Miesto aikštė - Protų dvikova

Khazâd ai-mênu! - debatai.
Žinutė
Autorius
Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

Miesto aikštė - Protų dvikova

#1 Standartinė Starlin » 06 Rgp 2006, 18:44

Baltos rankos mitriai narstė juodutėles plaukų sruogas, švytravo plona raudona virvelė, pinama kason. Elfės galvą apvijo neįmantrus plaukų vainikas, pasilikusius trumpučius ji kruopščiai užkišo už smailių ausų ir paliko ant šono kaboti vieną smagiai išsiraičiusią sruogą.

Varnėnė dėvėjo paprastą kasdienę suknelę: juodą, lengvos, kiek šiurkštokos medžiagos, truputį atidengiančią pečius - buvo vasara. Tačiau elfė dar apsigaubė tamsia permatoma skara ir permetė vieną jos galą per petį. Buvo diena, todėl plaukų šydu nedengė.

Susiruošusi atsargiai paėmė šalimais gulėjusį sulankstytą drobelės gabalą ir išėjo į lauką. Miestas dar miegojo, tik paukščius lesinančios mergikės jau zujo aukštyn žemyn akmenimis grįstomis gatvėmis. Varnėnė patraukė viena jų ir ėjo klaidžiais posūkiais, kol pasiekė didelę aikštę su centre stovinčia akmenine kolona, šen bei ten apkabinėta įvairiausiais rašteliūkščiais. Priėjusi prie jos, elfė išlankstė atsineštąją medžiagą ir, susiradusi laisvą vinutę, gražiai prikabino ją ant kolonos. Atsitraukusi pasigėrėjo:

Jau greit -
du minties galiūnai stos vienas prieš kitą
ir išmintį savo visiems noriai atskleis.
Žiūrėkite, klausykite, laukite!


Dar pataisiusi kampučius, Varnėnė apsisuko ir grįžo atgal į svečių namus, kuriuose buvo apsistojusi. Iš kelionmaišio atsargiai ištraukė daug prabangesnę nei ta, kurią dėvėjo, suknelę ir patiesė ant lovos...


Tik IC (VV)
Paskutinį kartą redagavo 1 Starlin. Iš viso redaguota 10 kartus.

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#2 Standartinė Starlin » 07 Rgp 2006, 09:37

Prie kolonos centrinėje miesto aikštėje stovėjo susitraukęs seneliokas. Plaukai žili, rankos gumbuotos, nosis kaip vanago - žodžiu, viskas taip, kaip reikia. Seneliokas labai susidomėjęs tyrinėjo pilkos drobelės gabalą, ant kurio keturiomis eilutėmis buvo raudonai išraityti žodžiai.

"Aha, tai pagaliau, - murmėjo jis sau panosėje. - Pagaliau jie pasiruošė. Ką gi, tokios progos nepraleisim... Tik galėjo parašyt, kada, o ne šiaip - "jau greit". Reikia tikėtis, artimiausiu metu kas nors paaiškės..."

Paniurnėjęs seneliukas patraukė toliau savais keliais.

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#3 Standartinė Starlin » 08 Rgp 2006, 15:17

Elfė su kasomis aplink galvą žiūrėjo pro langą, pasirėmusi rankomis; Visai prie pat namo smagiai virveno skaidrus akmenuotas upeliūkštis, tačiau jo krantai buvo numindyti ir visai be žolės. Elfė susimąsčiusi žvelgė į didelį akmenį, ant kurio saulėje kepė didžiulė sraigė.

"Kaži, kaip jis dabar, - pagalvojo elfė. - Seniai nesimatėm, bus labai keista susitikti tokiom aplinkybėm, ringe... Ar pasiruošęs iššūkiui? O aš - pasiruošus?"

Prie upeliuko pritapseno purvinas berniūkštis su kibirėliu ir ėmė samstyti vandenį. Pastebėjęs elfę, pamojo jai:

- Teta! Mama sakė, kad tą raštą, apie kurį visi kalba, pakabinai tu! Taip? Ar ne? A?

Varnėnė nusišypsojo:
- Aš, aš, Arhaldai. Tik nepamiršk ateiti pasižiūrėti.

Berniukas sukrykštė ir, mostaguodamas vis dar tuščiu kibirėliu, nuskuodė tolyn. Varnėnė pasiražė. "Tikra tiesa, pasiruošimo trūksta. Reikia truputį pramankštinti smegenis..."

Folkas
Nazgūlas
PranešimaiCOLON 1843
UžsiregistravoCOLON 01 Kov 2005, 19:15
MiestasCOLON Narnia

#4 Standartinė Folkas » 08 Rgp 2006, 23:08

Jis užvėrė savo namo duris į pasuko į siaurą gatvelę, kuri buvo trumpiausias praėjimas link aikštės. Prie rudu, verstos odos kelnių kabėjo prisegtas trumpas, lenktas durklas, o pilką tuniką puošė juoda segė, papuošta dvorfiškais ornamentais. Juodi odiniai batai kaukšėjo atsimušdami į gatvės grindinį, bet garsas pranykdavo šurmuliuojančiame mieste. Trumpi plaukai buvo tvarkingai sušukuoti, tik ilga, plona kaselė mataravosi ant jo nugaros.
Jo eisena buvo lengva, bet išdidi, dėl to atkreipdavo ne vieno miestiečio dėmesį.

Iš siauros gatvelės jis atsimušė į pagrindinę miesto gatvė, kuri vedė link aikštės su kolona. Mieste jautėsi keistas sujudimas. Visi vieni kitiems kažką šaukė, bėgiojo, metę vieną darbą, pradėdavo kitą. Jautėsi neįprastas šurmulys.
Pagaliau jo akis pasitiko didžioji kolona, apie kurią buvo susisispetę neįprastai daug miestiečių. Jis nieko nelaukęs tokiu pat žingsniu priėjo prie kolonos. Žmonės jį atpažinę atsitraukė per žingsnį atatupsti. -Ar čia ne jis?- šnabždėjosi tarpusavyje. Tuo metu jis įsitikino, kad drobė kaba kaip ir buvo numatyta, todėl apsisuko ir neatsakęs ne į vieną jam užduotą iš miestiečių klausimą, pasuko link upės.
[img]http://i2.photobucket.com/albums/y37/folkas/Vaipukai/veliava.gif[/img]

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#5 Standartinė Starlin » 08 Rgp 2006, 23:18

- Sa sa sa sa sa... Se se se se se se... Si si si si si... So so so so so... Su su su su su... - iš kambario su langu į upelį sklido negarsus, bet melodingas ir labai švarus balsas, kartojantis skiemenį po skiemens. Paskui sekė pauzė, ir skiemenavimas prasidėjo iš naujo: - Ba ba ba ba ba...

Folkas
Nazgūlas
PranešimaiCOLON 1843
UžsiregistravoCOLON 01 Kov 2005, 19:15
MiestasCOLON Narnia

#6 Standartinė Folkas » 08 Rgp 2006, 23:43

Pasiekęs upę jis pradėjo žygiuoti kairiu krantu tolyn nuo tilto, kuriuo dažnai kursavo žmonės ir prekiniai vežimai. Pakrante ėjo tol, kol pasiekė akmenuotą krantą. Ten atsisėdęs susikaupė, šiek tiek pasėdėjo užsimerkęs, vėliau pradėjo kimštis pypkę. Užsirūkęs iš už diržo išsitraukė neštus primargintus įviariausiais rašmenimis popierius. Apgaubtas dūmų debesies pradėjo juos atidžiai nagrinėti. Upeliuko čiurlenimas jį ramino, o tabakas neleido užsnūsti.
Tik fone girdėjo keistus garsus. Lyg kas šnekėtų keistai skambančia kalba su trumpai nukirstais skiemenimis.
[img]http://i2.photobucket.com/albums/y37/folkas/Vaipukai/veliava.gif[/img]

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8362
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#7 Standartinė Laiqualasse » 08 Rgp 2006, 23:51

Aukštas, kiek pakumpęs, bet tvirtos eisenos žmogus stebėjo miesto aikštę pro antrojo aukšto langą. Matė, kaip viena viešnia pakabina drobės skiautę ant kolonos, matė, kaip kitas svečias ją priekabiai apžiūri. Suprato, kad viskas vyksta taip, kaip ir numatyta. Greitai, jau labai greitai. Jau poryt čia įvyks tai, apie ką daug girdėta, bet niekad nematyta. Ne veltui žmonės tokie sujudę ir sunerimę - gandai sklando įvairiausi. Neva čia atvyko keisti burtininkai ir raganiai, neva dar kaži kas baisesnio. Ir gerai, tegu sau sklinda - daugiau žiūrovų susirinks.

Vakare, šurmuliui aprimus, žmogus ant paprastos tunikos užsivilko juodą, violetiniais ornamentais dekoruotą, apsiaustą ir išėjo į lauką. Jis, miesto valdytojas, turės duoti viskam pradžią. Priėjo, apžiūrėjo drobę ir kitus skelbimus, nuplėšė kelis nebereikalingus, sugrūdo drobės ir pergamento skiautes į apsiausto kišenę ir ramiai nuėjo namo.

"Bet visgi nėra viskas taip paprasta", - mąstė sau. "Juk tai, ką jie darys, taip pat turi daug galios, nors ir ne tokios pastebimos, kaip ginklų žvangesys ar burtai. Bet tai tik dar blogiau - jei nepastebėsiu, negalėsiu su tuo kovoti. Ech, gal ir be reikalo pasižadėjau valdovui visokeriopai jiems padėti. Jaučiu, kad ne į gera visa tai..."

Taip mąstydamas, žingsniavo miesto gatvėmis, kurias greitai pasiglemžė tamsa.
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#8 Standartinė Starlin » 09 Rgp 2006, 00:15

Baigusi skiemenavimą, Varnėnė atsimerkė. Diena prabėgo nepastebimai, į miestą vėl žengė naktis. Tiksliau - gražus šiltas vakaras. Šitose vietose, ypač tokiu metų laiku, vakarai visada būdavo gražūs ir šilti. Kartais, aišku, sausoki, bet čia bent jau šalimais buvo upė. Nedidelė, tiesa, o ties namu kaiptyč susiaurėjanti... Bet ir to buvo gana. Girdėjosi, kaip lauke cirpia cikados. Varnėnė pro užskleistą užuolaidą iškišo ranką ir, užčiuopusi citrinmedžio šakelę, nusiskynė lapą. Sutrynė tarp pirštų - kambaryje pasklido gaivus citrinų kvapas. Varnėnė giliai įkvėpė, iškėlė rankas aukštyn, tada lėtai ėmė lenktis prie žemės. Pajuto lengvą tempimą, kraujas suplūdo į galvą. Tada vėl taip pat lėtai atsitiesė, sudėjo rankas delnais priešais save ir pastovėjo ramiai. Po dieninių pasimankštinimų jautė, kad balsas pamažu atsigauna, tartis taip pat - labai gerai... O kaip su smegenų miklinimu? Tam dar yra laiko...

Varnėnė dar sykį priėjo prie lango ir atitraukė užuolaidą. "Langas" tebuvo anga sienoje. Varnėnė atsargiai atsisėdo ant krašto, permetė kojas į lauką. Kambarys buvo pirmame aukšte, bet pamatas buvo gan aukštas; pėdomis elfė žemės nesiekė. Mergina giliai įkvėpė ir apsidairė. Iš miesto sklido vakarinis šurmulys, tačiau čia, prie upės, buvo ramu - tik keletas blankių pavidalų bolavo prieblandoje: trejetas gulinėjo palei medį, vienas ar du sėdėjo prie upės.

Folkas
Nazgūlas
PranešimaiCOLON 1843
UžsiregistravoCOLON 01 Kov 2005, 19:15
MiestasCOLON Narnia

#9 Standartinė Folkas » 10 Rgp 2006, 11:52

Dėl artėjančios prieblandos jis jau sunkiai įžiūrėjo raides senose knygose ir dar senesniuose pergamentuose. Pasigalinėjęs su tamsa dar kartą peržvelgė kelis žemėlapius, bet vis dėlto pakilo eiti. Tik dar nežinojo, į kurią pusę eis. Lėtai apsisuko apskritimu apžvelgdamas artimiausią aplinką ir tolimesnes apylinkes. Čia, visai šalia, sėdėjo keletas porelių, dešinėje, ties tiltų, keliavo jau mažiau, bet pakankamai garsiai kelionių ir prekių vežimai.
Gerai apgalvojęs visus įmanomus variantus jis nutarė grįžti į namus ir ten pamedituoti. Vakarais aikštėje būdavo ramu. Pardavėjai kraudavosi daiktus, amatininkai tvarkydavosi darbo vietas. Dėl to jis praėjo niekieno nepastebėtas. Dabar jo batų kaukšėjimas buvo skardus ir nemarus. Pagaliau pasiekė savo namus. Namai nebuvo jaukūs: mažai apstatyti, jokių papuošimų ar augalų čia nebuvo. Tik kieta lova, stalelis su žibaline lempa ir kiek gražesnė spintą, padabinta rytietiškais raižiniais.
Įžengęs vidun, tiesiog sėdo vidur kambario ir užsimerkė. Jis turėjo daug darbo... Jam reikėjo daug ką apgalvoji. Ryt jo laukė svarbi diena.
[img]http://i2.photobucket.com/albums/y37/folkas/Vaipukai/veliava.gif[/img]

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8362
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#10 Standartinė Laiqualasse » 10 Rgp 2006, 15:38

Išaušo dar vienas rytas, atrodytų, niekuo neypatingas: karšta Harado saulė spigino nuo pat ankstumos, žmonės lindo iš namų ir pradėjo rytinius darbus. Šen bei ten gatve prabėgdavo katė ar šuo, žaidė vaikai.

Bet vos saulei pakius aukščiau, daugelis lyg susitarę patraukė miesto aikštės link. Ten jau laukė abu keistieji miesto svečiai. Jie stovėjo vienas prieš kitą, pasiruošę žūtbūtinei kovai. Tarp jų, apsirėdęs iškilmių rūbu - tamsiai violetine tunika bei žaliu apsiaustu - rėžė kalbą miesto valdytojas:

- Miesto gyventojai! Kaip kai kurie iš jūsų jau galbūt žino, o dauguma - dar ne, šie garbieji miesto svečiai atkeliavo iš tolimos šiaurės, iš paties Itilijeno. Jie čia atvyko tam, kad mums papasakotų apie didžius įvykius, kurie dėjosi ten, kai daugelis mūsų dar buvome jaunuoliai ar vaikai - prieš penkias dešimtis metų. Tada ten, toli šiaurėje, virė baisingi mūšiai bei kovos, buvo prisimenami seni susitarimai ir sudaromi nauji, laužomos priesaikos ir karūnuojami valdovai... Mes apie tai esame girdėję vos vieną kitą gandą, bet dabar turime puikią progą išgirsti daugiau.

Aikštėje kilo nedidelis murmesys, vienas kitas žmogus, numojęs ranka, pasuko namų link, kiti irgi akivaizdžiai svarstė tokią galimybę. Tai pastebėjęs, valdytojas kiek pakėlė balsą.

- Bet! Neišsigąskite, tai nebus nuobodi istorijos paskaita ar pamokymas, kokių esate prisiklausę mokyklose. Tai bus kur kas daugiau. Šie du, kaip jie patys save pristato, minties galiūnai išbandys savo jėgas iš skirtingų pusių pažvelgdami į įvairius svarbius įvykius. Taip, mes išgirsime puikius debatus!

Minia šurmuliuoti nustojo, susidomėjimas pastebimai augo.

- Taigi, šiandien prasideda pirmieji tokie debatai. Ar jų bus daugiau, priklausys tik nuo mūsų svetingumo. O pirmajam susirėmimui mūsų svečiai išmėgins jėgas šitokiu klausimu...

Valdytojas lėtai ir iškilmingai iš apsiausto kišenės ištraukė didelį antspauduotą voką, atplėšė jį, ištraukė pergamento lapą ir, atsikosėjęs, perskaitė:

Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingiausias sprendimas esamoje situacijoje.

- Jaunuolis, stovintis mano dešinėje, gins šį teiginį, o garbioji viešnia mano kairėje mėgins jį paneigti. Tikiuosi, kad abu svečiai prisistatys susirinkusiems miestelėnams, o paskui, kai jau bus pasiruošę, pradės savo kalbas. Sėkmės jums abiems.

Taip taręs, miesto valdytojas linktelėjo, pasitraukė į šalį ir užleido erdvę minios apsuptyje dviems atvykėliams.


OOC: trumpai surašau taisykles: po temos paskelbimo abu debatuotojai turi savaitę laiko pasiruošti, toliau žinutės rašomos kas 24 valandas. Pirmoji žinutė turi būti parašyta kitą ketvirtadienį, rugpjūčio 17 dieną, iki vidurdienio. Kiekviena tolesnė žinutė turės būti parašyta iki kitos dienos vidurdienio. Jei kuris nors debatuotojas savo žinutę parašo anksčiau, jis tiesiog palieka daugiau laiko savo konkurentui pasiruošti. Žodžių limito žinutėms nėra. Komentarai iš minios yra leidžiami, bet jie privalo būti in-character. Laimėtojo nebus, tačiau minia gali skelbti savo simpatijas, kažkokį baigiamąjį pranešimą padarysiu ir aš.
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#11 Standartinė Starlin » 10 Rgp 2006, 17:18

Tą rytą Varnėnė pabudo gerai pailsėjusi. Naktis buvo rami, be sapnų. Tai, kad negalvojo nei apie Itilijeną, nei apie Jūros pakrantes šiaurėje, buvo geras ženklas: dabar ji bus rami ir pasiruošusi viskam. O kad pasiruošimo reiks, buvo tikra. Po keliolikos metų vėl pamatys seną gerą pažįstamą, bet turės stoti prieš jį ir stengtis atremti jo išmintį. Žinojo, lengva nebus: jis nuo seno garsėjo savo charizma. Tačiau Varnėnė jį pažinojo ir jautėsi esanti ne prastesnė... Vakar prieš užmigdama dar perkratė galvoje senąją istoriją, kiek jos išmanė, pagalvojo, ką sakys susirinkusiai miniai. Žinojo, kad dvikovos tema bus paskelbta ryte, kad visą dieną jiedu ruošis, o paskui, vakare, minia susirinks vėl ir deglų šviesoje prasidės žodžių mūšis. Taip pat puikiai žinojo, kad tą naktį - vis dar pilnatis... Nusišypsojo.

Diena bus karšta. Žinodama tai, atsargiai sulankstė didžiajam vakarui skirtą suknelę ir įdėjo į kelionmaišį: persirengs prieš prasidedant. Dabar gi pasitaisė savo paprastą juodą suknelę, tik ant jos užsimetė prabangesnę skarą - visgi miniai pasirodyti teks dar prieš pradedant kalbėti. Kasas, per naktį išsipašiusias, paleido, iššukavo savo juodus žvilgančius plaukus ir šįkart supynė vieną ilgą kasą. Tuomet jos pašaknes beveik viršugalvyje suvyniojo į kuodą, o galą paliko lengvai kristi ant nugaros. Pietų Harado papročiu prisegė prie plaukų mažą kepuraitę ir ant veido užleido plonytį juodą tinklelį... Kolei kas taip atrodys paslaptingesnė. Pakandžiojo lūpas, kad būtų raudonos, - uogų sultys telieka vakarui.

Pasiėmusi suknią ir kitus reikalingus daiktus, elfė išėjo iš namų. Puikiai žinojo, kokiu keliu geriausiai eiti į aikštę, kad niekas nesikabintų. Pakeliui paliko ryšulį su daiktais pas pažįstamą aikštėje esančios užeigos savininką. Tačiau atėjusi prie kolonos suprato, kad šiek tiek vėluoja: miesto valdytojas ir Jis jau buvo ten. Varnėnė išsyk pažvelgė į seniai nematytąjį. Nors ir žmogus, išoriškai pasikeitęs jis buvo nedaug, bet jo veide įžvalgi elfės akis matė kelionių ir nuotykių pėdsakus. Ji pažvelgė jam į akis, jis lengvai linktelėjo ir nusišypsojo. Varnėnė šyptelėjo beveik nepastebimai. "Eružin, nebūtų mirtingasis, įsimylėčiau..." - tyliai nusijuokė ir nusilenkė draugui, o dabar - priešininkui.

Valdytojas paskelbė temą. Varnėnės širdis suspurdėjo: ji bus neigiančioji... Nelengva užduotis, žinant, kas bus ginantis. O pats teiginys reikalaus daug ir rimtai pamąstyti. Tą ji ir darys iki pat vakaro...

Bet dabar valdytojas pamojo jai, kad išeitų į priekį ir prisistatytų miestelėnams. Varnėnė nusišypsojo pastebimiau ir apžvelgė žmones. Paprasti ir nelabai, turtingesni ir skurdžiai. Protingesni ir ne... Kiekvieną galima paveikti savu keliu. Elfė žinojo: kai pasibaigus ginčui minia rinks labiau patikusįjį, kels aukštyn Paveikslėlis arba leis žemyn Paveikslėlis nykščius - toks buvo vietinis paprotys. Varnėnė buvo pasiryžusi surinkti kuo daugiau nykščių. Viskas priklauso nuo minios...

Ji žengė žingsnį ir grakščiai kilstelėjo ranką, mostelėdama žmonėm nutilti. Matė, kad jų dėmesį jau patraukė, nes aikštėje buvo neįprastai tylu. Dėkodama elfė nusilenkė ir atsitiesusi prabilo:

- Garbieji miestelėnai ir miesto svečiai! Per daugelį kraštų keliavau ir ne vieną įstabų dalyką mačiau ir girdėjau. Ne pirmas tūkstantis metų klajoju ir viską stebiu. Ir jūsų kraštas man ne pirmiena - kai kas tikriausiai pamenat mano veidą. Jūsuose esmi vadinama Madena Norega - Juodąja mergele iš šiaurės, - ir Itilijeno Ledi, ir tuomi vardu, kurį man davė žmonės svetur ir kuriuo dažniausiai esu pažįstama, - Varnėne, paukštele giesmininke. Viliuosi, kad savo kalbomis jūsų nenuvarginsim, bet daugelį stebuklų jumis papasakosim, kaip patys regėjom ar iš kitų išminčių girdėjom. Lenkiuosi žemai savo garbiajam priešininkui, didžiam proto galiūnui, linkiu jam tvirtai stovėti ir savo tiesą ginti - o aš gi noriu jums priminti, kad esmi prieš tą mintį, jogei Sarumano pasirinkimas buvo teisingiausias, kokį jis tada galėjo padaryti. Palaukite iki vakaro, garbieji klausytojai, ir sužinosite, kodėl...

Minia pratrūko plojimais, ir Varnėnė, dar sykį nusilenkusi, užleido vietą savo oponentui.
Paskutinį kartą redagavo 1 Starlin. Iš viso redaguota 18 kartus.

Vartotojo avataras
le_golas
Dešimtmečio Pipinas
PranešimaiCOLON 1349
UžsiregistravoCOLON 27 Spa 2005, 23:06

#12 Standartinė le_golas » 10 Rgp 2006, 20:18

Jaunuoliui, stovinčiam minioje, elfės kalba pasirodė įdomi, tačiau dar įdomesnė buvo pati elfė. Vyrukas pirmąkart gyvenime matė elfę ir tai pranoko visus girdėtus pasakojimus. Jaunuolis negalėjo patikėti, kad elfė gyvena mieste, nes niekada anksčiau nebuvo jos matęs.
Plojimams nutilus, šalia vyruko stovėjęs jau gerokai pagyvenęs vyriškis nusispjovė.
- Vėl tos nesamonės. Eisiu geriau į smuklę. Eini?- paklausė jis jaunuolio,- pastatysiu.
Kad ir kaip vyrukas norėjo, su seniu nėjo. Visdėlto, nekasdien pamatysi elfą.
Pastebėjęs, kad nemaža dalis žmonių patraukė kartu su vyriškiu į smuklę, jis kiek sutriko. Nelabai suprato, kodėl žmonės tokie abejingi tokiam įvykiui. Visgi jaunuolis nusprendė nekreipti į juos dėmesio ir patogiau atsirėmė į šalia stovėjusią koloną. "Na jau ne, išklausysiu viską, kas bus kalbama", pasakė sau, vėl įsistebeilydamas į elfę.

Folkas
Nazgūlas
PranešimaiCOLON 1843
UžsiregistravoCOLON 01 Kov 2005, 19:15
MiestasCOLON Narnia

#13 Standartinė Folkas » 11 Rgp 2006, 00:09

Rytas. Pro storas drobines užuolaidas į nedidelį tuštoką kambarį sunkiai skverbėsi saulės šviesa. Rytas buvo ankstyvas dėl to lauke buvo gan ramu. Jis atsikėlęs kruopščiai nusiprausė, nusiskuto ir sėdo pamedituoti. Tik po gero pusvalandžio puolė pusryčiauti ir puoštis. Šį kartą ant pilkos tunikos, susegtos dvorfiškais segtukais, jis užsimetė puošnų vyšnių spalvos apsiausta ir susegė ištaigingu sidabro segtuku, papuoštu elfiškais ornamentais. Apsirengęs visus aprėdus persipynė savo mažąją kaselę ir stovėdamas vidur kambario užsimerkė paskutinį kartą perkratyti savo mintis. Rytinis pasiruošimas truko ilgai, bet viskas suprantama: juk šiandien ta didžioji diena, kai jis vėl akis į akį susitiks su Varnėnę. Jau tada, kai jis būdavo jaunas, kraujas virdavo vien išgirdus apie Díneth, bet ana niekad neatsakydavo. Jis niekada niekieno dėl to nekaltino pats suprasdamas, kad tarp elfės ir žmogaus nieko būti negali.
Senų prisiminimų vedamas jis net nepajuto kaip paliko savo namus ir kaukšėdamas į grindinį ėjo link aikštės. Šį kartą žmonės jo nieko neklausinėjo tik varstė smalsiais žingsniais, o kai kurie prisijungdavo eiti kartu. Aikštėje dar nebuvo minios žmonių, bet visi sparčiai rinkosi. Miesto valdytojas, kaip ir privalėjo, buvo anksčiau už abu priešininkus.
Valdytojas jį pasveikino, žmonės sujudo. Jis atsistojo vyriškiui ties dešine ir nekantriai, bet susikaupės ėmė laukti Juodosios Itilijeno Ledi.
Tuo metu žmonės sparčiai rinkosi į aikštę. Visokio plauko tipų čia buvo, bet jis tikėjosi, kad padugnės paliks aikštę, kai sužinos, kas čia bus. Jam beprasmiškai bandant nuspėti ateitį pasirodė ji. Nors Varnėnei reikėjo prasibrauti pro nemažą žmonių minią, bet ji tai padarė bemaž neužkliudžiusi nei vieno žmogaus. Žiūrovai net nespėjo sureaguoti, kad tai viena iš dalyvių. Varnėnės šypsnį galėjo sugauti tik jis, dėl to kai kurie žmonės nė nenutuokė, kad iki tol priešininkai buvo pažįstami.
Pagaliau valdytojas paskelbė temą ir pozicijas. - Ką gi...geriausia gynyba - puolimas,- pamąstė jis.
Tuomet žodžio tarti žengė priekin Díneth. Jos blyškią odą dengė šydas, bet per jį buvo galimą įžiūrėti veido lygumą. Jis tik dabar susimąstė, kaip per tuos metus suseno. Jam pasidarė gėda prieš Varnėnę tokio kūno ir savo kelionių nukankintas rankas slėpė po apsiausto skvernais. Pagaliau ji baigė ir eilė tarti žodį teko jam. Jis žengtėlėjo žingsnį priekin ir pradėjo:
-Sveiki, bendrakraujai Harado žmonės. Kas nežino esu Muniras. Gimiau Harade, bet čia praleidau tik pirmus savo gyvenimo metus. Dabar grįžau čia, kad susikaučiau mintimis su gerbiamąją Modena Norega. Šios akimirkos laukiau ne vienus metus, bet ir ne vienus metus to bijojau. Díneth jau toli pagarsėjusi savo taikliu žodžiu ir gilia mintimi. Bet, Harado žmonės, aš viską darysiu, kad tik įrodyčiau jums, jog Sarumano pasirinkimas buvo teisingiausias. Šioje aikštėje neliks abejojančių ir tepadeda man Eru!- Muniras baigė, paskutinius žodžius šūktelėjo, bet iškart nuleido galvą ir žengė žingsnį atatupstas.
Aikštėje nuvilnijo aplodismentų ir šūksnių banga.

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#14 Standartinė Starlin » 11 Rgp 2006, 01:22

Žmonės pamažu skirstėsi, supratę, kad visas įdomumas prasidės vakare, tačiau aikštė vis dar buvo šurmulinga. Valdytojas taip pat išėjo, ir Varnėnė pagaliau ryžosi drąsiai pažvelgti Munirui į veidą. Žinojo, kad kalbėtis prieš dvikovą negerai, tačiau priėjo arčiau, nusišypsojo jam ir tyliai sušnabždėjo:
- O, kad tu žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau!.. Man metai eina kitaip negu tau, bet išsiskyrimas buvo ilgas... - Muniras žiojosi kažką sakyti, bet Varnėnė pakėlė pirštą prie lūpų: - Tšš. Nereikia. Pašnekėsim po visko. Džiaugiuosi tave matydama. Beveik nepasikeitei. Sėkmės.
Linktelėjusi ji apsisuko ir nužingsniavo link suolelio, ant kurio krito labai jau skurdaus medžio šešėlis. Praeidama pro koloną, pastebėjo, kad į ją spokso jaunas vyrukas. Stabtelėjo. Jaunuolio akys irgi sustojo. Elfė koketiškai nusišypsojo ir, pasitaisiusi šydą, nuėjo toliau. Pasistengė ant suoliuko įsitaisyti patogiai. Tada atsirėmė į atkaltę, giliai įkvėpė ir užsimerkė. "Sarumanas, Sarumanas, Sarumanas... Ką gi jis ten tokio darė..." - galvoje mintys sukosi spiečiais.

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#15 Standartinė Starlin » 16 Rgp 2006, 17:06

Artėjo vakaras. Gražus tvankus pietietiško miesto vakaras. Dieną Varnėnė praleido aikštėje ir gatvelėse aplink ją: sėdėdama, vaikštinėdama, tiesiog stovėdama medžio pavėsyje sustingusi, sunertomis rankomis ir užmerktomis akimis. Porą kartų iš maišelio, kabančio prie diržo, išsitraukė pluoštą neišvaizdžių pergamentų ir pirštu vedžiojo tengvų eilutes. Pergamentuose mirgėjo skaičiai ir žodžiai, viskas buvo surašyta smulkiai, ne itin dailiai, matyti, daug kur - išvargusia ranka. Bet ilgai Varnėnė į savo užrašus nespoksojo - mąstyti buvo apie ką. Pažįstamas iš smuklės kvietė užkąsti, bet Varnėnė atsisakė, tik paprašė vandens ir gurkšnojo jį visą dieną. Nuo popietės karščių pasislėpė vėsioje tarpuvartėje, bet su niekuo, kas ėjo pro šalį, nekalbėjo, nors, savaime suprantama, sulaukė daug smalsių žvilgsnių.

O dabar vakaras buvo jau visai čia pat. Paskutiniai saulės spinduliai nuauksino keistai suklypusius miesto stogus, atėjo prieblandos metas, ir sparčiai, kaip visada būna šituose kraštuose, pastatų kontūrai ėmė blankti. Elfė atsistojo nuo akmens, ant kurio buvo prisėdusi, ir nuėjo į užeigą. Kaip ir buvo sutarta su šeimininku, pirties kambarėlyje jos laukė kubilas su šaltu vandeniu. Varnėnė sukėlė plaukus ant viršugalvio, nusimetė drabužius ir paniro į gaivinančią vėsą.

Nusipraususi atsargiai atvyniojo jos visą laiką laukusį ryšulį. Švelnutėlė medžiaga buvo sunki - nepasakytum pažiūrėjęs; įsliuogusi į suknią, Varnėnė išsitraukė mediniu kamščiu užkimštą ąsotėlį ir pasilenkė virš tamsaus dubens su vandeniu. Iš ąsotėlio ant piršto užlašino kelis lašus tamsiai raudono tiršto skysčio...

Kai elfė išėjo į miesto aikštę, buvo jau visai tamsu. Į skarą susivyniojo taip, kad nežinantis ir nebūtų pastebėjęs, jog ji pakeitė drabužius. Kuodo ir kasos nebebuvo, tačiau galvą ir veidą taip pat gobė šydas. Rinkosi žmonės, daug jų nešini kas deglu, kas žibintu, kas nors žvakele, tačiau kiekvienas turėjo po pagalvėlę atsisėsti. Kol kas jie sėdėjo būreliais, tačiau buvo matyti, kad netrukus teks visiems susispausti - miestelėnų vis daugėjo.

Varnėnė pažvelgė į kitapus kolonos sėdintį galvą panarinusį Munirą. Jai pasirodė, kad jis pasitrynė smilkinius ir pasipurtė, tarsi norėdamas grįžti prie pamestos minties. "Žinau, kaip jautiesi. Šitas ginčas paprastas nebus", - pagalvojo Varnėnė. Ką gi, pirmas šnekės jis - todėl elfė pasitraukė toliau nuo kolonos - besirenkantys klausytojai tyčia paliko aplink ją laisvą nemažą apskritimą. "Ši naktis - mudviem, Munirai. Šiąnakt miestas mūsų..."

Vartotojo avataras
Strėlė
Mūvėjo Žiedą
PranešimaiCOLON 445
UžsiregistravoCOLON 13 Sau 2006, 19:11

#16 Standartinė Strėlė » 16 Rgp 2006, 18:07

- Mama, mama, eime į aikštę! Ten vyks kažkas labai įdomaus, prašau, aš noriu pažiūrėti. Aš dar nemačiau nė vienos elfės, o visi tik ir šnabždasi kokia ji graži!.. - maža mergaitė niurgzdama trynėsi apie šiurkštų motinos sijoną, glaustydamasi ir visaip bandydama įtikinti nueiti į miesto aikštę.
Moteris tylėjo. Ji triūsėsi virtuvėje baigdama paskutinius dienos darbus. Atrodė, kad mergaitės ji visai nesiklauso. Neskubėdama nusišluostė rankas, nusirišo ir pakabino prijuostę, atsirėmė į stalo kampą ir jos žvilgsnis nukrypo kažkur tolyn pro langą.
Mergaitė toliau bėrė žodžius. Moteris tebestovėjo giliai panirus prisiminimuose. Žvelgiant į ją sunku buvo pasakyti ar tie prisiminimai malonus, ar ne. Ji buvo dar jauna, nors atrodė vyresnė, rimtų, kiek liūdnų akių.
- Mama, ar tu mane girdi? - mergaitė smarkiai timtelėjo moters sijono kraštą.
Moteris šypsodamasi pažvelgė į dukrą, paglostė jai galvą ir sušnabždėjo:
- Gerai, mes eisime.
Moteris iššukavo savo ilgus, juodus ir nepaklusnius plaukus. Išsitraukė pačią gražiausią suknelę, perbraukė per ją švelniai ir prikando apatinę lūpą. Tada skubiai apsirengusi kartu su dukrą nuskubėjo į aikštę.

Vartotojo avataras
Exon
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1883
UžsiregistravoCOLON 02 Kov 2004, 19:32
MiestasCOLON Vilnius
CONTACTCOLON

#17 Standartinė Exon » 16 Rgp 2006, 20:47

- ...na, o paskui valdytojas paaiškino, kad čia vyks kažkokie istoriniai debatai, tad nieko įdomaus, mes paspoksojome į elfę ir nuvarėme...
- Nieko įdomaus?! – netikėtai grėsmingai surėkė smulkutė įdegusi senyvo amžiaus moteriškė. – Kaip tau tik liežuvis apsiverčia, kaip tokioms paikioms mintims dar žodžiai atsiranda, mano senatvės našta, giminės gėda, vėjavaikė!
Priešais stovinti mergina nuleido akis ir, giliai atsidusus, praleido pro ausis ilgą senelės tirada, pagavus tik paskutinę frazę:
- ...būtinai nueisime į aikštę pasiklausyti.
Zaraja puikiai žinojo, kad ginčytis su įtūžusia močiute yra tas pats, kaip šlapintis prieš vėją – atsieis brangiau, nei paklusti. Ji išsėdėjo visą dieną senosios kaligrafės dirbtuvėje, kantriai trindama tušą ir tikėdamasi, jog per dieną garbioji Reja pamirš apie savo ketinimus, tačiau bergždžiai. Artėjant vakarui, senelė atidėjo popierius, išsitraukė ilgą sunkaus tamsiai mėlyno šilko suknelę ir tradicinę kepuraitę su tinkleliu. Griežtu žvilgsniu nužiūrėjo anūkę. Toji nei nepamanė pakeisti laisvų kelnių ir tunikos į labiau oficialią aprangą, bet skarą ant plaukų vis gi užmetė, o sagtį su Nūmenoro vaikų penkiakampe žvaigžde prisegė iš vidinės pusės, kad nesulauktų iš močiutės eilinio nepasitenkinimo protrūkio.
- Nesiraukyk it citriną įkandus, - burbtelėjo Reja. – Nieko baisesnio už keletą protingų minčių, kurios galbūt nusės tavo galvelėje, ten nenutiks.
Ji jau buvo berakinanti dirbtuvės duris, kad atskubėjo uždusęs vyriškis amatininko drabužiais.
- Gerbiamoji, labai apgailestauju jus trukdąs, tačiau man reikia nedelsiant parašyti vieną raštą...
- Galėčiau pasilikti, - apsidžiaugė Zaraja, bet senelė atrėžė:
- Eikite pas Fasedą, už poros gatvių nuo čia. Galiu lažintis, šitam tepliui šiandienos debatai ne motais.
Neįtikėtinai vikriai ji suskubo gatvele aukštyn, ir merginai beliko sekti iš paskos.
Mergaitė Gyvatė

[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]

Vartotojo avataras
le_golas
Dešimtmečio Pipinas
PranešimaiCOLON 1349
UžsiregistravoCOLON 27 Spa 2005, 23:06

#18 Standartinė le_golas » 16 Rgp 2006, 21:23

Prisitačius vyriškiui, vaikinas nuėjo į smuklę, supratęs, kad iki vakaro nieko naujo aikštėje nebevyks. Namo grįžti nenorėjo, nes jau ir taip motinai nežinant išėjo klausytis debatų. Motina buvo prieš betkokias protingas kalbas.
Smuklėje Stekas pasiėmė pintą alaus ir atsisėdo į kampą. Galvojo apie elfę. Galvojo ir apie ne ką mažiau įdomų vyriškį, bei kokios įdomybės laukia vakare.
Laikas slinko labai lėtai. Stekas jau buvo įpusėjęs trečią pintą, kai į smuklę įbėgo vaikiščias ir suriko, kad žmonės jau renkasi aikštėje. Prieš išeidamas vaikinas dar pamatė, kaip valkata, sėdėjęs kampe, godžiai puolė prie nedagerto Steko alaus.

Aikštėje jau išties rinkosi žmonės. Stekas pastebėjo, kad dabar žmonių daug daugiau, nei buvo ryte. Žinia apie debatus sklido po visą miestą ir net už jo ribų, nes jaunuolis pastebėjo bičiulį gyvenantį dvidešimt mylių nuo kaimo.
Kiek geriau apsižvalgęs Stekas pastebėjo vyriškį, atsirėmusį į koloną, tačiau niekur nematė elfės. Kad ir kiek ieškojo, jos nerado. Nusprendęs, kad ji dar neatėjo, Stekas nuėjo prie gero savo pažįstamo, kuris buvo čia atsitempęs suoliuką...

Vartotojo avataras
Simbelmyne
Lietė Žiedą
PranešimaiCOLON 116
UžsiregistravoCOLON 09 Bir 2004, 18:19
MiestasCOLON Kaunas
CONTACTCOLON

#19 Standartinė Simbelmyne » 17 Rgp 2006, 00:04

Jaunutė mergina, vis žvalgydamasi sau už nugaros, skubėjo siaurų gatvelių labirintu. Skelbimą ji pamatė dar ryte, kai nuobodžiaudama vaikštinėjo po turgų, ir visą dieną suko galvą, kaip pasprukti nuo senosios guvernantės, kurios giliu įsitikinimu padoriai merginai vertėjo domėtis tik siuvinėjimu, papuošalais ir kaip kuo greičiau gerai ištekėti, o visa kita - vyrų rūpestis ir moteriai dėl jų filosofijų nereikia sukti galvos. Bet mergaitei patiko "sukti galvą" ir ji nė nemanė paklusti persenusioms senės nuostatoms. Tiesa, teko į senosios vyną šliūkštelti migdomųjų, užtat iš namų pasprukti pavyko lengvai. Dabar svarbiausia buvo suspėti nubėgti į aikštę.

Dar keli posūkiai, skersgatvis, tiltukas, dar pora namų ir prieš merginos akis atsivėrė aikštė, kurioje būriavosi žmonės: vieni neryžtingai trypčiodami ir nesuprasdami, ko čia atėjo, kiti įsitempę, laukiantys.

Užteko kelių patamsintų akių žvilgsnių pro retą šydą bei greitesnio nei būtina sumojavimo plunksnų vėduokle ir jaunas vaikinas - veikiausiai raštininkas ar mokinys vienoje iš daugybės mokesčių įstaigėlių - greitai pašoko iš atsineštos kėdės ir užsikirsdamas paprašė suteikti jam garbę ir prisėsti. Mergina dėkodama šyptelėjo lūpų kampučiais, klestelėjo į kėdę, gražiau susiklostė platų šilkinį sijoną ir patempė žemyn šydą. Jaunasis raštininkas mindžiukavo šalia, nesomodamas, ar jam reikėtų pasilikt, ar pasiieškoti vietos kitur. Mergina apdovanojo jį dar vienu, neva paskubomis mestu žvilgsniu ("Jei jis pasiliks - turėsiu su kuo keliais žodžiais persimesti. Atrodo gana nekvailas") ir išraudęs vaikinas įsitaisė šalia kėdės. "O senoji Husna dar priekaištauja, kad taip ir neišmokau elgtis su vyrais" - mintyse prunkštelėjo mergina ir surimtėjusi pasiruošė klausytis.

Folkas
Nazgūlas
PranešimaiCOLON 1843
UžsiregistravoCOLON 01 Kov 2005, 19:15
MiestasCOLON Narnia

#20 Standartinė Folkas » 17 Rgp 2006, 11:08

Muniras pakėlė galvą nuo savo popierių. Apžvelgė aikštę ir akimis surado Díneth. Elfė lyg jausdama taip pat kilstelėjo savo akis. Muniras akimis paklausė, ar jau galime pradėti. Varnėnė nežymiai linktelėjo. Žmogus atsistojo, išsirinko pribraukytą pergamentą ir žengtelėjo žingsnį priekin. Valdytojas, pamatęs bruzdesį, tuoj prišoko prie Muniro. Šiedu persimetė keletą sakinių. Žmonės jau suprato, kad debatas tuoj tuoj prasidės. Valdytojas išėjo prieš žmonės ir garsiai paskelbė:
Debatas tema Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingiausias sprendimas esamoje situacijoje, pradedamas! Kviečiu teigiančiosios pusės atstovą, Munirą.
Minia sutartinai pradėjo ūžti ir ploti. Muniras žengtelėjo dar kelis žingsnius priekin, nusilenkė ir pradėjo:


-Labas vakaras ponios ir ponai, tuo pačiu ir teisėjai, gerbiamas miesto valdytojau ir gražioji oponente. Esu Muniras ir atstovaujų teigiančiųjų pusei. Jaučiuosi pagerbtas, kad savo kalba galiu pradėti šį aršų debatą. Šio debato tema: „Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje. Būdamas teigiantysis jums tvirtai įrodysiu, kad Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu buvo teisingausias sprendimas.
Būdamas tik žmogumi negaliu teisti Sarumano. Jis pats pasirinko prisidėti prie Šešėlio. Už tai jis atsakys prieš Eru, bet aš esu tvirtai įsitikinęs, kad toks pasirinkimas jam pačiam, buvo naudingiausias.
Mano byla sudaryta iš trijų argumentų, kurių kiekvienas įrodo Sarumano pasirinkimo teisingumą.

Taigi ir pradėsiu nuo pirmojo argumento:
Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje, nes tik šitaip Sarumanas galėjo išgyventi.

Juodasis Šešėlis grasino visai Viduržemei. Prieš jį nebūtų atsilaikęs niekas: pradedant žemaūgiais pusinukais, baigiant šimtamečiais entais. Saurono įniršio jėga buvo neišmatuojama, todėl jo ambicijos užkariauti Viduržemę buvo labai realios. Sarumanas būdamas išmintingas ir įžvalus nutarė susidėti su Sauronu ir jo juodosiomis pajėgomis. Tai yra visiškai suprantama, nes tai buvo vienintelis realus būdas nenukenčiant išsaugoti savo gyvybę. Kaip ir kiekvienam gyvam organizmui, Sarumanui suveikė savisaugos instinktas, todėl šis pamynęs moralės principus susidėjo su Sauronu. Taigi šis argumentas įrodo ne tik Sarumano pasirinkimo teisingumą, bet ir jo įžvalgumą.

Antrasis argumentas:
Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendiams esamoje situacijoje, nes šitaip Sarumanas galėjo tapti aukštu valdininku.

Pirmajame argumente įrodžiau, kad prisijungdamas prie Saurono Sarumanas galėjo išgyventi, o šis argumentas jums įrodys, kad Sarumanas galėjo tapti aukštu valdininku.
Sarumanas būdamas Išminčių tarybos vadovas, buvo stiprus ginklas bet kuriai pusei. Prisijungdamas prie Saurono Kuruniras labai palengvino karą Tamsiajai pusei, dėl to Sauronas laikė jį rimtu pagalbininku. Laimėję Žiedo karą blogieji būtų iškėlę Sarumaną į aukštą poziciją. Jis tikriausiai būtų užėmęs Saurono artimiausio patarėjo, dešiniosio rankos, pareigas. Be to, negalime atmesti tokios galimybės, kad karui pasibaigus ir viskam nusistovėjus, Sarumanas pasinaudojęs apgaule pats galėjo tapti Viduržemės valdovu. Tamsiųjų jėgų pusėje protingų parankinių nebuvo per daugiausia, dėl to Sarumanui apgauti patį Sauroną nebūtų buvę taip sunku. Jeigu Kuruniras būtų likęs gerųjų pusėje ir jeigu jie būtų laimėję karą, tai Sarumanas tokių galimybių nebūtų turėjęs, nes jam tektų varžytis su Aragornu, Mithrandiru ir kitais. Todėl Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje.

Trečiasis argumentas:
Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje, nes šitaip jis lengviau galėjo pasisavinti Vienatinį žiedą.

Sarumanas jau maždaug nuo 2463 Trečiojo amžiaus metų buvo susidomėjęs žiedais ir, žinoma, žiedų karaliumi, Vienu žiedu. Sarumanas negalėjo leisti gerosioms jėgoms sunaikinti žiedą, todėl šis prisijungė prie Saurono. Medžioti visuomet lengviau negu bėgti. Kuruniras tikėjosi pirmas rasti hobitus ir pasisavinti žiedą ir būdamas stiprus savo valia valdyti su žiedu visą Viduržemę. Kurunirui likus gėriečių pusėje jam būtų reikėję daug slapukauti, apgaudinėti Išminčius (kuriuos apgauti nėra taip lengva) ir kitus daug mačiusius bei patyrusius asmenis. Sarumanas susidėdamas su Sauronu pasirinko vienintelį būda kaip pasisavinti Vieną žiedą Taigi šis argumentas įrodo, kad Saurono pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje.

Reziumuodamas norėčiau pasakyti, kad visi šie trys argumentai jums puikiai įrodo, kad tuo metu (Žiedo kare) Sarumanas negalėjo neprisidėti prie Saurono, jeigu jis brangino savo gyvybę, valdžia ir Vieną žiedą. Sarumanas nebuvo kvailas, ir jo pasirinkimai nėra kvaili. Šitiek metų galvojęs jis vis dėlto apsisprendė, kad teisingausias sprendimas būtų susidėti su Sauronu. Taigi esu tvirtai įsitikinęs, kad debatas net nėra reikalingas, kad suvoktųme Sarumano pasirinkimo teisingumą. Ačiū, savo kalbą baigiau ir tikiuosi palaikysite poziciją.

Muniras baigęs nusilenkė, o minia vėlgi audringai pradėjo ploti bei švilpti. Grįždamas į savo vietą jis šyptelėjo Varnėnei ir dar iš jaudulio drebančiomis rankomis ėmė tvarkytis savo popierius.

BUTTON_POST_REPLY