Pasiryžau pagaliau pasižiūrėti “Kristaus kančią”. Iškart nuraminsiu, kad jokios psichologinės traumos nepatyriau, iš salės per filmo vidurį nepabėgau ir į krykščionybę neatsiverčiau

; nieko naujo apie krykščionybę iš jo irgi nesužinojau.. Žiaurumo, sure, nemažai, bet ne tiek, kiek gasdino ir šiaip, nesupratau, kur ten galima buvo apalpti ar pulti į isteriją, per daug, sakyčiau, dėmesio skyriama fizinei kančios pusei… Prokrykščioniškos propagandos ne per daug, šnekos apie antisemitizmą – grynos nesamonės, būta ten ir gerų žydų ir blogų romėnų. Pastatytas filmas labai gražiai, šneka originalo kalbomis

, labai, mano supratimu, net per daug, išryškino ryšį su motiną (naga, nagi, o kas sakė: “atsižadėk savo motinos ir tėvo?” ).
Žodžiu, IMHO, pasižiūrėti filmą verta, bet kažko TOOKIO, apie ką šaukia reklamos ir antireklamos nesitikėkit.