Kažkaip filmus pradėjo žiūrėt dažniau (gerokai dažniau) nei po vieną per metus tik prieš 6 metus, todėl sugebėjau nepamatyti visų filmų, su kuriais užaugo mano kartos ir vyresni... Todėl matytus rusiškus galiu išvardint
"Šarvuotis Potiomkinas" - ne tik puikus vizualiai, bet ir jaudinantis filmas. Geram filmui ideologija netrukdo!
Tarkovskis: "Veidrodžio" iš pirmo karto nesupratau, reiks dar pažiūrėt. "Stalkeris" - geriausias matytas. "Soliaris" - irgi nenusakoma. IMDB mėgsta apklausas "kokiame filme geriausia scena ..." Taigi, geriausia ir prasmingiausia nesvarumo būsenos scena (tai tik viena iš daugybės puikios visumos puikių detalių). "Ivano vaikystė" - irgi geras.
"Tas pats Miunhauzenas" - yra ir savitas stilius ("teatrinis" filmas, labai retas atvejis, kai tai - pliusas, o ne minusas), ir graži mintis, ir Jankovskis...
Komedijos: abi matytos - "Operacija Y" ir "Po pirties" - nuostabu, ypač pastaroji, nes tai - ne kvailas humoras, ir ne tik humoras.
Aš rudens paklausiau: kur mano mylimoji? ruduo neatsakė man, galvą palingavo...
Santykinai nauji filmai. "Kin-Dza-Dza" - jėga (linksmai graudoka antiutopija visiems santvarkų atvejams). Tiesiog
kū! "Užmušti drakoną" - irgi jėga (alegorija... o gal tik labai gerai pritaikoma tam, kas įvyko netrukus po filmo pastatymo? Ir tebevyksta?) Michalkovo "Išvarginti saulės" - visai neblogai. Baisiausia matyta ekranizacija - "Amžinybės pabaiga".
"Brolio" mačiau tik epizodus ir antrą pirmos dalies pusę. Stilius savitas, o tai - jau gerai. "Sibiro kirpėjas" - toks filmas, kuriam ideologija trukdo. Gal tiesiog neįpratau prie tokios.
Serialai turbūt geri, nes banditai ir milicininkai taip realistiškai banditiški, kad negaliu pakęsti nė pusės minutės nuo tų serialų sklindančio garso. Žiūrėti turbūt pavyktų tik "Prisukamame apelsine" pademonstruotu būdu.