Pabaisos ir Legendos

Kiti pokalbiai ne į temą

Pabaisos ar legendos?

Pabaisos, mitiniai padarai
3
19%
Legendos, fantastinės istorijos
13
81%
 
Viso balsųCOLON 16

Žinutė
Autorius
Vartotojo avataras
Bombadilas
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 785
UžsiregistravoCOLON 01 Bir 2009, 16:24
MiestasCOLON Old Forest

Pabaisos ir Legendos

#1 Standartinė Bombadilas » 18 Spa 2009, 17:15

Man labai įdomi jūsų nuomonė apie įvairius mitinius gyvius, padarus ir pabaisas, taip pat legendos. Nežinau kaip jum, bet man legendos yra labai svarbusdalykas.

Nemirtingieji

Nuo neatmenamų laikų žmonės tiki, kad mirusieji gali prisikelti iš kapo ir aplankyti savo mylimus žmones. Manoma, kad kiekvienas, įvykdęs nusikaltimą, arba nusikaltimo auka po mirties gali tapti vaiduokliu. Jų sielos amžinai kankinasi ir klajoja po gyvųjų pasaulį, ieškodamos ramybės.
Baisiausia yra būti užkastam gyvam. Kas atsitinka, kai tariamas lavonas atsigauna ir bando išlysti iš karsto? Ar tai galėjo būti pasakojimų apie vampyrus, nemirtinguosius kraugerius, šaltinis?
Vampyrai

Vampyrai – tai nei gyvi, nei mirę lavonai, kurie naktį keliasi iš kapų ir siurbia gyvųjų kraują. Pasak tautosakos, vampyrai gali įgauti vilko ar šikšnosparnio pavidalą, netgi pavirsti beformiu rūku.
Prieš siurbdamas aukos kraują vampyras savo auką užhipnotizuoja, tad žmogus šio siaubingo nutikimo visai neprisimena, tik skundžiasi blogai miegojęs ir nebeturintis jėgų. Kartais ant aukos kaklo lieka vampyro darbą išduodančios durtinės žaizdelės, tačiau paprastai jos tuoj pat užsitraukia, lieka tik vos matomos raudonos žymės. Po kraujo puotos vampyras įlenda atgal į savo karstą, kad pailsėtų ir pasiruoštų kitai nakčiai. Diena po dienos auka vis blykšta ir silpsta, kol pagaliau miršta.
Gyvųjų kraujas apsaugo vampyro lavoną nuo suirimo. Vampyrą galima lengvai atpažinti iš puikiai išsilaikiusio kūno. Nesvarbu, ar ilgai vampyras buvo palaidotas, karste jis visada atrodo kaip gyvas – akys žiba, o skruostai rausvi. Plaukai ir nagai taip pat nenustoja augti.
Žmonės vampyrų bijo dar ir todėl, kad jie gali savo aukas užkrėsti nepasotinamu kraujo troškimu.
Manoma, kad vampyrais pavirsta tik tie žmonės, kurie vampyrų užpulti netenka kraujo ir miršta. Kiti tvirtina, kad vieno ar dviejų užpuolimų pakanka, kad vampyro auka po mirties sugrįžtų į žemę kaip dar vienas vampyras. Žmogus, mirusio nuo vampyro pabučiavimo, karsto vidų reikia pabarstyti aguonos grūdeliais, o ant dangčio padėti erškėčio šakelę.
Kartais įmanoma apsisaugoti nuo vampyrų galima taip: reikia miegamajame palei duris ir langus paberti druskos, o po pagalve laikyti kryžių. Druska, česnakas ir kryžius – tai tradicinės priemonės vampyrams atbaidyti.
Vampyro užpultas žmogus gali bandyti apsiginti valgydamas žemę nuo vampyro kapo arba išsitrindamas vampyro krauju. Tačiau vienintelis patikimas būdas sunaikinti vampyrą – tai perkelti jo karstą į kitą vietą (geriau užkasti kryžkelėje), o širdį persmeigti šeivamedžio kuolu.
Lilit

Pirmoji vampyrė buvo Lilit, nakties karalienė ir demonų motina. Ji taip pat buvo pirmasis nepavykęs Jahvės kūrinys. Jis sukūrė Lilit iš molio ir atidavė Adomui už žmoną, bet jos siela buvo sužalota ir ji gimdė tik piktąsias dvasias. Palikusi Adomą ji prisijungė prie Šėtono palydos, o vietoj jos iš Adomo šonkaulio Jahvė sukūrė kitą moterį, vardu Ieva.
Lilit pavydėjo Ievai, žmonių motinai, ir nekentė vaikų. Sakoma, kad naktį ji vagia kūdikius ir išneša į dykumą. Ji dažnai pasirodo šalia gimdančios moters, kad galėtų pagrobti tik ką gimusį kūdikį.
Šią demonę garbina jos grožio apakinti jauni vyrai. Vienintelis dalykas, kuris išskiria ją iš kitų moterų, yra šiurkštūs juodi palukai ant kojų. Tačiau ji vaikšto užsidengusi kojas, kad joks vyras negalėtų jų pamatyti ir nesuprastų, kas ji tokia.
Patikimiausias būdas apsisaugoti nuo jos – ant miegamojo durų užrašyti: „Čia gali įeiti Adomas ir Ieva, tik ne karalienė Lilit“.

Sukubai

Piktosios dvasios, Lilit ir Adomo palikuonys, yra vadinamos inkubais ir sukubais. Sukubai – tai moteriškos lyties piktosios dvasios, kurios lanko vyrus sapnuose ir juos vilioja.

Drakula

Tikrieji vampyrų namai – Rytų Europoje. Legenda gimė Rumunijoje ir Vengrijoje XVI amžiaus pradžioje, kai plito daugybė gandų apie vampyrus.
Grafas Drakula – garsus vampyras, gyvenęs Rumunijos provincijoje Transilvanijoje. Tikrasis jo vardas buvo Vladas (arba Grafas) Tepesas. Jis buvo senos žiaurių didikų dinastijos palikuonis. Šiems didikams patikdavo kankinti žmones ir stebėti, kaip jie miršta.
Grafas Drakula buvo nemalonios išvaizdos. Jo šnervės buvo lenktos, lūpos kraujo raudonumo, dantys ilgi ir aštrūs, o delnai plaukuoti. Taigi grafas turėjo visus vampyrui būdingus bruožus.
Drakula Transilvanijoje gyveno beveik tris šimtus metų.
Gyvybę palaikydavo gerdamas savo dvaro valstiečių kraują.
Apie 1890 metus jo dvare buvo likę nebedaug valstiečių, todėl jis nusprendė apsigyventi Anglijoje.
Jaunas nekilnojamojo turto agentas Džonatanas Harkeris atvyko į Drakulos pilį, kad sudarytų sutartį dėl pilies pirkimo. Naktį moteris vampyrė paragavo jo kraujo. Netrukus Drakula atvyko į Angliją, užpuolė jauną Harkerio žmoną ir išgėrė jos kraują.
Tuomet Harkeris suprato, su kuo turi reikalą. Su keletu draugų jis nusivijo Drakulą į Transilvaniją. Vos tik Harkeris perrėžė Drakulai gerklę, jo draugas vampyrą persmeigė kuolu.


Undinės

Prie jūros gyvenantys žmonės pasakoja, kad vandenyje gyvena keisti padarai. Jie panašūs į žmones, bet turi žuvies uodegą. Kartais jie išnyrą į paviršių. Moteriškos būtybės paprastai vadinamos undinėmis, o vyriškos – vandeniais. Graikų mitologijose tai jūrų nimfos ir tritonai.
Šie jūrų gyventojai paprastiems mirtingiesiems yra pavojingi. Jūreiviai žino, kad pamatyti undinę – blogas ženklas. Dažnai tai reiškia mirtį jūroje. Undinės sėdi ant uolų, šukuojasi savo gražius ilgus plaukus ir dainuoja viliojančias dainas. Trokšdami geriau jas girdėti jūrininkai plaukia artyn ir jų laivai sudūžta į uolas.
Kaip nors sutrukdytos ar įžeistos undinės negailestingai keršija. Sykį vienam jaunuoliui undinė atidavė auksą, sidabrą ir deimantus, kuriuos ji rado sudužusiame laive. Jaunuolis paėmė dovanas ir keletą brangenybių padovanojo savo mirtingai mylimajai. Po to jis pasielgė dar blogiau: kelis kartus neatėjo į sutartą pasimatymą su undine. Undinė supyko ir labai pavyduliavo. Vieną dieną ji jaunuolį nuplukdė prie netoli esančio groto, žadėdama, kad iškels į paviršių visus kada nors nuskendusių laivų turtus. Jos belaukdamas jaunuolis užmigo, o atsibudęs pamatė, kad yra aukso grandinėmis prirakintas prie uolos jūros dugne. Jis tapo savo paties godumo auka ir buvo įkalintas amžiams.
Žmonės pasakoja apie undines, kurios išteka už žmonių ir daugelį metų gyvena žemėje. Sakoma, kad undinė turi užburtą kepuraitę, be kurios ji nebegali sugrįžti į jūrą. Jeigu kam pavyksta pavogti ir paslėpti kepuraitę, tas gali ją vesti. Tačiau jeigu undinė kada nors ją suras, tuoj pat pradings bangose.

Žvėrys ir pabaisos

Įvairiuose pasaulio kraštuose pasakojama apie keistus žvėris pabaisas – pusiau žmones, pusiau gyvūnus. Kai kurios iš šių mitinių būtybių, pavyzdžiui, basiliskas, grifonas ir sfinksas, turi kelių skirtingų gyvūnų išorės bruožų, tačiau pasižymi žmogiška išmintimi. Kitos kadaise buvo žmonės, o vėliau virto baisias padarais – tokiais kai vilkolakiai ar gorgonė Medūza.
Pabaisos buvo nepaprastai didelės ir stiprios. Žiaurūs ir pikti padarai kenkė žmonėms, tačiau narsūs didvyriai juos pergudraudavo ir pagaliau nukaudavo.

Vilkolakis

Daugelyje šalių dar ir dabar tebetikima, jog žmonės kartais pasiverčia didžiuliais nuožmiais žvėrimis – vilkais, tigrais ar lokiais. Toks tikėjimas galėjo atsirasti senovėje. Kai kuriuose kraštuose medžiotojai, norėdami arčiau prisėlinti prie savo grobio, slepiasi nukauto žvėries kailyje. Pasakojama, kad Vakarų Afrikoje gyvenantys „žmonės – leopardai“, norėdami užmušti ir suėsti žmogų, keičia išvaizdą apsigaudami leopardo kailiu. Kitoje Afrikos vietoje kartą medžiotojas nušovė keistą hieną su auksiniais auskarais.
Vilkolakiai naktį virsta žvėrimis, o dieną, saulei tekant, atvirsta į žmones. Indijoje pasakojama apie pakliuvusią į spąstus vilkolakę – tigrę. Kitą dieną vietoj jos kaimiečiai rado nuogą moterį. Kartais medžiotojas naktį šauna į laukinį žvėrį, o rytą kuris nors iš kaimo gyventojų jau šlubčioja, vilkdamas sužeistą koją.
Europoje nusikaltę žmonės dažniausiai pavirsta vilkais. Tačiau kartais vilkolakiu gali virsti ir žmogus, norintis atkeršyti savo priešui arba trokštantis sėti blogį. Norėdamas tapti vilkolakiu žmogus turi atlikti įvairius ritualus. Tinkamiausias metas tokiam pasikeitimui – vidurnaktis. Būtinai turi šviesti mėnulio pilnatis. Būsimasis vilkolakis aplink save apsibrėžia magišką ratą ir sukuria laužą, virš kurio pakabina katilą su stebuklingu žolių bei nuodų gėrimu. Įsitrynęs kūną tepalu, pagamintu iš ką tik nugalabytos katės taukų, anyžių sėklų, opijaus bei kitko, apsisiautęs kailiu, jis atsiklaupia prieš stebuklingąjį katilą, kuris verda ant lėtos ugnies, ir monotonišku balsu ima kartoti burtažodžius.
Jeigu ritualas atliekamas teisingai, žmogus įgyja vilko pavidalą. Tapęs vilkolakiu, jis pradeda savo naktinį darbą – nužudo ir suėda savo auką. Moteris, virtusi vilkolake, suėda savo bei kitų moterų vaikus.
Vilkolakio neįmanoma atskirti nuo tikro vilko. Išvertus kailį kai kuriems pavyksta nuslėpti savąją vilko prigimtį. Todėl įtarimą turėtų kelti visi, kas turi stačias mažytes ausis, išsikišusius dantis, stiprius lenktus nagus, tankius suaugusius antakius, vienodo ilgio smilių ir didįjį rankų pirštus arba tiesiog yra labai plaukuoti.
Sužeistas arba užmuštas vilkolakis čia pat atgauna žmogaus pavidalą. Nušauti tokį padarą galima tik užtaisius šautuvą sidabrine kulka.

Basiliskas
Basiliskas, atrodantis kaip pusiau gaidys, pusiau gyvatė, yra visų gyvačių karalius. Sakoma, kad šitoks padaras atsiranda, kai gyvatė išperi gaidžio kiaušinį. Jis yra katės dydžio, turi gaidžio kūną ir gyvatės galvą bei uodegą.
Kuodas arba skiauterė ant viršugalvio atrodo tarsi karališka karūna.
Šie baisūs padarai yra dvejopi. Vieni turi galvą, panašią į Medūzos, į kurią kas tik pažvelgia – suakmenėja iš siaubo ir miršta. Kitų žvilgsnis naikina viską aplinkui – iš dangaus krinta paukščiai, vietoje miršta gyvūnai, o augalai ima vysti ir pamažu nudžiūva.
Vos išgirdusios savojo karaliaus šnypštimą visos gyvatės sprunka į šalis. Tik žebenkštis ir gaidys gali atsilaikyti prieš basiliską. Žebenkšties ginklas – jos aštrūs dantys. Be to, ji žino, kad bet kokias žaizdas išgydys rūtos lapai. Išgirdęs gaidžio giedojimą basiliskas žūva

Grifonas

Tai pabaisa, atrodanti kaip sparnuotas liūtas su erelio galva ir stačiomis šuns ausimis. Šio plėšrūno nagai yra tokie didžiuliai, jog Turkijoje ir Irake, kur šitie grifonai gyvena, iš jų nagų darydavo geriamuosius indus.
Grifonas yra aštuonis kartus didesnis už liūtą ir stipresnis nei šimtas erelių. Kaip ir erelis, jis suka lizdą, tačiau vietoj kiaušinio padeda agatą.
Grifonai turi nuojautą, kuri jiems atskleidžia lobių slaptavietes. Jie stebi aukso kasyklas ir baudžia žmones, kurie bando vogti jų brangenybes.
Grifonai skraido aukštai danguje ir sergsti savo turtus. Jų nagai sudraskė į skutelius daugybę vagių.
Tačiau viena tauta, vienakiai arimaspai, sugebėjo apgauti grifonus. Arimaspai gyveno šalia dykumos, kurioje buvo gausu aukso smilčių. Šią dykumą saugojo grifonai. Dieną, kai saulė labiausiai įkaitindavo smėlį, grifonai sulįsdavo į požemius, o arimaspai vogdavo aukso dulkes. Jie jodavo ant kupranugarių patelių, kurios atgal bėgdavo labai greitai, nes nerimavo dėl namuose paliktų kupranugariukų.
Kita grifonų užduotis – traukti dievų vežimus. Todėl jie arklius laikė savo varžovais ir juos medžiojo. Grifonas įstengdavo nusinešti gana stambų arklį

Sfinksas

Sfinksu vadinama baidyklė, turėjusi liūto kūną, erelio sparnus ir snapą. Pasak graikų legendos, deivė Hera atsiuntė sfinksą į Tėbus bausti žmonių už girtuokliavimą. Šis įprotis atsirado, kai Dionisas juos išmokė daryti vyną. Sfinksas įsikūrė ant uolos prie kelio į Tėbus ir visiems praeiviams užmindavo mįslę. Nelaiminguosius, kurie mįslės neįmindavo, sfinksas sudraskydavo ir suėsdavo.
Niekam nepavyko rasti tinkamo atsakymo. Pagaliau karalius Kreontas paskelbė, kad tam, kas pirmas įmins mįslę, atiduos visą savo karalystę.
Maždaug tuo pačiu metu į Tėbus atkeliavo Edipas. Kai Edipas buvo dar kūdikis, orakulas išpranašavo, kad jis nužudys savo tėvą ir ves savo motiną. Jis augo tolimoje šalyje globojamas įtėvių, kuriuos laikė tikraisiais savo tėvais. Sužinojęs pranašystę ir norėdamas jos išvengti, Edipas paliko savo šalį. Keliaudamas sutiko savo tėvą Lają ir jį nužudė.
Sfinksas uždavė Edipui klausimą: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną – dviem, o vakare – trimis kojomis?“
Edipas atsakė:“Nagi, suprantama, žmogus. Vaikystėje jis ropoja keturiomis, suaugęs vaikšto dviem kojom, o atėjus senatvei pasiramsčiuoja lazda“.
Sfinksas įniršo, kad atsirado sugebantis įminti jo mįslę., šoko nuo uolos ir užsimušė.
Edipas tapo Tėbų valdovu ir vedė karalinę Jokastę, savo motiną. Taip išsipildė antroji pranašystės dalis.

Šventasis Jurgis ir slibinas


Visų pasaulio šalių legendos dažnai pasakoja apie kautynes su pabaisomis.
Šventasis Jurgis buvo kareivis krikščionis, kurį maždaug 300 metais nukankino Lydos mieste, Palestinoje. Jo vardą išgarsino populiarus viduramžių pasakojimas apie tai, kaip jis išgelbėjo karalaitę nuo baisaus slibino.

Libijoje, prie Sileno miesto sienų, šalia ežero įsikūrė slibinas. Jis siaubė visą apylinkę. Karalius pasiuntė savo karius nukauti pabaisos, bet nuo jos nuodingo kvėpavimo mirdavo visi, kas tik prisiartindavo.
Iš pradžių nelaimingi gyventojai dar įstengdavo patenkinti slibino apetitą. Jie kasdien jam siųsdavo po porą avių. Tačiau po kelių mėnesių jų bandos išnyko. Tuomet buvo sutarta, kad kasdien burtų keliu gyventojai iš savo tarpo slibinui aukos po vieną žmogų, taip mėgindami gelbėti likusius.
Pagaliau burtai lėmė aukoti karaliaus dukterį. Tėvas nenorėjo jos atiduoti, siūlė visus savo turtus, tačiau gyventojai atkakliai reikalavo, kad karalaitė pasiaukotų kaip ir visi kiti. Karalaitei dėl jos jaunumo ir karališkos kilmės buvo suteikta malonė ir padaryta vienintelė nuolaida – leista gyventi dar aštuonias dienas. Pasibaigus šiam laikui ją nulydėjo prie ežero.
Tuo metu pro šalį jojo Šventasis Jurgis ir pamatė ašaromis apsipylusią karalaitę, laukiančią mirties. Drąsusis riteris ryžosi stoti į kovą su slibinu. Suklupęs ant kelių, jis paprašė Viešpatį pagalbos.
Netrukus pasirodė slibinas. Riteris sėdo ant žirgo ir narsiai puolė pabaisą. Jam pavyko ietimi persmeigti storą slibino odą, tačiau pabaisa liko gyvas. Kai slibinas pasiduodamas apsivertė ant nugaros, karalaitė užrišo jam ant kaklo savo juostą ir nusivedė sutramdytą siaubūną į miestą. Džiūgaujantiems miestiečiams Šventasis Jurgis paaiškino, kad pergalę jis iškovojo tik su Kristaus pagalba. Kai karalius ir jo valdiniai prižadėjo tapti krikščionimis, Šventasis Jurgis nukirto slibinui galvą.

Čia mano viena iš mėgstamiausių legendų, bet kažkur nukišau ilgąją versiją :D

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8383
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#2 Standartinė Laiqualasse » 18 Spa 2009, 18:15

Hm... daug teksto, kas galbūt ir būtų įdomu, bet koks apklausos tikslas?

Atsakant į pradinį gijos klausimą - legendos dažniausiai patinka, taip pat yra puikus kūrybinių idėjų šaltinis.
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Vartotojo avataras
Bombadilas
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 785
UžsiregistravoCOLON 01 Bir 2009, 16:24
MiestasCOLON Old Forest

#3 Standartinė Bombadilas » 18 Spa 2009, 18:45

Rimto jokio, tiesiog norėjau sužinot forumiečių nuomonę šiuo klausimu :D

Vartotojo avataras
Vulpecula
Mūvėjo Žiedą
PranešimaiCOLON 466
UžsiregistravoCOLON 08 Spa 2007, 18:43
MiestasCOLON Vilniava

#4 Standartinė Vulpecula » 19 Spa 2009, 17:56

o koks konkrečiai klausimas?

Magnus
Mūvėjo Žiedą
PranešimaiCOLON 288
UžsiregistravoCOLON 28 Spa 2008, 20:13

#5 Standartinė Magnus » 19 Spa 2009, 17:59

tomas94 rašėCOLONRimto jokio, tiesiog norėjau sužinot forumiečių nuomonę šiuo klausimu :D
Nuomonę apie ką?
CTF Glaurung

Vartotojo avataras
Bombadilas
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 785
UžsiregistravoCOLON 01 Bir 2009, 16:24
MiestasCOLON Old Forest

#6 Standartinė Bombadilas » 19 Spa 2009, 18:17

kas jum svarbiau, ar jūs labiau domitės įvairiais žvėrimis ir monstrais(pvz.:vilkolakiais, vampyrais) ar mitais ir legendomis(pvz.:Šv. Jurgis ir Slibinas, Kamelotas). :D

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8383
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#7 Standartinė Laiqualasse » 19 Spa 2009, 18:35

O abejais arba nei vienais domėtis negalima? :)
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Vartotojo avataras
Hurinas
Mūvėjo Žiedą
PranešimaiCOLON 458
UžsiregistravoCOLON 11 Bal 2007, 19:10

#8 Standartinė Hurinas » 19 Spa 2009, 18:41

Man labiau patinka pasakos, legendos, mitai. Juose atsispindi tada gyvenusių žmonių požiūris į pasaulio sukūrimą, jo tvarką ir pan.

Kaip Laiqualasse sakė, tai yra puikus kūrybinių idėjų šaltinis, tikrai neišsenkamas :D O daugiau nežinau, ką protingo pasakyti :) Tikiuosi bent kiek atsakiau į klausimą :)
Nes tavo jėga, turtai, valdžia
Turėjimas nieko, nieko neturėjimas,
Turėjimas nieko...

Vartotojo avataras
Bombadilas
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 785
UžsiregistravoCOLON 01 Bir 2009, 16:24
MiestasCOLON Old Forest

#9 Standartinė Bombadilas » 19 Spa 2009, 18:43

domėkitės, aš tik taip nusprendžiau jus paklausti, nes man tai daug apie žmogų pasako tai kuo jis domisi. Ne inkvizicija gi čia :D , o gal... :twisted:

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8383
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#10 Standartinė Laiqualasse » 19 Spa 2009, 19:46

Man atrodo keistas toks išskyrimas - domėtis arba vienu, arba kitu. Šitie dalykai yra gana glaudžiai susiję, ir domėjimasis abejais turbūt yra gerokai dažnesnis, nei domėjimasis tik vienu :)
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Vartotojo avataras
Bombadilas
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 785
UžsiregistravoCOLON 01 Bir 2009, 16:24
MiestasCOLON Old Forest

#11 Standartinė Bombadilas » 19 Spa 2009, 20:16

aš tūrbūt ne taip išsireiškiau... domėtis galima ir viskuo, nes guo daugiau žinai tuo geriau, bet kita vertus daug žinosi greit pasensi, bet čia jau aš vėl nusikalbu, iš tiesų daug žmonių domisi abiem dalykai (pabaisom, legendom), net neskirdami vieno nuo kito, nes tiek vienas tiek kitas yra neatskiriama vienas kito dalis, tačiau yra ir tokių žmonių kurie net nepasidomi legendose paminėtais gyviais, todėl man įdomu kokia jūsų nomonė šiuo klausimu, kas jum svarbiau, įdomiau, tam ir "užvedžiau" šią giją, todėl rašykit čia visas savo žinomas legendas, kas jum "prie širdies".

Taip galit ateit tiesiog paskaitinėt, nes ruošiuosi čia pridėt dar ir daugiau pasakojimų :D 8) :twisted:

Vartotojo avataras
Bombadilas
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 785
UžsiregistravoCOLON 01 Bir 2009, 16:24
MiestasCOLON Old Forest

#12 Standartinė Bombadilas » 20 Spa 2009, 14:20

Stebuklingos vietovės

Visais laikais žmonės keliavo po pasaulį ieškodami rojaus ir nemirtingumo. Tautosakoje ir mituose gausu pasakų ir legendų apie fantastiškas šalis. Galbūt vieną gražią dieną vandenyno gelmės atskleis kažkada buvusių derlingų žemių – Lioneso ir Atlantidos – paslaptis, arba kas nors suras slaptingąją Šangri La, tačiau šiuo metu tos stebuklingos vietovės lieka mums nepažįstamos.
Avalonas


Avalonas – tai mitinė sala didžiulio ežero viduryje, kur visuomet šviečia saulė ir tvyro visiška ramybė. Avalono rojuje išgyja didvyrių mirtinos žaizdos ir jiems grįžta jaunatviška jėga.
Burtininkas Merlinas atvedė karalių Artūrą prie Avalono ežero, kai šis aršioje kovoje neteko savo kardo. Iš vandens išniro ranka, laikanti kitą stebuklingą kardą. Tas kardas Ekskaliburas turėjo magiškų galių ir puikiai tarnavo Artūrui iki paskutiniojo lemtingo mūšio su nedoruoju sūnėnu Modredu, kuris siekė tapti karaliumi ir vesti karalienę Gvineverę.
Kai šiame siaubingame mūšyje krito beveik visi abiejų kovojusių pusių riteriai, susitiko ir kovėsi Modredas su Artūru. Artūras perdūrė Modredą ietimi, tačiau mirštantis Modredas smogė Artūrui ir mirtinai jį sužeidė. Seras Bedvyras nugabeno mirštantį karalių pria Avalono ežero ir, Artūrui įsakius, sviedė jo galingąjį kardą Ekskaliburą į vandenį. Kardą pagriebė iš vandens išnirusi ranka, kuri prieš daugel metų dovanojo šį kardą Artūrui. Tuomet iš ežero atplaukė laivas ir Ežero deivė nugabeno Artūrą į Avaloną išgydyti jo žaizdų.
Pasakojama, kad Avalonas yra Artūro paskutiniojo poilsi vieta, tačiau kiti mano, kad viena dieną Artūras grįš, kai bus reikalingas savo šaliai.

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#13 Standartinė Starlin » 20 Spa 2009, 16:20

Nesidomiu. Nesuprantu apklausos. Jei taip paprastai žiūrint, tai viena ("pabaisos") yra kito ("legendos") dalis.

:roll:

bet mano mąstymas labai akademiškai sugadintas :]]

Tiesa, o požiūris į Avaloną sugadintas Marion Zimmer Bradley "The Mists of Avalon" :]]

Vartotojo avataras
Bombadilas
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 785
UžsiregistravoCOLON 01 Bir 2009, 16:24
MiestasCOLON Old Forest

#14 Standartinė Bombadilas » 20 Spa 2009, 16:44

tūrbūt štuo klausimu mano žinios bagiasi... Kas tas "Mist of Avalon"? :D

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#15 Standartinė Starlin » 20 Spa 2009, 16:49

Prieš klausdamas nazgūlo, paklausk gūglės :p

Romanas: http://en.wikipedia.org/wiki/Mists_of_avalon
Jei nemėgsti feminizmo - neskaityk. Kita vertus, feminizmo aš irgi nemėgstu, bet šita forma susiskaitė neblogai.

Magnus
Mūvėjo Žiedą
PranešimaiCOLON 288
UžsiregistravoCOLON 28 Spa 2008, 20:13

#16 Standartinė Magnus » 20 Spa 2009, 17:16

Galvojau galvojau, domėjaus pirma legendom ir istorijom, po to man patys personažai tapo įdomesni už istorijas ir gerą laiką tas buvo įdomu.
Dabar labai jau negalėčiau pasirinkti, bet eisiu su padarais. Man patinka labiau analizuoti kažkieno prigimtį nei istoriją.
CTF Glaurung

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#17 Standartinė Starlin » 20 Spa 2009, 20:12

Magnus rašėCOLONMan patinka labiau analizuoti kažkieno prigimtį nei istoriją.
O va čia įdomiai pasakei. Šitaip formuluojant, apklausa gal ir turi prasmę...

Čia tik pusiau į temą, bet siūlau paklausyti D4+ dainikę apie tūkstantį herojų ;) http://www.youtube.com/watch?v=XjVxTYN-Ik4

Vartotojo avataras
Bombadilas
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 785
UžsiregistravoCOLON 01 Bir 2009, 16:24
MiestasCOLON Old Forest

#18 Standartinė Bombadilas » 20 Spa 2009, 20:29

pas mane yotube neveikia :( :( :evil:

Vartotojo avataras
Bombadilas
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 785
UžsiregistravoCOLON 01 Bir 2009, 16:24
MiestasCOLON Old Forest

#19 Standartinė Bombadilas » 24 Lap 2009, 13:49

Lionesas

Tristanas, vienas iš apvaliojo stalo riterių, buvo karaliaus Rivaleno iš Lioneso sūnus. Lioneso sala plytėjo atlanto vadenyne, netoli Scilės salų. Joje buvo keletas miestų, stovėjo šimtas keturiasdešimt bažnyčių. Laikui bėgant Lionesą prarijo vandenynas, tačiau iš Žemės pietvakariniame Kornvalio kyšulyje vis dar galima pamatyti, kur ji buvusi, ir išgirsti bažnučios varpus lūdni skambant giliai vandenyno bangose.
Lionesas buvo idiliška sala turėjusi puikų klimatą. Joje labai mėgo ilsėtis pavargę riteriai ir įsimylėjusios mergelės. Kasmet derlinga žemė duodavo po keletą vaisių, daržovių ir gėlių derlių. Salos gyventojai buvo ypatingai kilnūs ir gražūs.

Kamelotas

Artūras buvo legendinis karalius, gyvenęs Britanijos pietvakariuose prieš aštuonis šimtus metų.
Nuo Viduramžių laikų pasakojimai apie tai, kaip jis atėjo į sostą, kaip kovėsi ir laimėjo mūšius, jo kilmingus riterius bei jų nuotykius žavėdavo klausytojus.
Kamelotas buvo mitinis miestas, kurį karalius Artūras padarė karalystės sostine. Jis stovėjo ant kalvos, iškilusios virš lygumos, jį supo paslaptingi miškai. Legenda yloja, kad šį miestą pastačiusios fėjos, o jų muziką vis dar galimaišgirsti tyloje prieš aušrą. Keliautojas, vykstantis į Kamelotą, gali pamatyti smailius užburtosios pilies bokštus, pranykstančius vakaro prieblandoje. Kameloto centre buvo didžioji menė, kur gyveno Artūras ir kur kartą per metus visi riteriai rinkdavosi į Sekminių puotą. Prie menės sienų buvo išrikiuoti akmeniniai skydai. Ant kiekvieno skydo buvo iškaltas riterio vardas. Skydas būdavo tuščias tol, kol jo šeimininkas atlikdavo taurų žygdarbį. Tik tuomet Artūras liepdavo ant jo iškali riterio vardą.
Baigiantis kiekvienai dienai riteriai rinkdavosi prie Apvaliojo stalo didžiojoje menėje klausytis pasakojimų apie nuotykius ir švęsti grįžtančių riterių pergalių. Stalas buvo apvalus, kad nė vienas iš riterių neatrodytų svarbesnis už kitus. Draugystės rate visi buvo lygūs.

DŽiaugsmo pilis

Vienas iš Artūro riterių, seras Lanselotas, norėjo kilniu žygdarbiu įrodyti esąs tikras riteris. Artūras liepė jam užimti pilį, kuri buvo piktais burtais užkerėta. Ta vieta buvo tamsi ir niūri. Ji vadinosi Sielvarto pilis. Joje gyveno būrys riterių, pasukusių blogio keliu. Lanselotas priėmė iššūkį ir vienas puolė tą pilį. Jis išvarė nedoruosius riterius, o pilies viduje rado antkapį, ant kurio buvo iškaltas jo vardas. Jis tuojau suprato, kad tai jam skirtas kapas.
Lanselotas Sielvarto pilį pertvarkė ir ji tapo viena įspūdingiausių pasaulio pilių. Išorinės jos sienos buvo apkaltos aukso lakštais, o virš visų bokštų ir bokštelių plevėsavo ryškiaspalvės vėliavėlės. Viduje sienas puošė nuostabūs gobelenai.
Lanselotas pavadino pilį Džiaugsmo pilimiir atsivežė į ją karalienę Gvineverę, išgelbėjęs nuo neteisingos bausmės. Kai Artūras iškeliavo į Avaloną, Lanselotas tapo atsiskyrėliu. Po mirties jo kūnas buvo nugabentas į Džiaugsmo pilį ir ten palaidotas.

MedŽiotojŲ namai

Kaip pasakoja sena leganda, Europos šiaurės miškuose stovi medžiotojų namelis iš rastų. Tai esą amžinieji medžiotojų namai. Tačiau ten pakliūva tik gerieji medžiotojai – tie, kurie medžiojo, kad prasimaitintų, o ne žudė dėl malonumo.
Tas namelis – tai didžiulis senas pastatas, sudarytas iš daugybės atskirų dalių. Naujos dalys būdavo metai po metų pristatomos prie senųjų.
Iš daugybės kaminų kyla dūmai, į miško proskyną žvelgia maži žalio stiklo langeliai.
Netoliese yra ežeras, kuriame knibždėte knibžda visokių žuvų: lydekų, karpių, upėtakių. Būriai vandens paukščių suka lizdus nendrėse. Miške pilna žvėrių, tarp jų ir stumbrų, šernų bei meškų. Dieną medžiotojai dirba savo darbą, tačiau net jei kokį gyvūna sugauna ir užmuša, kitą dieną jis vėl ten bėgioja gyvas.

Vartotojo avataras
Bombadilas
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 785
UžsiregistravoCOLON 01 Bir 2009, 16:24
MiestasCOLON Old Forest

#20 Standartinė Bombadilas » 27 Vas 2010, 19:36

Runos

Runos – tai seniausi skandinavų rašto ženklai. Dažnai runas naudojo įvairiems magiškiems tikslams. Švedijoje buvo rastas akmuo, kuriame parašyta: „Tai yra runų reikšmės paslaptis. Aš slepiu čia jėgą – runas, kurių nepaveikė pikti kerai. Tas, kuris išniekins šį paminklą, numirs kančiose, paveiktas magijos“. Kitais runų įrašais stengtasi apsisaugoti nuo raganų.

Mazgai

Žmonės tiki, jog mazgas turi stebuklingų galių. Mazgas ant nosinės primins jums, ką turite padaryti. Tačiau su mazgais reikia elgtis atsargiai. Jei žmonės negali susitarti kokiu nors klausimu, tuomet turbūt kas nors yra užsirišęs mazgą. Atrišus mazgą ginčas paprastai išsisprendžia. Seniau kapitonas neišplaukdavo į jūrą prieš tai neįsitikinęs, jog turi stebuklingą virvę su trim mazgais. Kai vėjui nurimus laivas sustodavo, juos atrišdavo. Atrišu mazgą vėjas išlėkdavo į laisvę. Pirmasis mazgas išlaisvindavo švelnų vėjelį, antrasis – stiprų vėją, o trečiasis – audrą.
Žymiausias yra Gordijo mazgas. Jis buvo laikomas vienoje Gordijo miesto šventykloje Mažojoje Azijoje. Buvo pasakojama, jog tik tas vyras, kuris sugebės atrišti mazgą, užkariaus Aziją. Aleksandras Makedonietis net nemėgino atrišti mazgo – jis paprasčiausiai išsitraukė kardą ir vienu kirčiu jį perkirto. Jis vedė graikų bei makedoniečių kariuomenę iš Graikijos į Indijos lygumas, pakeliui laimėdamas mūšį po mūšio.

Kardai

Legendiniai didvyriai dažnai turėjo stebuklingus kardus, suteikiančius jiems antgamtinių galių kovoje su priešais. Apsiginklavęs Kaladbolgo kardu airių didvyris Kuchulinas kovojo su priešais, antgamtinėmis būtybėmis bei pabaisomis. Prancūzų karžygys Rolandas su Diurandalio kardu beveik vienas nugalėjo didelę saracėnų kariauną prie Ronsesvalio.
Kardai į didvyrių rankas visuomet patekdavo stebuklingu būdu. Dievas Odinas žymųjį Zigmundo Volsungo kardą įbedė į medžio kamieną ir tik vieninteliam Zigmundui pakako jėgų jį ištraukti. Panašiai viduramžių Anglijoje penkiolikmetis Artūras tapo karaliumi ištraukęs kardą iš akmens, kai nė vienam iš riterių nepavyko to padaryti. Vėliau iš Avalono ežero išnirusi ranka padovanojo jam stebuklingąjį kardą Ekskaliburą.
Labai dažnai stebuklingieji kardai paklūsta tik tuomet, kai juos valdo narsūs didvyriai. Paprasto žmogelio rankose kardo ašmenys atšimpa ir jis tampa niekam tikęs. Geras pavyzdys – albanų didvyrio Iskanderbego kardas.
Japonų ir kinų legendose taip pat minimi stebuklingi kardai. Japonų didvyris Jamatas šventą kardą Debesų raižytoją ištraukė iš Didžiosios gyvatės uodegos. Kai didvyris paliko kardą kaip prisiminimą savo mylimajai, kardo stebuklinga galia jėga Jamato daugiau nebeglobojo ir jį nužudė pabaisa.
Pasakoja, jog Kinijos Didžiąją akmenų užtvanką sugriovė stebuklingų kardų kirčiai. Vergas, vardu Fan Venas, kalnų upelyje pagavo dvi žuvis, kurios iš pradžių pavirto galąstuvais, o po to – geležies rūda. Fan Venas išlydė geležį ir nukalė du kardus. Po to jis iškėlė kardus virš Didžiosios užtvankos ir sukalbėjo maldą: „Žuvys pavirto akmeniu, kardai buvo nukalti iš geležies. Jei jie iš tiesų turi stebuklingų galių, te suskyla akmenys, te sugriūva užtvanka. Jei tai įvyks aš tapsiu šalies valdovu“. Vėliau Fan Venas tapo vienu žymiausių Kinijos imperatorių.

BUTTON_POST_REPLY