Žygis per Lietuvą 2013 - Iš tikrųjų per Lietuvą :D

[Aldarion]

Hey ho, pagaliau! Iš tiesų, pagaliau suradau laiko prisėsti ir pamąstyti apie anksčiau ginčuose dėl Didžiojo Žygio maršruto gimusią idėją pasidaryti 10-ojo Žygio proga tikrą Žygį per Lietuvą 2013 . Netgi užteko entuziazmo sukurpti mėgėjišką šio Žygio koliažą



Preliminarus šio Žygio maršruto ilgis - 610 km. Kadangi didžioji jo dalis drieksis palei mūsų upių tėvą - Nemuną, kojų pailsinimui ir laiko taupymui nuo Merkinės iki Rumšiškių (apie 180 km) bus plaukiama baidarėmis. Žygyje be ekstremalaus bendro nuotolio taip pat numatoma plausto statyba ties Ventės ragu ir kėlimasis juo per Kuršių marias į Neringą (apie 10 km), taip pat kėlimasis per kelias didesnes upes be tiltų pagalbos (Kaip? - Tai bus sprendžiama vietoje ) Likęs 420 km atstumas bus pėdinamas pėstute. Nakvojama taip pat bus įvairiai - ūkininko kieme, Kauno centre, rezervate po gluosniu ir panašiai . Žygio tikslas, kaip ir I-ojo Žygio per Lietuvą, paaukoti Jūrai per Žygį emocionaliai brangiu tapusį kokį nors daiktą, ar tai būtų pakabukas, koks nors gražus akmenukas ar žiedas, visai kaip Frodui . Programoje numatomi Tolkino sakmių sekimai (arba skaitymai, žygiuojant vienam bastūnui), dainų kūryba, bastūnų ekstremalų kodekso kūrimas ir išbandymas realybėje, video bloginimas ir pan. Detalesnis Žygio maršrutas (parsisiųsti Žygio maršrutą, parsisiųsti Žygio maršrutą su prisijungimo datomis):



Žygio pradžios taškas - Zervynų kaimas, pabaiga Smiltynė. Žygio pradžia - liepos 31 diena, tai yra trečiadienis.

Noriu padėkoti šiai ektremaliai idėjai gimti padėjusiems Didžiojo Žygio Panemunėje oponentams - tikrai nuoširdus dėkui jums, be jūsų aštrios kritikos nubūtų ir šios idėjos Taip pat, žinoma, pats didžiausias dėkui pasiryžti šią idėją įgyvendinti padėjusiems neprilygstamiesiems Never Easy vyrukams, ypač Lukui, paskutinį video iš savo kelionės Lietuva - Naujoji Zelandija įkėlusiam prieš dvi savaites nuo ugnikalnio Indonezijoje (keliauja jau beveik 11 mėnesių, nerealu, ką čia reiškia tos 40-imt dienų... ), Into the Wild filmo hereojui Chrisui McCandlessui (amžiną jam atilsį) už pademonstruotą įkvėpiantį pavyzdį ir pernai su panašia idėja mūsų forume apsireiškusiam Vedrynui.

Ką gi, tikiuosi kas nors susidomės bent kokiai atkarpai prisijungti, nes kaip Chrisas gerai prieš mirtį pastebėjo "Happiness only real when shared"! Jei iš planuojančiųjų prisijungti kas nors turėsite pastabų dėl maršruto ar dar ko nors, būtinai jas rašykite čia, ką nors tikrai bus galima keisti.

[Aldarion]

Kadangi buvau priimtas į magistrantūrą, o Žygiui nuo..iki į kompaniją dar niekas nepasirašė (tik prisijungti atkarpoms jau yra pareiškusių norą), tai savavališkai trumpinu jo trukmę nuo 40 dienų iki maždaug 26-28, Žygio pabaigą planuojant rugsėjo 1-ajai ar diena kita vėliau. Tai darau ilgindamas maršrutą 30 km ir:

• - atkeldamas pradžią į Rugpjūčio 6 dieną, antradienį ;
  - maršrutą sausuma nuo Merkinės iki Rumšiškių perkeldamas į Nemuną - baidarėmis jį (180 km) planuojama įveikti per 3 dienas vietoj 8 dienų pėstute (150 km) ;
  - ir, jeigu laiko dar trūks, nuo Rambyno iki Šilutės nepėdinti palei Nemuną, o tranzuoti Žemaičių plentu, ko, tikiuosi griebtis visgi neprireiks .

Naująjį maršrutą įkėliau į pirmą žinutę, kaip ir pataisiau joje tekstus. Dėl šių pakeitimų tampa nebeįmanoma laike suderinti Žygio per Lietuvą maršruto su Didžiojo Žygio maršrutu, taigi tai, deja, galutinai tampa atskirais Žygiais. Sėkmės žygiuosiantiems pastarajame!

Merkinėje, rugpjūčio 12 dieną, pirmadienį, trims dienoms bus išsinuomotos "Brolių baidarės". Iš Rumšiškių jos bus nuvežtos atgal į Merkinę, Žygis toliau bus tęsiamas pėsčiomis.

[Aldarion]

Žygio per Lietuvą 2013 pradžios datą paankstinu dar beveik savaite - tai yra nukeliu į liepos 31 dieną. Plaukimas baidarėmis automatiškai nusikelia į rugpjūčio 6 dieną.

O čia žygio pasiruošimui naudingas straipsnis apie 7 būdus, kaip greičiau „sudrožti“ kelio sąnarius (geros info galima rasti ir komentaruose ).

[Aldarion]

Tai ką gi, šiandien prasideda bastūniško gyvenimo išbandymai . O kadangi jie truks visą mėnesį, tikrai dar kviečiu visus norinčius bet kada prisijungti . Į pirmą žinutę įkėliau Žygio maršruto žemėlapį su rekomenduojamomis prisijungimo vietomis ir datomis, kurias surašau ir tekstine forma:

Žygio pradžia: Zervynos - 2013 07 31 12:00
Druskininkai - 2013 08 03 14:00
Merkinė - 2013 08 06 10:00
Rumšiškės - 2013 08 08 20:00 - 2013 08 10 08:00
Kaunas - 2013 08 10 18:00 - 2013 08 11 09:00
Raudondvaris - 2013 08 11 12:00
Vilkija - 2013 08 12 14:00
Seredžius - 2013 08 13 12:00
Raudonė - 2013 08 14 12:00
Skirsnemunė - 2013 08 15 12:00
Jurbarkas - 2013 08 15 14:00
Rambyno kalnas - 2013 08 18 20:00 - 2013 08 19 09:00
Šilutė - 2013 08 21 14:00
Ventės ragas - 2013 08 23 16:00 - 2013 08 24 08:00
Nida - 2013 08 27 12:00
Juodkrantė - 2013 08 31 10:00
Žygio pabaiga: Smiltynė - 2013 09 01 15:00

Saugumo sumetimais žemėlapyje specialiai nepažymėjau nakvynės vietų, apart Rumšiškėse, Kaune, ant Rambyno kalno ir Ventės rage. Žygio eigoje datos gali kiek kisti, bet apie tai čia tikrai bus pranešta . Norintys prisijungti, skambinkite man telefonu 8-646-93851, susitarsim dėl tikslių susitikimo vietų, nebent, žinoma, norite išmėginti savo pėdsekystės įgūdžius ir mane/mus susekti . Ką gi, tai linksmos Stovyklos visiems stovyklautojams, šaunaus Didžiojo Žygio žygeiviams ir gerų atostogų visiems kitiems atostogautojams! Dirbantiems - gili užuojauta...

O dabar jau galima versti šią giją Žygio blogu - eksperimentuosim!

[Aldarion]

1 Žygio diena (liepos 31). Zervynos - Ūlos-Merkio santaka. Nueita apie 20 km.

Tai ką gi, sunkiai, labai sunkiai, bet numatytą pirmąją nakvynės vietą pasiekėme. Sėdim dabar porą šimtų metrų nuo Ūlos ir Merkio santakos, oooo, ramina tas vandens čiurlenimas . Kartu su manimi žygiuoja Elentari, palaikys man kompaniją kelias dienas . Prie laužo šiuo metu taip pat dar naktinėja viena iš dviejų jaunų šeimų, atplaukusių baidarėmis, labai draugiški žmonės, tiesą sakant, jie ir pasikvietė mus prie laužo. Vienas iš vyrų, pasirodo, turi draugą iš Montis Magia, kuris irgi užsiiminėja panašiomis kelionėmis per Lietuvą ir yra netgi ėjęs pėsčiomis nuo Vilniaus iki Baltijos jūros . Jau vėlu, reikia pradėti galvoti kaip čia reiks miegoti, nes ekstremalumui susikurti specialiai nepaėmiau palapinės... Na, bet bent nelyja, netgi žvaigždės matosi, po atviru dangumi miegant - pats tas Labos nakties visiems

[Aldarion]

2 Žygio diena (rugpjūčio 1). Ūlos-Merkio santaka - kažkelintas kalnelis Skroblaus rezervate. Nueita - apie 14 km.

Ir ekstremalumas tęsiasi . Vakar, tai yra jau šiandien, žygiuoti baigėm 01:40, tai yra vos daugiau nei prieš keturias valandas, pasidarėm, taip sakant, naktinį žygį . Man, asmeniškai, buvo labai smagu – žygis po super žvaigždėtu dangumi! Elentari buvo kiek sunkiau, na, bet sako, jog iš žygio sunkumo tikėjosi. Tokio susivėlinimo pagrindiniu kaltininku visgi laikyčiau save – atrodo tiek nedaug ruošos buvo, o sugebėjau taip ilgai iš pirmos stovyklavietės krapštytis... Ir Puvočiuose vėliau dar apie gerą valandą užtrukom kol kompiuterį ir telefoną, kurių dėka čia ir galiu rašyti, kroviausi pas labai draugišką močiutę J (nebepamenam jau pilno vardo, tik prieš išeidami paklausėm ir neužsirašius spėjo užkristi, būtinai reiks prisiminti, vaišino mus arbata ir sausainiais, daug visko pripasakojo, netgi siūlė nakvoti pas ją ).

Žygio vietos nerealiai gražios, tikrai čia kaip rojus. Jau galvojau gražesnių už vakar (jau užvakar, keista šeštą valandą ryto rašyti ) vaizdų bus sunku pamatyti, bet šiandien už Puvočių kai prasidėjo kalvoti miškeliai su cirkų (geologinis terminas) užuomazgomis Skroblaus slėniuose... Neveltui čia rezervatas... Tiesa, Rudnios cirko jau nebepamatėme, nes Rudnią priėjome jau visiškai sutemus. Ir ėjom toliau, iki kol visai nusibaigėm. Sustojom ant atsitiktinio kalnelio, pasiklojom tentą ir griuvom be jėgų ir sušalę, be galimybės užsikurti laužą – jėga, va čia tai žygis! . Buvau prisnūdęs, bet pagalvojau, jog noriu palikti po įrašą kiekvieną dieną, tai jau kiek prašvitus ir atsikėliau prie kompo pamirkti. O čia visai gražus vaizdas, nenuostabu, čia kitokių ir nėra. Reiks greit kilti naujos dienos žygiui, vakar nebaigėm viso dienos maršruto, reiks šiandien atsigriebti.

Žyginis patyrimas: o ėjimas su dviem vaikščiojimo lazdomis iš tiesų labai akivaizdžiai sumažina kojų apkrovimą, kodėl aš jų nenaudodavau anksčiau...? Labai didelis dėkui blogamore.lt už tokį naudingą patarimą jas įsigyti!

[Aldarion]

3 Žygio diena (rugpjūčio 2). Kažkelintas kalnelis Skroblaus rezervate – Latežeris. Nueita - apie 20 km

Diena prasidėjo su gana kovingomis mintimis žūtbūt šiandien įveikti vakar neįveiktą atstumą iki šiauriau Kapiniškių esančios stovyklavietės, kaip ir, žinoma, visą likusį šiai dienai suplanuotą maršrutą, tai yra nusigauti iki Latežerio. Negalėdami kurti laužo gana greit pakilome iš savo atsitiktinės nakvynvietės ir pirmiausia mėginome vėl susirasti Skroblų, nuo kurio per naktinį pasivaikščiojimą sugebėjome nutolti. Tą padarius, prasidėjo medžioklė pačiame rezervato centre pasislėpusios super gražios sodybos, kurią trise su Laiqua ir Nibenon kartą praėjome 2010-ųjų metų Žygio metu. Ir nors tai atrodė gana paprasta užduotis – tiesiog eiti palei Skroblų, ją įvykdėme gana atsitiktinai – Skroblaus slėnis tikriausiai yra vienas iš kalvočiausių ir pačių paslaptingiausių . Sodyba, kaip ir prieš tris metus, nereali, šįkart netgi tuščia, tikriausiai tik vakare į ją sugūžėjo poilsiautojai savaitgaliui. O mes tuo mielai ir pasinaudojome: prabangiai išmaudėme Skrobluje bei pralaukėme kaip tik atslinkusį trumpą lietų pirties terasoje .

Praeitos dienos numatytąją nakvynvietę gražiu, bet jau mažiau kalvotu Skroblaus slėniu pasiekėme 17.15. Prieš ją dar aplankėme Antončiko šaltinį, iš kurio papildėme dar nuo vakar ryto užsilikusias vandens atsargas iš vieno Ūlą maitinančio šaltinio, taip sakant, Dzūkijoje galima žygiuojant gerti vien tik šaltinų vandenį, kas yra tiesiog įspūdinga . Nuo stovyklavietės pajudėjome į Kapaniškius, už kurių įsukome jau į smagų asfaltą, smagų tiesiogine to žodžio prasme, nes beveik be eismo, su puikiais vaizdais, ypač Margionių kaimo, vėliau ir virš miškų besileidžiančios saulės ir tikrai visai maloniu pagrindu ėjimui. Tiesa, jau antra diena, kaip sunkiau pradėjo dirbti vienos iš lazdų amortizatorius, dėl to tikriausiai ir dešinės rankos alkūnę kiek pradėjo mausti - stengiuosi dabar pakaitalioti lazdas ir šiaip tą ranką kiek pailsinti.

Plentu, jau tradiciškai - visiškoje tamsoje pasiekėme ir savo tikslą, Latežerį. Nakvynė prie jo vėl tokia gana partizaniška gavosi, nes tamsoje rinktis vietą prie nepažįstamo ežero gana sudėtinga... Prie pačio ežero radome laužavietę su dar šilta šašlykine, ant kurios (laužavietės ) per daug nieko negalvodami ir pasigaminome valgyt - po pusantros dienos muslių su pienu, sausainių ir lašinių su duona labai jau norėjosi šilto maisto . O nakvoti nulindome į prie ežero ramiai sau ošiantį pušynėlį, nors buvo idėja miegoti ant gana ilgo ir plataus lieptelio į ežerą .

Dienos metu šiek tiek jau ir patolkinėjom, žygiuodami sudainavom kelias filmines dainas bei vieną liaudišką, pradėjom generuoti idėjas ateities žygiams, aptarinėti šiuo metu neoficialiai pasiskolintu pavadinimu besivadinančio NGE bastūnų klano vėliavos simboliką, kurią nešuosi, bet niekaip nesurandu progos pagaminti jai koto... Pavadinimo taip pat norisi originalaus ir lietuviško, bet NGE taip gerai skamba! Ech

O Elentari noriu pagirti už atkaklumą ir ištvermingumą, nes jai atstumai tikrai yra kiek per dideli, bet kol kas juos visus, nors ir per kančias, įveikia Hmm, padedu kaip galėdamas... Ir šiaip ačiū už smagią kompaniją

[Aldarion]

4 Žygio diena (rugpjūčio 3). Latežeris – Druskininkai – Nemuno krantas piečiau Snaigupėlės. Nueita – apie 10 km.

Rašau iš Panaros Pilnų namų bendruomenės vieno iš namukų terasos, taip šiltai čia priėmė, jaučiuosi beveik kaip namie Taip pat šiandien Liškiavoje dar išlydėjau namo Elentari, bet apie visą tai rytoj, šiandien visgi dar reikia aprašyti Žygio 4-ąją dieną.

Taigi, atsikėlęs ką pirmiausia padariau, tai pabrukniavau už penkių žingsnių nuo kilimėlio esančiame bruknyne, oi man patinka tas jų rūgštumėlis . Galima pasidžiaugti, visas žygio dienas Dzūkijos miškai mus uogomis vaišino iš tiesų gausiai: bruknėmis kiekviename žingsnyje, gervuogėmis, mėlynėmis, avietėmis bei netgi keliomis dar užsilikusiomis, bet tokiomis skaniomis žemuogėmis. Močiutė J minėjo, jog šiemet taip pat miškuose labai gausu grybu – tuo irgi turėjom progų įsitikinti, bet kažkaip rinkti jų nesusigundėme, be keptuvės ir teptukų sudėtinga būtų buvę juos skaniai pasigaminti.

Atsikėlus ir Elentari, užgrobėmę arčiausiai buvusią privačią, bet tuščią (kraujo neliejom, taip sakant ) pavėsinę su liepteliu į ežerą, kas leido ramiai maudytis ir netrukdomiems gamintis valgyti – vieši liepteliai buvo gana sausakimši . Bet stengiamės per ilgai neužtrukti, nes atėjome į ją apie 11.30, o žinojome, jog Druskininkų biblioteka šiandien dirbs iki 18.00 – labai norėjau joje pasėdėti. Žygiuodami plentu į Druskininkus, radome dar vieną labai gražų šaltinį, jau trečią šiame žygyje, iš kurio prisisėmėme ledinio vandens – tokios puikios atgaivos tokiame karštyje.

Ką galima pasakyti apie Druskininkus – labai jau ištaigingas kurortas su ypač išpuoselėtu centru. Pasivaikščioti jame buvo tikras malonumas. O ir biblioteka kokia moderni . Pastarojoje prasėdėjau apie 1,5 valandos, kraudamas įrangą ir printscreenindamas orų žemėlapius Vakarykštę žinutę jau teko pabaigti pievelėje priešais biblioteką, bet vis tiek galėjau ją išsiųsti bibliotekos bevieliu internetu. Dar kiek pasivaikščioję apie tvenkinius, bažnyčią, Nemuno pakrantėje bei paragavę žymiojo Druskininkų druskingojo šaltinio vandens (fe ), kirtome Nemuną ir nupėdinome palei jį į šiaurę Liškiavos link, taip kiek nukirsdami ir sutrumpindami numatytąjį maršrutą. Pakeliui užsukę į vieną sodybą vandens pataikėme dar ant labai draugiško vyriškio, kuris pridėjo dar mums ir obuolių . Jaukiu plentu pasiekę Snaigupėlę, nusukome prie žemėlapyje pažymėtos jos atodangos, tačiau pamatę tik džiunglėmis apaugusius stačius šlaitus, nupėdinome iki pat Nemuno ir įsikūrėme ant jo kranto. Besigaminant valgyt (apie vidurnaktį), atvažiavo į tą pačią vietą ir žvejų kompanija iš Vilkaviškio, kurie mandagiai atsiklausė, ar netrukdytų, jei šalia pažvejotų. Mes tikrai nepaprieštaravom, tad ir užmigom skambančių neoninių meškerių muzikoje – man netgi visai patiko

[Aldarion]

5 Žygio diena (rugpjūčio 4). Nemuno krantas piečiau Snaigupėlės – Liškiava – Panaros Pilnų namų bendruomenė. Nueita – apie 14 km.

Pabudino ryte mus kepinti pradėjusi saulėje, o skambančios meškerės vis dar skambėjo – ištvermingi tie mūsų žvejai, gaila tik, jog žvejyba jiems buvo ne visai sėkminga... Pasiteiravo, iš kur ir į kur keliaujam, tai išgirdę į kur keliausiu, kaip ir visi kiti anksčiau mūsų užkalbinti ar mus užkalbinę žmonės, stipriai nusistebėjo ir, žinoma, palinkėjo sėkmės .. Įdomu, jie visi patiki, jog sakau tiesą apie kelionės tikslą – Baltijos jūrą? Žvejai išvažiavo miegoti anksčiau nei mes išžygiuoti, taigi atsisveikindami ir jiems dar palinkėjome sėkmės. . Elentari sukirto kelis sumuštinius užsigerdama čiobrelių arbata, mūsų prisirinktų 3-ąją Žygio dieną (kitokios ir nebegeriam), o aš pavalgiau nuo vakar dar likusios eksperimentinės grikių košės su virtu kiaulienos faršu – nepasakyčiau, kad eksperimentas puikiai pavyko, bet daiktas valgomas gavosi...). Kadangi norėjau šiandien dar suspėti į Liškiavoje vyksiančias mišias (visgi sekmadienis), mano valgymas vyko kartu su ruoša. Tai davė gerų rezultatų, nes pajudėjome net apie 10.30.

Po pirmo poilsio sustojimo, Elentari pasiūlė man paėjėti savo tempu į priekį, nes kelias buvo aiškus, o jai su pritrintomis pūslėmis žygiavosi gana lėtai Taigi iki Liškiavos ir paėjėjome skirtingais tempais, aš spėjau netgi į mišių dalį pamokslo, o Elentari ramiai ir be streso atėjo ir apžvalgė Liškiavos piliakalnį ir alkakalnį. Aš vėliau be daiktų dar nubėgau atgal nuo jų pafotografuoti ir pafilmuoti - NEREALŪS vaizdai , o ji, man grįžus, nuėjo apžiūrėti barokinės bažnyčios. Sakė, jog kaip tik pataikė į vestuvių ceremoniją, kurioje labai gražiai giedojo Daiktų saugojimo baze pasirinkome Krūčiaus upeliuko ir Nemuno santaką. Belaukdamas Elentari išsiskalbiau upeliuke marškinius, kuriuos tik vienerius ir teturiu Apskritai, iš rūbų teturiu dvejas kelnes, trejas trumpikes, dvi poras kojinių, megztinį, tuos pačius vienerius marškinius ir kepurę, o žygiuoju su basutėmis (vis dar nulis pūslių) ir nešuosi rasotų pievų ar pelkių kirtimui, iš kroksų medžiagos pagamintus, „guminius“, už guminius dvigubai (jei ne daugiau) lengvesnius. Elentari parnešė ledų, tai skaniai juos suvalgėme klegant į santaką su mama pažvejoti atėjusiai mažametei mergaitei .

Elentari paskambinus pasitikslinti dėl autobuso iš Liškiavos, sužinojome, jog jis sugedo ir šiandien nebeatvažiuos, todėl nuėjome į kaip tik iš Druskininkų atplaukusį garlaivį pasiteirauti, ar kelionei atgal nepaimtu ir jos. Kapitonas priėmė Elentari į laivą, todėl taip norėjusi paplaukti baidarėmis, mano bendražygė dabar turėjo progą paplaukti Nemunu dar įdomiau Žinau, jog ji dar būtų keliavusi iki pat Merkinės, jei ne namuose laukiantis sūnus, tad buvo liūdna atsisveikinti. Dėkui tau, Elentari, už tikrai šaunią ir ištvermingą kompaniją, gerą nuotaiką, pamoką apie grybus, pastebėtą machaono (ar kokio ten? ) drugelio įspūdingą vikšrą, avietes, drąsą, žvaigždžių stebėjimus, dainą, ir visą kitą – buvo smagu ne vienam žygiuoti!

Likęs vienas gana ilgai lopiau savo lazdas, kurių guminius antgalius asfaltas spėjo pragraužti netgi kiaurai. Lopams panaudojau plastikinių butelių dugnų centrus – koks tikslingas antrinis panaudojimas . Pajudėjęs iš vietos prasukau pro vis dar vestuvinėmis nuotaikomis kupiną bažnyčios kiemą ir nupėdinau žvyrkeliu į Panarą. Žinojau, jog ten yra įsikūrusi labai veikli katalikiška bendruomenė dirbanti su priklausomybes turinčiais žmonėmis, tad jei ne nakvoti, tai bent norėjosi ją aplankyti. Pekeliui užsukęs į vieną sodybą prisipilti vandens, įsikalbėjau su vienu vaikinuku, kuris pats kaip tik šiandien baigė Merkinėje kelionę baidarėmis – pastarasis matomai manimi tikrai patikėjo .

Atėjęs į Pilnų namų bendruomenės rezidenciją, kaip tik suspėjau sudalyvauti aštuntos valandos vakarinėje maldoje, vykusioje čia pastatytoje labai mieloje bažnyčioje. Po maldos brolis Laimonas labai draugiškai viską man aprodė, leido rinktis obuolius, pasiimti malkų, patarė nakvoti bet kurioje iš kitų žmonių pastatytoje, bet ateities viešnagėms paliktoje palapinėje (čia, pasirodo, tai labai normali praktika ) ir pakvietė ryt po rytinės maldos prisijungti prie bendrų pusryčių. Kvietė netgi pasinaudoti jų virtuve vakarienės gamybai, bet aš mandagiai atsisakiau . Viskas čia taip jauku ir gražu, kaip kokiam Rivendeile, rimtai . Prisirinkau sode alyvinių obuolių, o 22.00 skambant paskutiniams varpams, užsikūriau ir laužą. Užmigau palapinėje, kodėl gi ne?

[Aldarion]

Prie II-ojo Žygio etapo, tai yra plaukimo Nemunu nuo Merkinės iki Kauno marių etapo prisidėjo tik mano tėvai, kurie šiandien (dabar jau vakar), parodemonstravo ekstremalią ištvermę ir priplaukėme per dieną net iki Punios šilo, t.y. nuplaukėme daugiau nei 60 km. Dienos kelionę baigėme tik prieš tris valandas, taigi šian nebebus išsamesnio pasakojimo nei apie 6, nei apie 7 Žygio dienas (kada vėliau...). Noriu tik pasakyti, jog plaukimą Nemunu įsivaizdavau kur kas baisiau – iš tiesų tai plaukimas labai šaunus, o ir kokie vaizdai nerealūs atsiveria

[Elentari]

Taigi, rašau tik dabar, nes taip sunku vėl priprasti prie miesto triukšmo ir tempo, pabuvus 5 dienas miškuose... Nelabai ir prie kompiuterio norisi sėdėti, vis dar gyvenu įspūdžiais ir žygio nuotaikomis.

Tai buvo pirmas mano toks žygis, ir trukme, ir patirtais įspūdžiais, pamatytais vaizdais, patirtais džiaugsmais ir sunkumais. Buvo proga išbandyti save, ir ką galiu pasakyti, taip, buvo sunku, bet tikėjausi tikrai blogiau Galvojau, kad nepanešiu kuprinės (kuri svėrė 14 kg), kad neįveiksiu atstumų (taip, man jie tikrai kiek per ilgi, kokie max. 15 km per dieną, manau, būtų man gerai ), kad kas vakarą viską taip skaudės, kad net užmigti negalėsiu, galvojau, kaip čia reiks miegoti be palapinės, bet buvo viskas žymiai geriau. Aišku, iki kol po lietučio neapsiaviau batų, kurių dėka net nejučia susimušiau toookias baisulines pūsles , kurios sumažino mano ėjimo tempą kelis kartus. Ir logiškiausia buvo atėjus (gal greičiau atslinkus ) į Druskininkus važiuoti namo, nebekankinus savęs ir nestabdant Aldariono, bet užsispyriau įvykdyti savo planą nueiti iki Liškiavos. Tai ir nuėjau Viską atpirko pamatyti nuostabaus grožio vaizdai.

Didžiulis ačiū tikriausiam vyr. bastūnui Aldarionui už šio žygio organizavimą ir manęs pasiėmimą kartu tam laikui, kokį tik galėjau eiti, viliuosi, kad dar pavyks nors trumpam prisijungti kuriame nors šio ilgo žygio etape. Dėkoju už tavo visokeriopą palaikymą, maisto gaminimą (aš tai gi visai nieko negaminau, kelis sumuštinius sutepiau ), gerokai pasunkėjusios tavo kuprinės dėl papildomų vandens ir maisto atsargų nepailstamą nešimą (Druskininkuose aš ją užsidėjusi buvau, kol tu ėjai į parduotuvę, o juk tada ji nebuvo pilnai pakrauta vandens ir maisto atsargomis, tai sakiau, kokį kilą su tokia nueičiau, nugriūčiau ir nebeatsikelčiau, kaip tu ją paneši?.. ), už tai, kad parodei tiek daug gražių vaizdų, už prisitaikymą prie mano tempo, kad kiekvieną rytą leidai pamiegoti man ilgiau, už tai, kad Druskininkuose neįgrūdai manęs į autobusą namo ir dar daug daug už ką. Atsiprašau, kad dėl mano kojų būklės teko ketvirtą dieną trumpinti maršrutą ir nebeiti prie to ežero, kur buvo numatyta nakvynė, kad ir kaip norėjome, tikiuosi, labai smarkiai nenuliūdai dėl to. Žygiuoti su tavim man tikrai labai patiko, geresnio vado nesurasi Buvo taip liūdna išsiskirti, o paskaičius tavo žinutę apie 5 dieną ir vėl susigraudinau...
Taip pat ačiū visiems geriems žmonėms, kurie vienaip ar kitaip padėjo mums mūsų kelyje, Ulmui už nuostabius orus, kuklaus lietaus tematėm vieną kartą, ir tai turėjome galimybę pralaukti jį po stogu

O kelionė namo iš Liškiavos gavosi tokia keista. Žinai, vis tik plaukti garlaiviu, nors ir tikrai gražūs vaizdai, net kelias gerves mačiau, bet buvo nuobodu, tai va ir toliau apgailestauju, kad negalėjau likti plaukimo baidarėmis etapui... Na, bet tikiuosi, kad progų dar bus

Beje. Deja, bet ne gražiojo machaono ten buvo vikšras, pavyko atkapstyti, kieno, tai tas drugys vadinasi Lipikinis sfinksas, gyvai neteko man tokio matyti, bet ir nepalyginsi su gražuoliu machaonu Tas atrodo, kaip kokia milžiniška kandis
http://lt.wikipedia.org/wiki/Lipikinis_sfinksas

Dėl grybų, tai taip juokinga, kad žinau daugiau, nei tu, nors aš tai grybų nevalgau

Manau, gal parašymo kol kas tiek, daugiau bus žygioraštyje. Rytoj įkelsiu keletą nuotraukų, šiandien kažkas pas mane su internetu ne taip, ne visus puslapius krauna...

Linkiu ir toliau šaunaus ir saugaus plaukimo baidarėmis (linkėjimai tėvams), ir kasdien laukiu išsamių pasakojimų ir įspūdžių

[Aldarion]

Bet oras tai ir tobulas pasitaikė. Toliau visą dieną irklavom ir prairklavom Birštoną, netgi Nemuno ir Verknės santaką. Ryt laukia paskutinė diena, gal ir gerai, nes esu jau mirtinai išvargęs, reikia poilsio...

[Elentari]

Įkeliu kelias nuotraukas, kurių labai daug, vien mano 2,5 Gb, labai sunku atrinkti, ką dėti Tai chaotiškai kelios jų:


Nuostabi gamta, viską norisi užfiksuoti (palei Ūlą, pirmoji diena)



Kaip suprantu, tai sena žygeivių tradicija – būtinai ropom lįsti pro kokią nors kliūtį su sunkiausia kuprine ant nugaros Aš apėjau aplinkui


Tamsu, nors į akį durk, o mes vis dar einam einam einam... Rudnia. (antroji diena, t.y. naktis )


Rytas, kai nakvojom tiesiog kažkur miške, sustoję jau po 2 val. nakties. (prasideda trečioji diena)



Tiesiog gražu.



Saulės likę tik gaisai, o mes keliaujame toliau. Latežerio link.


Liškiava, Nemunas nuo griuvėsių ant piliakalnio. (penktoji žygio diena)



Paskutinė atsigaivinimo vieta – švarutėlis upeliukas, įtekantis į visai ne tokį švarų Nemuną.


Nemunas.


Prieš atsisveikinant, prie Liškiavos bažnyčios. Mano kelionė baigėsi čia.


Jei bus kam įdomu, galimės ir daugiau nuotraukų parodyti.

[Aldarion]

Tik dabar perskaičiau tavo žinutes, Elentari (vakar baigėm plaukti tik 01:00, tai vos surezgiau tuos sakinius, kuriuos surezgiau...) - dėkui už mielus žodžius . Ir žygyje svarbiausia geranoriškumas, tik jį praradus, žygis stipriai apsunksta, ko šį kartą tikrai nebuvo. Ir dėkui už įkeltas nuotraukas, gražu
Ką gi, o mes šiandien, apie 20:20, sėkmingai pabaigėm ir antrąjį žygio etapą . Tiesa, taip, kaip šitas vaipukas, tikrai nešokinėjau, nes jaučiausi kaip visiškas zombis , tačiau viduje iš tiesų šokinėjau iš laimės, nes diena poilsio, ir nuovargis praeis, o tiek daug šaunių vaizdų ir patirtų akimirkų iš plaukimo Nemunu, tikru mūsų upių tėvu, išliks visam gyvenimui Apie viską plačiau rytoj, nes jau visai baigiu nulūžti...

Trečiasis etapas, žygis pėsčiomis panemune, kaip ir buvo numatyta, prasidės šeštadienį, rugpjūčio 10 dieną, Rumšiškėse . Galima prisijungti 11-ą dieną Kaune ar bet kada vėliau (datas ir vietas žiūrėti aukščiau ).

[Aldarion]

11 Žygio diena (rugpjūčio 10). Rumšiškės – Kaunas. Nueita - 28 km.

Na, ką gi, penktadienį, rugpjūčio 9 dieną, gerai pailsėjęs ir prisižiūrėjęs youtubėj Assassin's Creed 4 Meets Parkour in Real Life, ne parkūrų stiliumi, bet gana energingai vėl pajudėjau į Žygį. Kandangi Rumšiškės - mano namai, kelią iki sekančio kaimo žinojau labai gerai. Išsimaudęs miško ežeriuke, toliau ėjau per miškus ir marių pakrantėmis iki kol priėjau neperbrendamą upeliuko suformuotą marių įlanką. Teko apaugusiais šlaitais ir kirtimais brautis net iki automagistralės Kaunas-Vilnius - privargau stipriai. Ne gana to, pastarąja perėjus upeliuką, pradėjo pilti kaip iš kibiro tiesiogine to žodžio prasme. Gerai, kad pasitaikė stotelė, tai užsimečiau tentą ir po juo, išsitraukęs kompą, žiūrinėjau orus - pravažiuojančių mašinų keleiviams turėjo būti geras vaizdas, jei jie, žinoma, per liūtį ką nors matė

Aprimus lietui, užsiaviau savo turbo botus, apsisiaučiau lietpalčiu ir pajudėjau automagistralės kelkraščiu čiurlenančiu upeliuku - vėl gi, gana ekstremalu ir tikrai smagu . Bet taip beeinant ir vėl dangus prakiuro. Viskas gal ir būtų baigiasi normaliai, bet teko pereiti tiltą per dar didesnę marių įlanką (esantį visai priešais Kauno miesto gelžbetoninį ženklą). Oh jė, kiekviena juo pravažiuojanti mašiną ant tilto pėsčiųjų takelio užpildavo po tokią milžinišką bangą, po kuria galima būtų ir visai normaliai išsimaudyti. Sulaukęs didesnės atkarpos be mašinų dėjau į kojas per tiltą, bet deja, viena vis tik atvažiavo ir mane išmaudė . Botus pripylė iki pusės... Išpilt išsipyliau, bet šlapia vistiek liko... taip ir nušlepsėjau iki pat Kauno miesto centro, kur manęs laukė šilta LT žaliųjų būstinė. Neaplankiau net Pažaislio, nes bijojau, jog žaibas mane bet kurią akimirką paklos - trečiosios škvalo bangos patį tą žaibavimą netgi nusprendžiau pralaukti daugiabučio laiptinėje. Smagu kai viskas gerai baigiasi Atrodo, net pūslių neprisitryniau, o keista, nes net penkias valandas jas mirkinau nužygiuodamas 17,5 km. Tiesa, ir beeinant miestu prieš pabaigą jau tikrai kilo pagunda sėsti į troleibusą ir važiuoti, bet auksinė frazė - Never Go Easy, nuo to mane apsaugojo .

Žaliųjų būstinėje atsiradau 23.00 ir persirengęs sausai, dar nubėgau į Akropolį 23.15 Elysium seansą - super filmas, gerai atsigavau

[Aldarion]

12 Žygio diena (rugpjūčio 11). Kaunas – Raudondvaris. Nueita – 16 km.

Hmm, ryte atsikėlus iš tiesų jautėsi, jog vakar buvo nužygiuota daug – labiausiai maudė kairį kelį... Dėl tos priežasties nelabai ir skubėjau vėl pajudėti į kelią, plius, dar ir lietų prognozavo popiečiui ir vakarui – ekstremalu yra žygiuoti be palapinės, bet taip žygiuojant protinga yra lietaus tiesiog vengti, kad paskui bent miegoti būtų galima sausam . Taip besamprotaudamas, be daiktų ramiai sau suvaikščiojau į parduotuvę, pavalgiau, susiklijavau vieną atvypusią basutę, nuėjau ir į 12.00 Kauno arkikatedroje vykusias mišias. Po jų dar sėdau kelis elektroninius laiškus parašyti bei vakar dieną aprašyti. Aha... ir pajudėjau iš vietos į kelią tik 19.15... Vis dar lynojo, bet turėjo tuoj nustoti.

Aplankęs Kauno senamiestį bei Nemuno ir Neries santaką, patraukiau tiesiausiu keliu į Raudondvarį – net iki jo su šviesa nusigauti nebesitikėjau... Visgi ėjimas, kad ir sutemus, buvo visai smagus: kelio beveik nebeskaudėjo, plentas buvo gražiai apšviestas, nebelijo, o ir mašinų tepravažiuodavo viena kita. Taip po blausiu nuo miesto šviesų žvaigždėtu dangumi ir pasiekiau Raudonvarį, buvo apie 23.00. Mėginau dar užsukti išgerti arbatos pas kažkada labai aktyvią buvusią šio forumo narę Aiquen, bet nors jos name ir degė dar šviesos, šunų iš kiemo pasipylė gal keturi, visi keldami baisiausią triukšmą, tad netrokšdamas nemalonumų, tiesiog nupėdinau prie jos mums per I-ąjį Žygį per Lietuvą (lygiai prieš devynerius metus) parodytą Gluosnį, augantį ant Nevėžio kranto. Prie jo ir įsikūriau, nors laužo nebekūriau, nes per daug viskas aplink buvo šlapia. Tiesiog užteko ir žvaigždėto dangaus virš galvos.

[Aldarion]

13 Žygio diena (rugpjūčio 12). Raudondvaris – Kulautuva – Vilkija. Nueita – 27 km.

Hey, antra žinutė tą pačią naktį, pranokstu save patį... O jei rimtai, tai šiuo metu minkštai sėdžiu sau ant čiužinio Vilkijos Juškų muziejuje – įkvėpianti aplinka, laidu pasiekiama elektra, ko gi daugiau gali reikėti :

Taigi, 13-oji žygio diena prasidėjo labai jau vėsia naktimi... Aplink kiaurai šlapia žolė + giedra naktis = neužsigrūdinęs dantimis kalenantis bastūnas Gerai, dantimis gal ir nekalenau, bet apie 4 valandą ryto jau LABAI pradėjau laukti patekančios saulės ir jos šilumos. Naktį dar kažkas atvažiavo (gerai, kad sustojo šimtu metrų toliau nuo Aiquen gluosnio) ar tai žvejot ar dar ko daryt, taip ir nesupratau iš garsų, tai buvo proga savo gynybinį arsenalą persitikrinti . Nuvažiavo, matomai buvau tam kažkam tikrai neįdomus.

Nuo kokių 9.00 ilgai džiovinausi visus per dvi dienas sušlapusius daiktus – praktiškai viską, apart miegmaišio, rūbų ir turimos elektronikos. Ilgiausiai džiūvo pati kuprinė. Bet saulė gerai kaitino, per tris valandas išdžiūvo ir ji. Pajudėjau. Nors Raudondvario dvaro sodyba ir nubuvo pakeliui, vis tiek užkopiau jos aplankyti. Pakeliui dar kartelį prasukau pro Aiquen rezidenciją, bet jos senelis patvirtino, ką ir pats numaniau, jog visi šeimynykščiai dabar tiesiog darbuose. Ką gi, perdaviau linkėjimų . O dvaro sodyba atnaujinta, graži, kaip diena ir naktis lyginant su prieš devynerius metus matyta. Ir rožės kaip kvepia …

Atsigrožėjęs dvaru, nusileidau atgal prie Nevėžio ir moderniame Šilelio kaimelyje (turinčiame saulę sekančią saulės fotoelektrinę bei robotus-vejapjoves!) susiradau jo santaką su Nemunu. Smagu medžioti santakas, ypač didesnių upių - gražūs vaizdai garantuoti . Už Šilelio jau prasidėjo normalus ėjimas Panemune. Vienur kiek prastesniu lauko keliuku, kitur ir labai normaliais žvyrkeliais. Vienoje vietoje užsiropščiau ir į ant Nemuno slėnio šlaito pastatytą bokštelį, vaizdas nuo kurio:

Kulautuva garantuotai yra vienas gražiausių Lietuvos miestelių – grynai miestelis pušyne, kurio kiekvieno namo teritorijoje mažiausiai po dvi pušis auga, kitose ir po keliolika. Miestelio parke ir papietavau. O buvo ne taip jau ir ankstyvu, apie 18.00. Iki Vilkijos dar buvo likęs geras gabalas kelio, tad rimtai dėjau į kojas. Pakeliui praėjau gal bent kokius šešis nedidukus upeliukus, iš kurių dviejų ir atsigėriau – toks skaidrus vanduo tekėjo! Vilkiją pasiekiau jau saulėj nusileidus, bet dar geram twilight‘e, tad Juškų muziejaus vedėjas priėmė mane labai draugiškai. Lieku jam labai dėkingas, nes vos tik įsikūriau, lauke pradėjo lynoti – sekasi gi man... Labai skaniai išgėriau ir arbatą, ačiū ir už ją Tiesiog tobula diena!

[Vulpecula]

O ką aš matau ant sienų muziejuje? Mamos paveikslai

[Aldarion]

O ką aš matau ant sienų muziejuje? Mamos paveikslai

Koks mažas pasaulis Labai gražūs paveikslai, buvo tikrai miela miegoti jais papuoštoje menėje

14 Žygio diena (rugpjūčio 13). Vilkija – Seredžius – Veliuona. Nueita – 27 km.

Tikriausiai viena vaizdingiausių dienų šiame žygyje Paėmiau net tris piliakalnius, iš kurių Seredžiaus su pirmą kartą suplevėsavusia vėliava!


Diena daug lijo, bet I-ojo žygio nakvynės vietą už Veliuonos šiaip ne taip vis tiek pasiekiau, buvo gal 23.00. Buvo taip šlapia ir šalta, kad žūtbūt susikurti laužą. Nebuvo lengva, bet juk toks Žygis .

Detalesnis dienos aprašymas bus vėliau, nes čia Panemunėje per daug įspūdžių ir per dideli atstumai, kad dar liktų laiko bibliotekose sėdėti (reiks Šilutėje visą dieną tam paskirti )

Tiesa, dar Vilkijoje parašė man Lukas iš Never Easy, sakė kaip tik grįžo iš dviejų dienų, 90 km, kelionės po Naujosios Zelandijos kalnus, sakė, visą laiką gyveno Žiedų Valdovu! Man tik seilė nutyso... Kai netingės, įdės filmuką, taigi sekit jo youtube kanalą kukumakukuku .

[Aldarion]

15 Žygio diena (rugpjūčio 14). Veliuona – Raudonė – Pilis I – Šilinė. Nueita – 21 km.

Pilių diena . Labai ačiū Elentari ir Žybartui už aplankymą ir bendrą Raudonės pilies ėmimą (Elentari gal įdės bendrą nuotrauką, nes aš neturiu) Kad ir kaip norėjau pakartoti I-ojo Žygio diversiją ir iškelti pilies bokšte savą vėliavą, vėliavos pakėlimo mechanizmas buvo užrakintas... pasimokė jau matyt Taip pat labai dėkui už vakarienei atvežtas galkutes (buvo gera atgaiva po lašinių ir kruopų dietos ) ir tikrai nerealų pyragą - Šilinės smuklės kieme suvalgiau viską ne tas žodis kaip pasigardžiuodamas.