LARP žaidimai

[woodberry]

Aš irgi jau legendą į tas žaidynes nusiunčiau.
Me is back. Tikiuosi, nelis

[Indraja]

Aha... Metas naujam patvindymui.
Kokius vaidmenis žaidime jūs norėtumėte atlikti? Tai gali būti ir tokie vaidmenys, apie kuriuos svajojate nuo darželio, ir tokie, kurių norėjosi užvakar priešpiet dešimt minučių, bet smarkiai. Jei ne vardiniai personažai, papasakokite trumpai apie juos.

(Bet ko kur kas labiau noriu gyvai, nei žodžiu.)
Pirmai pradžiai - Maeglin. Keistas, išdidus, užsisklendęs, aistringas, pavydus, įtūžęs, tamsus, puolęs Ardos elfas. Noras ypač kyla pasiskaičius apie visokias pūkuotas koncepcijas...
*Indraja pasikrapšto galvą, prisiminusi "Sumaišties dėl žiedų" sceną su Eoviuna ir krospol Gryma*. Na, Idrilė geriau būtų kitalytiškai vaidinama, bet nieko, ne tas svarbu.

[Laiqualasse]

Caranthir, Turin Turambar, Cain, Gerard, Luggage, generic-powerful-but-clever-wizard (intelligence 18, wisdom 3 - the best combination ever) Maždaug tokia tvarka, nors nebūtinai.

[Indraja]

Beje, į 08 31 - 09 01 perkeltas žaidimas "Karališkoji šventė", kurį meistrauja mums labai gerai pažįstami asmenys. Puslapis - čia.

Ghy, galima pasiteirauti kurio nors dažniau pasirodančio meistro (čia, nes pas fantastus dar kas nors ne taip supras), kaip čia taip įdomiai eldringų gimtąją kalbą vaizduos lietuvių kalba, o jų aprašas - tik rusiškai? Ne ne, verst nenoriu, l.ilgas; tegu ir būna toks tarpkalbinis eurointegracinis gestas, tik va įdomu, ar tai ir turėta omeny

[Exon]

Tam pačiam žaidimui - princesė ieško draugų, giminaičių, dvariškių, etc. Vienžo, jei yra norinčių pažaisti komandoje - kreipkites .

[Laiqualasse]

Ghy, galima pasiteirauti kurio nors dažniau pasirodančio meistro (čia, nes pas fantastus dar kas nors ne taip supras), kaip čia taip įdomiai eldringų gimtąją kalbą vaizduos lietuvių kalba, o jų aprašas - tik rusiškai?

Atsakingai pareiškiu, jog nežinau. Apie kalbas rašiau aš, Hild šiek tiek keitė. Apie Eldringus rašė tik Hild.

[Hildiko]

Ratlikeris daro Post Apocalypse žaidinės Lazeriai, Cthuloidai ir Lemties Vartai , informacija:
http://forumas.fantastika.lt/viewtopic. ... 1841#81841

Jis pats norėjo paskelbti, bet forumas neleido jam užsiregistruoti

[Exon]

Ale gerai, jog kažkas pastebėjo registracijos problemą...

[Indraja]

Mhm, apie svajonių žaidimus: II PK man net ima ryškėti, maždaug kurie metai turėtų būti (Lietuvoje, savaime suprantama, dar geriau - Rytų Lietuvoje). Sakyčiau, tarp 1943 pavasario ir 1944 pradžios.
Bet argi kas tokį darys. Juk tai ir slenkstis, kai ne vienam gali būti per arti emociškai.

O štai Rusijoje 2009m. planuojamas žaidimas apie 1863m. sukilimą visgi labai, labai viliojantis reikalas... Ten žaidėjus iš Lietuvos ir ne tik kviečia, beje. Apie paprastus gyventojus, bet ne tik socialinis žaidimas - kovos veiksmai bus (šaudomieji; smulkiau aš tų dalykų nesuprantu). Vieta - simbolinė, įsivaizduojamas miestelis maždaug ten, kur dabar susieina Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos sienos. Meistrų moralinė pozicija - "visų gaila".
Bendruomenė: http://community.livejournal.com/gorodok1863/profile
Įvairūs tekstai: http://naiwen.livejournal.com/tag/1863
Visa tai ir šiaip įdomu paskaityt. Istorinė situacija ten kaip reta dėkinga žaidybiniu požiūriu, o mums dar ir šiaip aišku, apie ką ji. Beje, daug amžinų tokiems reiškiniams būdingų motyvų, kurie mums gal labiau pažįstami iš, tarkim, pokario laikų pasakojimų. O dar išskirtinis to sukilimo bruožas - neįtikėtina, tragikomizmą siekianti betvarkė.

[Starlin]

Spjoviau į žaidynes, ale Legiono Summerlandas kažkaip patraukė... Aišku, kol kas čia mumakilo svajonės, bet gal buvo dar planavusių ten važiuoti? Ar jau visi į rekonstruktorius perėjo?

[Laiqualasse]

Galvojau keliauti, bet kad per Mindaugines vyksta, tai negerai Jau kitų planų turiu. Šiaip jau senokai LARPe nesu buvęs, norėtųsi sudalyvauti, bet kad šiemet iš fantastikos.lt kalendoriaus va tas pats vienintelis Summerland įdomiai atrodo.

[Aiquen]

Ar jau visi į rekonstruktorius perėjo? :p

Skaičiuok rekonstruktorius šitame larpe. :D
Summerlandas ir man atrodo labai patraukliai, bet abejoju, ar pavyktų ten prasisukt - atrodo, su kažkokiais kitais renginiais kertasi. Jei ką, turėsiu omeny, kad yra ir daugiau norinčių. ;)

[Indraja]

Skaitau tokius nuostabius atsiliepimus apie žaidimus... Nors imk ir pati parašyk ką nors

Taigi, apie man asmeniškai giliausią įspūdį palikusį žaidimą iš tų, kuriuose buvau. Žaidimas vyko Ketvirtajame Naujametyje, meistrai – Laiqualasse ir Aldarionas. (Ar turėjo žaidimas pavadinimą?) Priešistorė ir mano kventa – ten. Kventoje, tikiuosi, pastebima ironija, bet prieš žaidimą įsijaučiau į šią pasaulėžiūrą, ne atsitiktinai šį tą primenančią, kartu ir tiesmukiškai šiurpią, ir turinčią aistringo idealizmo. Viduržemės istorijos ištraukos, „Valios triumfas“, specifinė eisena ir laikysena, – ir prieš akis išnyra ne mielosios Rumšiškių muziejaus trobelės, o nušiurusios necivilizuotų vietinių lūšnos...

Jei po tokio geroko laiko tarpo vis neišsisklaido įspūdis – tikrai buvo kažkas tokio. Ir tas kažkas buvo nepaisant ir net padedant viskam, kas berods neturėjo derėti – ir veiksmas vyko ne įprastoje izoliuotoje nuo pašalinių erdvėje, ir įsijautimas į vaidmenis kartais buvo ne per giliausias, ir mūsų Nūmenoras buvo jau ne visai Tolkino Nūmenoras, netgi gerokai ne jis – ten, kaip bebūtų, Ištikimieji niekada nenutarė versti Karaliaus. Bet tokie mes Ištikimieji tebuvom, ne vienas – neseniai buvęs Karaliaus žmogus. O gal net ir ne buvęs. Kai kurios siužeto detalės buvo paprasčiausiai nesklandžios, tačiau mūsų visų pastangų ir stebuklingos sėkmės dėka mano veikėjai beveik viskas susirišo į vientisą, įtaigų paveikslą. Man siužetas nebuvo visiškai laisvas, nes žinojau, kuria kryptimi norėčiau vesti veikėją, tačiau nežinojau, kaip viskas įvyks. Mano kaip žaidėjos pastangos buvo sutelktos į chaotiškos aplinkos integravimą ir įprasminimą veikėjai. Ir žaidime buvo tos nepaprastos akimirkos, kai ši funkcija nuslinkdavo ten, kur ji ir turi būti – į foną, ir dėmesio centre likdavo tik žaidybinė situacija. Buvo akimirkos, kai ne tik aš, bet ir veikėja nuoširdžiai nebežinojo, kas bus, kas ji dabar, ar tebeapsimetinėja, ar jau iš tikrųjų yra kitoje pusėje, ar rytoj ji atliks savo pareigą ir praneš apie karštakošius sukilėlius, ar taps niekinga išdavike šiame suveltame pasaulyje, kur šitiek buvusiųjų savų parodė, jog savi – irgi silpni, irgi netobuli. Tačiau svarbiausia – išgyventi dabar, neišsiduoti, išnešti kailį. Ir galiausiai – pasiduoti pagundai stabtelėti šioje griūtyje, pasiduoti silpnumui klausti, abejoti, ieškoti. Užsikabinti už vienintelio šiaudo – vienintelio pašnekovo, kuris yra visiškai pašalinis ir todėl nepavojingas, nemaloniai keisto, šalto, nieko nenutuokiančio apie mūsų gyvenimą elfo. Nūmenorietis, o ypač Karaliaus žmogus, Šventyklos lankytojas, apmokytas žvalgas mąsto ištikimybės kategorijomis. Ir vienintelis argumentas, kuris jai padėjo šiek tiek pasiteisinti savo akyse – kartu su elfu rasta mintis, kad išdavikas buvo pats Didžiojo Žynio garbinamas Amžinybės Valdovas. Elfas kažką kalbėjo apie sąžinę, bet mano veikėja smarkiai abejojo, ar ją turi. Galiausiai ji pasidavė atkakliems bandymams padėti, sutiko laikinai slėptis pilname nemalonių elfų laive. Bet išplaukti Viduržemėn, kur gyvena, vėlgi, elfai ir be nūmenoriečių vargiai sugebantys tvarkytis menkesnieji žmonės – ne. Nūmenoras – Tėvynė, kokia ji bebūtų, ir privalu padaryti viską, kad jai būtų geriau.
Manyčiau, ji žuvo ganėtinai greitai. Buvo pakankamai nepatyrusi ir vis tokia pat aistringa idealistė.

Ačiū visiems, ačiū meistrams, ačiū Hildai.
Ir tai buvo – in memoriam. Gal ne tiek žmogui, kiek jį apgaubusiai legendai ir jos prasmei. Kad aš dar kada žaisčiau ne tos lyties, nei jaučiasi, kad turėjo būti, personažą! Turėjo būti Atanvarno – Aleksandr iš Ninkvelondės – Whitehaven.

[Indraja]

Rugpjūčio 14-16 dienomis dalyvavau Pamaskvėje vykusiame istoriniame vaidmenų žaidime "Miestelis" apie 1863m. sukilimą įsivazduojamoje vietovėje, esančioje ties tašku, kur susikerta dabartinės Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos sienos (tačiau - Gardino gubernijoje, taigi, žemėlapyje ta vieta tikrai negali egzistuoti). Siužetas susiklostė neįtikėtinai gyvenimiškai (ir labai džiugu dėl taip nusisekusio modeliavimo), tačiau logiška, kad papasakota istorija pakankamai šiurpi (potyrių ir emocijų buvo užtektinai). Nuotraukos guli, pvz., ten arba - "senoviškos" - ten, o ataskaitos prasideda nuo tos dienos įrašų LJ bendruomenėje. Ir vis dar nesibaigia.

Ach, koks palengvėjimas, kai ir apie esminius istorijos momentus, kurie, deja, vyko XX a., galiu pažaisti ne žaidime apie Ardą, o žaidime apie realių analogijų kupiną situaciją. Nors, hm, geras palengvėjimas,- šiurpu buvo gi net nebe pagal Stanislavskį.

[Gedeonas]

Rugpjūčio 14-16 dienomis dalyvavau Pamaskvėje vykusiame istoriniame vaidmenų žaidime "Miestelis" apie 1863m. sukilimą įsivazduojamoje vietovėje, esančioje ties tašku, kur susikerta dabartinės Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos sienos (tačiau - Gardino gubernijoje, taigi, žemėlapyje ta vieta tikrai negali egzistuoti). Siužetas susiklostė neįtikėtinai gyvenimiškai (ir labai džiugu dėl taip nusisekusio modeliavimo), tačiau logiška, kad papasakota istorija pakankamai šiurpi (potyrių ir emocijų buvo užtektinai). Nuotraukos guli, pvz., ten arba - "senoviškos" - ten, o ataskaitos prasideda nuo tos dienos įrašų LJ bendruomenėje. Ir vis dar nesibaigia.

Ach, koks palengvėjimas, kai ir apie esminius istorijos momentus, kurie, deja, vyko XX a., galiu pažaisti ne žaidime apie Ardą, o žaidime apie realių analogijų kupiną situaciją. Nors, hm, geras palengvėjimas,- šiurpu buvo gi net nebe pagal Stanislavskį.

Baisiai jau daug ten skaitymo, bet matosi, kad tikrai super pavyko, nes visi kaip vienas trykšta emocijomis.
Reiks prisiruošt ramiai pasėdėt ir persiskaityt.

[Indraja]

Mhm. "Sezono" apibendrinimas...

Atrodo, kad tai, jog sudalyvavau daug jėgų pareikalavusiame ir dar daugiau man davusiame žaidime beveik išsvajotąja tema, visai nenuslopino noro kada nors gyvenime šitaip pažaisti DAR. Turiu omenyje bent jau individualiems veikėjams lokaliai laisvą siužetą ir tikrą pasirinkimo laisvę, sodrią emocinę atmosferą, rimtą požiūrį į psichologiją (nebūtinai tai reiškia sudėtingą požiūrį - kaip kas nori). Žaidime lengvesne forma pergyventi savo tikrą baimę (arba patirti kažką analogiškai svarbaus), ir galbūt trupinį tos patirties pamokų atsinešti į gyvenimą - dalykas nepaprastas. Adrenalino labai daug. Be to, žaidime galima atlikti ir daug kitų kvapą gniaužiančių dalykų. Jeigu tai reiškia, kad žaidime bus penki žmonės, o aš - viena iš dviejų žaidžiančių meistrų, bet žaidimų visgi BUS - sutinku visom keturiom. Esmė - tai turi būti toks pasaulis / situacija / vaidmuo, kurie žaidėjams būtų tikrai įdomūs ir tikrai norėtųsi jų. Suprantama, būtent šiuo momentu ne vienas galime turėti ir kitokių reikalų, bet, jei kam nors kils noras ir minčių - kreipkitės.

[Indraja]

Jetau kaip nuostabu... Leithian Postapocalypsis.
1. Labai, labai patiktų žaidimas (žaidimai), kuriuose būtų naudojamas minimalus-simbolinis irba šiuolaikinis anturažas bei kostiumai. Gražūs "autentiški" kostiumai gražu, bet labai norėtųsi ir kitaip - ir dėl asmeninių polinkių, ir dėl to, kad tai leistų suvokti žaidimo pasaulį kaip labai savą, nenutolusį. Ir, galbūt, atsirastų daugiau žaidėjų, jei nereikėtų siūdintis, tarkim, tikrų uniformų, o užtektų kažko prisegamo ar užrišamo ant paprasto kamufližiško drabužio.
2. "Išversti" legendą į mums dėl mūsų gyvenamojo periodo gerai suvokiamą pavidalą - įdomus bandymas.

Blynai, ką, man vėl į Maskvą važiuot, kad pažaisčiau??? Kodėl gi mums nenutarus, kad ir čia We can?!

[Nasliakalys]

as uz ! +1

[Indraja]

Po žaidimo "Miestelis" mane nustebino ir nudžiugino ne vienas žmogus, kuriam žaistoji XIX a. situacija smarkiai priminė kur kas geriau įsivaizduojamą XX a. vidurį. Trikdančių nusivažiavimų į ne tą epochą nebuvo, tačiau žaidimą praturtinančių asociacijų - ohoho. Antrasis Pasaulinis (ne Rusijoje!!! Ir pokaris! Taip, nors ten turbūt beveik visi buvo iš Rusijos!), bent jau jų atspindys kultūroje, taip arti, kad gelbėjo tik gerai išmoktas "XIX a." mentalitetas.
Žmonėms labai sunku to nežaisti.

Esu pasiruošusi atsiduoti adekvačiai meistrų grupei, kuri pasiruošusi daryti adekvatų žaidimą, kuriame būtų nors viena komanda, suprantanti situaciją pagal "lietuvišką" požiūrį.
Bet. Žmonės. Na kodėl mums nepadarius kažko tokio čia???

Siužetas laisvas. Personažai sukurti iš dūšios ir įsigilinus. Žaidėjo ir veikėjo amžiaus, lyties ir kt. atitikimo nereikalaujama. Istoriją žinot reiktų, bet minimaliai (beje, gal čia yra tikrų istorikų?). Šaudymas saikingais kiekiais. Kostiumai - simbolizmas ir minimalizmas. Nebūtų vienos "politinės" tiesos. Galbūt bus viena žmogiškoji tiesa - jei mes jos nepamiršime ir neprarasime.

1944? Prieš fronto praėjimą ar po?
Kas norės?

[Indraja]

Laiqua parašė labai įdomią mintį, jog galbūt ateityje tolkinistinius žaidimus rengs dažniau. Ta proga norėčiau dar papasakoti apie tai, kokie žaidimai patinka man (nebūtinai tokie turi patikti ir kitiems).

Tarkim, Hild griežto (arba griežtuose stambesniuose rėmuose negriežto) siužeto žaidimai yra specifiniai ne tuo, kad "temos aukštos", o tuo, kad tai yra toks knygų pasaulio skaitymas, vertimas, perteikimas, pajautimas. Rudeninėje stovykloje vykęs žaidimas "Neužrašytoji Žiedo karo istorija" irgi vyksta pasaulio rėmuose, bet yra laisvo siužeto - na ir tema "neaukšta". Tačiau pagrindinis skirtumas nuo anksčiau minėtų žaidimų - jog tai žaidimas, game, ne teatralinis perskaitymas. Taigi, man ganėtinai ribotai įdomūs pirmojo tipo žaidimai, bet, pasirodo, tik tam tikrais atvejais įdomūs ir antrojo. Man įdomūs žaidimai, kuriuose svarbiausia ne vien tik suvaidinimas ("atžaidimas" - bet tai žargonizmas) ir ne vien tik laimėjimas (nors yra abu elementai). Tai žaidimai, kuriuose gimsta pasaulis su savo gyvenimu ir dėsningumais. Žaidimai, kuriuose veiksmas gali suktis neretai apie visai žemiškus dalykus - o prasmė gautis ohoho. Tai ir anksčiau minėtas "Miestelis", ir, tikiuosi, kitas žaidimas, į kurį aš pasiryžusi važiuoti 1000 km. Manau, kad Google išverstą svetainę dauguma perskaitys, o kai kas gal ir originalą pajėgs. Labai smagu būtų, kad tokių žaidimų man nereiktų taip toli važiuoti...

Taigi, nors man smagesni laisvo siužeto žaidimai, kurie nėra tiesiog teksto perskaitymo būdas - tačiau ir be gilesnės prasmės jie manęs netraukia. Žaidimu meistrai turėtų norėti kažką pasakyti, ar, dar geriau, sukurti tokį kūrinį, kuris pasakytų ką nors pats. Foruminis žaidimas apie Nūmenorą (tas, kurį pažaidžiau aš - nepaisant to, kad pats žaidimas šiaip buvo kiek pairęs) turbūt būtų arčiausiai šito idealo.