ne-e,
tiesiog vien tam, kad padarytum didesnę įtaką nukreizėjusių tolkinistų, knisančių gilią šaknį, diskusijai, galėjai pasakyti kokią nors absurdišką teoriją. Fain, kad pasakei tiesą, dabar mus abu kabins ant elektros stulpų. 
O rimtai:
kai žinai, jog nesi vienas, apima noras vienytis. Kitaip tariant: "kuriam Gaują!" --citata iš LL raštų antrojo tomo.
(vietoj 'gaujos', galima vartoti 'gentis', bus 'kiečiau', tolkinistiškiau.)
Susivienijus atsiranda bendrumo jausmas, jaučiatės stipresniais. Tuo tolkinistai nesiskiria nuo visų kitų fanų/ gerbėjų/ intensyvių kažko vartotojų.
Todėl manau, jog Arda, Tolkinas (kaip Ardos kūrėjas), viduržemiška pasaulėjauta yra toks pats garbinimo objektas kaip kokia pop-žvaigždė, ar dizaineris, ar automobilius gaminanti firma... arba štai - geriausias pavyzdys - sporto klubas.
Tik tolkinistai kitus garbintojus ryškiai pranoksta intelektu, o ir pats garbinimo objektas yra labai patogus tyrinėti ir narstyti po kaulelį.
(kodėl man atrodo, jog kartojuosi)
Jei jau kalbam apie archetipus, tai nebandykit sugalvoti Ardai racionalaus paaiškinimo. Archetipas Arda, kaip ir visi archetipai, egzistuoja tik kolektyvinėje mūsų genties pasąmonėje.
Iš to išplaukia mintis apie fantastikos apskritai ir tolkinizmo konkrečiai svarbą: jie leidžia bet kurių pažiūrų žmogui plačiau pažvelgti į pasaulį, išvengti konflikto tarp siaurai suvoktų mokslinio ir poetinio požiūrių.
šiaip labai pritariu - eskapizmas reikalingas, bet negaliu nepasakyti:
1. Mes esam stipriausia gauja, musų tikslas yra tikrasis.
2. Tik mūsų gentis pastatė tokį aukštą bokštą. Deja, kai kurie iš mūsų pradėjo skleisti ereziją, jog vyriausias inžinierius bokštą sapnuoja, o mes gyvenam tik jo sapnuose. dabar nesusikalbam.
3. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną
Mes pasitarėm, aš nusprendžiau - (objektyvi nuomonė) tolkinistai geriausia gentis, ir, kas svarbiausia, draugiški, (nes nesuriša man liežuvio
) nes moka susitarti.
Filosofiniame lygmenyje Arda gali kuo puikiausiai egzistuoti, kaip ir bet koks kitas knyginis pasaulis. Kaip kad toje lėkštokoje bet vis tiek neblogoje knygoje "Sofijos pasaulis", kur knygos herojai suvokia, kad jie nėra tikri, o juos rašo, o tada tas neva autorius irgi ima svarstyti, ar jo kas nors nerašo (o juk iš tikrųjų ir rašo). O tada ir aš kaip skaitančioji imu mąstyti, ar manęs kas nors nerašo ](./images/smilies/eusa_wall.gif "Brick wall"){kind=small}
O ir susitikti mes nesusitikom, juk sesės, visą gyvenimą kartu gyvenom 
Bet Paukštuko bendruomeninei idėjai visai pritariu. Apskritai, bendruomenėje vyksta kažkoks progresas (neaišku, kokia linkme, kokiais tikslais - įvairiais), o vienas sau skaitinėdamas knygą daug nenuveiksi.
)
Manau, labai neblogas požiūris, Paukštuk: bet tuomet (o čia ir vėl kitos lankos) kas esame mes? Kiek prieraišumo, susidomėjimo, fanatizmo gali tilpti mumyse? Kiek slepiame savyje skirtingų ardų ir žemių? Va čia ir prasideda filosofija...
dreams...oh dreams...
As verciau buciau linkes palaikyti dvieju paraleliniu pasauliu teorija(o gal net ir daugiau..tiksliau begalybes pasauliu teorija,kur kiekviena erdve turi savo atitikmeni kazkur kitur..kartais laukas issikreipia ir mes matome/patenkame i paraleline erdve(kiek kitaip nei Matricoje berods 