)Linksniai: savybinis ir kilmininkas; equë ir auta-
Linksniai
Iki šiol daiktavardžių nelinksniavome. Tiksliau, vartojome tik vardininką bei galininką, o pastarasis sutampa su vardininku. Buvo atvejų, kai verčiant į lietuvių kalbą atsirasdavo ir kitokių linksnių, tačiau kvenjoje tai tebuvo tas pats vardininkas arba galininkas:
Umin cenë i coa “nematau namo” pažodžiui yra “nedarau matyti namą”
Caitean nu i alda “guliu po medžiu” (su prielinksniais “po”, “į”, “virš” ir pan. naudojamas vardininkas)
Išmoksime dar septynis linksnius, kurie padės kurti daug įvairesnius sakinius. Tai kilmininkas, savybinis linksnis, naudininkas, alatyvas, abliatyvas, vietininkas ir įnagininkas. Jų pavadinimų atsiminti nereikia – svarbu žinoti galūnes ir jų reikšmę. Pradėsime nuo sunkiausių: kilmininkas ir savybinis linksnis.
Kilmininkas
(Genetyvas)
Ko? (<- klausimas gana sąlyginis, juo geriau nesivadovauti)
Vienaskaitoje sudaromas prie daiktavardžio pridedant galūnę –o: arano “karaliaus”, vendëo “merginos”, tário “karalienės”.
Papildomos taisyklės:
~ Jei daiktavardis ir taip baigiasi –o, jo kilmininkas nesiskirs nuo vardininko (pvz. ciryamo “jūreivis/jūreivio”, taip pat valos Ulmo vardas).
~ Jei daiktavardis turi kintančią šaknį, linksnių galūnės pridedamos prie jos: rá (ráv-) -> rávo, curo (curu-) -> curuo.
~ Jei daiktavardis baigiasi –a, ji pridedant kilmininko galūnę nukrenta (Varda -> Vardo, alda -> aldo).
Daugiskaitoje kilmininko galūnė bus –on. Ji pridedama prie daiktavardžio daugiskaitos formos: aran -> aranion “karalių”, vendë -> vendion “merginų”, alda -> aldaron.
Kilmininko galūnė -o taip pat gali būti pridėta prie daiktavardžio dviskaitos: rancu -> rancuo “dviejų rankų”, ciryat -> ciryato “dviejų laivų”.
Vartojimas. Kilmininkas nusako:
~ Kilmę, šaltinį, šeimos ryšius (brolis, žmona) ir valžios ryšius (karalius, valdovas).
~ Senesnį, anksčiau buvusį daikto savininką arba gamintoją, kuris kalbėjimo momentu su daiktu ryšio nebeturi. Pvz., gamintojas ir jo kūrinys: silmarili Feanáro “Feanoro silmariliai” – Feanoras juos pagamino, bet kalbėjimo momentu (įsivaizduokime, kad gyvename Trečiajame amžiuje) su jais tiesioginio ryšio nebeturi.
~ Daikto priklausomybę tam tikrai grupei: “tarp” (elenion ancalima “šviesiausias tarp žvaigždžių”).
~ Daikto visišką priklausomybę kitam daiktui, kai vienas yra neatskiriama kito dalis (pvz. kūno dalys: rancu Eldo “elfo rankos”).
~ Reikšmė “apie”: Quenta Silmarillion “pasakojimas apie silmarilius”, quétan i Eldo “kalbu apie elfą”.
Žodžių tvarka gali būti bet kokia. Eärendilo cirya ir (i) cirya Eärendilo abu reiškia “Earendilio laivas”.
Naudingos frazės su kilmininku:
~ quanta …-o “pilnas kažko”, pvz. quanta neno “pilnas vandens” (nén (nen-) “vanduo”).
~ ú …-o “be kažko”, pvz. ú calo “be šviesos” (cala “šviesa”).
Savybinis linksnis
(Posesyvas)
Kieno? (ir čia klausimas labai sąlyginis)
Sudaromas prie daiktavardžio pridedant galūnę –va (elda + -va = eldava “elfo”; dviskaitoje aldu -> alduva “dviejų medžių”). Daugiskaitoje ši galūnė bus visada –iva ir pridedama tiesiai prie vienaskaitos daiktavardžio, net jei jis baigiasi balse (elda + -va = eldaiva “elfų”).
Papildomos taisyklės:
~ Jei daiktavardis baigiasi priebalsiu, vietoj -va pridedama galūnė –wa (atar “tėvas” -> atarwa “tėvo”; dviskaitoje ciryat -> ciryatwa “dviejų laivų”)
~ Jei daiktavardis baigiasi –ë, savybinio linksnio daugiskaitoje susidaręs dvibalsis “ei” pavirs į –í-, pvz. lassë + -iva -> *lasseiva -> lassíva.
~ Jei daiktavardis baigiasi dviem trumpais skiemenimis, antrojo balsė sudarant savybinį linksnį pailgėja, pvz. Eldalië + -va = Eldaliéva (baigiasi -li-ë – dviem trumpais skiemenimis). Ši taisyklė negalioja, jei tas žodis iš viso tik tuos du skiemenis ir teturi, pvz. Eru savybinis būtų tiesiog Eruva. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad ši ilginimo taisyklė išimtinai taikoma ir kai yra dvibalsis ui. Jis šiuo atveju laikomas dviem atskirais balsiais, nors tariamas vis vien kaip dvibalsis. Taigi huinë savybinis linksnis yra huinéva, tarsi jo skiemenys būtų hu-i-në.
Vartojimas. Savybinis linksnis nusako:
~ Paprastą daikto turėjimą, kai daiktas yra kieno nors nuosavybė: (i) coa i Eldava “elfo namas”, i parmar i vendíva “merginų knygos” ir pan.
~ Amžiną vieno daikto (nebūtinai materialaus) sąryšį su kitu, pvz. alcar Oroméva “Oromės didybė” (vala Oromė buvo didis visą savo gyvenimą). Jeigu sakytume alcar Oromëo, tai reikštų, kad Oromė yra didybės kilmė, iš jo ta didybė sklinda.
~ Medžiagą, iš kurios padarytas daiktas, pvz. rië telpeva “karūna iš sidabro” arba “sidabrinė karūna”, taip frazė pat iš Namárië: yuldar lisse-miruvóreva “gurkšniai saldaus miruvoro” (miruvoras – toks elfų midus
), t.y. tuos gurkšnius sudaro saldus midus.
~ Kartais savybinis linksnis vadinamas “savybiniu - būdvardiniu linksniu”, nes jis taip pat naudojamas, kai nusakoma daikto savybė (tiksliau, kad daiktas priklauso tai savybei), pvz. Taurë Huinéva “tamsumų miškas”, pažod. “miškas tamsumų”, bet galima versti netgi “tamsusis miškas”.
Žodžių tvarka gali būti tik tokia, kaip pateiktuose pavyzdžiuose – turimas daiktas eina pirmas, o po jo seka jo savininkas.
Kilmininkas vs. savybinis linksnis
Iš tikrųjų kiekvieno iš šių dviejų linksnių vartojimo atvejai viršuje išvardinti ne visi. Yra Tolkieno pateiktų žodžių junginių, kurie net nepaklūsta pateiktoms taisyklėms, arba, kitaip sakant, sudaro išimtį. Tad kilmininko ir savybinio linksnio atskyrimas yra gana painus darbas.
Visų pirma, grubiai apibendrinant pateiktas vartojimo situacijas, pagrindinės tų linksnių funkcijos yra šios:
~ Kilmininkas nurodo daikto kilmę;
~ Savybinis linksnis nurodo tiesioginį dabartinį ryšį su kitu daiktu, t.y. turėjimą.
Taip pat galima paminėti, kad kilmininkas susijęs su praeitimi, o savybinis linksnis – su dabartimi, tačiau, vėlgi, toks apibūdinimas pernelyg grubus, nes yra daug vingrybių.
Žodžiu, kai reikia rinktis, kokį linksnį naudoti, derėtų atidžiai peržiūrėti įvairias taisykles ir bandyti jas pritaikyti. Tolkienas yra minėjęs, kad savybinis linksnis Trečiajame amžiuje buvo bepradedąs prarasti savo svarbą ir kartais elfai buvo labiau linkę į kilmininką, todėl, jei abejojate, kurį linksnį vartoti ir kokiam nors atvejui niekaip negalite pritaikyti taisyklių, tuomet geriau rinkitės kilmininką.
Equë ir auta-
Equë
Jau išmokome vieną veiksmažodį, reiškiantį “kalbėti, sakyti” – quet-. Tačiau jis kartais pakeičiamas kitu gana keistu žodžiu, vartojamu prieš tiesioginę kalbą – equë.
Įdomiausia, kad veiksmažodis equë neturi nei laikų, nei skaičiaus, todėl yra praktiškai paprasčiausias visos kvenjos veiksmažodis. Tas pats equë reiškia ir “sakė”, ir “sako”, ir galbūt net “sakys” (o galima versti ir “tarė, taria…”), priklausomai nuo situacijos, be to, apima tiek vienaskaitą, tiek daugiskaitą. Vartojamas, kai veiksnys yra nepriklausomas įvardis (juos mokysimės vėliau) arba vardas (Earendil arba Ulmo ir pan., bet netinka abstraktus, pvz. “Elda” arba “Nauco” – pastaraisiais atvejais geriau vartoti quet-). Equë visada eina prieš veiksnį: equë Ulmo.
Pavyzdžiai su equë:
Equë Elendil: "Et Eärello Endorenna utúlien." = Elendilis tarė/taria: “Iš Didžiosios Jūros į Viduržemę esu atvykęs”.
Equë Altariel ar Teleporno: "Utúliemmë Valinorello." = Galadrijelė ir Kelebornas tarė/taria: “Mudu esame atėję iš Valinoro”.
Tasyklinga vartoti tiek equë, tiek įvairias quet- formas. Tačiau patartina equë vartoti, jei jis eina prieš tiesioginę kalbą, o quet-, jei po. Palyginkite.:
Equë Elendil: "Utúlien." = Elendilis tarė: "Aš atėjau (=esu atėjęs)".
bet:
"Utúlien," Elendil quentë. = "Aš atėjau," tarė Elendilis.
Auta-
Šis savotiškas veiksmažodis reiškia “išnykti, dingti” arba “iškeliauti, nueiti”. Savotiškas jis tuo, kad būtajame ir atliktiniame laikuose ne tik įgauna kitokią formą negu kiti veiksmažodžiai, bet dar ir turi du variantus, priklausomai nuo žodžio reikšmės.
a) Jei žodis vartojamas reikšme “išėjo, iškeliavo” fizine prasme, t.y. kas nors tiesiogine to žodžio prasme paliko esamą vietą ir išvyko į kažkokią kitą, auta- būtasis ir atliktinis laikais atrodys taip:
Būtasis: oantë
Atliktinis: oantië
b) Jei žodis vartojamas abstraktesne reikšme “išnyko, dingo” (gali būti ir “mirė” – “paliko šį pasaulį”), dažniausiai net negrįžtamai, laikai bus tokie:
Būtasis: vánë
Atliktinis: avánië
Visi kiti šio veiksmažodžio laikai sudaromi kaip įprasta. Ir, žinoma, kaip ir visi veiksmažodžiai, visos auta- formos (laikai) taip pat gali gauti daugiskaitos galūnes ar galūninius įvardžius.
pačios medžiagos nėra daug, čia tik taip atrodo... bandžiau kuo aiškiau išaiškinti...
Kalėdų proga :wink:
(negi galvojot kad nuo 1-o atleisiu? 
)
man nuo to tik geriau ...
](./images/smilies/eusa_wall.gif "Brick wall")
) 
tai gal bus Jie stebės Žmonių Karalių ir daugelį kraštų.