Tolkien Lietuva

Žvilgtelėjusi į kvapo neatgaunančią jojikę Asfodelė užsiropščia ant ponės. Jau iš pradžių pajutusi simpatiją meiliam gyvuliui hobitė nė kiek nebijo. Ji drąsiai pajuda iš vietos. Apvedusi kelis ratukus Ramunė nusišypsojusi paduoda pavadį Asfodelei ir pati nueina prie Žebenkšties, kuris visą tą laiką ramiai stovėjo pririštas prie stulpelio. Pajutusi tą malonų virpulį, kurį Asfodelė pajusdavo vos užsėdusi ant ponio, hobitė drąsiai pasileidžia lengva risčia.
Asfodelei atrodo, kad ji joja dar tik kelios minutės, todėl nustemba, kai Ramunė šūkteli, jog praėjo valanda. Pririsnojusi prie merginos, Asfodelė su netinkančiu savo amžiui bei stotui grakštumu nušoka nuo ponės ir paduoda jai kelis gabaliukus cukraus saugotus kišenėje.
- Buvo tikrai šaunu. Norėčiau ateiti dar kartą. Kada galėčiau?- pasiteirauja hobitė.

-Puikiai jojai,-pagiria Ramunę lankytoją.-Moki pajusti ryšį su gyvūnu. Gali ateit... na, aš pati čia nuo ryto iki vakaro kasdien, išskyrus pirmadienius... Tada ir ateik. Beje, galėtum ir apie abonementą pagalvoti, arba apie jojimo kursus... Pas mane tam tikru laiku grupė jojikų ateina, kaip ir tu, ne naujokėlių...

- Manau, užsuksiu čia kitą trečiadienį. Iki to laiko pagalvosiu ir atsakysiu tau. - linkteli Asfodelė Ramunei. - Na, viso geriausio. Sėkmės! - atsisveikina hobitė ir pasuka vartų link.

-Iki pasimatymo!- atsisveikindama šūkteli Ramunė ir ryžtingu žingsniu pasuka link namų. Poniais yra kam pasirūpinti, o ji pati tenori pailsėti.

Rupertą pabudina jau įdienojusios saulutės šildymas ir paukščių čiulbėjimas. -kas galėtų būti nuostabiau...-pagalvoja sau hobitas ir gurkšteli giros iš molinio storabriaunio bokalo. Rupertas lėtai, neskubėdamas pakyla iš krėslo, kuriame pramiegojo pusę nakties (kitą pusę pravėpsojo į žvaigždes, nes vakarinis nusnūdimas su Elyte restorane, turėjo savo pasekmių). Lėtai nutrepsi iki savo pašto dėžutės. Ten jo laukia plonytis rytinis laikraštis. Hobitone nedaug būdavo naujienų, tai ir "Hobitono ryto" redakcija perdaug nepervargdavo. Hobitas grįžta į olą ir užsikaitės arbatinį, prisėda perskaityti naujienas. Jo dėmesį iškart patraukia didžiulė antraštė "Nuodijimo skandalas įgauna pagreitį". "Kokį dar pagreitį?"-pasvarsto hobitas... Perskaitęs visą straipsnį Rupertas abstulbęs vos nenuvirsta nuo kėdės ir lekia ieškoti kelių praeitų "Hobitono ryto" numerių. Juos perskaitęs randa dar du straipsnius, susijusius su nuodijimo skandalu (paskutinėmis dienomis Rupis visiškai buvo apleidęs naujienas, nes turėjo ir taip pakankamai reikalų).
- Kas čia dabar, kad tau kur tabakas sušlaptų!- sušunka hobitas ir pašoka nuo kėdės. Daugiau nebeužtrukęs nė minutės, pasitikrina ar pypkė kišenėje ir išlekia pro duris. Pagaliau po kelių minučių spartaus ėjimo įvirsta į "Auksinę pasagėlę". Nieko nesutikęs prie įėjimo ir viduje garsiai šūkteli:
- Man reikia ponio! Kuo skubiausiai. Kur gi ta Ramunė...-numurma hobitas.

-Čia,-Ramunė kaip iš po žemių išdygsta šalia.-Ponio, sakai, reikia? Tučtuojau, tik papasakok, kurgi taip skubi, Rupertai, man labai įdomu!-hobitė jau spėjo atvesti ir pradėti balnoti Gluosnę.

"Geras aptarnavimas,"-pagalvoja Rupertas besišluostydamas prakaitą nuo kaktos ir bevėpsodamas, kaip dirba Ramunė, pradėjo:
-Ale naujienų neskaitai gal? Nors negalėčiau pykt...Pats tik šiandien perskaičiau, kas dedasi Šyre. Masiniai apsinuodijimai gąsdina visus hobitus! Per keletą dienų į ligos patalą buvo paguldyti svarbūs Bofinų giminės atstovai. Ir visur nuodijami grybai! Netoleruotina! Neleistina! O kaip žinai, panele, aš irgi Bofinas,- hobitas paskutinį žodį ištarė garsiau ir labiau pasitikėdamas savimi, bet paskui susimąstė, ką padaręs, ir akimis apsižvalgė, ar niekas judviejų pokalbio nesiklauso. -Gal ir nereikėtų jums prisipažinti, bet jaučiuosi šiek tiek įbaugintas. Manau reikia kuo greičiau lėktį į Adatylę ir į Bebutelį apsižvalgyti. Pasiklausinėsiu vietinius hobitus, aplankysiu apsinuodijusius gimines. Šerifas gal patars ką... Net nebežinau ir ką daryti. Niekada dar neteko šitaip galvotrūkščiais iškeliauti. Net nusiprausti nespėjau per šias baisias naujienas. Gal tu girdėjei ką, Ramune? -hobitas paklausė ir tarsi įtarinėdamas, primerkė kairiąją akį.

-Žinai, pastorosiomis dienomis viskas, ką girdėjau, buvo mano arkliukų žvengimas,-Ramunė prunkšteli, paglosto Gluosnę, paskutinį kartą pataiso kamanas ir įteikia pavadį Rupertui. -Štai. Prižiūrėk ją, nenuvargink penelyg... Sumokėsi kai grįši. Ir, deja, nieko apie nuodijimq nežinau... Sekmės!

-Na, gaila, kad naujienų man neturi. Tikiuosi jų išgirsti svetur. O pati, Ramune, neprarask budrumo. Juk niekad negali žinoti. Labai gaila būtų, jei kristų tavo nuostabieji žirgai, o neduok Eru dar ir pačią gražiausią Hobitono saulėgrąžą į lovą paguldytų.
Rupertas vargais negalais užsiropštė ant ponio, su Ramunės pagalba įsistate kojas i balnakilpes ir bandydamas kuo mažiau sukelti įtarimo ristele pasileido Adatynės link.