#31
Standartinė
Indraja » 19 Lap 2006, 18:17
Visgi dalyvavimas subkultūroje jėgiškas jau vien temų (nusi)šnekėjimui įvairove...
Kodėl moterims patinka slešas? Kodėl slash santykių vaizdavimas joms gali būti patrauklesnis už het?
Viename Exon rastame straipsnyje vardinamos hipotezės (apytiksliai):
1. Priimtinesnė scena su lygiais ir stipriais dalyviais (masinė kultūra retai taip vaizduoja hetero poras; moterį tokiai porai sunkoka rasti kanone).
2. Aprašomi idealūs meilužiai, o hetero poroje taip juos pavaizduoti trukdytų didesnio panašumo į kanoną sąlyga (homoseksualūs santykiai leidžia sėkmingiau pamiršti kanoną, o apie juos pačius rašytojos neišmano).
Girdėjau ir nuomonę, kad:
3. Het scena moteriai ne itin maloni, nes jos veikėja gali sukelti pavydą.
Yra ir labai paprasta, aritmetinė:
4. Vienai slash scenai tenka dvigubai daugiau vyrų nei vienai het.
Ir labai akivaizdus dalykas –
5. Slešinė scena patraukia pigiausiu būdu – skandalingumu, radikaliu skirtumu nuo to, kas priimta, pikantiškumu.
Išplėtosiu dar porą hipotezių, tik vargu ar nuosavų. Iš kolektyvinės (ne)sąmonės.
6. Skaitytoja ir nori (tegu pasąmoningai) identifikuotis su veikėju vyru, ir nenori pamiršti, kad jai erotiniu požiūriu patrauklūs vyrai.
Labiau remsiuosi filmų žiūrėjimo patirtimi. Aptariamoms rašytojoms ir paišytojoms kinas įtaką irgi daro. Žiūrovės santykis su veikėjais gali būti įvairus, nebūtina su kuo nors smarkiai susitapatinti; dėmesys veikėjui nebūtinai turi turėti erotinę komponentę – bet dažnai pasitaiko ir viena, ir kita. (Ir nebūtinai ta erotinė dedamoji turi būti ryškesnė už paprastą gėrėjimąsi!). Su moterimi veikėja tapatintis sutrukdo įvairios priežastys. Ana gyvena per daug besiskiriantį nuo žiūrovės ar jos svajonių gyvenimą, jame atlieka „ne tokį“ vaidmenį. Veikėjos paveikslo pagalba autoriai nagrinėja ne itin įdomias problemas (moteriškam personažui itin retai tenka atstovauti Žmogų, besiaiškinantį santykį su Pasauliu – jai tenka būti tik Moterimi). Ji atrodo tik kaip masalas žiūrovams vyrams. Ir iš vis pagrindinė veikėja moteris būdinga filmams, kurių kuri nors žiūrovė nė nežiūri. Man teko matyti tik keletą filmų, kurių veikėja neužkliūtų šiais požiūriais. Tarkim, „Kontaktas“ (statytas pagal knygą, kurią rašydamas šviesus žmogus Karlas Saganas kaip savo alter ego specialiai pavaizdavo moterį). Į vyrą veikėją moteris gali pasižiūrėti būtent kaip į Vyrą. Spėju, kūrėjai tikisi būtent tokios reakcijos. Bet irgi reikia aplinkybių – kad jis būtų pavaizduotas toks Vyriškas, kad skonį atitiktų. Jei nuo pradžių pasakojama ryškiai beveik „pirmuoju asmeniu“, kils noras tapatintis, ne žavėtis. Ką žiūrovei jausti, kai personažas įsivelia į meilės istoriją? Jei prasideda tiesmuka erotika, gali tekti nors iš dalies „išnerti“ iš išgyvenamo pasaulio. Nebent santykiai su tuo pasauliu jau tikrai toli pažengusios stadijos. Arba jei scena išlaiko dėmesį tiesiog kaip meno kūrinio dalis. Bet šiais laikais prasti erotikos vaizdavimo reikalai. Slash atveju tokių problemų kilti neturėtų. Jeigu slash būtų filmas, veikiausiai kiltų kitokios problemos – net ir labai įsigyvenusiai ir labai liberaliai žiūrovei atitinkamas vaizdelis pirmiausia pasiųstų krūvą visai ne tų signalų, susijusių su tokių situacijų neįprastumu ir vertinimu. O tekstas ir net paveikslas, žinia, ne filmas – ne „iš tikrųjų“.
7. Kartais lengviau pripažinti fanfiką, kuris pabrėžtinai skiriasi nuo kanono, nei besiskiriantį svarbiais dalykais, bet ne pabrėžtinai atvirai. (Antru atveju suveikia asmeninė autorių teisių apsaugos tarnyba). Tarkim, „Juodoji Ardos knyga“ man daug priimtinesnė už NP trilogiją. HP ar Tolkino pasaulio kanono atžvilgiu bet koks lytinių santykių vaizdavimas – ryškus posūkis į šoną. Ir ne dėl to, kad autoriai nesuprato jų svarbos. Vienas pasaulis tiesiog visų pirma vaikams, o kitame lytinis gyvenimas suvokiamas pagarbiai – kaip tą pagarbą supranta krikščioniška tradicija. (JRRT rašė apie elfų dauginimąsi!). Man būtų nejauku skaityti apie Aragorną ir Arveną. Tai tartum epizodas iš paties JRRT aprašyto jų dviejų gyvenimo, bet absoliučiai neįmanomas pagal jo skonį ir etiką. Žodžiu, autorius bando tai prikergti prie JRRT Viduržemės!? O Aragorno ir Boromiro ryšys iškart, deklaratyviai skelbtų: „Tai akiplėšiška pramoga, paremta kanono ir mūsų pokšto radikaliu nesuderinamumu“. Į antrąjį atvejį žiūrėčiau pagarbiau. O pagarbiausiai, beje – į tuos autorius, kurie sugeba pakankamai meniškai ir pakankamai savitai atskleisti paties kanono idėjų briaunas. Tai sunkesnis, įsiklausymo bei suvokimo, o ne akiplėšiškumo reikalaujantis kelias.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG
(įsivaizduoju, kiek vaikučių dabar puls mokytis rusiškai).
.
.
Kartais tokių perlų pasitaiko... 
Juodosios.
