Tolkino (kūrybos) tyrinėjimai

[Laiqualasse]

Jau kurį laiką galvoje sukasi keletas minčių, kurias čia išguldysiu, naiviai tikėdamasis, kad gal netgi užsimegs kokia nors diskusija. Mintys kilo dėl dviejų lygiagrečiai daromų dalykų - rašomo straipsnio apie Ardos technologijas ir bandomos skaityti knygos "Modernieji Tolkino viduramžiai". Šitų dviejų dalykų nagrinėjimai vienas nuo kito labai skiriasi ne tik tuo, kad pirmasis yra gana smarkiai "tiksliukinis", o antrasis - "humanitarinis" dalykas. Jų skirtumą pavadinčiau atitinkamai "vidiniu" ir "išoriniu" Tolkino kūrybos nagrinėjimu. Aiškumo dėlei iškart apibrėšiu, ką turiu omeny šitais terminais:

- "Vidinis nagrinėjimas": Arda priimama kaip tam tikra prasme realiai* egzistuojantis pasaulis ir nagrinėjamos jo savybės, dėsniai, gyventojai, kalbos, etc. Tolkino kūryba yra tarsi langas į tą pasaulį, per kurį galime pasižiūrėti į Ardą, tačiau nekreipiame dėmesio į lango rėmus. * - sąvoka "realiai" nebūtinai reiškia įsitikinimą, jog Arda tikrai kažkada egzistavo kaip mūsų pasaulio priešistorė arba kad ji egzistuoja kokioje paralelinėje Visatoje; užtenka pasinėrimo į vaizduotės sukurtą pasaulį, priimant Ardos egzistavimą taip pat, kaip bet kokio kito fantastinio arba savo sapnų ir svajonių pasaulio.

- "Išorinis nagrinėjimas": dėmesys skiriamas Tolkinui kaip autoriui ir analizei bei interpretacijai konkrečios literatūros, kurią jis rašė. Arda ir visos su ja susijusios istorijos yra visų pirma simbolių rinkinys, per kurį atsiskleidžia Tolkino mintys, požiūris ir t.t.

Taigi, "išorinio nagrinėjimo" niekada nemėgau, mokykloje literatūros analizus ir nusiinterpretacijas rašydavau tik iš reikalo ir mechaniškai. Iš kitos pusės, pamatyti įvairius archetipus, simbolius ar užuominas į įvairias kultūrines temas skaitomuose kūriniuose man yra malonu, tiesiog neturiu noro ilgai gilintis į tai, kas tokiais dalykais norėta pasakyti. Ir dabar, skaitydamas tuos "Modernius viduramžius" jaučiu, kad nesugebu įsijausti į literatūrinę Tolkino kūrybos analizę. O štai "vidinis nagrinėjimas" man visada patiko, ir dažnai pats stengiuosi gilintis į Tolkino kūrybą būtent per tokią prizmę (buvę mano vestuose Tolkinėjimuose galbūt irgi tą pastebėjote).

Ką visu šituo noriu pasakyti? Turbūt kad nieko, tiesiog pasidalinau savo požiūriu. Dabar noriu sužinoti jūsiškį - kaip jums atrodo, kuris iš šitų dviejų nagrinėjimo būdų yra įdomesnis / naudingesnis? Ką išvis galvojate apie Tolkino kūrybos tyrinėjimą, ypač profesionaliu lygmeniu (turint omeny, kad egzistuoja "Tolkino studijų" profesionalus mokslinis žurnalas, tai yra pripažinta akademinė sritis)?

[Gedeonas]

Žinoma, kad vidinis nagrinėjimas geriau .
Juk per jį daug paprasčiau suprast patį pasaulį, o ne kapstytis po kūrinį, vardan paties kapstymosi. Koks sakyčiau skirtumas, koks "akiniuotas dėdė" ką ten ižvelgia . Daug svarbiau kas pavaizduota. Kaip tai siejasi su mumis, ką ten gero (ar nelabai) galime rast sau. Gal net kažką pasiimt savo gyvenimui.
Kai galima tą pasaulį priimt vaizduotėje kaip tikrą, tada tai tampa nebe, šiaip kūrinių, po kurį galima "kuistis". Tai pasidaro dalis gyvenimo. Vieta, kur galima pasislėpt nuo kasdienybės, nuo pilkų dienų. Vieta.. Na kaip žvaigždės, kada gali pakilt virš dienų pilkumos ir pažvelgęs iš ten, suprast kokie nykūs ir niekingi kartais atrodo vargai aplink tave, kokie nereikšmingi dažni rūpesčiai arba ginčai dėl.. Nieko..

Taigi tokius kūrinius geriau nagrinėt visgi "vidiniu požiūriu", nes tik taip galima praturtinti save ir savo gyvenimą. O kai kūrinys šitaip puikiai gali pavaizduot tiek sielos lėtą degradaciją, tiek sunkiai išugdomą, bet taip puikiai pasireiškiantį charakterio tvirtumą ir DAUG, puikiai aprašytos aplinkos, vaizduotei nebereikia "piešt filmo", iš karto galima susitelkt tiesiai ten kur tuo metu aktualiausia .

p.s.
Tikiuos suprantamai aš čia..

[Indraja]

"Vidinis" man ne tik patinka, bet ir atrodo esąs tam tikra fanų privilegija. Pradinis kritiko išsilavinimas ("literatūra" mokykloje) tikrai buvo sutelktas į "išorinį", tad čia pagaliau galima veikti kažką "ne taip kaip per pamoką. Tačiau yra ir viena "išorinio" nagrinėjimo šaka, tiesiogiai labai naudinga fanui. Kadangi Tolkinas mėgo apie tą patį parašyti penkias versijas, jas ištaisyti, ir iškaišioti po savo popierius taip, kad nebežinia kaip atrinkti, o fanas norėtų turėti daugmaž vientisą pasaulio vaizdą, labai geras dalykas yra tam tikro motyvo, temos raidos analizė. Taip kartais sužinau, jog į Silmarilioną, tarkim, nepapuolė kokia pusė sakinio, daug geriau ir kiek kitu kampu atskleidžianti veikėjo motyvaciją.

Grynasis "išorinis" nagrinėjimas man rečiau pasitaiko. Savotiškai jis irgi įdomus, tarkim, smagu pastebėti kokius nors raštus (pattern), pasikartojimus pasakojimo audinyje, atpažinti kokią kultūrinę citatą. Bet apie tai beveik neskaitau.

[Laiqualasse]

"Vidinis" man ne tik patinka, bet ir atrodo esąs tam tikra fanų privilegija.

Šioje vietoje iškyla klausimas, kiek fanai yra kritikai, ir kiek kritikai yra fanai. Turbūt vertas netgi atskiros gijos, įdomu būtų panagrinėti takoskyrą tarp šių dviejų krypčių (neseniai Tolkien Society feisbuke buvo įsiplieskusi diskusija panašia tema; nors ne visą skaičiau, o paskui kai kurios žinutės dingo, bet gal kada nepatingėsiu reziumuoti čia).

Pradinis kritiko išsilavinimas ("literatūra" mokykloje) tikrai buvo sutelktas į "išorinį", tad čia pagaliau galima veikti kažką "ne taip kaip per pamoką.

Neneigsiu, jog ir man iš dalies šitai galioja. Literatūros pamokos mokykloje sugadino galimą norą nagrinėti literatūrą

Tačiau yra ir viena "išorinio" nagrinėjimo šaka, tiesiogiai labai naudinga fanui. Kadangi Tolkinas mėgo apie tą patį parašyti penkias versijas, jas ištaisyti, ir iškaišioti po savo popierius taip, kad nebežinia kaip atrinkti, o fanas norėtų turėti daugmaž vientisą pasaulio vaizdą, labai geras dalykas yra tam tikro motyvo, temos raidos analizė. Taip kartais sužinau, jog į Silmarilioną, tarkim, nepapuolė kokia pusė sakinio, daug geriau ir kiek kitu kampu atskleidžianti veikėjo motyvaciją.

Įdomi mintis Man asmeniškai įvairių kūrinio versijų lyginimas patinka beveik tik tuo, kad taip galima susidaryti pilnesnį vaizdą ir užpildyti spragas, esančias vėlesniuose variantuose; lyginti idėjų raidos neturiu didelio noro. Taigi kažkas panašaus, bet ne visai.

Taigi tokius kūrinius geriau nagrinėt visgi "vidiniu požiūriu", nes tik taip galima praturtinti save ir savo gyvenimą.

Aha, suprantamai. Ir pritariu šitam - pasinerti į Viduržemę, nagrinėjant ją "iš vidaus", yra labai malonu.

[Gedeonas]

Šiaip dabar skaitau Boriso Polevojaus "Auksas". Nors knyga jau skaityta kelis kartus anksčiau, prieš kažkiek tais metų, bet pradėjau pagaut, kad dabar ji man skaitosi kažkaip kitaip, na ir su kažkuo vis pasąmonėj ją lyginu. Pasižiūrėjus "vidiniu", pasirodo jog ji daug kuo stebėtinai panaši į Tolkino kūrybą, na ir rašyta panašiu metu kaip ir LOTR. Aišku prieš skaitant reikėjo "įsijungti" filtrą atmetanti tarybinę propagandą, kurios to meto kūriniai tiesiog prikaišioti. Skaitant su "filtru" taip pat paprasta pasinert į gerai aprašomą aplinką, personąžų pakilimus ir nuopolius, bei gana įdomiai kintančią veikėjų psichologiją.
O šiaip, šiandie ten aptikau pukią frazę, manau tinkančią ne tik Tolkino pasauliui, bet ir mūsiškiam: Dabar, kai negalima pasitikėti popieriais ar žodžiais, tik darbais galima įrodyti kas yra kas, ir ko vertas.