų laivai, todėl nebesuspėjo pasivyti, ir vagys sėkmingai pasiekė Alžyrą, iš kurio, jei protingi, iškart spruko kuo toliau, ir kuriame jau buvo žmonių armija besiruošianti pulti Lannta'Edhrosą (
elf. Iberiją).
Tačiau Kapetis tuo metu jau buvo miręs, taigi šį sumanymą vykdė Frnandesas. Neaišku ar Kapetis buvo su Fernandesu pasidalinęs tik žiniomis apie tai, kaip pasiekti Lannta‘Edhroso krantą, ar ir apie visus savo „įsipareigojimus“ elfams.
Melnirų giminės vyresniųjų poelgiai šioje situacijoje buvo karštakošiški bei labai neapdairūs ir, nepaisant gerų ketinimų, jie to nežinodami prisidėjo prie Kapečio ir Fernandeso plano. Aro, žinoma, nerūpėjo žmonių likimas tokio karo metu, tačiau labai rūpėjo elfų. Šio karo priežastis neegzistavo – tai tebuvo kelių žmonių sąmokslas ne tiek prieš elfus, kiek prieš savo pačių rasės kitas, jų vadinamąsias, šalis. Elfais buvo bandoma pasinaudoti siekiant įgyvendinti savo valdžios troškimus. Aro tai kėlė pyktį, tiksliau – įsiūtį, bei norą sunaikinti šitą padermę, tačiau tokio noro įgyvendinimas kainuotų. Kainuotų Kevelli (
elf. elfų, elfai taip vadina save) gyvybių ir tai buvo nesvarstytina, apskritai sužinojus tikrąsias karo priežastis, mintis visa šitai tęsti buvo nepriimtina, nepaisant to, kad to karo žmonės nelaimėtų.
Žinoma, visa šita situacija rodė, kad žmonės gali bent iš dalies susivienyti ir būti realia grėsme, ateityje gali kilti realus panašus pavojus ir be diversijos. Bet tos grėsmės problema turi būti sprendžiama ne dabar, ne čia. Kol kas reikėjo visa šitai sustabdyti. Apie žmones buvo sužinota daug naujo ir galimą grėsmę, kylančią iš žmonių, jei prireiks, bus galima pašalinti vėliau, geriau tam pasiruošus, su kur kas mažiau praradimų, arba apskritai kitokiais būdais. Dėl tų pačių priežasčių būtų geriau, jei tarp žmonių nepasklistų žinia, jog Kapetis ilgą laiką „dirbo“ elfams.
Aro nusileidžia laiptais iš antro aukšto, kur buvo nuomojami kambariai, į apačią. Po to kai jie išsiskirstė miegoti praėjo gera valanda. Smuklės patalpoje prie stalo sėdi du žmonės, panašu, jog pirkliai. Greičiausiai patys savom kojom jau neišeis, bet kol gėrė, tikriausiai, neblogą vyną, tol smuklininkas šypsodamas pildė taures.
Aro prieina prie židinio, užsisukęs nugara į patalpą atsitupia tarsi šildydamasis rankas, taip savimi užstodamas židinio angą nuo lankytojų ir smuklininko akių, išsitraukia iš užančio Kapečio užrašus ir įmeta į ugnį. Ši greitai pasigauna seną popierių ir jis užsiliepsnoja. Dar kiek „pasišildęs“, kai užrašai visiškai sudega, užsisako vyno, kurio išties nemėgo, ir grįžta į kambarį. Jei Fernandesas žinojo apie Kapečio „darbą“ elfams, geriau būtų tai taip pat sutvarkyti... Vienaip ar kitaip viskas spręsis ryte, Sirakūzuose.
Aro kol kas nebuvo tikras kaip geriau visa šitai sustabdyti, nepabloginant situacijos. Jis nebegalėjo rizikuoti susisiekti su Nithaaru ir jį dabar informuoti, nes pastarasis galėjo būti mūšio lauke arba žmonių žemėse, Kastilijoje, ir tokia komunikacija Nithaarą pastatytų į pavojų, nes išduotų jo buvimo vietą, net jeigu jis ir neatsakytų į kvietimą. Dėl tos pačios priežasties Nithaaras pats niekada nesusisiekinėdavo su Aro, šiam būnant žmonių žemėse.
Iki aušros buvo likę kelios valandos. Elfas atsisėda ant grindų, viduryje savo kambario meditacijai, norėdamas nusiraminti ir išvalyti mintis, atstatyti sąmonės discipliną. Meditacijos metu Aro savo mintyse, po „šydu“, paslepia žinias apie tai, jog perdavė informaciją saviškiams apie galimą artefakto buvimo vietą Kastilijoje, taip pat apie tai, kad elfų giminė buvo „įdarbinusi“ Kapetį. Šie prisiminimai, kaip ir kiti paslėptieji, šiek tiek išblunka, tačiau nepranyksta.
Rytą, auštant, kaip ir buvo susitarę, jie susitinka bendrojoje smuklės patalpoje.
- Kaip miegojote? Aš beveik nė bluosto nesudėjau.... – pasako žiovaudama Nagašri.
Mentalitetas patraukia pečiais. Jis galėdavo miegoti bet kur ir bet kada, kai ateidavo laikas miegoti.
Jie nusiperka iš smuklininko šiek tiek maisto ir iškeliauja į žemyną. Iš ten persikelia į Kastiliją, į Sirakūzus, per tą laiką visiškai išaušta. Pro portalą kompanija išeina miškelyje, netoli Fernandeso vilos. Aro iškart pajunta gana stiprų magišką lauką vilos pusėje. Atėję iki jos visi pastebi, jog vilos apsauga tikrai pasikeitusi. Magiškasis skydas, kurį seniau Aro buvo minėjęs, dabar matomas beveik plika akimi. Tarsi švaraus lygaus stiklo gaubtas, kuris matomas tik ten, kur baigiasi išgaubimas. Sargybos už vilos kiemo sienų nėra. Jie prieina ir sustoja už keleto metrų nuo aukštos mūrinės tvoros. Mentalitetas paima nuo žemės akmenį ir paleidžia vilos pusėn. Akmeniui pasiekus skydą, šis susidūrimo vietoje baltai žybteli, nuo tos vietos pasklinda raibuliai panašūs į oro virpėjimą karštą dieną. Aiškiau pasimato kur baigiasi skydo riba, ji sutampa su tvoros siena, juosiančia visą vilos kiemą. Akmuo nukrenta ant žemės taip ir neperkirtęs skydo. Visi klausiamai pažvelgia į Aro.
- Elementalinė, Psichinė ir Temporinė magijos. – atsako šis.
- Neišmanau magijos, bet ar tas skydas turi taip matytis standartiniu atveju? – paklausia Nagašri.
- Ne, standartiniu neturi, tačiau jį palaiko labai stipraus magiško šaltinio, esančio viloje, energija. – atsako elfas.
- Artefaktas? – pasitikslina Nagašri.
- Panašu.
- Naga, turi mėsos? – staiga paklausia Mentalitetas.
- Ką?
- Ar turi mėsos? – pakartoja šis – Duok. – ištiesia ranką.
Nagašri išsiima iš kelionkrepšio žalios mėsos gabaliuką, kurį buvo pasiėmusi užkąsti, suvyniotą į kažkokio augalo lapus, kad ilgiau išliktų šviežias. Mentas paima, nupurto lapus ir sviedžia mėsą į skydą. Mėsa, kaip ir akmuo „atsitrenkia“ į skydą, tačiau priešingai nei akmuo – prilimpa, pasigirsta tylus šnypštimas, mėsa pradeda juoduoti bei rūkti, pasijunta degėsių kvapas. Greitai virtęs angliuku mėsos gabaliukas nukrenta ant žemės.
- Nu ką, variantas lipti per tvorą atkrenta. – pareiškia Mentas. – Aro, o tu negalėtum to skydo kaip nors sunaikinti?
- Greitai, ne. – atsako šis.
- Jie, vienaip ar kitaip, turi galėti išeiti iš vilos ir patekti į ją. – pasako Nagašri. – Siūlau pabandyti išvilioti lauk kokį sargybinį. Tada matysime kaip tai daroma, jei reiks Aro galės pažvelgti į jo atmintį. Ir dėmesio mažiau atkreipsime nei bandydami taip šturmuoti.
- Variantas. – pritaria Mentalitetas. Vito iki šiol tylėjęs linkteli.
- Galėčiau pabandyti prasibrauti pro skydą nenaikindamas jo, tačiau prieš tai noriu tinkamai jį įvertinti. Apeisiu aplink vilą, jūs bandykite laimę prie vartų. – pasako Aro.
- Puiku, man tinka. – tarsteli Mentalitetas. Nagašri linkteli.
Jie išsiskiria, Nagašri, Mentalitetas ir Vito nueina link vilos vartų, saugodamiesi, kad nebūtų pastebėti, o Aro pasuka į priešingą pusę. Jis juto stiprią „aurą”, panašiai, kaip ir seniau Umazelio vienuolyno požemiuose, Maltoje. Magiškuoju regėjimu, nors ir iškreipiamu stipraus skydo, viduje galėjo išskirti stiprų magijos šaltinį, turintį savyje visų šešių magijų energijos, bei mago žiburį, kuris buvo silpnai matomas, palyginus su tuo šaltiniu. Tačiau šio to trūko. Aro juto kaip „virpa“ jo dimensinė magija, tačiau poveikis buvo šiek tiek kitoks, nei tas kurį jautė Umazelio vienuolyno urvuose, kur buvo laikomas artefaktas. Žinoma tai galėjo būti dėl psichinio skydo aplink Vilą, tačiau toks skydas nesugebėtų artefakto magijos „užstoti“ geriau nei žemė. Umazelio urvuose artefaktas buvo laikomas giliai po žeme, tačiau vos įėjus į urvus Aro juto jo poveikį savo dimensinei magijai, pradžioje silpną, vėliau, kuo arčiau tuo stiprenį, kai pačio artefakto urvuose jau nebuvo, o tik jo magijos „liekanos“. Dabar tas poveikis buvo truputėlį kitoks, nors artefaktas, panašu, kad tai buvo jis, visai netoliese. Taigi Aro kilo įtarimas, tačiau jis kol kas nebuvo dėl to tikras, todėl laukė.
Tuo tarpu Nagašri, Mentalitetas ir Vito nusėlina link vartų. Slapstydamiesi už apvalių tujų krūmų, aplenkę atliekų duobę, jie prieina arčiau. Vito išsiima iš savo krepšio dūmus leidžiančių žolių, kurių buvo gavęs iš alchemiko. Susuka iš jų gniutulą, padega jį savo elementalinio talento pagalba ir meta prie vartų. Žolės neužsiliepsnoja, tačiau iš gumulėlio gana smarkiai pradeda rūkti tiršti pilkšvi dūmai. Vito nusišypso „geros žolelės, reikės ir kitą kartą vėl apsilankyti pas tą alchemiką“.
Dūmams pradėjus kilti virš vartų, pasigirsta keli šūksniai viduje, matyt sargybinių budinčių prie įėjimo. Atsidaro varteliai esantys vienoje vartų pusėje ir išlenda sargybinio galva. Sargybinis dėvi keistą šalmą, panašų į apvalų narvelį. Dūmai bebaigia išsisklaidyti. Kačiažmogis ir Nagašri išlenda iš savo slėptuvių išsitraukdami kardus. Mentalitetas lieka pasislėpęs, jį matydamas sargybinis tikrai neužsigeis peržengti vartų slenksčio.
Sargybinis atsistoja vartelių angoje ir įsideda į lanką strėlę, kai lanką kilsteli prie akies, paskutinę akimirką Nagašri ir Vito puola į šalis, jis nepataiko. Strėlė pralėkdama pro vartelių angą nesukelia jokio matomo efekto skydui.
- Gal ties vartais skydo nėra. – tyliai pasako Vito.
- Kodėl jis tada su tuo keistu gaubtu ant galvos? – atsako Nagašri. Ji čiumpa akmenį ir sviedžia į vartelių angą. Rezultatas toks pats kaip ir seniau, akmuo atsitrenkia į perregimą skydą, šis blyksteli ir akmuo nukrenta ant žemės. Sargybinis garsiai nusikvatoja, kažką pasako tikriausiai kitam sargybiniui, esančiam viduje, ir įsideda į lanką antrą strėlę. Nagašri ir Vito pasislepia už krūmų. Sargybinis iššauna į juos, tačiau strėlė įstringa krūmų šakose.
- Žiurkius tyčiojasi... – pasipiktina Vito.
Staiga jie išgirsta žingsnius už nugaros, atsisukę pamato prie jų atbėgantį dvilinką Mentalitetą, rodantį tylos ženklą. Pribėgęs Mentas čiumpa juos abu ir priverčia prisispausti prie žemės.
- Kas darosi? – pašnibždomis paklausia Nagašri.
Sargybinis tuo tarpu užtrenkia vartelius. Mentalitetas akimis parodo į kairę, pro krūmus pažvelgę ten, jie pamato už penkiasdešimties metrų būrelį žmonių, tiksliau šešis. Keli jų apsirengę vienuoliškai, pora arabišku stiliumi ir vienas gana įprastai. Pastarąjį kompanija atpažįsta.
- Wilfredas... – tyliai ištaria Naga.
- Mačiau kaip jie ką tik atėjo pro portalą. – sušnibžda Mentalitetas. – Kiti, spėju, ne šiaip vienuoliai.
- Tai magai, jie visi magai, neabejoju. Mums galas. – kvepteli Naga.
- Ramiai. – tylutėliai atsako Mentalitetas. – Atsimenat ką Aro sakė apie žemę ir magiją?
Vito linkteli.
- Ar tu čia matai kur nors urvų? – sušnypščia Nagašri.
Mentalitetas mosteli galva sekti ir nušliaužia tolyn, į tą pusę iš kurios jie atėjo. Naga ir Vito taip pat šliaužte pasuka paskui Mentalitetą. Šis pasiekia atliekų duobę ir įvirsta į ją, kiti du paseka iš paskos.
- Euch... – žiaukteli Naga. – Dabar tikrai galim sakyt, kad esam dugne.
Šiukšles sujudinus, pūvančių atliekų smarvė dar labiau sustiprėja.
- Mums pasisekė, kad šita duobė gana nauja. – susiraukęs atsako Vito.
Mentalitetas atsargiai pažvelgia pro kraštelį.
- Manai mūsų tikrai nepastebėjo? – paklausia Naga
- Jei ir pastebėjo, jiems pašaliniai, spėju, nelabai rūpi, kol nesipainioja po kojom. Jie čia tikrai ne mūsų atėjo.
- Jie tikriausiai atėjo artefakto - dėl manęs tegul turisi, dožas mums ir taip jau skolingas, daug ir taip jam padarėme. Neturiu noro rizikuoti painiotis šešiems magams kelyje, juo labiau kai su jais Wilfredas. – atsako Nagašri.
- Jie sustojo prie vartų, kažką daro... – pasako Mentalitetas.
- Tikiuosi Aro juos pastebėjo ir taip pat atsitraukė... – ištaria Nagašri.
Mentalitetas nieko neatsako.
Tuo tarpu magai pasiekia vartus, sustoja pusračiu, tada visi ištiesia į priekį rankas. Kurį laiką nieko pastebimo neįvyksta, tačiau netrukus skydas, gaubiantis vilą, pradeda virpėti, kaip ir anksčiau, tarsi oras virš grįsto kelio karštą vidurdienį. Virpėjimas vis stiprėja, tada skydas pradeda balti tarsi virsdamas rūku, kuris sklaidosi vėjyje. Mentalitetas šiek tiek nusimena, jis tikėjosi gražaus reginio.
Vilos kieme kyla šurmulys, kažkas šūkčioja įsakymus, pasigirsta bėgančių šarvuotų žmonių žingsniai. Vienas iš magų vėl ištiesia rankas į priekį, pasigirsta lūžtančio medžio traškėjimas, greičiausiai virsta vartai, ir tada šešetas sueina į vidų, pasigirsta sargybinių riksmai. Kai kurie trumpi, kai kurie tokie, lyg kas degintų juos gyvus.
Aro, būdamas kitoje vilos pusėje nei visi kiti, magams atkeliavus portalu pajunta dimensinės magijos iškrovą netoliese, silpną, prislopintą kitos magijos esančios aplink vilą ir joje. Jis apsidairo magiškuoju regėjimu, aplink nieko nematyti, o likusį vaizdą užstoja vila su skydu. Netrukus pajunta stiprią energijos iškrovą kitoje vilos pusėje. Pajunta kaip skydas pradeda silpnėti ir po truputį irti. Skydui pranykus Aro pajunta sustiprėjusį dimensinės magijos disbalansą, keliamą stipraus magiško objekto esančio viloje, tačiau ta trūkstama, ankstesnio pojūčio Umazelio urvuose dalis, neatsiranda. Ir Aro įtarimas pasitvirtina.
Nithaaras žinojo iki smulkmenų apie pojūčius, kuriuos Aro tada sukėlė artefakto laukas, Aro jam tai buvo „parodęs“ bendraujant mintimis. Jis įspėjo Nithaarą apie artefakto galimą buvimą Kastilijoje ir pasiūlė ją patikrinti prieš pusantros paros. Padaryti tam, ką Aro įtarė čia esant padaryta, reikėtų laiko, mažiausiai vienos paros. O paskutines keletą valandų Aro praleido vieno iš žmonių magų akiratyje, Venecijoje. Todėl sėkmės atveju Nithaaras negalėjo rizikuoti pats su juo susisiekti ir pranešti. Tačiau jis paliko mažytę užuominą, jei Aro pats čia ateitų, ir Aro tai suprato. Šią mintį, jis tučtuojau paslėpė tolimiausiam sąmonės kampe.
Nebelikus skydo aplink vilą, magiškuoju regėjimu Aro dabar aiškiai matė šešis žmonių magų „žiburius“ vilos kieme, taip pat vieną mago žiburį Fernandeso viloje, antrame aukšte, šalia stipraus magijos šaltinio – neva artefakto. Su tuo magu buvo ir vienas žmogus, sprendžiant iš talento - Fernandesas. Aro matė gęstančius sargybinių gyvybės žiburėlius vilos kieme, kai šešetas atvykėlių magų artėjo prie savo tikslo. Visus šešis siejo psichinė magija sklindanti iš vieno jų. Tai greičiausiai artima komunikacija, „avilio sąmonė“, kai grupė magų Psicho pagalba sujungia į vieną savo mintis. Tuomet bendravimas tarpusavyje vyksta labai greitai, o vienam ką nors pastebėjus, tą pastebi visi kiti.
Magai greitai pasiekia patį vilos pastatą ir patenka į vidų. Aro dabar galėjo tiesiog pasitraukti, grįžti namo – viskas ko siekė buvo atlikta. Tačiau šio karo tęsimas buvo nepriimtinas. Elfai laimėtų, tačiau viso to metu būtų prarasta šimtai jo tautiečių gyvybių. Jokios derybos kol kas nebuvo pradėtos, Aro tai žinojo, nes derybų atveju jis būtų vienaip ar kitaip perspėtas. Norint visa šitai sustabdyti, reikėjo atskleisti žmonėms tai, ką buvo sužinojęs apie Fernandeso ir Kapečio sąmokslą, parodyti tikrąją karo priežastį, tiksliau – priežasties nebuvimą. Tačiau žmonės buvo labai savotiški ir netgi matydami prieš save juoda, gali tvirtinti, jog tai balta. Ypač tie, kurie vadino save krikščionimis, o pastarieji ir buvo pagrindas šiame kare. Nukeliavus pas juos ar siunčiant pasiuntinį ir bandant paaiškinti, parodyti, įrodyti, jie greičiausiai nepatikėtų, palaikytų melu. Žmonėms reikia leisti „atrasti“, išsiaškinti patiems. Jiems reikėjo leisti turėti pranašumą. O po to jiems reikėjo turėti su kuo derėtis arba ką iškeisti į galimybę derėtis. Tą padaryti reikėjo kuo greičiau, kol viskas nepasiekė tos ribos, kai sukti atgal bus neįmanoma, taigi Aro tvirtai apsisprendė dėl tolimesnių savo veiksmų.
Jis nusiima nuo galvos savo jūreivišką skarelę, ištikimai slėpusią labiausiai matomą jo rasės bruožą ir įsikiša ją į kelionkrepšį, kuriame buvo ir Fernandeso laiškai Kapečiui, rasti Kapečio rūsio slaptavietėje. Aro neabejojo, jog šiuo metu yra stebimas kurio nors iš savų Ki‘Lerene*** ir tikėjo, jog Nithaaras dabar taip pat supras jo užuominą.
Žmonių magai, esantys Fernandeso viloje, jo kol kas nepastebėjo. Kaip ir seniau, Aro slėpė jo psichinis skydas, įlietas į jo lengvus odinius šarvus. Tačiau jie pastebės, kai tik jis panaudos stipresnį burtą.
Aro buvo įsitikinęs, jog jo nesėkmės atveju, situacija tarp abiejų kariaujančių pusių nepablogės - tikroji priežastis, kodėl jis čia atvyko, buvo paslėpta jo atmintyje po ritualo, atlikto Thalid‘Quennoje (
elf. Britanijoje), kartu su kitais svarbiais prisiminimais, kurie galėtų pakenkti jo tautai patekę į priešų rankas. Tie prisiminimai buvo visiškai apsaugoti, „šydas“ susietas su jo paties magija, taigi ir su gyvybe. Net netekus sąmonės tie prisiminimai liktų saugūs. Aro buvo įsitikinęs, jog kai kuriuos kitus nelabai palankius prisiminimus, įgytus per žygius Sarajeve, Konstantinopolyje bei Tarante, galėtų apsaugoti pats, kol pavyktų pradėti dialiogą; arba, kritiniu atveju, galėtų juos iš savo atminties pašalinti. Be to Aleksandrija žinojo apie Aro buvimą čia, taigi „žaidimas“ pusiau atviromis kortomis bus labiau įtikinamas, nepriklausomai nuo to, ar apie jo buvimą žmonių žemėse jau žinojo ir Manheimo magai. Žinoma, žmonės, negavę ko nori, galėtų jį nužudyti, arba galėtų nužudyti iškart - tai buvo loterija, tačiau ją laimėjus būtų išsaugota šimtai Kevelli (
elf. elfų) gyvybių, o pralaimėjus – prarasta vieno Li‘Sequethir**** gyvybė. Nėra abejonės ar verta žaisti.
Aro dar šiek tiek palaukia, kol žmonių magų kompanija pasiekia antrą vilos aukštą, tada jis pasitelkia dimensinę magiją ir nukreipia ją link „artefakto“. Viloje taip pat blyksteli stipri dimensinė magija ir mago su Fernandesu, bei „artefakto“ nebelieka. Tarp žmonių magų Aro pastebi vienu metu blykstelint tris skirtingas magijas, pajunta, kaip jį apgaubia psichinis, temporinis ir fizinis „skydai“. Tada blyksteli dimensinė magija, taip pat vieno iš žmonių magų, ir Aro pajunta virš jo atsiveriant portalą, šis akimirką kybo viršuje, greičiausiai pro jį žvelgiama į įsibrovėlį, tada sustiprėja, kitam porto „galui“ persikėlus į kitą vietą, ir nusileidžia ant elfo.
Aro atsiduria didelės stovyklos pakraštyje, trys magai, kurie laikė ant jo skydus, persikelia kartu, magas atvėręs portalą taip pat. Aro, nenorėdamas sukelti įtarimų, pasitelkia psichinės magijos ir paleidžia energijos iškrovą į skydus, iškrova sunaikina psichinį skydą (jį laikęs magas suklumpa) ir pasiekia temporinį - šis šiaip ne taip atlaiko. Ketvirtasis magas, dimensikas, kurio antroji magija buvo psichinė, iškart ištiesia abi rankas ir sukuria antrą psichinį skydą. Šis žmogus atrodo jauniausias iš visų ir išsigandęs. Pirmasis magas, dar iki galo neatsigavęs, iš naujo pasitelkia psichinį burtą ir sulieja jį su pastarojo mago, taip sustiprindamas šio burtą, visi atrodo susijaudinę. Tuo metu šalia atsiveria du portalai ir pro juos išeina dar trys magai, vienas prisijungia prie psichinio skydo palaikymo, kiti du kol kas nieko nedaro, tik atsistoja patogiose pozicijose papildydami ratą aplink Aro. Per temporinį skydą, iškraipantį garsą, Aro nugirsta ispaniškai.
- Turim jį...
- Pakviesk Onorą, pasakyk, kad paėmėm elfą.
- O kaip artefaktas?
- Šitas – vienas iš magų mosteli į Aro – vos nenukosėjo mums jo iš panosės, bet Fernandesas su artefaktu paspruko. Rasim vėl, ne problema, svarbu, kad ne pas elfus.
- Kur Wilfredas ir Vaiglefas?
- Pasiliko patikrinti. Wilfredas pamatęs šitą įsakė mums iškart grįžti.
* Elfų jūra – Viduržemio jūros dalis esanti tarp Belearų salų ir Iberijos pietrytinio kranto, besitęsianti į pietvakarius link Afrikos krantų, Maroko. Belearų salos kartais priskiriamos Elfų jūrai (salos, kaip ir Maroko šiaurrytinė dalis, negyvenamos).
** Manheimas – viena iš dviejų Šventosios Romos imperijos magijos Mokyklų/ordinų, vyrų vienuolynas.
*** Ki‘Leren - elfų atitikmuo magijos Mokyklai.
**** Li‘Sequethir – elfų magas. Tiesiogiai reiškia „žvaigždės šviesa apdovanotasis“. Elfų rasėje Li‘Sequethirai yra laikomi vedliais, saugotojais, gynėjais. Jų Quedruin-nuesuaan (magų tarybos) žodis yra svarbiausias šalia valdovo (Ke‘Nellesano – „mėnuliu šviečiančio“) žodžio. Elfų kalboje Li'Sequethir vadinami tik elfų magai, visų kitų rasių magams pavadinti naudojamas kitas žodis - druthur.