Bet atminkit: artimiausius metus tą daryti turėsit jūs, taigi stebėkit ir tvarkykitės...O aš išnaudosiu šitą naujos gijos atidarymo progą savo atsisveikinimui, jei tik nesupyksite. Iš pradžių bus daug daug grafomanijos, o esminė informacija - apačioje. Grafomanija daug kur asmeniška, ir daugeliui neįdomi, tad atsiprašau, kad leidžiu sau įdėti šitas paklodes į forumą. Kam mano vardas nieko nesako, tiesiog praleiskite šią žinutę... atsiprašau.
Pradėsiu nuo paskutinio projekto - debatų. Su kai kuriais jau apšnekėjom juos, ir iš esmės pasakiau viską, ką norėjau pasakyti, tačiau derėtų tą įrašyti ir čia. Kiek pamenu, debatai buvo Šarūno (Folko) idėja. Nebuvo ji labai ilgai vystoma, tiesiog kilo mintis ir atsirado noro ją įgyvendinti. Norėjom debatų vienas su vienu, o temą parinkti sugalvojome palikti kokiam nors trečiam asmeniui - išsirinkome Laiquą, ir esame jam didžiai dėkingi, kad nepatingėjo ir sutiko. Taisykles ir apribojimus debatams galvoti tingėjome, taigi numatėme tik bendrais bruožais... čia ir buvo mūsų klaida. Likus visai nedaug laiko, nusprendėme, kad norime debatus daryti in-character. Tai iš esmės nulėmė debatavimo formą: IC reiškia, kad savo kalbą sakai ne tu, o tavo personažas. Taigi citatos iš, tarkim, Tolkieno laiškų netinka, o visą medžiagą taip pat reikia atitinkamai apdoroti ir pateikti. Na, jau anoje pliurpalų gijoje esu sakiusi, kaip, mano manymu, suklydome. Šarūnas - žmogus, dalyvavaujantis debatuose. Aš gi apie "normalius" debatus ničnieko neišmanau. Todėl mudu visiškai skirtingai įsivaizdavome šitą diskusiją, pradedant tema, baigiant žinutės organizavimo sistema. Atsiprašau, Šarūnai, kad apsipykom - pamirškim tai. Juk čia tik debatai. Be to, bandomieji. Jeigu kam nors jie patiko ir būtų norinčių dar pabandyti, dabar jau matote, kur būtina patobulinti šitokį sumanymą. Mes labai daug ką (praktiškai viską) darėme "eigoje". Aš naudojausi savo jau seniai sukurtu personažu, o Muniras atsirado tiesiog akyse - labai ilgai jis net vardo neturėjo, todėl ir buvo vadinamas "juo"
Rašydama įžangines žinutes, dar nežinojau, kokį "settingą" (veiksmo vietą) Laiqua sugalvos, ir tik vėliau išgirdau apie Haradą. Visa tai buvo be galo įdomi improvizacija. Labai labai dėkoju tiems forumiečiams, kurie nepatingėjo įsijungti į šitą mūsų sužaidimą. Minios teismas, žinoma, geriau veikia, kai tos minios daugiau, tačiau vėlgi - čia buvo tik bandymas. Ačiū, kad nepabūgote eksperimento.Tai štai. Išvažiuoju. Turbūt jau kokį šimtą kartų manęs klausė, kaip jaučiuosi, ar nebijau, ar jaudinuos, ar liūdna... Per pastarąsias dvi savaites mano požiūris keitėsi nekart, o dabar galvoje pilka maišalynė, taigi atsakyti tiesiai šviesiai negaliu. Norėčiau viską iškeist į akinančią baltą tylą. O gal atvirkščiai - į amžinai dumblotą gatvę su pilku lietum be žaibų ir pabaigos. Norėčiau dirbt kasininke ar pardavėja, ar šiaip bet kuo, nepastebimu tokiu. Po metų dvejų ištekėt, pasigimdyt vaiką, paskui antrą, gal trečią. Gyvent gyvenimą, kuriame galvą skauda dėl komunalinių mokesčių, kiauro stogo, pašto ženklų. Neturėt komputerio ir internetą matyti kartą per mėnesį kavinėje. Šeštadienių vakarais vaikščioti su savo žmogum palei Vilnelę, kartais susitikti mokyklos laikų draugę ir žiūrint jai į akis ramiai pasakyti: "Žinai, išties, - kol kas gyvenu kaip visada..." Džiaugtis galimybe atsiversti knygą. Vasarą maudytis upėj, žiemą - sniege. Pyktis ir verkti.
Nežinau, kodėl yra ne taip. Kodėl be tų sudėtingų buities problemų dar reikia pasidaryti papildomų. Nedrįstu nieko keisti. Ir todėl visąlaik esu ant slenksčio.
Devinta klasė, licėjus. Naujokai jau spėjom apsitrinti, bet pažįstam vieni kitus visgi paviršėliais, kiek spėjom pamatyt ir išgirsti. Per etikos pamoką užduotis: pabandykite įsivaizduoti, kaip mąsto jūsų suolo draugas, ir atsakykite į tris klausimus. Jų nebepamenu... Bet vienas buvo apie ateities viziją. Taip jau nutiko, tądien sėdėjau su vaikinu, su kuriuo ne per daugiausiai buvau bendravusi, taigi jo susidaryta nuomonė apie mane buvo būtent ta - paviršinė. Savo lapelyje jis pirmuoju asmeniu už mane užrašė: "Ateityje įsivaizduoju, kad tapsiu karjeriste - pasieksiu aukštus karjeros laiptelius, tačiau būsiu darboholikė, nes draugų ypatingai daug neturėsiu. Gal turėsiu vyrą, vaikus." Kvailas atsakymas, paiki žodžiai (bent jau taip skamba dabar, vartant aną lapelį rankose...). Tačiau keista - nes likusi lapelio dalis primarginta atsakingai ir gan taikliai. Perskaičiau tąkart, atlaidžiai nusišyposojau, bet gerklėje įstrigo gumulas. Nejau mane tikrai tokia laiko? Ar čia - reali nuomonė, ar tik noras įgelti? Paklausiau kitos bendraklasės, su kuria mokėmės kartu nuo pat pradinės mokyklos. Klausiau netiesiai, nemoku... bet ji išgirdo. Žiūrėdama man į akis, paklausė: "O tu turbūt nori: namai, šeima..." Buvau jai dėkinga. Kad suprato. Kam blaškymaisi... baltos ir juodos klajos... gyvybės ratas, aptvertas grotom... Noriu paprastai, nesiplėšyti dėl išsilavinimo ir "intelektualinio statuso", bet dabar jau nebe metas apie tai galvoti. Buvo norų viską mest ir nerti gilyn, bet... Tas taškas laike ir erdvėje, kuriame dabar esu, stumia mane viena kryptimi, o ne kita, kad ir kaip būtų skaudu. Todėl, viena vertus, liūdna ir nesinori - nes šitas Nuotykis yra kitų nuotykių užuomazga, - kita vertus, tai yra geriausia, kas man dabar, esant čia ir darant tai, ką darau, galėjo nutikti. Tai yra didelė galimybė, ir aš džiaugiuosi, kad ją gavau. Kaina visada bus čia ir svers atgal, tačiau nubraukti to, ką padariau, ir grįžti ten, kur viskas prasidėjo, jau neįmanoma.
Galbūt kam nors įdomu, ar pasikeitė mano nuotaikos po anų ankstesnių paklodžių. Žinoma, keitėsi - daug kartų. Bet bendras požiūris, deja, visiškai kitoks nei buvo prieš metus dvejus. Vakar klausiau, ar kas nors iš veteranų yra dabar, po kelerių metų, pasiskaitęs savuosius prisistatymus (dešimt punktų). Perskaitai ir matai: kai kas keičiasi, kai kas ne, bet vis tik - keičiasi. Aš jaučiu, kad man reikia atostogų, ir dabar tam pats tinkamiausias metas. Forume nerašysiu... Prisijungsiu įmesti "...omeny...", nes čia jau yra jo pradžia, o pati istorija vis dar man svarbi ir artima (sutapimas: popieriai su tekstu bus šalia manęs lėktuvo kabinoje; kas žino, gal pagaliau pabaigsiu tą vis nepasirašantį gabalėlį). Galbūt dar kada kokius pora žodžių... Bet šiaip netrukdysiu jūsų savo įkyriais tvindymais. Jeigu kam nors pasidarys įdomu, kaip aš ten Kinijoj gyvenu, stengsiuosi reguliariai rašyti (ir duoti nuorodas į nuotraukas) savo bloge:
http://starlin-elvea.livejournal.com/
Komentuoti ten gali ir anonimai. Kai kurie įrašai yra "po spyna" - skirti tik draugams, taigi jei kam nors įdomūs ir tie, vienintelis kelias yra užsiregistruoti LJ (rašyt dienoraščio užsiregistravus nebūtina) ir būti įtrauktam į mano draugų sąrašą.
Šiaip su manimi lengviausia bus susisiekti per:
El. paštą (ettelie @ gmail.com)
Skype (ettelie)
MSN (ettelie @ hotmail.com)
ICQ (326574610)
Galite rašyti AŽ, įsijungsiu funkciją, kad man praneštų į paštą apie naują žinutę...
Mano telefono numeris veiks maždaug iki rugsėjo vidurio (tačiau jau nuo rytojaus būsiu už Lietuvos ribų). Paskui sutartį nutrauksiu, ir grįžusi įsigysiu naują numerį.
Tokia tad "praktinė" informacija, jeigu ji tik kam nors įdomi. Baisingiausiai atsiprašau, kad įkyriu savo asmeninio pobūdžio rašliavomis. Tiesiog tebūnie tai užfiksuota mano nuotaika "prieš" - žiūrėsim, kas bus "po".
Šią akimirką man neliūdna, bet žinau, kad atsigulusi miegoti toms kelioms valandoms, kurios liko iki atsikėlimo, prisiminsiu Veidus. Veidus žmonių, su kuriais man gera. Tarp jų yra vos keli, kurių pasiilgsiu kaip nežinau ko. Betgi to ir pakanka - vien žinoti, kad yra kažkas - nors tik vienas, du, trys - ką gaila palikt. Net tokiam neilgam laikui kaip vieneri metai. Ačiū visiems, kurie atsisveikino, kurie siuntė linkėjimus ir tikino, kad lauks sugrįžtant. Man tai labai, labai labai daug reiškia. Tokios akimirkos priverčia mane suabejoti abejonėmis. Cogito ergo sum... nukryptemė. Bet. Na štai, susigraudinau. Gana.
Jei rytoj apie pusę antros dienos pamatysite iš Vilniaus oro uosto kylantį lėktuvą, pamojuokite. Aš žiūrėsiu žemyn ir mojuosiu atgal.
Sudie!
~Barbora~
Koks tamstų kantrybės rekordas? *me ištvėrė 50600 (+/- 50).
?
