Žygis per Lietuvą: vasara :)

Ta-runda runda runda rom! - žygiai, miškas, dangus.
BUTTON_POST_REPLY
Žinutė
Autorius
Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8362
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#241 Standartinė Laiqualasse » 06 Rgs 2004, 22:53

Nėr už ką, žmogau :) Pasistengti teks abiems ;)
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Vartotojo avataras
Aiquen
Ardos bamba
PranešimaiCOLON 4087
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:35

#242 Standartinė Aiquen » 07 Rgs 2004, 17:39

Ir vstiek man labiau patiko neredaguota... ;)

Tai ką- pradedam ruoštis sekančiai vasarai? :lol:
Kind of makes you go crazy, you know. Whacko. Really out there, CUCKOO! You bring any apples?

Vartotojo avataras
Aldarion
Dešimtmečio Meris
PranešimaiCOLON 1519
UžsiregistravoCOLON 10 Geg 2004, 14:17
MiestasCOLON Rumšiškės/Kaunas

#243 Standartinė Aldarion » 07 Rgs 2004, 17:51

Na, nebent psichologišgai. Tartis ir diskutuoti dėl konkretaus maršruto, galėjimo ar negalėjimo bei Tarybos susirinkimų dar tikraiii per anksti :sm14:
"Few now remember them ... yet still some go wandering, sons of forgotten kings walking in loneliness, guarding from evil things folk that are heedless."

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8362
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#244 Standartinė Laiqualasse » 07 Rgs 2004, 20:46

O niekas ir nesako, kad jau reikia pakuotis kuprines. Galima galvoti, svajoti, mąstyti ir pan. - veiklos atsiras, nė kiek tuo neabejoju :)
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8362
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#245 Standartinė Laiqualasse » 16 Rgs 2004, 22:42

Tolesnės Žygioraščio dalys (suspausdintos Aldariono):

***

Šeštadienis, 08-07

Maršrutas – Zervynos – 4 – Mančiagirė – 4,5 – Žiūrai – 3 – Lavyso ež. – 3,5 – Paūliai. Nukeliautas atstumas – 15 km (pėstute).

Aldarion ( vidurdienis): Sunku patikėti, kad visgi šiandien prasideda Žygis per Lietuvą! Nepaisant tikrai didžiulių Fangorno fronto pastangų jį organizuojant, vienu metu viskas buvo pakibę ant plauko. Dėkui Žygio Dvasiai, kad viskas susitvarkė ir kad aš nors dar ir ne kelyje, tačiau jau laukiu savojo traukinio.
Aldarion: Su visa savo manta, kuri sveria nežinau, gal kokius 25 kg, įlipau į traukinį Pravieniškėse 12.05, o, po persėdimo Vilniuje į kitą, išlipau Zervynose apie 16.45. Važiuodamas traukiniu jaučiausi gana permainingai: tarpais iš džiaugsmo suspurdėdavo širdis, o kartais, dėl draugų nebuvimo ir laukiančių įsivaizduojamų pavojų, apimdavo apatija ir susimąstymas. Gerai, kad išlipus iš traukinio, tokia nuotaika buvo išgaravusi – dabar mane buvo užvaldęs smalsumas. Ilgai nestovėjęs išsitraukiau kompasą, žemėlapį ir patraukiau pirmu pasitaikiusiu keliuku tiesiai į vakarus. Atsidūriau Dzūkijos miškuose – samanų ir pušų karalystėje, kurioje pamiršau bet kokį liūdesį ir tik žavėjausi aplinka. Pabandžiau surasti ežerėlį pažymėtą žemėlapyje, tačiau kai jį suradau ir atsistojau ant jo kranto, supratau, kad jame neišsimaudiu – tą aiškiai sakė ir jo vardas Išrūginis. Kiek nusiminęs, nors dar ir nepraradęs vilties iki vakaro išsimaudyti, įkopiau į kalniuką ir nužygiavau mašinų pravažinėtu keliuku, mano manymu vedančio prie kito, kiek didesnio ežero, Mekšrinio vardu pažymėto. Pasiekęs rytinį jo krantą, radau čia visą stovyklą besilsinčių poilsiautojų. Nenorėdamas sukinėtis tarp vaikų ir storokų dėdžių, susiradau kitą priėjimą prie ežero, kur ir išsimaudžiau. Atgaiva šimtaprocentinė.
Pasimėgavęs Dzūkijos ežerų vandeniu, nutariau, kad pats laikas susirasti kažkur kairėje esančią Ūlą, pasigrožėti jos taip giriamais skardžiais. Pasaka, tokios gražios gamtos jau seniai nebuvau matęs – sūkuriuojanti vandens srovė, gyvi smėlio skardžiai, nedidelės žalios lomos, sunkiai nusakomo senumo medžiai, eglės ir pušys, kadagiai ir maži berželiai, balsvos bei šviesiai žalios samanos, viską nuklojančios tarsi kilimu. Bekeliaudamas siauručiu, “kažkieno” išmintu takučiu, galėjau visu tuo grožėtis, bandyt į visą tai įsijaust. Vyraujančią harmoniją sudrumsdavo tik mano ir baidarėse plaukiančių turistų pasilabinimai. Pagaliau, priėjęs ant aukšto skardžio miegančią žemaūgių apsamanojusių pušaičių giraitę, buvau įveiktas gamtos grožio ir sustojau, atsisėdau ant skardžio krašto ir įkvėpiau gaivaus, švaraus oro. Jei saulė nebūtų taip sparčiai artėjusių link vakarų, būčiau su malonumu čia ir knygą išsitraukęs, deja, po penkiolikos minučių turėjau kilt. Gamta po truputį virto prie ežerų matyta Dzūkija, o už vienos gausios baidarininkų nakvynvietės, pasirodė ir pirmieji alksniai, dilgėlynai. Tai suteikė pretekstą paspartint žingsnį ir kiek greičiau paėjėti. Netrukus kirtau Varėnos-Marcinkonių plentą, praėjau pilną vasarotojų privažiavusią Mančiagirę ir, nutolęs nuo upės, keliuku artėjau prie Žiūrų. Nežinau, kokiu greičiu žygiavau, tačiau Ūlos akį pasiekiau greičiau nei per pusvalandį. Iš pradžių net nežinojau, kas per įžymybė ta Ūlos akis, tačiau pamatęs, jog čia sustoja beveik visos pro šalį važiuojančios mašinos ir žmonės lipa laiptasi žemyn į Ūlos slėnį, nusprendžiau pamėginti ir aš. Perėjau per tiltuką ir takeliu nuėjau link kažko – pasirodo link labai garsaus gydančiojo šaltinio. Nepatikėsit, tačiau kad jo vanduo geriamas sužinojau paklausęs žmogaus, kurį pažinau tik jam atsisukus – tai buvo pats Vytenis Andriukaitis! Buvo nesmagu klausytis, kai paskui, jam nueinant, atėję žmonęs pradėjo kalbėti apie Rubikoną ir visą tą skandalą – užjaučiau vargšą parlamentarą, netgi čia nepaliekamo taikoje ir ramybėje. Nuotaikai kiek nurimus, aš išgėriau visą puodelį to „gydančiojo“ vandens ir ... man patiko - prisipyliau jo visus turėtus du litrus.
Žiūruose teko pasisveikinti su dviem šunimis, iš kurių vienas net bandė greibt už kojos – deja, jam nepavyko. Toliau sekė žvyrkelis link Lavyso ežero, kurį mečiau dėl dusinančių dulkių, pakylančių nuo kiekvienos pravažiuojančios mašinos. Sekdamas elektros liniją, po ilgokos kelionės pasiekiau ežerą, prie kurio buvo susirinkusi begalė poilsiautojų, daug didesnė masė nei prie Mekšrinio. Dėl šios priežastis visi krantai skendėjo laužų dūmuose bei pop muzikos triukšme. Išsimaudžiau jau nusileidus saulei, tad ilgai ir neužsibuvau - pakilau paskutinei šiandienos kelio atkarpai. Keliavau prietemoje, vienas, todėl buvau kiek įsitempęs. Pabandžiau niūniuoti kelias dainelias, tačiau greit lioviausi, buvau kaip reikiant pavargęs. Apsidžiaugiau, kai pagaliau atpažinau kelio vingį, pasibaigiantį Paūlių kaimelyje. Netrukus pamačiau ir savo puseseres, žaidžiančias su kažkokiais vaikais prie vieno namo vartelių. Linksmą pasisveikinimą sekė gardi vakarienė, po kurios buvo kalbama pačiomis įvairiausiomis temomis. Paprasta, tačiau gražu!


Sekmadienis, 08-08

Maršrutas – Paūliai – 3 – Mardasavas – 5 – Glyno ež. – 7 – Merkine – 2 – Alytaus-Druskininkų plentas – 31 – Alytus – 35 – Elfiška rezidencija – 35 – Alytus. Nukeliautas atstumas –17 km pėstute; autobusu/automobiliu – 101 km.

Aldarion: Oras ryte buvo toks pat puikus kaip ir vakar, tačiau mano pačio jėgos jau buvo kiek sumažėjusios, dar nespėjusios atsistatyti. Kadangi vakar taip ir neišsimaudžiau Ūloje, nusprendžiau nepraleisti progos ir tai padaryti šiandien. Vanduo kaip visada buvo ledinis, tačiau kartu ir išvarantis bet kokį tingulį ar apsnūdimą. Papusryčiavęs ir dar kiek pasivaikščiojęs apie sodybą, maždaug dvyliktą valandą užsimečiau ant pečių kuprinę (na ir sunkumėlis) ir, vedamas keturių puseserių, kurių vyriausiai yra 14, o jauniausiai tik 8 metukai, perėja kirtau upę taip vėl atsidurdamas miške. Juo toliau turėjau eiti vienas. Linskmai atsisveikinau su palyda: jos grįžo į žaliomis lankomis apsuptą kaimelį, o aš patraukiau keliuku link Mardasavo. Pakelės kraštovaizdis nebuvo per daug įspūdingas, tačiau negalėjau ir skųstis, juk ne pelke ėjau. Kažkur kairėja visą laiką girdėjau vilnijantį Merkį, tačiau jo taip ir nepamačiau iki pat beždžionių tilto Mardasave. Šioje kelionės dalyje labiausiai patiko bristi pievomis, kurių daugybė plytėjo aplink kaimelį. Galbūt jums tai jau yra pažįstama: ne visai nudžiūvusi rasa, svyruojančios smilgos, griežiantys svirpliai ir pan. Prie jau minėto tilto nusprendžiau išsimaudyti Merkyje. Daug laiko tikrai nesugaišau, nes geliantis vanduo neleidęs ilgai pliuškentis. Galiu pasakyti, kad ėjimas kabančiu tiltu tikrai nebuvo vienas iš maloniausių išbandymų. Tą galėčiau pagrįsti tuo, jog tilto pradžioje labai “pakėlė” nuotaiką kabantis gedulo vainikas bei kelios padėtos žvakutės, einant viskas svyravo, lentos antrodė patrešusios, be to, mano sunki kuprinė bet kada galėjo nesunkiai mane išvesti iš pusiausvyros – teko kaip reikiant susikaupt. Tikriausiai sunkumai ir yra tam, kad juos įveikęs galėtum bent trumpai pasidžiaugti. Išėjus į platų bei nelabai patrauklų žvyrkelį, prasidėjo ilgos ir gana daug laiko bei jėgų kainavusios Glyno ežero paieškos. Keliavau žvyrkeliais bei miško keliukais, ėjau į priekį bei grįžau atgal, daug sykių maniau jau praėjęs, nors beveik tiek pat sykių priekyje vis manydavausi matąs kažkokią proskyną. Taip beklaidžiodamas radau kelias vieteles, gausias bruknių, kurių prisivalgiau daugiau negu pakankamai. Jei kas paprašytų papasakoti ką nors apie matytą gamtą, tai galėčiau pasakyti tik tiek, jog beveik visas kelias vedė per miškus, aiškiai auginamus tik medienai - vaizdai buvo labai monotoniški. Iš liūdnumo pabandžiau pratęsti savo vakarykštį bandymą niūniuoti ir šį kartą man pasisekė: galų galę pradėjau plėšt kaip reikiant. Dainavau, ką geriausiai mokėjau, pradedant nuo tokių sentimentalių ir tylių dainų kaip „Home Is Behind“, „Into the West“, toliau važiuojant per liaudies kūrybą ir baigiant visokiausiais skautiškai šūkiais, kaip pvz. „Uuu...aaa...Skau-ti-ja“. Pagalvojau, kad būtų visai neblogai ką nors ir šiam žygiui sukurti, tačiau iš to nieko doro neišėjo.
Galų gale priėjau tikrąjį ežerą. Žmonių buvo ir viename, ir kitame krante, tačiau išsimaudyti jie man juk netrukdė. Tolesnis kelias mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnio, nors šį sykį ėjau jau ne keliu o priešgaisriniu arimu. Mačiau stirną, kuri, manęs nepastebėjusi, nemažą kelią nukulniavo tiesiai prieš mane - va čia tai buvo linksma. Radau gražių gėlių, be to, ir vėl bruknių. Pasipuošiau, pavalgiau ir po sekusio ilgo kelio, pasiekiau labai gražias kalvas, už kurių jau kirtau Alytaus-Druskininkų plentą. Merkinė man paliko malonaus bei draugiško miestelio įspūdį, nes viskas joje buvo sutvarkyta lyg Vokietijoje. Per ją perėjau nieko neaplankydamas – tikslas buvo piliakalnis ir Nemuno-Merkio santaka. Pačioje piliakalnio viršūnėje, susiradęs lopinėlį dar galutinai nesunaikintos žolės, pasitiesiai kilimėlį ir išsitiesęs ant jo grožėjausi dangumi, Nemunu bei Merkiu, plytinčiais miškais ir slėniais. Daug žmonių užkopė ir nukopė nuo kažkada buvusios garsios piliavietės, kol aš pagaliau pasijaučiau pakankamai pailsėjęs ir atsigrožėjęs nuostabia panorama. Be didesnio vargo iki 19.00 pasiekiau autobusų stotelę, iš kurios mane paėmė maršrutinis mikriukas. Taip aš nusigavau iki Alytaus, kuriame mane pasitiko Aredhel, šaunioji elfė iš Gūdžiųjų Dzūkijos girių. Neblogą išvyką į savo vasaros elfiškąją rezidenciją ji suorganizavo: ten susipažinau su seneliu, turinčio hobį auginti žuvis, išsimaudžiau viename iš trijų buvusių tvenkinių ir apvaikščiojau visą sodą, kuriame skaityti knygas tikriausiai neatsisakytų ir pati Arvena. Taip, ką čia ir bepridursi. Geriausia, kad tuo viskas dar nesibaigė: grįžę į Alytų pavalgėme gardžiai pataisyto maisto ir iki dviejų nakties žiūrėjome išplėstą TTT versiją!


Pirmadinis, 08-09

Maršrutas – Alytus – 69 – Kauno aut. stotis – 28 – Rumšiškės – 26 – Kauno pilis – 8 – Raudondvaris, Pakalnės gatvė. Nukeliautas atstumas – 2 km pėstute; autobusu/automobiliu – 129 km.

Aldarion: Na, ši diena tikriauiai visiems gerai žinoma, nes būtent šiandien pas Aiquen Raudondvaryje vyko masinis forumo susitikimas, kuriame dalyvavo ne vienas iš jūsų. Taigi. Po sočių pusryčių pas Aredhel, buvau palydėtas iki stoties, kurią palikau 08.10. Atsisveikinimas šįkart buvo tikrai liūnesnis nei vakarykštis su pusseserėmis: juk reikėjo palikti vieną iš labiausiai prie Žygio organizacijos prisidėjusių forumiečių, dėl rimtų priežasčių vėliau nebegalėjusios dalyvauti. Tikrai buvo liūdna... Mikriuke per radiją išgirdau, jog vakar pasibaigusio savaitgalio metu pajūryje apsilankė net virš vieno milijono poilsiautojų – nerealus skaičius, tikiuosi toks nebus pasiektas mums žygiuojant pajūriu. Konfortabili bei trumpa kelionė ekspresu ir aš jau Kaune. Atvykau į stotį kiek ankščiau nei vilniečiai, tačiau su jais nesusitikau - skubėjau į namus. Rumšiškėse nemažai laiko sugaišau, kol sukaliau taikinį šaudymui iš lanko, taip kad į Raudondvarį, Pakalnės gatvę atsidanginau tik apie 16.00, kaip tik po garsiojo šaudymo į „Sprite“ buteliuką. Gaila, gaila... Na, už tai galėjau žmonėms suteikt galimybę pamėgint pašaudyt iš lankų, kuriuos atsivežiau. Pirmą kartą pamačiau tiek daug forumiečių, tad nereikia stebėtis, kad šis susitikimas paliko man įpatingą įspūdį bei prisiminimą. Su Aiquen bei Laiqua buvome išėję aplankyti Golumo griovio, iš kurio grįžę dar nuėjome išsimaudyti. Apie 18.30 atsisveikinome su nemaža dalimi susitikime dalyvavusiųjų – liko tik ryt su manimi keliausiantys drąsuoliai, bei pagarbos už ryžtą pasilikti nusipelniusi mūsų visų gerai pažįstama Mamytė.Vakare trise dar buvome išėję pašaudyti iš lanko, o vėliau ilgai kalbėjomės prie valgio stalo (tiesa, aš kalbėjau visų mažiausiai). Prieš miegą dar sugalvojome išeiti pasigrožėti žvaigždėtu dangumi ir šiaip naktine gamta – man labiausiai patiko juodas gluosnio siluetas.


***

Šeštadienis, 08-14

Maršrutas – Rusnė; autobusu į Šilutę; po ilgo laukimo stotyje iki Ventės vėl autobusu; Ventės ragas (ornitologinė stotis, molas, švyturys); nakvynės vieta kempinge ant Kuršių marių kranto. Nukeliautas atstumas – 54 km (pėstute 2 km). Dabar sėdime palapinėje, o aplink siaučia stiprus vėjas. Laikrodis rodo 10.00 PM.

Lady of the Rings: Ryte laukė kelios malonios staigmenos: mano kuprinė šlapia, kedai šlapi, o palapinėje be manęs ir Aldarion ilsisi dar 8 Šelobos išperos. Mirtis joms! Iš Rusnės autiku važiavome į Šilutę. Autiko į Ventę laukėm beveik 4 valandas. Laukimas neprailgo – skaitėme knygas. Ventėje mus pasitiko labai stiprus ir nedraugiškas vėjas, kuris nupūtė man nuo galvos kepurę. Ventės rago klimatas visada toks? Einant molu mano kepurę vėl nupūtė, tik šįkart į vandenį! Gerai, kad turėjome vėliavą – su jos kotu Aldarion ištraukė kepurę iš vandens. Užlipome į švyturį. Nakvoti nusprendėme kempinge. Aldarion iš bobutės nusipirko kaimiško pieno. Niam niam...

Aldarion: Pirma džiugi žinia šią dieną buvo pasitaisęs oras – dabar švietė saulė, o dangumi plaukiojo tik keli nedideli debesėliai. Tai suteikė galimybę atsikėlus išsidžiovintis visus daiktus, rūbus, palapinę. Kadangi taupydami laiką nusprendėme nekurti laužo, tad ir vėl eilinį kartą valgėme šaltą maistą. Susiruošę pakilome ir palikome gluosnių prieglaudą už nugarų – nupėdinome link Rusnės autobusų stotelės. Kažkodėl nesinorėjo nieko lankyti, tad tik sėdėjome stotelėje ir skaitėme knygas, kurias turėjome pasiėmę. Prisiminiau namus... Žinot, kol kas dar jų nesiilgiu, dar vis norisi pakeliauti, tačiau tai truks neamžinai, tikrai neamžinai. Atvažiavus autobusui, mes į jį įlipome ir taip, be didesnių įspūdžių, palikome Lietuvos upių tėvo, Nemuno deltą.
Šilutėje kiek užsibuvome, tačiau laiko veltui neleidome. 17.00 įsėdome į autobusą, kurį vairavo ypatingai šmaikštus vairuotojas, sugebėjęs nepyktybiškai pašiepti visus įlipusius keleivius - prie mūsų, tiesa, kažkodėl neprisikabino. Tai taip, gana linksmai, mes nuvykome į Ventę. Iš čia patraukėme į garsųjį Ragą, kuriame vėjas buvo tikrai nebuvo broliškas. Pirmą kartą šią vasarą pamačiau Neriją – man ji visada buvo viena iš paslaptingiausių ir įpatingai traukiančių apsilankyti vietovių. Rytoj turėtume į ją įkelti savo kiek pailsėjusias kojas (kaip galėjote pastebėti, šiandien nužygiavome vos 2 km). Marių vanduo, kaip ir tikėjausi purvinas, tačiau uodų, kuriais buvome gąsdinami, neradome nė vieno. Susiskambinau su Šilutės urėdu ir galutinai susitariau dėl persikėlimo per marias rytoj ryte. Nekantraudamas laukiu rytojaus.



Sekmadienis, 08-15

Maršrutas: Per marias nebuvo persikelta ties Vente; greita kelionė dviem pakeleivingom mašinom iki Šilutės-Klaipėdos plento; autobusu pasiekta Klaipėda; keltu per marias į Smiltynę; autobusu į Nidą; čia aplankyta Parnidžio kopa, Mirties slėnis, Urbo kalnas; maudynės jūroje; nakvynė Briedžių miško pietiniame pakraštyje. Nukeliautas atstumas – 132 km (pėstute 5 km).

Lady of the Rings: Kėlimasis per marias atšauktas ne tik dėl vėjo, bet ir dėl vakar įvykusios tragedijos: tos pačios markės kaip mus turėjęs perkelti laivas nuskendo. Amžiną atilsi “Amūrui” ir dviem juo plaukusiems žvejams.
Reikėjo kažkaip nusigauti iki plento, taigi nusprendėme tranzuoti. Per maždaug pusvalandį sustabdėme dvi mašinas, kurios mus pavežėjo iki plento. Autobusu važiavome į Klaipėdą. Iš ten kėlėmės į Smiltynę, kur mus pasitiko labai piktas katinas.

Aldarion: Ryte, prieš vėjo valią, susikūrėme laužą – pagaliau po ilgos pertraukos užvalgėme karšto maisto. Paskubomis susipakavę daiktus pakilome eiti, tačiau… Patį skambutį ir pasiūlymą šiandien nesikelt per marias sutikau gana ramiai ir pritariamai (bangos tikrai atrodė didelės), tačiau jau po pokalbio visgi šiek tiek susikrimtau, reikėjo kaip reikian paskubėti, norint dar šiandien pasiekti kitame krante (taip arti atrodo) esančią Nidą. Gerai, kad kelionė į Klaipėda taip puikiai pavyko – dar net pirmos nebuvo, kai mes jau stovėjome ir laukėme kelto Senojoje Perkėloje. Keliantis per marias įsimintiną įspūdį paliko skrendančios šalia kelto baltosios žuvėdros – iš karto padvelkė Jūros artumu. Smiltynėje prie jos jau nenuėjome, tačiau auką jai Lor išsirinko – įvairiaspalvis metalinis žiedelis bus “sunaikintas”. Nidoje neužsibuvome, nes kopos mus traukė labiau nei suvenyrų prekystaliai, krūvos poilsiautojų. Šiaip ne taip užkopę laiptais į Parnidžio kopą ir palikę kuprines medinio takelio pabaigoje, basi nubridome balsvu smėliuku į Mirties slėnį, į aplinkinius smėlynus. Ką čia ir besakysi – smėlio karalystė, kerinti savo vienodu, banguotu paviršiumi . Čia pabuvus praskaidrėjo sąmonė, apleido neviltis ir liūsesys. Galima buvo net pravirkti iš susikaupusio džiaugsmo, kad pasaulis gali būti toks gražus! Einant link Jūros panaši nuotaika neapleido, tad pakelės pušynėliai atrodė jaukiai, dangus – draugiškai. Mėlynosios vėliavos paplūdimį pasiekėme pakeliui dar aplankydami Urbo kalną kartu su ant jo įsitaisiusiu švyturiu – gražu ir tiek. Nors jau buvo gana vėlu (apie 20.00) bei vėsu, tačiau vis dar plėvesuojanti vėliava paplūdimio gelbėtojų stotyje neleido apsigalvoti ir nepanerti į šaltą Jūros vandenį. Išsimaudžius tokiame vandenyje žvalumas garantuotas. Lor, iš pradžių kiek dvejojosi, vėliau taip įsijautė, kad net nebenorėjo lįsti iš vandens lauk. Žavus tas pajūris – žadina melancholiją bei ilgesį, tačiau dėl to tik dar žavesnis.
Neringos NP draudžiama statytis palapines, todėl ieškodami nakvynei vietos bandėme susirasti kuo tankesnį bei nuošalesnį miškelį. Kaip mums tai pavyko neaišku, nes nebuvo per daug laiko rinktis – kai pasistatėme palapinę jau buvo sutemę. Tikėkimės mūsų niekas nepastebės. Dar statant palapinę sužinojome, kad ryt ryte Lor’ai teks išvažiuoti namo - jos mamai būtinai prireikė pagalbos viename renginyje. Suprantama, kad dėl šios žinos bendra nuotaika kiek paliūdnėjo, nors paskutinio lašo optimizmo ir neprarado.


Pirmadienis, 08-16

Maršrutas: Autobusų stotelė ties įvažiavimu į Nidą (paskutinis išsiskyrimas šiame žygyje); Mėlynosios vėliavos paplūdimys; 15 km pajūriu; Naglių rezervatas ir apsilankymas Naglių kopoje; dviračių takeliu iki Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio; nakvynė šio draustinio miškuose. Nukeliautas atstumas – 28 km.

Aldarion: Apie 10.00 jau stovėjome stotelėje ir laukėme atvažiuojančio autobuso. Kalbėjomės apie įspūdžius, vakaryščius ir ankstesnius, apie kiekvieno laukiantį kelią. Lor perdavė man savo žiedą ir įpareigojo įmesti jį į jūrą. Kai atvažiavo autobusas, atsisveikinome rankų paspaudimu ir palinkėję vienas kitam sėkmės išsiskyrėme. Svarstydamas ar man dabar liūdėt ar džiaugtis, nuėjau į paplūdimį, kuriame išsimaudžiau prieš nusimatomą ilgą kelią. Likau vienas, tad nusprendžiau pažygiuoti kaip reikiant. Prisitaisiau vėliavą prie kuprinės, basas įsispyriau į kol kas labai puikiai tarnavusias basutes ir sparčiu žingsniu pajudėjau. Ėjau pačiu krantu, užliejamu stipresnių bangų. Kai akiratyje nebeliko žmonių, užtraukiai savo seną repertuarą - nuotaika buvo veržli, akys žvalios, kojos lengvos. Būtent šioje kelionės dalyje, tai yra žygyje plaunamu smėliu, susidraugavau su vėliava, kurios draugiško plazdenimo vėliau nebegalėjau pamiršti. Vėjas bei vanduo gaivino, saulė šildė, bangos, smėlis, debesys bei kopos masino akį, o vėliava padėjo galvoti apie tai, ką aš čia veikiu. Kadangi buvau ilties bei žiedo nešėjas, bandžiau pajusti Jūrą, jos buvimą (juk į ją keliau mano nešamieji daiktai). Subtiliai manau, kad man tai pavyko
Matydamas tik kopas ir jūrą, nepamačiau Naglių rezervato pradžios ženklo ir dėl to pražygiavau vieną iš gražiausių Neringos gamtos paminklų – Mirusiąsias kopas. Teko draudžiamoje vietoje pereiti mišką ir grįžti apie kilometrą plentu atgal iki Naglių kopos pažintinio tako. Kuprinę palikęs nuošalesnėje vietoje, nešinas vėliava aš ir vėl įžengiau į smėlio karalystę, kurioje, tiesa, smėlis dalinosi valdžia su pilkšvais, pavargusiais augalais. Čia pailsėjau, prisigrožėjau idealiu kraštovazdžiu. Kai nusileidau nuo kopų, kurių aukščiausioje simboliškai buvau įspmeigęs Žygio vėliavą, vakarėjo. Žengiau dviračiu takeliu, retkarčiais vis prasilenkdamas su keliais ratuotais turistais, kuriems atstumai aiškiai trumpesi nei man – prašvilpė su vėjeliu. Jie greiti, tačiau nemobilūs. Kelis kartus gundęsis įlisti į pašonėje dunksančius retus, tačiau žemus pušynus, savo smilgų paklote ir apskritai, visa savo natūra, primenančius Itilieną, galų gale pasidaviau. Žengiau lygiai kaip Frodas su Semu TTT filmo pabaigoje, tik su manimi nebuvo nei Golumo, nei, deja, Semo. Geras jausmas, kuriuo, tiesa, ilgai nesimėgavau - sulėtėjęs tempas man buvo neparankus. Nusimatant šio vakaro pabaigai, pradėjau skaičiuoti kilometrus bei minutes, pradėjau jausti nuovargį. Kai jau vos bepasivilkau, nusprendžiau sustoti: Jūroje nuploviau dienos prakaitą (dabar takelis jau ėjo pajūrio kopų papėde), elektros linijos pašonėje išsiviriau vakarienę ir, jau visai sutemus bei netikėtai pradėjus lyti, didesnėj tankmėj apgraibom susirenčiau palapinę. Gerai, kad buvau vienas - nakvynės sąlygomis tikrai nekiekvienas būtų apsidžiaugęs.


Antradienis, 08-17

Maršrutas: Juodkrantės miškai; Juodkrantė, jos prieplauka, Raganų kalnas, dendrologinis takas; miško keliukas; priešgaisrinis kirtimas (apie 10 km); Meškadaubė; dviračių takelis į Smiltynės I-ąją perkėlą. Nukeliautas atstumas 28 km.

Aldarion: Ryte buvau ne kokios nuotaikos, nes, nors ir nebelijo, dauguma daiktų buvo drėgni, palapinė kiaurai šlapia. Nebuvo sąlygų ką nors išsidžiovinti, tad teko eiti taip, kaip stovėjau. Nuotaiką kiek pataisė netoli nuo nakvynės vietos rasta nebloga vietelė, pilna bruknių. Vakar nemažai nuėjau, tad šiandien iki vakaro pasistengęs galėjau pasiekti Smiltynę – turėjau pasirinkti, ar ramiai žygiuoti ir likti Neringoje dar vienai nakčiai ar “sportuoti” ir baigti Žygį jau šiandien. Gražu čia pušynuose, tačiau kažkodėl širdis nelinko pasilikti, gal jau pradėjau ilgėtis namų, civilizacijos? Apsisprendžiau “sportuoti” ir viską užbaigti šiandien.
Juodkrantės miestelis man patiko labiau nei Nida: beveik jokių prekystalių, mažai žmonių, pavyzdingai sutvarkyta krantinė, visokiausių skulptūrų ekspozicija – tiesiog puiki erdvė ramiam poilsiui. Pasivaikščiojęs palei marias, užlipau į Raganų kalną – Neringos mitologijos lopšį. Girininkijoje, esančioje visai greta Gintaro įlankos, papildžiau savo vandens atsargas, kurios nuo Nidos jau buvo visai pasibaigusios. Girininkai bandė domėtis, ką reiškia tas žalias lapelis ant Žygio vėliavos. Nesitikėdamas jiems išaiškinti to Lapelio prasmės, ėmiau tiesiog ir pasakiau, jog tai vienos jaunimo organizacijos simbolika, kilusi iš rašytojo Tolkieno kūrybos darbų. “Jaunimo organizacija” jų smalsumą pilnai patenkino ir aš galėjau su jais draugiškai atsisveikinti. Džiugu, kad galiu nešti vėliavą, keliančią žmonių susidomėjimą. Išėjęs iš girininkijos ir pasukęs pirmu pasitaikiusiu keliuku link jūros, visai netyčia aptikau dendrologinį, tai yra medžių pažinimo taką. Juo beeinant ir beskaitant įvairių medžių aprašymus, mane pasivijo viena šeima, su kuria, kaip vėliau paaiškėjo, aš vakar prasilenkiau Naglių kopoje. Pasisveikinę žmonės iš karto paklausė, ką reiškia “tas keistas užrašas ant vėliavos”. Kadangi šeimą sudarė du meninkus primenantys tėvai (rimta auditorija) bei du dar visai maži vaikiukai, tai iš karto pradėjau nuo Žiedų valdovo ir baigiau elfų tengvomis. Atrodė, jog klausė su susidomėjimu – geri žmonės, sakė, kad šiandien jiems paskutinė atostogų diena ir dabar paskutinį kartą keliauja prie jūros. Nors jie buvo su dviračiais, todėl labai lėtai stūmėsi į kalną. Tuomet šeimos galva davė dar kelis patarimus tolesnei kelionei ir atsisveikinęs nuėjo padėt atsilikusiai žmonai. Aš savo ruoštu taip pat palinkėjau sėkmės ir nužygiavau nurodytu takeliu. Dar nenusileidęs į pajūrio žemumą, aptikau labai žavų ir kažkodėl visą mano dėmesį patraukusį kirtimą – atrodė fantastiškai. Deja, jis vedė į kalvą, ant kurios stovėjo kariuomenės bazė. Nenorėdamas įsivelti į kokius nors nesusipratimus, pasirinkau keliuką link jūros. Nusileidęs nuo aukštumos pastėbėjau, kad saulė jau išlindusi iš už debesų ir dabar pakankamai kaitriai švietė. Nedideliam kirtimėlyje paskleidžiau visus savo daiktus ir kokį pusvaldį viską kepinau, kad išdžiūtų. Vingiuotame kelyje, į kurį paskui įžengiau, buvau visiškai vienas, supamas iš vienos pusės pušų jaunuolyno, o iš kitos, Jūros pusės, “apgirtusio” vyresnio pušyno. Gražiais vaizdais praturtinau savo širdį, tačiau dar gražesnius išvydau, kai po kokių poros kilometrų visgi įkopiau į kalvą ir atsidūriau ankščiau mane patraukusiame kirtime (karinė bazė dabar jau buvo už nugaros). Kad galėčiau apsakyti tą jausmą, kurį jaučiau žygiuodamas šiuo rojaus keliu... Iš abiejų pusių neaukšteni nei dviejų metrų neįžengiami jauni pušynai, kurių banguojančios viršūnės lyg tamsiai žalia vėjo karalija, o apačios lyg baltų samanų viešpatija. Pasitaikydavo vietų, iš kurių galėjai matyti marias ir Jūrą vienu metu, buvo ir tokių, iš kurių atsiverdavo Jūros ir į tolį nusidriekusių pušynėlių panorama. Jūros bei pušų ošimą dar papildė vėliavos plazdenimas vėjyje. Dainavau, ką mokėjau, o ko nemokėjau, bandžiau improvizuoti. Pasakiško grožio salelių čia netrūko, tad dvejose gražiausiose iš jų buvau sustojęs paskaityti knygą – juk reikėjo kažkaip visu tuo begaliniu grožiu pasinaudoti. Skaičiau “Grafystės išvalymą” ir “Pilkuosius uostus”. Nesinorėjo batalinių scenų ar globalinių nelaimių, norėjosi tiesiog pabūti Grafystėje. Taip rojus tęsėsi apie 10 km, po kurių kirtimas sunyko ir beliko tik labai sunkiai praeinami takeliai. Pagaliau ir tie išnyko, tad turėjau grįžti į dviračių kelią, kuriuo ir pasiekiau Meškadaubę. Po ilgos pertraukos vėl išgirdau mašinų gausmą, kuris paskatino susimąstyti apie keltą. Buvo apie šešias, tad ilgai prie plento nesiilsėjau. Nuo Meškadaubės žygiavimas virto “bėgimu”, tad didesnių įspūdžių ir neišliko. Kai pasiekiau Smiltynės bendrajį pliažą, švelniai tariant, jaučiausi pavargęs, tačiau nepasidaviau. Iš paskutiniųjų nuslinkau prie Jūros, kur turėjau atliktį svarbią užduotį. Savo iltį bei Lor’os žiedą stipriai pririšęs prie akmens, trumpai pergalvojau visą Žygį, jo geras bei blogas akimirkas, prisiminiau Frodą, Lemties kalną ir Fangorno fronte mūsų nutartą Žygio tikslą. Taip aš atidaviau nešulį Jūrai, tuo užbaigdamas Žygį per Lietuvą’04.

***

Kalba netaisyta. Vėliau šiek tiek paredaguosiu ir paskanuosiu nuotraukų ;)
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#246 Standartinė Starlin » 17 Rgs 2004, 09:49

Wow. Kuo greičiau reikia tai sudėti į tinklalapį. Labai puiki tiek Lietuvos, tiek tolkinizmo studija... Khem... na, nusišnekėjau, bet iš esmės... o gal galėtum prie nuotraukų nuskanuoti ir vieną originalaus dienoraščio puslapiuką?

Vartotojo avataras
Alatar
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1969
UžsiregistravoCOLON 09 Bal 2004, 10:36

#247 Standartinė Alatar » 17 Rgs 2004, 14:30

"o gal galėtum prie nuotraukų nuskanuoti ir vieną originalaus dienoraščio puslapiuką?"
cia kaip ateities kartoms...
O stai cia muziejuje saugomas tolkinistu dienorastis,po nepersaunamu stiklu,zinoma,nes tai yra unikalus eksponatas,ziurekit vaikai ir stebekites,kaip visa sita Tolkinizmo manija Lietuvoje prasidejo..mano jaunysteje tai dar buvo,ech..kokie laika*sniurkst*

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8362
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#248 Standartinė Laiqualasse » 18 Rgs 2004, 15:55

Starlin rašėCOLONo gal galėtum prie nuotraukų nuskanuoti ir vieną originalaus dienoraščio puslapiuką?
Kodėl gi ne? Gera mintis, įvykdysiu ;) Ką skanuot - tengvomis užrašytą titulinį puslapį, ar Aldariono neįskaitomus kringelius? :lol:
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Vartotojo avataras
Darla_Jr
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 635
UžsiregistravoCOLON 11 Lie 2004, 14:44
MiestasCOLON Barsukų g. 23, Hobitonas
CONTACTCOLON

#249 Standartinė Darla_Jr » 19 Rgs 2004, 18:29

Gražiai aprašytas žygis :) Labai laukiu nuotraukų ir originalių puslapių :)

Vartotojo avataras
Alatar
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1969
UžsiregistravoCOLON 09 Bal 2004, 10:36

#250 Standartinė Alatar » 19 Rgs 2004, 18:35

teip teip 8) ... 8-[ nuotrauku,nuotrauku nuotrauku!

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#251 Standartinė Starlin » 20 Rgs 2004, 11:33

Laiq: gali ir tą, ir tą. Tik kodėl taip Aldarioną skriaudi - savuosius taip pat nuskanuok tokiu atveju :twisted:

Vartotojo avataras
Aldarion
Dešimtmečio Meris
PranešimaiCOLON 1519
UžsiregistravoCOLON 10 Geg 2004, 14:17
MiestasCOLON Rumšiškės/Kaunas

#252 Standartinė Aldarion » 20 Rgs 2004, 19:02

Asmeninė skriauda čia būtų nedidelė, gal tiesiog daugiau nukentėtų tą nuskenuotą dokumentą bandantys apžiūrėti tolkinistai :twisted: . Laiqua, skenavimui labiausiai tiktų ketvirtadienio užrašai, nes dviejuose A5 formato puslapiuose yra visų mūsų keturių rankraščiai, beje su gerais juokeliais.

Šiaip džiugu, kad kažkas perskaitė visą, ar bent jau dalį mano aprašytų Žygio dienų. Dėkui, žmonės :) - jaučiuosi neveltui dirbęs [-o< .
"Few now remember them ... yet still some go wandering, sons of forgotten kings walking in loneliness, guarding from evil things folk that are heedless."

Vartotojo avataras
Aredhel
Dešimtmečio Boromiras
PranešimaiCOLON 2155
UžsiregistravoCOLON 28 Bal 2004, 19:10

#253 Standartinė Aredhel » 26 Spa 2004, 20:57

Wow, tikrai nepakartojama! Nuo dabar juodas pavydas ir savigrauža dar labiau kankins :cry: Bet džiugu už jus :plojam:
Raganauju –
Saulėj garuoja džiūdamos
žolelės nuo nemigos, širdies dieglių –
žolelės, kad pavirstum vilkolakiu –
žolelės, kad prašvistų aptemę akys,
žolelės, kad aptemtų šviestos akys,
žolelės, žolelės...
ir driežai.

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8362
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#254 Standartinė Laiqualasse » 28 Spa 2004, 18:11

And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Vartotojo avataras
Aldarion
Dešimtmečio Meris
PranešimaiCOLON 1519
UžsiregistravoCOLON 10 Geg 2004, 14:17
MiestasCOLON Rumšiškės/Kaunas

#255 Standartinė Aldarion » 29 Spa 2004, 09:10

Didelis didelis dėkui [-o< . Pagaliau turėsiu į ką žvilgtelti, norėdamas prisiminti to gražaus gražaus žygio akimirkas...
"Few now remember them ... yet still some go wandering, sons of forgotten kings walking in loneliness, guarding from evil things folk that are heedless."

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#256 Standartinė Starlin » 29 Spa 2004, 16:48

Be abejo, sakysit, kad kartojuosi, bet kur, po šimts balrogų, išsami atskaita, ką? Nuotraukėlės yra, tekstas yra - fantastika. Belieka tik... ;)

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8362
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#257 Standartinė Laiqualasse » 30 Spa 2004, 08:44

Starlin rašėCOLONBe abejo, sakysit, kad kartojuosi, bet kur, po šimts balrogų, išsami atskaita, ką? Nuotraukėlės yra, tekstas yra - fantastika. Belieka tik... ;)
Tu irgi gali sakyt, kad kartojuosi, bet jei norėjai ataskaitos, pati galėjai dalyvaut Žygyje ir rašyti ataskaitas ;)
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#258 Standartinė Indraja » 30 Spa 2004, 18:01

Argi niekam nekyla minčių, kad išsami ataskaita taptų mūsų visų svetainės pažiba? [-X
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8362
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#259 Standartinė Laiqualasse » 30 Spa 2004, 19:38

Tai kokio išsamumo ataskaitos jūs norit? Romano? Mokslinio darbo? Turistinio gido? ;)
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

woodberry
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 581
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 21:23
MiestasCOLON irštva
CONTACTCOLON

#260 Standartinė woodberry » 30 Spa 2004, 20:45

Geriausiu atveju ataskaita tikriausiai būtų nuotraukos ir tekstas (dienoraščio, ne koks kitas) vienoje vietoje, tik po nuotraukomis paaiškinta, kas ten vaizduojama... Na, bent jau aš be dienoraščio nelabai daug ir prisiminčiau, taigi papildomos medžiagos sunku išspaust.

BUTTON_POST_REPLY