Žiūriu, diskusija įdomi išsivystė, tai kaip neįsiterpti
Mano kuklia nuomone, tikėjimas, kaip meilė. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą eina iš lovos į lovą ir jiems taip gerai. Jie tame mato didžiai nuostabų dalyką ir visiems rekomenduoja, kuo daugiau ir kuo įvairiau. Yra žmonių, kurie ieško, sutinka ir nugyvena visą savo gyvenimėlį su vienu žmogumi, nes myli jį ir nieko kito nereikia. Jie mano, kad reikia sutikti tą vienintelį ir tik tada gali patirti laimę. O ko gi žmogui daugiau reikia - laimingi nori būt visi. Jei niekad nesutikai žmogaus, kurį pamiltum (kalbu ne šiaip apie susižavėjimą), jei niekad neišgyvenai to tokio aiškaus suvokimo, kad tai
jis, tai ir negali įsivaizduoti, kad taip būna.
Tai prie ko čia lenkiu. Pažiūrėjau į tą puslapį, Sielagaudy, na, kaip čia pasakius. Bent jau katalikų tikėjimas nėra koks tai apibrėžimų rinkinys (nors tai ir gi yra). Tai susitikimas su Asmeniu. Jei to Asmens savo gyvenime nesutikai, tai visai suprantu, kad sunku patikėti, kad Jis yra. Bet kai sutinki, niekaip nebegali nuneigti, kad Jis yra. Kaip ir tie diedukas su bobute, švenčiantys savo vestuvių auksines metines, gali tik šypsotis į pasakymą, kad neegzistuoja meilė trunkanti visą gyvenimą.
Įrodyt čia nieko neišeis, reik patirti.
O mokslas tai čia savo vietoj, tikėjimas nieko nenuneigia, nei evoliucijos, nei smegenų veiklos ar dar ko nors. Turiu minty rimtą mokslą.
.
