Nemirtingieji
Nuo neatmenamų laikų žmonės tiki, kad mirusieji gali prisikelti iš kapo ir aplankyti savo mylimus žmones. Manoma, kad kiekvienas, įvykdęs nusikaltimą, arba nusikaltimo auka po mirties gali tapti vaiduokliu. Jų sielos amžinai kankinasi ir klajoja po gyvųjų pasaulį, ieškodamos ramybės.
Baisiausia yra būti užkastam gyvam. Kas atsitinka, kai tariamas lavonas atsigauna ir bando išlysti iš karsto? Ar tai galėjo būti pasakojimų apie vampyrus, nemirtinguosius kraugerius, šaltinis?
Vampyrai
Vampyrai – tai nei gyvi, nei mirę lavonai, kurie naktį keliasi iš kapų ir siurbia gyvųjų kraują. Pasak tautosakos, vampyrai gali įgauti vilko ar šikšnosparnio pavidalą, netgi pavirsti beformiu rūku.
Prieš siurbdamas aukos kraują vampyras savo auką užhipnotizuoja, tad žmogus šio siaubingo nutikimo visai neprisimena, tik skundžiasi blogai miegojęs ir nebeturintis jėgų. Kartais ant aukos kaklo lieka vampyro darbą išduodančios durtinės žaizdelės, tačiau paprastai jos tuoj pat užsitraukia, lieka tik vos matomos raudonos žymės. Po kraujo puotos vampyras įlenda atgal į savo karstą, kad pailsėtų ir pasiruoštų kitai nakčiai. Diena po dienos auka vis blykšta ir silpsta, kol pagaliau miršta.
Gyvųjų kraujas apsaugo vampyro lavoną nuo suirimo. Vampyrą galima lengvai atpažinti iš puikiai išsilaikiusio kūno. Nesvarbu, ar ilgai vampyras buvo palaidotas, karste jis visada atrodo kaip gyvas – akys žiba, o skruostai rausvi. Plaukai ir nagai taip pat nenustoja augti.
Žmonės vampyrų bijo dar ir todėl, kad jie gali savo aukas užkrėsti nepasotinamu kraujo troškimu.
Manoma, kad vampyrais pavirsta tik tie žmonės, kurie vampyrų užpulti netenka kraujo ir miršta. Kiti tvirtina, kad vieno ar dviejų užpuolimų pakanka, kad vampyro auka po mirties sugrįžtų į žemę kaip dar vienas vampyras. Žmogus, mirusio nuo vampyro pabučiavimo, karsto vidų reikia pabarstyti aguonos grūdeliais, o ant dangčio padėti erškėčio šakelę.
Kartais įmanoma apsisaugoti nuo vampyrų galima taip: reikia miegamajame palei duris ir langus paberti druskos, o po pagalve laikyti kryžių. Druska, česnakas ir kryžius – tai tradicinės priemonės vampyrams atbaidyti.
Vampyro užpultas žmogus gali bandyti apsiginti valgydamas žemę nuo vampyro kapo arba išsitrindamas vampyro krauju. Tačiau vienintelis patikimas būdas sunaikinti vampyrą – tai perkelti jo karstą į kitą vietą (geriau užkasti kryžkelėje), o širdį persmeigti šeivamedžio kuolu.
Lilit
Pirmoji vampyrė buvo Lilit, nakties karalienė ir demonų motina. Ji taip pat buvo pirmasis nepavykęs Jahvės kūrinys. Jis sukūrė Lilit iš molio ir atidavė Adomui už žmoną, bet jos siela buvo sužalota ir ji gimdė tik piktąsias dvasias. Palikusi Adomą ji prisijungė prie Šėtono palydos, o vietoj jos iš Adomo šonkaulio Jahvė sukūrė kitą moterį, vardu Ieva.
Lilit pavydėjo Ievai, žmonių motinai, ir nekentė vaikų. Sakoma, kad naktį ji vagia kūdikius ir išneša į dykumą. Ji dažnai pasirodo šalia gimdančios moters, kad galėtų pagrobti tik ką gimusį kūdikį.
Šią demonę garbina jos grožio apakinti jauni vyrai. Vienintelis dalykas, kuris išskiria ją iš kitų moterų, yra šiurkštūs juodi palukai ant kojų. Tačiau ji vaikšto užsidengusi kojas, kad joks vyras negalėtų jų pamatyti ir nesuprastų, kas ji tokia.
Patikimiausias būdas apsisaugoti nuo jos – ant miegamojo durų užrašyti: „Čia gali įeiti Adomas ir Ieva, tik ne karalienė Lilit“.
Sukubai
Piktosios dvasios, Lilit ir Adomo palikuonys, yra vadinamos inkubais ir sukubais. Sukubai – tai moteriškos lyties piktosios dvasios, kurios lanko vyrus sapnuose ir juos vilioja.
Drakula
Tikrieji vampyrų namai – Rytų Europoje. Legenda gimė Rumunijoje ir Vengrijoje XVI amžiaus pradžioje, kai plito daugybė gandų apie vampyrus.
Grafas Drakula – garsus vampyras, gyvenęs Rumunijos provincijoje Transilvanijoje. Tikrasis jo vardas buvo Vladas (arba Grafas) Tepesas. Jis buvo senos žiaurių didikų dinastijos palikuonis. Šiems didikams patikdavo kankinti žmones ir stebėti, kaip jie miršta.
Grafas Drakula buvo nemalonios išvaizdos. Jo šnervės buvo lenktos, lūpos kraujo raudonumo, dantys ilgi ir aštrūs, o delnai plaukuoti. Taigi grafas turėjo visus vampyrui būdingus bruožus.
Drakula Transilvanijoje gyveno beveik tris šimtus metų.
Gyvybę palaikydavo gerdamas savo dvaro valstiečių kraują.
Apie 1890 metus jo dvare buvo likę nebedaug valstiečių, todėl jis nusprendė apsigyventi Anglijoje.
Jaunas nekilnojamojo turto agentas Džonatanas Harkeris atvyko į Drakulos pilį, kad sudarytų sutartį dėl pilies pirkimo. Naktį moteris vampyrė paragavo jo kraujo. Netrukus Drakula atvyko į Angliją, užpuolė jauną Harkerio žmoną ir išgėrė jos kraują.
Tuomet Harkeris suprato, su kuo turi reikalą. Su keletu draugų jis nusivijo Drakulą į Transilvaniją. Vos tik Harkeris perrėžė Drakulai gerklę, jo draugas vampyrą persmeigė kuolu.
Undinės
Prie jūros gyvenantys žmonės pasakoja, kad vandenyje gyvena keisti padarai. Jie panašūs į žmones, bet turi žuvies uodegą. Kartais jie išnyrą į paviršių. Moteriškos būtybės paprastai vadinamos undinėmis, o vyriškos – vandeniais. Graikų mitologijose tai jūrų nimfos ir tritonai.
Šie jūrų gyventojai paprastiems mirtingiesiems yra pavojingi. Jūreiviai žino, kad pamatyti undinę – blogas ženklas. Dažnai tai reiškia mirtį jūroje. Undinės sėdi ant uolų, šukuojasi savo gražius ilgus plaukus ir dainuoja viliojančias dainas. Trokšdami geriau jas girdėti jūrininkai plaukia artyn ir jų laivai sudūžta į uolas.
Kaip nors sutrukdytos ar įžeistos undinės negailestingai keršija. Sykį vienam jaunuoliui undinė atidavė auksą, sidabrą ir deimantus, kuriuos ji rado sudužusiame laive. Jaunuolis paėmė dovanas ir keletą brangenybių padovanojo savo mirtingai mylimajai. Po to jis pasielgė dar blogiau: kelis kartus neatėjo į sutartą pasimatymą su undine. Undinė supyko ir labai pavyduliavo. Vieną dieną ji jaunuolį nuplukdė prie netoli esančio groto, žadėdama, kad iškels į paviršių visus kada nors nuskendusių laivų turtus. Jos belaukdamas jaunuolis užmigo, o atsibudęs pamatė, kad yra aukso grandinėmis prirakintas prie uolos jūros dugne. Jis tapo savo paties godumo auka ir buvo įkalintas amžiams.
Žmonės pasakoja apie undines, kurios išteka už žmonių ir daugelį metų gyvena žemėje. Sakoma, kad undinė turi užburtą kepuraitę, be kurios ji nebegali sugrįžti į jūrą. Jeigu kam pavyksta pavogti ir paslėpti kepuraitę, tas gali ją vesti. Tačiau jeigu undinė kada nors ją suras, tuoj pat pradings bangose.
Žvėrys ir pabaisos
Įvairiuose pasaulio kraštuose pasakojama apie keistus žvėris pabaisas – pusiau žmones, pusiau gyvūnus. Kai kurios iš šių mitinių būtybių, pavyzdžiui, basiliskas, grifonas ir sfinksas, turi kelių skirtingų gyvūnų išorės bruožų, tačiau pasižymi žmogiška išmintimi. Kitos kadaise buvo žmonės, o vėliau virto baisias padarais – tokiais kai vilkolakiai ar gorgonė Medūza.
Pabaisos buvo nepaprastai didelės ir stiprios. Žiaurūs ir pikti padarai kenkė žmonėms, tačiau narsūs didvyriai juos pergudraudavo ir pagaliau nukaudavo.
Vilkolakis
Daugelyje šalių dar ir dabar tebetikima, jog žmonės kartais pasiverčia didžiuliais nuožmiais žvėrimis – vilkais, tigrais ar lokiais. Toks tikėjimas galėjo atsirasti senovėje. Kai kuriuose kraštuose medžiotojai, norėdami arčiau prisėlinti prie savo grobio, slepiasi nukauto žvėries kailyje. Pasakojama, kad Vakarų Afrikoje gyvenantys „žmonės – leopardai“, norėdami užmušti ir suėsti žmogų, keičia išvaizdą apsigaudami leopardo kailiu. Kitoje Afrikos vietoje kartą medžiotojas nušovė keistą hieną su auksiniais auskarais.
Vilkolakiai naktį virsta žvėrimis, o dieną, saulei tekant, atvirsta į žmones. Indijoje pasakojama apie pakliuvusią į spąstus vilkolakę – tigrę. Kitą dieną vietoj jos kaimiečiai rado nuogą moterį. Kartais medžiotojas naktį šauna į laukinį žvėrį, o rytą kuris nors iš kaimo gyventojų jau šlubčioja, vilkdamas sužeistą koją.
Europoje nusikaltę žmonės dažniausiai pavirsta vilkais. Tačiau kartais vilkolakiu gali virsti ir žmogus, norintis atkeršyti savo priešui arba trokštantis sėti blogį. Norėdamas tapti vilkolakiu žmogus turi atlikti įvairius ritualus. Tinkamiausias metas tokiam pasikeitimui – vidurnaktis. Būtinai turi šviesti mėnulio pilnatis. Būsimasis vilkolakis aplink save apsibrėžia magišką ratą ir sukuria laužą, virš kurio pakabina katilą su stebuklingu žolių bei nuodų gėrimu. Įsitrynęs kūną tepalu, pagamintu iš ką tik nugalabytos katės taukų, anyžių sėklų, opijaus bei kitko, apsisiautęs kailiu, jis atsiklaupia prieš stebuklingąjį katilą, kuris verda ant lėtos ugnies, ir monotonišku balsu ima kartoti burtažodžius.
Jeigu ritualas atliekamas teisingai, žmogus įgyja vilko pavidalą. Tapęs vilkolakiu, jis pradeda savo naktinį darbą – nužudo ir suėda savo auką. Moteris, virtusi vilkolake, suėda savo bei kitų moterų vaikus.
Vilkolakio neįmanoma atskirti nuo tikro vilko. Išvertus kailį kai kuriems pavyksta nuslėpti savąją vilko prigimtį. Todėl įtarimą turėtų kelti visi, kas turi stačias mažytes ausis, išsikišusius dantis, stiprius lenktus nagus, tankius suaugusius antakius, vienodo ilgio smilių ir didįjį rankų pirštus arba tiesiog yra labai plaukuoti.
Sužeistas arba užmuštas vilkolakis čia pat atgauna žmogaus pavidalą. Nušauti tokį padarą galima tik užtaisius šautuvą sidabrine kulka.
Basiliskas
Basiliskas, atrodantis kaip pusiau gaidys, pusiau gyvatė, yra visų gyvačių karalius. Sakoma, kad šitoks padaras atsiranda, kai gyvatė išperi gaidžio kiaušinį. Jis yra katės dydžio, turi gaidžio kūną ir gyvatės galvą bei uodegą.
Kuodas arba skiauterė ant viršugalvio atrodo tarsi karališka karūna.
Šie baisūs padarai yra dvejopi. Vieni turi galvą, panašią į Medūzos, į kurią kas tik pažvelgia – suakmenėja iš siaubo ir miršta. Kitų žvilgsnis naikina viską aplinkui – iš dangaus krinta paukščiai, vietoje miršta gyvūnai, o augalai ima vysti ir pamažu nudžiūva.
Vos išgirdusios savojo karaliaus šnypštimą visos gyvatės sprunka į šalis. Tik žebenkštis ir gaidys gali atsilaikyti prieš basiliską. Žebenkšties ginklas – jos aštrūs dantys. Be to, ji žino, kad bet kokias žaizdas išgydys rūtos lapai. Išgirdęs gaidžio giedojimą basiliskas žūva
Grifonas
Tai pabaisa, atrodanti kaip sparnuotas liūtas su erelio galva ir stačiomis šuns ausimis. Šio plėšrūno nagai yra tokie didžiuliai, jog Turkijoje ir Irake, kur šitie grifonai gyvena, iš jų nagų darydavo geriamuosius indus.
Grifonas yra aštuonis kartus didesnis už liūtą ir stipresnis nei šimtas erelių. Kaip ir erelis, jis suka lizdą, tačiau vietoj kiaušinio padeda agatą.
Grifonai turi nuojautą, kuri jiems atskleidžia lobių slaptavietes. Jie stebi aukso kasyklas ir baudžia žmones, kurie bando vogti jų brangenybes.
Grifonai skraido aukštai danguje ir sergsti savo turtus. Jų nagai sudraskė į skutelius daugybę vagių.
Tačiau viena tauta, vienakiai arimaspai, sugebėjo apgauti grifonus. Arimaspai gyveno šalia dykumos, kurioje buvo gausu aukso smilčių. Šią dykumą saugojo grifonai. Dieną, kai saulė labiausiai įkaitindavo smėlį, grifonai sulįsdavo į požemius, o arimaspai vogdavo aukso dulkes. Jie jodavo ant kupranugarių patelių, kurios atgal bėgdavo labai greitai, nes nerimavo dėl namuose paliktų kupranugariukų.
Kita grifonų užduotis – traukti dievų vežimus. Todėl jie arklius laikė savo varžovais ir juos medžiojo. Grifonas įstengdavo nusinešti gana stambų arklį
Sfinksas
Sfinksu vadinama baidyklė, turėjusi liūto kūną, erelio sparnus ir snapą. Pasak graikų legendos, deivė Hera atsiuntė sfinksą į Tėbus bausti žmonių už girtuokliavimą. Šis įprotis atsirado, kai Dionisas juos išmokė daryti vyną. Sfinksas įsikūrė ant uolos prie kelio į Tėbus ir visiems praeiviams užmindavo mįslę. Nelaiminguosius, kurie mįslės neįmindavo, sfinksas sudraskydavo ir suėsdavo.
Niekam nepavyko rasti tinkamo atsakymo. Pagaliau karalius Kreontas paskelbė, kad tam, kas pirmas įmins mįslę, atiduos visą savo karalystę.
Maždaug tuo pačiu metu į Tėbus atkeliavo Edipas. Kai Edipas buvo dar kūdikis, orakulas išpranašavo, kad jis nužudys savo tėvą ir ves savo motiną. Jis augo tolimoje šalyje globojamas įtėvių, kuriuos laikė tikraisiais savo tėvais. Sužinojęs pranašystę ir norėdamas jos išvengti, Edipas paliko savo šalį. Keliaudamas sutiko savo tėvą Lają ir jį nužudė.
Sfinksas uždavė Edipui klausimą: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną – dviem, o vakare – trimis kojomis?“
Edipas atsakė:“Nagi, suprantama, žmogus. Vaikystėje jis ropoja keturiomis, suaugęs vaikšto dviem kojom, o atėjus senatvei pasiramsčiuoja lazda“.
Sfinksas įniršo, kad atsirado sugebantis įminti jo mįslę., šoko nuo uolos ir užsimušė.
Edipas tapo Tėbų valdovu ir vedė karalinę Jokastę, savo motiną. Taip išsipildė antroji pranašystės dalis.
Šventasis Jurgis ir slibinas
Visų pasaulio šalių legendos dažnai pasakoja apie kautynes su pabaisomis.
Šventasis Jurgis buvo kareivis krikščionis, kurį maždaug 300 metais nukankino Lydos mieste, Palestinoje. Jo vardą išgarsino populiarus viduramžių pasakojimas apie tai, kaip jis išgelbėjo karalaitę nuo baisaus slibino.
Libijoje, prie Sileno miesto sienų, šalia ežero įsikūrė slibinas. Jis siaubė visą apylinkę. Karalius pasiuntė savo karius nukauti pabaisos, bet nuo jos nuodingo kvėpavimo mirdavo visi, kas tik prisiartindavo.
Iš pradžių nelaimingi gyventojai dar įstengdavo patenkinti slibino apetitą. Jie kasdien jam siųsdavo po porą avių. Tačiau po kelių mėnesių jų bandos išnyko. Tuomet buvo sutarta, kad kasdien burtų keliu gyventojai iš savo tarpo slibinui aukos po vieną žmogų, taip mėgindami gelbėti likusius.
Pagaliau burtai lėmė aukoti karaliaus dukterį. Tėvas nenorėjo jos atiduoti, siūlė visus savo turtus, tačiau gyventojai atkakliai reikalavo, kad karalaitė pasiaukotų kaip ir visi kiti. Karalaitei dėl jos jaunumo ir karališkos kilmės buvo suteikta malonė ir padaryta vienintelė nuolaida – leista gyventi dar aštuonias dienas. Pasibaigus šiam laikui ją nulydėjo prie ežero.
Tuo metu pro šalį jojo Šventasis Jurgis ir pamatė ašaromis apsipylusią karalaitę, laukiančią mirties. Drąsusis riteris ryžosi stoti į kovą su slibinu. Suklupęs ant kelių, jis paprašė Viešpatį pagalbos.
Netrukus pasirodė slibinas. Riteris sėdo ant žirgo ir narsiai puolė pabaisą. Jam pavyko ietimi persmeigti storą slibino odą, tačiau pabaisa liko gyvas. Kai slibinas pasiduodamas apsivertė ant nugaros, karalaitė užrišo jam ant kaklo savo juostą ir nusivedė sutramdytą siaubūną į miestą. Džiūgaujantiems miestiečiams Šventasis Jurgis paaiškino, kad pergalę jis iškovojo tik su Kristaus pagalba. Kai karalius ir jo valdiniai prižadėjo tapti krikščionimis, Šventasis Jurgis nukirto slibinui galvą.
Čia mano viena iš mėgstamiausių legendų, bet kažkur nukišau ilgąją versiją
