#3
Standartinė
Dheltarion » 27 Lie 2015, 19:42
Nesutikčiau su tuo, kad apie Nazgulus mažai parašyta. Palyginus su kitais, ne mažiau svarbiais dalykais, tai apie juos informacijos nemažai. Tarp Nazgulų buvo ir palikuonių iš Numenoro didikų, tačiau jie sudarė mažumą. Vienas iš Nazgulų buvo Isterlingų (Easterlings) karalius, o apie kitus detalesnės informacijos nėra. Tačiau apie vieną iš jų, nazgulų vadą, Angmaro karalių-raganių informacijos apstu. Taigi ką mes žinom tai anksčiau Grafystės, Bryliaus, Dykosios žemės (lone lands) teritorijoje (taip pat ir teritorijoj besidriekiančioj į šiaurę nuo išvardintų žemių). Buvo Arnoro karalystė, kuri kaip ir Gondoro karalystė, buvo valdoma Numenoro palikuonių. Karalius Raganius įsikūrė vietovėje vadinamoje Angmaru, kuri yra rytuose nuo buvusios Arnoro karalystės, ir tiesiogiai su ja ribojosi. Ten jis subūrė armiją ir pradėjo puldinėti Arnorą. Long story short, Nazgulų vadas sutriuškino Arnorą palaipsniui. Ir taip iki žiedo karo dienų, Arnoras nebeegzistavo. Grįžtant prie Karaliaus-Raganiaus, tai jo siautėjimai Angmare Elfam labai nepatiko, nes jų žemės taip pat buvo užpuolamos laiks nuo laiko. Todėl Elfai ir žmonės susivienijo ir išjojo nugriaut Angmaro. vėlgi, ilga istorija trumpiau, prieš Angmarą mūšį jie laimėjo ir visiems laikams Nazgulų vadas buvo išvytas iš tos teritorijos. Ir prie to pačio, filmuose matomas Amon Sulo žvalgybos bokštas, buvo Arnoro teritorijoje, kurį Angmaro karalius raganius ir nugriovė per Arnoro užkariavimą.
Grįžtant prie pačių nazgulų kaip koncepto, tai jie yra ištikimiausi Saurono tarnai, jie neturi savo valios ir yra nei gyvi nei mirę, šmėklos. Jie matomi tik tuomet kai dėvi rūbus. Tuomet jie ir atrodo kaip tie įžymieji juodieji raiteliai. Bet jei Nazgulas nedėvėtų tų drabužių, jis būtų šmėkla ir beveik nebūtų matomas. Nebent užsimovus vieną žiedą. Kodėl nei gyvi nei mirę, būtų svarbiausias klausimas turbūt, tai todėl, kad jie niekada ir nemirė, tiesiog, jie gyvi jau taip ilgai, kad jų kūnai tiek nebeišlaikė, kad ir kokia jėga jų amžius būtų ilginamas, galiausiai kai iš jų kūnų nieko nebeliko, tapo šmėklomis.